- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-05-20
- Bylos Nr.
- 2A-361-464/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Henrichas Jaglinskis, Petras Jaržemskis, Dalia Kačinskienė (pran.)
- Atsakovas
- T. G., Alytaus apskrities viršininko administracijai
- Ieškovas
- E. B.
- Kategorijos
- 30.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės E. B. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės E. B. ieškinį atsakovams Alytaus apskrities viršininko administracijai ir T. G., dėl įrašo pripažinimo negaliojančiu ir administracinių aktų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šalies argumentai
ieškovė E. B. 2008-01-03 kreipėsi į Varėnos rajono apylinkės teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė: 1) pripažinti, kad įrašas, esantis jos Varėnos žemėtvarkos skyriui 1991-10-04 pateiktame prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo, įtraukti T. G. pretendente atgauti A. G. turėtą žemę yra negaliojantis; 2) panaikinti Alytaus apskrities viršininko administracijos 2005-01-28 sprendimą Nr. 38-19752, kuriuo T. G. atkurtos nuosavybės teisės į A. G. turėtą 0,078 ha žemės sklypą; 3) panaikinti Alytaus apskrities viršininko administracijos 2007-12-29 sprendimą Nr. 38-24523, kuriuo T. G. atkurtos nuosavybės teisės į A. G. turėtą 17,83 ha žemės sklypą (b.l.2-4, 34-36, 74-75). Nurodė, kad ji 1991-10-04 Varėnos rajono žemėtvarkos skyriui padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į jos mirusiam tėvui A. G. priklausiusią žemę (36 ha). 2007 m. nagrinėjant bylą Kauno apygardos administraciniame teisme dėl Alytaus apskrities viršininko administracijos įpareigojimo priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises, ieškovė sužinojo, jog į jos 1991-10-04 prašymą pretendente atkurti nuosavybės teises į žemę įrašyta velionio brolio V. G. žmona T. G.. Dėl šios priežasties ieškovei 2002 m. buvo atkurta nuosavybės teisė tik į pusę tėvo turėtos žemės. Bet, ieškovės įsitikinimu, T. G. negali būti laikoma pretendente, nes ji įstatymo nustatyta tvarka bei terminu neišreiškė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo; be to, 1994-04-02 ištekėjo antrą kartą ir prarado teisę atkurti nuosavybės teises į mirusio vyro tėvo (uošvio) A. G. žemę pagal 1995-05-30 LR įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 str.
Atsiliepimas
Atsakovas Alytaus apskrities viršininko administracija atsiliepimais į ieškinį (b.l.44-45, 85-87) ieškinį laikė nepagrįstu ir prašė jį atmesti. Pasak atsakovo, Alytaus apskrities viršininko administracija 2005-01-28 sprendimu Nr. 38-19752 T. G. (ir V. G, kuriai T. G. 2001-12-19 sutartimi perleido teisę atkurti nuosavybės teises į 0,078 ha žemės) buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,092 ha žemės, o į kitą jai tenkančią 17,83 ha [(36 ha ÷ 2) – 0,078 ha – 0,092 ha] dalį nuosavybės teisės atkurtos 2007-12-29 (b.l.65-70). Kauno apygardos administracinis teismas 2007-01-18 sprendime ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007-10-15 nutartyse konstatavo, kad T. G. turi subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į A. G. žemę. Taip pat prašė taikyti sutrumpintą 30 dienų ieškinio senaties terminą (LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 str. 1 d.).
Atsakovė T. G. atsiliepimu į ieškinį ieškinio nepripažino ir prašė jo netenkinti, nes ji Varėnos apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė visus reikiamus dokumentus, kurie patvirtina pilietybę, nuosavybės teises ir giminystės ryšį; antra, ieškovė praleido ieškinio senaties terminą (b.l.48-49, 82-84).
Žemesnės instancijos teismas
Varėnos rajono apylinkės teismas 2008-12-05 sprendimu (b.l.133-139) ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Varėnos apylinkės žemėtvarkos tarnybos darbuotojas V. V. 1992-1996 m. į ieškovės 1991-10-04 prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo įrašė pretendente atgauti A. G. turėtą žemę taip pat ir T. G.. Žemėtvarkos tarnyboje buvo susiformavusi praktika paskesnius pretendentus įrašyti į pirminius prašymus. Nors T. G. nepasirašė ieškovės 1991-10-04 prašyme, bet jos valią siekti nuosavybės teisių atkūrimo į A. G. turėtą žemę įrodo konkliudentiniai veiksmai, pvz., reikiamų dokumentų rinkimas 1992 m. sausio – 1993 m. kovo mėn., jų patvirtinimas pas Varėnos apylinkės viršaitį bei notarą nurodytu laikotarpiu bei pristatymas žemėtvarkos tarnybai. Ieškovė neįrodė, kad T. G. sudarė kitą santuoką su V. B., kuri būtų įregistruota įstatymų nustatyta tvarka, t.y. civilinės metrikacijos skyriuje. Vadinasi, T. G. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į A. G. žemę. Apie T. G. kaip pretendentę atkurti nuosavybės teises ieškovė žinojo iš 1999-12-02 pažymos Nr. 12063, kurioje sakoma, jog A. G. turėjo 40,60 ha žemės, tuo tarpu ieškovė gali pretenduoti tik į jos dalį, nes likusi pusė žemės priklauso kitam asmeniui.
Šalies argumentai
Ieškovė E. B. apeliaciniu skundu (b.l.145-147) prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2008-12-05 sprendimą ir vietoj jo priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Teismas, pasak apeliantės, neteisingai įvertino bylos įrodymus, netinkamai taikė teisės aktus, buvo akivaizdžiai suinteresuotas ir dėl to priėmė absoliučiai neteisėtą sprendimą. Apeliacinį skundą grindžia tuo, jog T. G. pretendente atkurti nuosavybės teises į žemę į 1991-10-04 prašymą buvo įrašyta ne blankų taupymo sumetimais, kaip nurodė V. V.. Atsakovė iki 2003 m. pab. teoriškai galėjo pateikti savarankišką prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau to laiku nepadarė, todėl įkalbėjo žemėtvarkos tarnybos darbuotoją suklastoti ieškovės 1991-10-04 prašymą. Neigia pirmosios instancijos teismo argumentus apie tai, kad ji nuo 1999 m. turėjo žinoti apie T. G. kaip kitą pretendentę atkurti nuosavybės teises į tą patį A. G. žemės sklypą. Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 307 str., pagal kurį apeliacinis skundas gali būti paduotas per 30, o ne 20 dienų terminą.
Atsiliepimas
Atsakovas Alytaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą su skundu nesutiko ir prašė Varėnos rajono apylinkės teismo 2008-12-05 sprendimą palikti galioti nepakeistą (b.l.152-155). Apeliantė siekia, kad nuosavybės teisės į visą A. G. iki nacionalizacijos valdytą žemę būtų atkurtos jai vienai, tačiau abi pretendentės pilietybę patvirtinančius, nuosavybės teises bei giminystės ryšį įrodančius dokumentus pateikė įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Teiginys apie suklastotą apeliantės pareiškime įrašą apie kitą pretendentą neteisingas ir neatitinka tikrovės. Pažymėjo, jog ieškovė, 1991 m. pateikdama prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. G. žemę, pati elgėsi nesąžiningai, kadangi nuslėpė informaciją apie kitą potencialų pretendentą – A. G. marčią. 1992-1993 m., bet ne vėliau kaip 1996 m., pateikus reikiamus dokumentus, agrarinės reformos tarnybos darbuotojas į ieškovės 1991-10-04 prašymą įrašydamas T. G. patvirtino pastarosios pareikštą valią į nuosavybės atkūrimą. Joks teisės aktas nenumato imperatyvo pretendentui pasirašyti prašymą. 1999 m. buvo paruošta pažyma dėl nuosavybės teisių atkūrimo ieškovei į 18 ha žemės perkėlimo į Vilniaus rajoną, o ieškovė neprieštaravo dėl sklypo dydžio, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, žinodama apie kitą pretendentę. Pakartotinai prašo taikyti ieškinio senatį ir vien tuo pagrindu ieškinio netenkinti.
Atsakovė T. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l.159-162) skundo nepripažino ir prašė Varėnos rajono apylinkės teismo 2008-12-05 dienos sprendimą palikti galioti nepakeistą. Akcentavo, kad galimybę pretenduoti atkurti nuosavybės teises į A. G. žemę jai suteikė įstatymų leidėjas, taigi ši teisė nepriklauso nuo ieškovės geros valios. Kitaip tariant, net jei įrašas ieškovės 1991-10-04 prašyme padarytas be ieškovės žinios ar sutikimo, T. G. atskirai paduotas prašymas susiklosčiusios situacijos nebūtų pakeitęs. Vien formalus atsakovės išreikštos valios trūkumas - parašo ieškovės 1991-10-04 prašyme nebuvimas - neturi esminės reikšmės nagrinėjamoje byloje. Atsakovė negalėjo pažeisti Vyriausybės 1997-09-29 nutarimo Nr. 1057 7 p., nes minėtas nutarimas veiksmų atlikimo metu dar nebuvo priimtas ir negaliojo. Prašo taikyti praleistą ieškinio senatį ir ieškinio netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, savo iniciatyva apeliacinis teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ar pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis bei, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir skundo argumentus, taip pat byloje dalyvaujančių asmenų apeliacinės instancijos teismui pateiktus procesinius dokumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl jų padarė pagrįstas išvadas, šias išvadas tinkamai motyvavo ir argumentavo (CPK 185 str.). Todėl panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 str.).
Šioje byloje ginčas buvo kilęs dėl to, ar atsakovė turėjo subjektinę teisę į A. G. turėtų nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimą ir ar šią teisę įgyvendino tinkamai. Apeliaciniame skunde, priešingai nei ieškinyje, nekvestionuojamas atsakovės, kaip tinkamos pretendentės į nuosavybės teisų atkūrimą, statusas, todėl teisėjų kolegija dėl šių aplinkybių nepasisako.
Byloje nustatyta, kad atsakovė savarankiško prašymo nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra pateikusi, tačiau jos neabejotiną pretendavimą bei siekį atgauti dalį mirusio sutuoktinio tėvui priklausiusio žemės sklypo patvirtina kiti objektyvūs duomenys: kreipimasis į Varėnos rajono žemėtvarkos tarnybą 1992 m. – 1993 m. laikotarpyje (liudytojo V. V. paaiškinimai, b.l. 129-130); pagal susiklosčiusią Žemėtvarkos tarnyboje praktiką vėlesnį pretendentą įrašyti pirmojo pretendento pateiktame prašyme, tuometinio atsakovo darbuotojo V. V. padarytas įrašas apeliantės 1991-10-04 prašyme grafose „Įpėdiniai“ ir „Kiti pretendentai“ (b.l. 40, prašymo originalas – Nuosavybės teisių atkūrimo byloje, liudytojų Ž. G. ir V. V. paaiškinimai (b.l.128-130); pilietybę bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų, kurių kopijos buvo patvirtintos ar išduotos Metrikų archyvo tuo pačiu laikotarpiu – 1992-01-12 – 1992-03-02, pateikimas Žemėtvarkos skyriui (Nuosavybės teisių atkūrimo bylos 3, 7-8, 11-12). Visi išvardinti teisinę reikšmę turintys atsakovės veiksmai buvo atlikti nepasibaigus įstatymo nustatytiems ir vėliau pratęstiems terminams pateikti prašymą ir atitinkamus dokumentus, o pačių šių veiksmų atlikimas, kolegijos manymu, įrodytas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 str., 178 str.).
Apeliantės teiginys, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė tokio įrašo padarymo jos prašyme laiką, kad jos pareiškimas įrašu apie atsakovę buvęs suklastotas, įrašant duomenis atgaline data, atmestinas kaip faktiškai nepagrįstas. Skundo argumentas, esą atsakovė nespėjo iki 2003 metų paduoti prašymo, todėl įkalbėjo Žemėtvarkos tarnybos darbuotoją suklastoti apeliantės prašymą, o įrašas padarytas tik 2007 m. prieš sprendimo priėmimą, nėra paremtas jokiais leistinais įrodymais. Priešingai, šiuos teiginius paneigia tokie pirmosios instancijos teismo sprendime išanalizuoti bei įvertinti duomenys: asmuo, kuris pripažįsta padaręs šį prierašą - V. V. nuo 1996 m. balandžio buvo perkeltas dirbti į kitas pareigas Varėnos rajono žemėtvarkos skyriuje, taigi objektyviai padaryti prierašo vėliau, nei ši data, negalėjęs, nes pasikeitė jo darbo vieta ir pobūdis (liudytojų V. V., Ž. G. paaiškinimai, b.l. 128-130); dokumentų, atsakovės pateiktų į Nuosavybės teisių atkūrimo bylą, nuorašų patvirtinimo laikas. Pažymėtina, kad apeliantė V. V. padarytų jos prašyme įrašų padarymo laiko neįrodinėjo ekspertų pagalba (CPK 178 str.), nors tai tokioje teisinėje situacijoje būtų vienintelė galimybė nuneigti kitus bylos duomenis (CPK 177 str.4 d., 212 str.).
Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (ir priešingai). Tai vadinama įrodymų pakankamumo taisykle, kuri grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Atsižvelgiant į tai, kad civilinėje byloje įrodymai vertinami vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, šiuo konkrečiu atveju egzistuoja didesnė tikimybė, kad atsakovė savo subjektinę teisę realizavo laiku, t.y. kreipėsi į tinkamą instituciją ir pagrįstai manė esant tinkamam jos kreipimosi įforminimui. Teisėjų kolegija teisinių bei faktinių prielaidų nesutikti su tokia bylą nagrinėjusio teismo išvada dėl kreipimosi laiko neturi. Pačiai apeliantei nuosavybės teisės į visą žemės sklypą tuo metu dar nebuvo, o ir negalėjo būti atkurtos. Pagal 1997-07-01 Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr.VIII-359 (toliau 1997-07-01 Įstatymas) 2 str. 1 d. 3 p., mirusio turto savininko vaikams nuosavybės teisės atkuriamos tik į jiems tenkančią išlikusiojo nekilnojamojo turto dalį. Todėl nebuvo jokių įstatyminių kliūčių iki pareiškimų ir dokumentų priėmimo termino pabaigos paprasčiausiai paimti tokį prašymą iš kitos pretendentės, jei institucija, įpareigota parengti išvadą apie dokumentų pakankamumą nuosavybės teisėms atkurti būtų tai vertinusi kaip trūkumą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra suformuluota aktuali nagrinėjamam ginčui nuostata, kad nuosavybės teisės atkūrimas yra subjektinės teisės įgyvendinimas; asmuo, siekiantis ją įgyvendinti, visų pirma turi būti pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-02-25 nutartis civilinėje byloje A.P. v. Kauno apskrities viršininko administracija, Kauno miesto savivaldybė, civilinė byla Nr. 3K-7-24/2008). Teisėjų kolegija, spręsdama ar šiuo konkrečiu atveju pačios atsakovės pasirašyto prašymo nebuvimas nuosavybės teisių atkūrimo byloje pats savaime sudaro teisines prielaidas konstatuoti nuosavybės teisių atkūrimo proceso imperatyvių įstatymo nuostatų pažeidimą, atsižvelgia į šio klausimo teisinį reglamentavimą. 1991-06-18 įstatymo Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau 1991-06-18 Įstatymas) 10 str. įtvirtinta pretendento pareiga pateikti prašymą, o 11 str. aptartas jo turinys. Šios teisės normos pagrindu prašyme buvo būtina identifikuoti patį pretendentą, buvusį turto savininką, išlikusio nekilnojamojo turtą, nurodyti kitus pareiškėjui žinomus piliečius, turinčius teisę į turto sugrąžinimą pagal šį įstatymą, taip pat nurodyti pageidavimus atgauti turtą natūra arba gauti kompensaciją už jį. Grąžintiną turtą ir buvusį savininką identifikuojančius duomenis prašyme jau anksčiau nurodė pati apeliantė, taigi akivaizdu, kad analogiškas, tapataus turinio prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tą patį nekilnojamąjį turtą nebuvo būtinas. Įrašius Nuosavybės teisių atkūrimo byloje duomenis ir apie kitą pretendentę - atsakovę, likusių duomenų bei dokumentų, kaip matyti iš vėliau parengtų išvadų ir atsakovo Alytaus apskrities viršininko administracijos priimtų sprendimų atkurti kiekvienai jų nuosavybės teises į atitinkamą dalį žemės sklypo, įgaliotai spręsti nuosavybės atkūrimo klausimus institucijai – atsakovui Alytaus apskrities viršininko administracijai pakako. Teisėjų kolegija pažymi, kad 1991-06-18 Įstatymo 10 str. prašymo forma nėra imperatyviai reglamentuota, nors rašytinės formos prašymo buvimas eliminuotų būtinybę įrodinėti jo realų pateikimą ir pateikimo terminą, kilus ginčas tarp pretendentų, kaip yra šiuo atveju. Teisėjų kolegija remiasi ir teisės analogija, nustatyta sandorių formai, kuomet įstatymais nenustačius konkrečios formos, pareiškimas laikytinas paduotu, jei iš asmens elgesio matyti jo valia tai padaryti (konkliudentiniai veiksmai) (CK 1.8 str., 1.71 str. 1 d.). Atsakovė 1991-06-18 Įstatymo galiojimo laiku ir įsigaliojus jį pakeitusiam 1997-07-01 Įstatymo taip pat kitokių reikalavimų prašymo formai nenustačiusiam, ne vieną kartą kreipdamasi į Žemėtvarkos tarnybą ir pateikdama ne tik jau nutartyje išvardintus dokumentus, bet ir Teisių perleidimo dukrai V.G. sutartis, pareiškimą dėl valios pakeitimo (vietoje kompensacijos pageidavo atgauti nuosavybę natūra) savo elgesiu aiškiai išreiškė savo siekį (valią) dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Dėl to, kad ši valia nebuvo įforminta rašytinės formos atskiru pareiškimu, nėra jos kaltės, tą pripažino liudytojas V. V., todėl ši aplinkybė, kolegijos vertinimu, negali apspręsti bei įtakoti teisėtai įgytų jos teisių pagal šioje byloje ginčytus Alytaus apskrities viršininko administracijos 2005-01-28 ir 2007-12-29 sprendimus (apeliantė ieškiniuose suklydo dėl vieno sprendimo, kuris priimtas V.G., o ne T. G. atžvilgiu). Kitoks traktavimas prieštarautų ir CK 1.2 str. bei 1.5 str. įtvirtintiems principams.
Tokią išvadą teisėjų kolegijai leidžia padaryti ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, formuojama panašiose bylose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pateikdamas savo išvadas teisės aiškinimo ir taikymo klausimais dėl subjektinių teisių į nuosavybės teisių atkūrimą įgijimo bei jų realizavimo, yra pažymėjęs, jog sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo asmeniui, kuris gali būti pretendentas, būtina atsižvelgti ar sprendimų priėmimo tvarkos bei procedūros pažeidimai yra esminiai, dėl ko reikėtų panaikinti nuosavybės teisių atkūrimą ir turtą grąžinti valstybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-04-07 nutartis civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras ir kt. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, J.G. ir kt, civilinė byla Nr. 3K-3-216/2008). Teisėjų kolegija šioje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėms neturi pagrindo pripažinti, kad atskiro rašytinio atsakovės prašymo nebuvimas yra esminis procedūros pažeidimas, kuris sukeltų tokias teisines pasekmes, kurių siekia apeliantė.
Kitoje kasacine tvarka išnagrinėtoje civilinėje byloje yra suformuluota taisyklė, kad nuosavybės teisių atkūrimo reglamentavimas tiek pagal Įstatymą dėl nuosavybės teisių atstatymo, tiek pagal jį pakeitusį Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymą yra (buvo) toks, kad asmeniui, kuris pats nepareiškia valios (pateikdamas įstatyme nustatytos formos prašymą ar kitais aktyviais veiksmais įsijungdamas į nuosavybės teisių atkūrimo procesą) dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teisės nėra atkuriamos. Atkuriant nuosavybės teises pretendentams tenkanti nekilnojamojo turto dalis nustatoma atsižvelgiant ne į visus įstatyme išvardytus buvusio savininko teisių perėmėjus (asmenis, turinčius teisę į nuosavybės teisių atkūrimą), o tik į tuos, kurie įstatyme nustatyta tvarka ir terminais pareiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. įgyvendino subjektines teises. Kokiais veiksmais atsakovė įsijungė į nuosavybės teisių atkūrimo procesą, pradėtą apeliantės, teisėjų kolegija jau aptarė..
Apeliantė, ieškinyje prašydama pripažinti įrašą negaliojančiu, įstatyminio šio reikalavimo pagrindo neįvardijo, jo nenurodo ir apeliaciniame skunde. Faktinis reikalavimo pagrindas - įrašas apie kitą pretendentę (atsakovę) buvo padarytas be jos sutikimo ir žinios, todėl, apeliantės manymu, suklastotas. Tačiau pats savaime dėl šios priežasties įrašo pripažinimas negaliojančiu nėra galimas, nes, viena vertus, kitų pretendentų įvardijimas, kad ir ne paties pretendento noru, t.y. pareiškimo turinys ne tik nepažeidė jokių imperatyvių teisės normų, bet, priešingai, atitiko tuo metu galiojusio 1991-06-18 Įstatymo 11 str. 3 d. reikalavimus. Kita vertus, suklastojimo faktas, kartu atsižvelgiant į aplinkybę, jog pačios apeliantės atlikti įrašai iš esmės nėra pakeisti ar kaip kitaip modifikuoti, negali būti nustatytas vien suinteresuoto asmens pareiškimu, juo labiau, kad pagal LR Vyriausybės 1991-11-15 patvirtinto nutarimo Nr. 470 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" įgyvendinimo 4 p., esant keliems pretendentams į tą patį išlikusį nekilnojamąjį turtą, prašymą jie galėję pateikti kartu arba atskirai. Todėl buvus tokiam teisiniam reglamentavimui pagal civilinėje byloje esančius duomenis nėra galimybės paneigti liudytojo V. V. teiginių apie susiklosčiusią Varėnos rajono agrarinės reformos tarnyboje įprastinę praktiką visus paskesnius pretendentus įrašyti į pirmojo pretendento pareiškimą. Ši praktika tinkama ar ne, ne civilinės bylos nagrinėjimo dalykas. Bet kuriuo atveju V. V. veiksmų teisėtumo vertinimas negali įtakoti atsakovės subjektinių teisių apimties ir nesuponuoja jos įgytų nuosavybės teisių praradimo. Apie įrašo padarymą atgaline data ir atsakovų susitarimus, kaip tai skunde akcentuoja apeliantė, teisėjų kolegija šioje nutartyje jau pasisakė.
Argumentai dėl teismo suinteresuotumo nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, todėl atmestini. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis, nesudaro prielaidų traktuoti to kaip teismo šališkumo. Teismas vertina bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą (CPK 185 str.). Be to, savo išvadą dėl apeliantės žinojimo apie T. G. kaip pretendentę į kitą žemės dalį teismas parėmė rašytiniu įrodymu – 1999-12-02 pažyma Nr. 12063 dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų pakankamumo nuosavybės teisėms į pusę A. G. turėto žemės sklypo atkurti (Nuosavybės teisių atkūrimo bylos 11 lapas), kurios turinys turėjo būti apeliantei žinomas (žinojo arba turėjo žinoti), taip pat faktu, jog apeliantė persikėlė tik pusę, o ne visą žemės sklypą į kitą vietą. Pati apeliantė neabejotiną savo žinojimą apie kitą esančią pretendentę patvirtino ir 2006-06-29 Kauno apygardos administraciniam teismui pateiktame pareiškime (b.l 50, 63-64), kurį minėtas teismas išnagrinėjo 2007-01-18 (Teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenys apie šios administracinės bylos procesą bei eigą).
Rašymo apsirikimas nurodant teismo sprendimo apskundimo terminą realiai neapribojo ir neįtakojo apeliantės, teisės į apeliaciją, skundas paduotas laiku, todėl ir toks apeliacinio skundo argumentas teisinės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, neturi.
Apeliacinės instancijos teismas yra saistomas apeliacinio skundo (skundų) ribų (CPK 320 str.). Todėl abiejų atsakovų atsiliepimuose į skundą suformuluoti savarankiški prašymai taikyti ieškinio senatį ir vien tuo pagrindu ieškinio netenkinti nevertintini, nes dėl teismo sprendimo ar jo motyvų atsakovai apeliacinių skundų nepateikė. Ieškinio senaties instituto taikymas - fakto klausimas, dėl kurio pirmosios instancijos teismas nepasisakė, todėl, nesant dėl to paduoto apeliacinio skundo, apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisako.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Varėnos rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.