- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-09-25
- Bylos Nr.
- 2A-506-227/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-02470-2013-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimantas Misiūnas, Margarita Dzelzienė (pran.), Laimutė Sankauskaitė
- Ieškovas
- K. A.
- Atsakovas
- B. Š., A. Š.
- Advokatai
- Rimvydas Jasevičius, Marius Žėba
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-506-227/2014
Teisėjas Arvydas Jasonas Teisminio proceso Nr. 2-08-3-02470-2013-2
2014 m. rugsėjo 25 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Margaritos Dzelzienės,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. Š. ir B. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1743-837/2014 pagal ieškovo K. A. ieškinį atsakovams B. Š. ir A. Š. dėl skolos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas K. A. iš atsakovo A. Š. prašė priteisti 8.000 EUR skolos, t.y. 27.622 Lt ir 3.356 EUR palūkanų, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo ieškinio padavimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Iš atsakovės B. Š. ieškovas prašė priteisti tokio dydžio palūkanas- 66 JAV dolerius, 972 EUR, 666 Lt palūkanų ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo ieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas atsisakė nuo dalies ieškinio, t.y. atsisakė reikalavimo priteisti 10.000 EUR (34.528 LTL) skolos pagal 2010 m. gruodžio 24 d. sutartį iš atsakovo A. Š., kadangi atsakovas atsiskaitė pagal šią paskolos sutartį. Pagal 2010 m. gegužės 9 d. paskolos sutartį, atsakovas yra taip pat sumokėjęs 2.500 EUR skolos, kas sudaro 8.632 LTL. Ieškovas neatsisakė nuo reikalavimo priteisti palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo A. Š.. Po preliminaraus teismo sprendimo priėmimo, atsakovė B. Š. yra sumokėjusi visą įsiskolinimą, todėl ieškovas prašė priteisti iš atsakovės B. Š. palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Palūkanos ieškovas skaičiavo iki ieškinio pareiškimo dienos. Taip pat prašė iš abiejų atsakovų priteisti 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Toje dalyje, kur atsakovė B. Š. padengė skolą, ieškinio ieškovas atsisakė. Ieškinyje nurodė, jog susitarimas, kuris buvo sudarytas tarp šalių negali būti laikoma skolos padengimo sutartimi, nes skolos padengimo sutartis nekilnojamuoju turtu privalo būti notarinės formos, taip pat tai negali būti pripažįstama įskaitymu, kadangi atsakovė turėtų turėti priešpriešinį reikalavimą, t.y. piniginį reikalavimą į ieškovą ir tik tokiu atveju galima būtų svarstyti apie įskaitymus. Ieškovo atstovo nuomone, susitarimas tarp šalių buvo tik kaip garantas ieškovui apie tai, kad jam yra perduodamas valdyti ir parduoti nekilnojamasis turtas. Priklausomai, ar pirma bus grąžintos paskolos, ar pirma ieškovas parduos turtą, tik tada atsirastų priešpriešiniai reikalavimai. Šalys susitarimu susitarė, kad tokį reikalavimą, jie turi teisę įskaityti, jeigu tuo metu dar bus kažkokių tai priešpriešinių reikalavimų. Susitarime yra aiškiai apibrėžiama, kad ieškovas K. A. pardavęs tą turtą, privalo dalį pinigų grąžinti B. Š.. Ieškovas nesutiko, kad šiuo susitarimu buvo įskaitytos visos paskolos ir šis susitarimas neapribojo ieškovo teisės kreiptis į teismą ir reikalauti grąžinti suteiktą paskolą.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 17 d. preliminariu sprendimu iš atsakovo A. Š. priteisė 20.500 EUR skolą, 3.56 EUR palūkanų, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2013 m. balandžio 16 d iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 1.236 Lt žyminio mokesčio. Į priteistą sumą įėjo 8.000 EUR skola ir 1.482 EUR palūkanos pagal 2009 m. liepos 21 d paskolos sutartį. Šią sprendimo dalį panaikino Panevėžio miesto apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 23 d. galutiniu sprendimu ir ieškinį atmetė. Minėtoje dalyje galutinį sprendimą panaikino Panevėžio apygardos teismas 2014 m. vasario 6 d nutartimi ir šią bylos dalį perdavė spręsti pirmosios istancijos teismui iš naujo.
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 31 d. galutiniu sprendimu ieškinį patenkino, preliminarų sprendimą pareikštoje ieškinio dalyje paliko galioti. Priteisė iš atsakovo A. Š. 8.000 EUR skolos, 1.482 EUR palūkanų pagal 2009-07-21 paskolos sutartį, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-04-16) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 491 Lt žyminio mokesčio K. A. bei 11,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
Teismas nustatė, kad 2009 m. liepos 21 d. tarp K. A. ir A. Š. buvo pasirašyta paskolos sutartis, pagal kurią A. Š. buvo suteikta 8000 EUR arba 27 622,40 Lt paskola tiksliniam naudojimui, t.y. gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) įrengimui. Paskolos gavėjas įsipareigojo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas. Paskolos grąžinimas užtikrinamas B. Š. paveldima žemės sklypo dalimi (duomenys neskelbtini). Paskolos gavėjas įsipareigojo grąžinti visą paskolos sumą iki 2011 m. kovo 27 d. (c.b 2-3722-940/2013, b.l. 5). Aiškindamas tarp šalių sudarytų paskolos sutarčių bei 2009 m. rugsėjo 21 d. susitarimo nuostatas, teismas atsižvelgė į sutarties aiškinimo principus. Nustatė, kad 2009 m. rugsėjo 21d. tarp K. A., B. Š. ir A. Š. pasirašyto susitarimo pirmame punkte numatyta, jog šalys konstatuoja, kad K. A. yra paskolinęs A. Š. pinigų namo statybai pagal 2009 m kovo 31 d paskolos sutartį Nr. 1 ir pagal 2009 m liepos 21 d paskolos sutartį Nr. 2. Bendra paskolų suma yra 25.000 EUR. Atsižvelgdamos į šias aplinkybes, šalys susitarė, kad B. Š. notarine tvarka jai priklausančią (įregistruotą) sklypo dalį perleidžia K. A.. Taip pat šalys susitarė, kad K. A. sumoka B. Š. už perleistą sklypo dalį rinkos kaina, kuri būtų nustatoma sklypo pardavimo arba sutarti atsiskaitymo už jį dieną. K. A. paskolinta pinigų suma A. Š. pagal 2009 m kovo 31 d paskolos sutartį ir pagal 2009 m liepos 21 d paskolos sutartį namo įrengimui, įskaitoma į atsiskaitomąją kainą, nurodytą šio susitarimo 2 punkte (c.b 2-3722-940/2013, b.l. 24). Tarp šalių pasirašytame susitarime nurodyta, kad B. Š. ir K. A. lygiomis dalimis priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). B. Š. jai nuosavybės teise priklausančio sklypo dalį yra perleidusi ieškovui - K. A., kas atitinka tarp šalių pasirašyto susitarimo 1 punkto nuostatas. Susitarimo 2 punktas numato, jog K. A. sumoka B. Š. už perleistą sklypo dalį rinkos kaina, kuri būtų nustatoma sklypo pardavimo arba sutarto atsiskaitymo už jį dieną. Atkreipė dėmesį, jog iš tarp šalių pasirašyto susitarimo 1 punkto nuostatos yra neaišku, kokiu būdu žemės sklypo dalis yra perleidžiama, tačiau iš šalių ketinimų padengti įsiskolinimą, darė išvadą, jog įsiskolinimo padengimas turėtų būti atlygintinas sandoris. Iš atsakovo teismui pateiktos 2010 m.liepos 16 d dovanojimo sutarties nustatė, kad B. Š. nuosavybės teise priklausiusio sklypo dalis ieškovui buvo padovanota (b.l. 158 - 159). Pripažino, kad reikalavimas padengti paskolą dovanoto daikto verte prieštarautų dovanojimo sutarties esmei ir CK 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Vadovavosi CK 6.466 str. 3 d. numatančia, kad jeigu abi dovanojimo sutarties šalys, viena kitai perduoda tam tikrą turtą arba turtines teises ar priešpriešines prievoles, tai tokia sutartis nelaikoma dovanojimo sutartimi. Ieškovei dovanojimo sutarties neginčijant, teismas dovanojimo sutarties nurodė negalintis pripažinti šalių susitarimu užskaityti priešpriešines prievoles. Ieškovo reikalavimus priteisti iš atsakovo skolą pagal 2009 m. liepos 21 d. pasirašytą paskolos sutartį, pagal kurią A. Š. buvo suteikta 8.000 EUR arba 27.622,40 Lt paskola, 1.482 EUR palūkanas, paskaičiuotas nuo paskolos sutarties sudarymo iki ieškinio pateikimo (CK 6. 37 str., 6.210 str. 1 d.) bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą skaičiuojant nuo 2013-04-16 (bylos iškėlimo teisme) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo tenkino. Bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo priteisė proporcingai patenkinto reikalavimo sumai (CPK 80, 88, 92, 93 str.).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovai B. Š. ir A. Š. prašo pirmosios instancijos teismo galutinį sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą - ieškovo ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad atsakovė B. Š. dovanojimo būdu perleido savo nekilnojamąjį turtą ieškovui už skolą, kaip šalys buvo susitarusios 2009 m. rugsėjo 21 d. susitarimu, sudarytu dar iki šio nekilnojamojo turto įgijimo paveldėjimo būdu. Jeigu pagal šalių susitarimą daikto dovanojimas už skolą prieštarauja įstatymams, tai teismas privalėjo 2010 m. liepos 16 d. dovanojimo sutartį pripažinti niekine ir jai taikyti niekinio sandorio teisines pasekmes ex officio. Tačiau to nepadarė ir nepagrįstai konstatavo, kad neginčijant dovanojimo sutarties teismas negali 2010 m. liepos 16 d. sudarytos dovanojimo sutarties laikyti šalių susitarimu užskaityti priešpriešines prievoles. Ieškovas dovanojimo sutarties neginčijo, dovaną už skolą priėmė, todėl ieškinys turėjo būti atmestas. 2009 m. rugsėjo 21 d. susitarimas turi būti aiškinamas pagal tikruosius šalių ketinimus, jame aiškiai konstatuojama, kad atsakovas A. Š. iš ieškovo yra pasiskolinęs 25.000 EUR, kad atsakovė B. Š. perleidžia žemės sklypo dalį ir ta kaina yra įskaitomos tarpusavio skolos, todėl 2009 m. rugsėjo 21 d. susitarimas yra 2009 m. liepos 21 d. paskolos sutarties Nr. 2 pakeitimas, nes paskolos sutarties 5 punktu atsakovė B. Š. vėliau padovanota žemės sklypo dalimi buvo užtikrinusi paskolos grąžinimą. Ieškovas pats pageidavo nekilnojamąjį turtą iš atsakovės B. Š. įgyti dovanojimo būdu, todėl pats dovanojimo faktas negali būti panaudojamas prieš atsakovus, nes ir ieškovas neteigia, kad dovaną gavo neatlygintinai. Mano, kad ieškovas, nereikšdamas reikalavimo dėl 2009 m. rugsėjo 21 d. susitarime minimos 17.000 EUR skolos pagal 2009 m. kovo 31 d. paskolos sutartį Nr. 1, pripažįsta atsiskaitymą nekilnojamuoju turtu, todėl ir dėl 8.000 EUR skolos padengimo turėtų būti aiškinama taip pat. 2009 m. rugsėjo 21 d. susitarimą pirmos instancijos teismas visiškai nepagrįstai traktavo kaip tiesioginį įskaitymą, kuris neatitinka įstatymo reikalavimų, tai yra susitarimas dėl atsiskaitymo, kad atsakovė B. Š. už skolą ieškovui perleis nekilnojamąjį turtą. Atsakovei padovanojus ieškovui žemės sklypo dalį, ji savo įsipareigojimus pagal 2009 m. rugsėjo 21 d. susitarimą įvykdė, atsiskaitė su ieškovu pagal 2009 m. liepos 21 d. paskolos sutartį ir įgijo priešpriešinį vienarūšį reikalavimą į ieškovą, taip pat ji 2014-03-14 pareiškimu įskaitė vienarūšius priešpriešinius reikalavimus. Teismo posėdžio metu apeliantas A. Š. paaiškino, kad susitarimo šalys laikė, kad skola ir žemės sklypo dalis yra lygiaverčiai, susitarime 4, 5 punktai buvo įrašyti K. A. reikalavimu, susitarė, kad ateityje pardavus žemės sklypą bus sprendžiama dėl kainų skirtumo kompensavimo vienai ar kitai šaliai. Apeliantė B. Š. paaiškino, kad sudarant dovanojimo sutartį buvo nurodyta mažesnė sklypo vertė, nors ji savo dalį sklypo vertino 80-86 tūkstančiais litų, kas atitinka susidariusio įsiskolinimo dydį, susitarime šalys 4,5 p. numatė, kad sklypą pardavus kitokia kaina bus kompensuojamas kainų skirtumas.
Atsiliepimas
Ieškovas K. A. atsiliepimu prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinis skundas tenkintinas, Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 31 d galutinis sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas naikinant Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 17 d. preliminaraus sprendimo dalį dėl 8.000 EUR skolos ir 1.482 EUR palūkanų išieškojimo iš atsakovo A. Š. ieškovui K. A. pagal 2009 m. liepos 21 d paskolos sutartį ir atmetant šią ieškovo K. A. ieškinio dalį.
Šalies argumentai
Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad žemės sklypo dalies dovanojimas negali būti pripažįstamas šalių pasirašyto 2009 m. rugsėjo 21d, susitarimo 1 punkto nuostatos įvykdymu, kadangi įsiskolinimo padengimas turėtų būti atlygintinas sandoris, o atsakovams neginčijant dovanojimo sutarties negalima pripažinti, kad šalys susitarimu užskaitė priešpriešines prievoles. Nurodo, kad teismas, manydamas, jog dovanojimo sandoris yra niekinis, niekinio sandorio teisines pasekmes ir faktą turėjo konstatuoti ex officio, taip pat nepagrįstai darė išvadą, jog 2009 m. rugsėjo 21 d susitarimu buvo susitarta dėl įskaitymo, o ne dėl atsiskaitymo.
Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad K. A. ir A. Š. pasirašė 2009 m. liepos 21 d. paskolos sutartį Nr.2, kuria K. A. suteikė A. Š. tikslinę 8.000 EUR arba 27 622,40 Lt paskolą gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) įrengimui. Sutartimi susitarė, kad paskolos grąžinimas užtikrinamas B. Š. paveldima žemės sklypo dalimi (duomenys neskelbtini). Paskolos gavėjas įsipareigojo grąžinti visą paskolą iki 2011 m. kovo 27 d. arba greičiau, priklausomai nuo nekilnojamojo turto kainos rinkoje. Sutartyje nurodė, kad visi šios Sutarties sąlygų pakeitimai ir papildymai galioja tik tuo atveju, jei jie yra įforminami raštu (b.l.5, civilinė byla 2-3722-940/2013). 2009 m. rugsėjo 21 d. tarp K. A., B. Š. ir A. Š. buvo pasirašytas susitarimas, kuriuo šalys konstatavo, kad K. A. yra paskolinęs A. Š. pinigų namo statybai pagal 2009 m. kovo 31 d paskolos sutartį Nr.1 ir pagal 2009 m liepos 21 d paskolos sutartį Nr. 2., bendra paskolų suma yra 25.000 EUR. Šalys susitarė, kad B. Š. notarine tvarka jai priklausančią (įregistruotą) sklypo dalį perleidžia K. A., K. A. sumoka B. Š. už perleistą sklypo dalį rinkos kaina, kuri būtų nustatoma sklypo pardavimo arba sutarto atsiskaitymo už jį dieną. Susitarimo 3 punktu šalys susitarė, kad K. A. paskolinta pinigų suma A. Š. pagal 2009 m. kovo 31 d paskolos sutartį ir pagal 2009 m. liepos 21 d paskolos sutartį namo įrengimui, įskaitoma į atsiskaitomąją kainą, nurodytą šio susitarimo 2 punkte. Susitarimo 4 punktu nustatė, kad jeigu K. A. pardavus sklypą gaunama didesnė ½ sklypo kainos dalis už paskolintą pinigų sumą – skirtumas grąžinamas B. Š., o 5 punktu- jeigu pardavus sklypą gaunama mažesnė ½ sklypo kainos dalis už paskolintą pinigų sumą – skirtumas grąžinamas K. A. (b.l. 24, civilinė byla 2-3722-940/2013). Susitarime nurodė, kad B. Š. ir K. A. žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), priklausys lygiomis dalimis pagal paveldėjimą. Panevėžio apskrities viršininko 2009 m balandžio 16 d sprendimu šalių mirusios motinos (mirė 2002-07-08) vardu neatlygintinai grąžintas minėtas sklypas, kurį lygiomis dalimis po ½ paveldėjo ieškovas A. A. ir atsakovė B. Š.. Į minėtą sklypą šalims 2010 m. spalio 20 d išduoti paveldėjimo teisės liudijimai. 2010 m. liepos 16 d.dovanojimo sutartimi ieškovė B. Š. jai nuosavybės teise priklausančio sklypo dalį perleido ieškovui- broliui K.A.(b.l. 158 - 159).
Pripažintina, kad 2009 m. liepos 21 d. paskolos sutartis Nr.2 dėl 8.000 EUR paskolos, šalių pasirašytas 2009 m. rugsėjo 21 d. susitarimas ir 2010 m. liepos 16 d. dovanojimo sutartis turi būti aiškinami pagal tikruosius šalių ketinimus, neatsiejamai vienas nuo kito.
Įstatyminės sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK XIV skyriuje ir reikalauja, sutartį aiškinti laikantis sąžiningumo principo bei prioritetiškai siekiant nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus, pažodinio sutarties teksto aiškinimo nepakanka; jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos; jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė; kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius. Aiškinant sutartį taip pat būtina vadovautis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tai reiškia, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu.
Tarp šalių kilo ginčas dėl 2009 m. liepos 21 d. pasirašytos paskolos sutarties tarp K. A. ir A. Š., pagal kurią atsakovui buvo suteikta 8.000 EUR arba 27 622,40 LTL paskola atsakovams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), įrengimui. Atsakovai teigia, kad B. Š. padovanojus ieškovui žemės sklypo dalį šis nebeturi teisės reikšti atsakovui reikalavimų, kadangi skola, suteikta 2009 m. liepos 21 d., yra padengta turtu- padovanotu žemės sklypu.
Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl dovanojimo sutarties pabrėžė, kad ji nėra ginčijama, sutartis yra neatlygintinė, todėl negalima jos pripažinti šalių susitarimu užskaityti priešpriešines prievoles. Sutiktina su apeliantais, kad bylos šalys įskaitymo neatliko, o įvyko atsiskaitymas turtu. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad 2010 m liepos 16 d dovanojimo sutartis, kuria neatlygintinai atsakovė, būdama bendraskolininke pagal 2009 m. liepos 21 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp K. A. ir A. Š., kuria atsakovui A. Š. suteikta 8.000 EUR paskola atsakovams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), įrengimui (CK 3.109 str. 1 d.), perleido ieškovui žemės sklypo dalį, vykdant šalių pasirašyto 2009 m. rugsėjo 21 d susitarimo 5 punktą, kas atitinka skolos padengimo sutarties sampratą, kai pagal skolos padengimo sutartį skolininkas perduoda savo turtą, kuris kreditoriui neįkeistas, kaip užmokestį už savo piniginę prievolę (CK 6.436 str.) CK 6.436 straipsnio 2 dalis reikalauja skolos padengimo sutarčiai taikyti pirkimo - pardavimo sutarčių taisykles ir pati sutartis laikoma sudaryta tuo momentu, kai turtas perduodamas kreditoriui (CK 6.436 str.3 d).
Šalys teismo posėdžio metu skirtingai aiškino dovanojimo sutarties sudarymo tikslus. Taip pat jie nurodė skirtingai žemės sklypo (jo dalies) rinkos vertę, nors savo teiginių įrodymais nepagrindė. 2010 m liepos 16 d dovanojimo sutartyje nurodyta, kad viso žemės sklypo vertė (indeksuota) 16.432 Lt, vidutinė rinkos vertė 84.700 Lt. Šalys dovanojamą žemės sklypo dalį įvertino 40.000 Lt. Šalių teigimu jiems nebuvo svarbi tikroji rinkos vertė, nes, atsakovų teigimu, žemės sklypu buvo atsiskaitoma už skolą pagal abi paskolos sutartis, o ieškovo- kad būtų lengviau parduoti žemės sklypą kaip vientisą trečiajam asmeniui, ką, jo teigimu, patvirtina 2009 m rugsėjo 21 d susitarimo 3, 4 ir 5 punktai, nustatantys, kad 25.000 EUR paskola įskaitoma į lėšas, gautas už parduotą žemės sklypo dalį ir priklausomai nuo gautos pinigų sumos B. Š. turi skirtumą sumokėti K. A. arba atvirkščiai. Kaip nustatyta byloje, ieškovas dirbo už Lietuvos ribų ir buvo įgaliojęs A. Š. pardavinėti žemės sklypą. Tik iškilus nesutarimams tarp šalių dėl kitų turėtų bendrų reikalų, K. A. panaikino įgaliojimą, išduotą A. Š. ir, pareiškęs ieškinį teisme, 2013 metais paskelbė žemės slypo pardavimą už 120.000 Lt. Šios aplinkybės leidžia spręsti buvus susitarimą tarp šalių parduoti žemės sklypą, kaip vientisą ir , priklausomai nuo gautų pinigų kiekio, atsiskaityti dengiant skolas ir dėl to abiejų šalių vieningu tvirtinimu, jiems nebuvo svarbu nurodyti dovanojamo daikto rinkoes vertę. Tuo atveju, jei, kaip tvirtina atsakovai, žemės sklypu jie pilnai atsiskaitė už skolą pagal abi sutartis ir su tuo sutiko ieškovas, nes toks, kaip atsakovai teigia, ir buvo tikrasis susitarimas, nes ieškovas žemės sklype planavo statyti namą, tada nebūtų logiškas K. A. sprendimas įgalioti pastoviai Lietuvoje gyvenantį A. Š. pardavinėti žemės sklypą, o dovanojimo sutartyje šalys būtų nurodžiusios galutinį atsiskaitymą už skolą pagal abi sutartis, juo labaiu, kad minėtame 2009 m. rugsėjo 21 d. susitarime labai aiškiai aptartos atsiskaitymo sąlygos: paskolos, bendras skolos dydis,įskaitymo aplinkybės ir sąlygos. .
Šalys dovanojimo sutartyje dovanojamą žemės sklypo dalį įvertino 40.000 Lt, nors kaip pripažino teisme, jiems nerūpėjo dovanojimo sutartyje nurodyti realią rinkos vertę. Kokia žemės sklypo rinkos vertė buvo tuo metu ir kokia šiuo metu, rašytinių įrodymų šalys nepateikė. Pagal Registrų centro duomenis viso žemės sklypo rinkos vertė 84.700 Lt. Ieškovo teigimu, viso žemės sklypo vertė šiuo metu apie 60.000- 80.000 Lt, nes nuo 2013 metų pardavinėjant ją už 120.000 Lt perkančių neatsirado ir jis sutinka dovanoto žemės sklypo dalį grąžinti atsakovams. Tačiau, atsakovai, tvirtindami, kad žemės sklypo vertė apie 140.000 - 160.000 Lt, nesutinka, kad dovana būtų jiems grąžinta. Teigti, kad atsakovė dovanojimo sutartimi siekė neatlygintinai perleisti žemės sklypo dalį, o ieškovas gavo turtą neatlygintinai, nėra pagrindo., Atkreiptinas dėmesys, kad šalys 2009 m. rugsėjo 21 d. susitarime nekonkretizavo, kokiu būdu bus įforminamas sklypo perleidimo sandoris, išskyrus reikalavimą tvirtinti notarine tvarka. Įvertinant faktą, kad B. Š. ir K. A. yra brolis ir sesuo, jiems taikytinos gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo lengvatos sudarant dovanojimo sandorius, labiau tikėtina, kad šalys susitarė turto perleidimo sandorį įforminti kaip dovanojimo, o ne skolos padengimo turtu sutartį. Teismas taip pat įvertina aplinkybę, kad neatlygintinio sandorio sudarymas, kai atsakovai ieškovui buvo skolingi pagal paskolos sutartis, būtų nelogiškas bei neprotingas.
Pagal šalių pasirašyto susitarimo 3 punkto nuostatas K. A. paskolinta pinigų suma A. Š. pagal 2009 m kovo 31 d ir 2009 m liepos 21 d paskolos sutartis namo įrengimui, įskaitoma į atsiskaitomąją kainą, nurodytą susitarimo 2 punkte. Teismas sprendžia, kad labiau tikėtina, jog šalys, sudarydamos susitarimą bei dovanojimo sutartį, siekė, kad ieškovui perleidžiamu turtu būtų dengiami atsakovo įsiskolinimai pagal 2009 m kovo 31 d paskolos sutartį Nr. 1 ir 2009 m liepos 21 d paskolos sutartį Nr. 2, bendrai 25. 000 EUR sumai. Įvertinant, kad pagal susitarimą ieškovas įsipareigojo už perleistą sklypo dalį sumokėti rinkos kainą, o dovanojimo sutartyje ji nurodyta 40.000 Lt ir ši dovanojimo sutarties sąlyga nenuginčyta ir galiojanti, bei iš esmės atitinka rinkos vertę, pripažintina, kad atsakovo įsiskolinimas pagal 2009 m liepos 21 d paskolos sutartį Nr. 2 yra padengtas turtu. Esant nurodytoms aplinkybėms ieškovo reikalavimas dėl 8.000 EUR arba 27.622,40 Lt skolos bei palūkanų priteisimo iš atsakovo A. Š. yra nepagrįstas. Tuo pačiau pastebėtina, kad šalys ateityje pardavus žemės sklypą kitokia kaina nei buvo paskolinta pinigų suma turės teisę spręsti dėl pasirašyto susitarimo 4, 5 punktų vykdymo.
Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino bylos nagrinėjimo metu pateikto atsakovės 2014 m kovo 14 d pareiškimo dėl įskaitymo, kuriuo ji įskaitė priešpriešinius vienarūšius reikalavimus 25.000 eurų sumai, nurodydama, kad ji dovanojimo sutartimi perleido ieškovui žemės sklypo dalį, dėl to atsakovui pagal 2009-03-31 paskolos sutartį Nr. 1 ir 2009 m liepos 21 d paskolos sutartį Nr. 2 paskolinta suma įskaitoma. Pagal CK 6.130 straipsnio 1 dalį prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. CK 6.131 straipsnio 1 dalis numato, kad įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai. Tai reiškia, kad įskaitymas yra vienašalis sandoris, kuriam užtenka vienos šalies valios, apie kurią turi būti informuota kita šalis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas dėl CK 6.130 straipsnyje reglamentuoto įskaitymo, kaip prievolės pabaigos pagrindo, taikymo, ne kartą yra nurodęs, kad įskaitymui būtinos įstatyme numatytos šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pvz., šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Pastebėtina, kad aukščiau minėtas pareiškimas dėl įskaitymo teismo ex officio laikytinas niekiniu ir negaliojančiu kaip prieštaraujantis imperatyvioms teisės normoms (CK 1.81 str.), kadangi nevienarūšių reikalavimų įskaityti negalima, tuo tarpu atsakovė neatlygintinai perleido žemės sklypą įskaitydama 25 000 EUR paskolos sumą, kaip ir negalimas sąlyginis įskaitymas, kai šalys susitarimo 4, 5 p. nustatė galimybę kompensuoti parduodamo turto kainos skirtumus (CK 6.130 str. 1 d.). Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju yra nustatyta, jog šalys 2009 m. rugsėjo 21 d. susitarimu bei 2010-07-16 dovanojimo sutartimi susitarė ne dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, o dėl atsiskaitymo pagal 2009-03-31 paskolos sutartį Nr. 1 ir 2009 m liepos 21 d paskolos sutartį Nr. 2.
Pripažinus, kad atsakovas nėra skolingas ieškovui pagal 2009 m liepos 21 d paskolos sutartį Nr. 2, kadangi skola padengta turtu, ieškovo ieškinys dėl skolos ir palūkanų priteisimo atmestinas. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 31 d. galutinis sprendimas, kuriuo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013m. balandžio 17 d. preliminarus sprendimas dėl 8.000 EUR skolos ir 1.482 EUR palūkanų išieškojimo pagal 2009 m liepos 21 d paskolos sutartį iš atsakovo A. Š. pagal ieškovo K. A. paliktas nepakeistu, o ieškinys dalyje patenkintas, yra naikintinas ir priimtinas naujas galutinis sprendimas.
Kadangi paduodant apeliacinį skundą atsakovas A. Š. sumokėjo 491 Lt žyminio mokesčio, atsakovų skundą patenkinus, šios išlaidos priteistinos iš ieškovo atsakovo naudai (CPK 93 str. 1, 3 p.). Taip pat iš ieškovo priteistinos pirmosios instancijos teisme turėtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumnetų įteikimu, valstybės naudai (CPK 96 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 31 d. galutinį sprendimą, kuriuo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013m. balandžio 17 d. preliminarus sprendimas dėl 8000 EUR skolos ir 1482 EUR palūkanų išieškojimo pagal 2009-07-21 paskolos sutartį iš atsakovo A. Š. pagal ieškovo K. A. ieškinį paliktas galioti, panaikinti.
Priimti naują galutinį sprendimą dalyje dėl ieškovo K. A. reikalavimo priteisti 8000 EUR skolos ir 1482 EUR palūkanų pagal 2009-07-21 paskolos sutartį iš atsakovo A. Š.. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013m. balandžio 17 d. preliminarų sprendimą dalyje dėl 8000 EUR skolos ir 1482 EUR palūkanų išieškojimo pagal 2009-07-21 paskolos sutartį iš atsakovo A. Š. pagal ieškovo K. A. ieškinį panaikinti ir šioje dalyje ieškinį atmesti.
Priteisti iš K. A., a.k. (duomenys neskelbtini) 491 Lt žyminio mokesčio A. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai, bei 11,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei, pinigus pervedant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos FM, įmonės kodas 188659752, atsiskaitomąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 banke ,,Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660, ir pateikiant įrodymą Panevėžio miesto aplinkės teismui.