Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo P. V. nuteistas pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams, paskiriant bausmę atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo P. V. priteista 2 583,09 Eur turtinės ir 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai J. V..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

6. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs įrodymų visumą, padarė išvadą, kad P. V. nužudė V. V.. Kad nuteistasis skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytomis aplinkybėmis padarė šią nusikalstamą veiką, patvirtina ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje išnagrinėti įrodymai.

Kitoje specialisto išvadoje Nr. pM 5-205/2016(06) nurodyta, kad V. V. sužalojimai veido srityje padaryti ne mažiau kaip septyniais trauminiais poveikiais, traumuojančiai jėgai veikiant veido sritį. Sužalojimai galėjo būti padaryti 2016 m. birželio 24 d. trumpu laiko tarpu vienas po kito. Odos nubrozdinimas kaktos vidurinėje dalyje, pereinant į kaktos kairę pusę, kraujosruva kaktos minkštuosiuose audiniuose galėjo būti padaryti ir vienu trauminiu poveikiu. Nuo šių sužalojimų išsivystė galvos smegenų pabrinkimas ir galvos smegenų suspaudimas, kurie ir sukėlė V. V. mirtį. Tikėtina, kad V. V. mirtį lėmęs sužalojimas galėjo būti padarytas įtariamojo P. V. nurodytomis aplinkybėmis, kai jis ramento plastikine dalimi vieną kartą smogė V. V. į lūpų ir smakro sritį, dėl to pastarasis visu svoriu griuvo ir trenkėsi veidu į grindinį bei 10-15 sekundžių prarado sąmonę. Paprastai esant tokiems sužalojimams laiku suteikus kvalifikuotą medicininę pagalbą buvo galima išvengti V. V. mirties (2 t., 16-17 b.l.).

Atsižvelgiant į nuteistojo P. V. apeliacinio skundo argumentus ir teismo posėdžio metu pareikštus prašymus bei siekiant pašalinti bet kokias abejones, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos tvarka irgi buvo atliktas įrodymų tyrimas, papildomai apklausti nuteistasis P. V. ir nukentėjusioji J. V., paskirta komisijinė teismo medicinos ekspertizė, išnagrinėtos tos ekspertizės išvados ir apklaustas vienas iš šią ekspertizę atlikusių ekspertų.

Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis P. V. parodė, kad stovėdamas sudavė plastmasine ramento rankena irgi atsistojusiam V. V. į veidą, lūpas, tačiau to nenorėdamas, norėjo tik pagąsdinti. Tuo metu V. V. šiek tiek pasviro ir įvyko kontaktas. Po smūgio V. V. nukrito, tiksliai neatsimena, jam atrodo, kad šonu. Nuteistasis mano, kad ne nuo jo smūgio mirė V. V., jį galėjo sumušti kas nors kitas, kas, nežino, arba kitur susižaloti. Tiksliai neatsimena, nuteistajam atrodo, kad, kai nukentėjusysis atėjo į pavėsinę jo kairys ar dešinys antakis buvo praskeltas. Tai prisiminė tik po apklausų ikiteisminio tyrimo metu.

Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji J. V. parodė, kad jos sūnus V. V. piktnaudžiavo alkoholiu, tačiau jokiomis sunkiomis lėtinėmis ligomis, jos nuomone, nesirgo. Turėdama namuose kraujospūdžio matavimo aparatą, pamatuodavo kraujo spaudimą ir sūnui. Kartais jo kraujo spaudimas būdavo padidėjęs. Nukentėjusioji parodė ir tai, kad tai, ką prisiminė, tą ir parodė pirmosios instancijos teisme. Perskaičius nukentėjusiosios parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, J. V. parodė, kad šie jos parodymai, jog 26 d. grįžusi į namus rado negyvą sūnų, yra teisingi. Nukentėjusioji įsitikinusi, kad V. V. mirė nuo to, kad jį sumušė P. V. prie parduotuvės „X“, nes jo daugiau niekas niekur kitur nematė. Iki 24 d. įvykio neblaivus V. V. nebuvo nugriuvęs nuo dviračio ar kur kitus nukritęs. Jeigu jos sūnus būdavo išgėręs, tai jį kas nors parveždavo į namus. Kai ji rado sūnų negyvą namuose, tai jo dviratis buvo kruvinas.

Bylą jau nagrinėjant apeliacine tvarka paskirtos ir atliktos komisijinės teismo medicinos ekspertizės akto Nr. EKM 16 (67)/2018 (01) išvadose nurodyta, kad V. V. padaryti šie sužalojimai: 1.1. Kaktos – nosies srities sumušimas, pasireiškęs odos nubrozdinimu kaktoje, kraujosruva kaktos minkštuose audiniuose, kraujosruva kairės akies viršutiniame voke, odos nubrozdinimu ir žaizda nosies srityje, kraujavimu iš nosies landų, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu. Sužalojimas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymo mastą. 1.2. Lūpų – smakro srities sumušimas, pasireiškęs kraujosruvomis lūpų raudonyje, žaizdomis abiejų lūpų gleivinėje, odos nubrozdinimu smakro vidurinėje dalyje, žaizda nosies dešiniame sparnelyje. Sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą. 1.3. Dešinio kelio sumušimas, pasireiškęs smulkiais odos nubrozdinimais dešinio kelio priekiniame paviršiuje. Sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą. Sužalojimų padarymo tikėtinas mechanizmas ir seka nustatyti įvertinus kiekvieno sužalojimo pobūdį, išsidėstymą, padarymo laiką, atsižvelgiant į subdurinių hematomų atsiradimo ir vystymosi dėsningumus bei bylos medžiagoje išdėstytas aplinkybes: 2016 m. birželio 24 d., apie 14.40 val., V. V., būdamas stovinčioje padėtyje, patiria smūgį plastikinio ramento galo išplatėjusios dalies išgaubtuoju paviršiumi į lūpų ir smakro sritį. Šio smūgio pasėkoje buvo padarytas lūpų – smakro srities sumušimas (tiriamojoje dalyje sužalojimas pažymėtas Nr. 3). Po šio smūgio nukentėjusysis, esant girtumo būsenoje, stovėdamas tarp stalo ir suolo, bandant judėti pasisukdamas į kairę, galimai dešine koja užkliuvo už stalo atramos horizontalios dalies, dėl ko griūdamas kniūbsčias susižalojo dešinio kelio priekinį paviršių, patirdamas šios srities odos nubrozdinimus (tiriamojoje dalyje sužalojimas pažymėtas Nr. 4) ir stipriai atsitrenkdamas kakto – nosies sritimi į grindinį (betono trinkeles) patyrė odos nubrozdinimą kaktoje, kraujosruvą kaktos minkštuose audiniuose, kraujosruvą kairės akies viršutiniame voke, odos nubrozdinimą ir žaizdą nosies nugarėlėje su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu (tiriamojoje dalyje sužalojimai pažymėti Nr. 1 ir 2). V. V. kūne nustatyti sužalojimai nėra būdingi smūgiais kietais bukais riboto paviršiaus daiktais (tame tarpe rankomis ar kojomis) bei vienkartiniu kritimu nuo dviračio. V. V. mirtis galėjo įvykti laikotarpyje tarp 2016 m. birželio 25 d. 24.00 val. ir 2016 m. birželio 26 d. 12.00 val. V. V. mirties priežastimi buvo ūminis kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu (subdurinė hematoma). Tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu. Mirtį sukėlęs kaktos – nosies srities sumušimas (tiriamojoje dalyje sužalojimai pažymėti Nr. 1 ir 2) su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu yra paaiškinamas vienu trauminiu poveikiu griūnant ir atsitrenkiant veido sritimi į plokščią neribotą paviršių. Nuo mirtį sukėlusių kūno sužalojimų iki mirties galėjo praeiti laiko tarpas, vertinamas maždaug nuo 1,5 iki 2 parų. Po mirtį lėmusio sužalojimo, patirto 2016 m. birželio 24 d. apie 14.40 val., V. V. 2016 m. birželio 24 ir 25 dienomis galėjo atlikinėti savarankiškus veiksmus, t. y. vaikščioti, vartoti alkoholinius gėrimus ir pan., kol dėl besikaupiančio po kietuoju galvos smegenų dangalu kraujo neįvyko galvos smegenų suspaudimas ir pabrinkimas. Nesuteikus medicinos pagalbos kraujavimas iš žaizdų ir/ar iš nosies landų po 2016 m. birželio 24 d. įvykio galėjo su pertraukomis tęstis iki 2016 m. birželio 25 d. ir 2016 m. birželio 26 d. Sprendžiant iš autopsijos protokolo V. V. buvo nustatyti vidaus organų pakitimai, būdingi lėtiniam alkoholizmui. Alkoholinės kilmės kepenų riebalinė distrofija gali sąlygoti kraujo krešumo sutrikimus ir tuo pačiu nestabdomą kraujavimą galvos traumavimo metu įvykus kietojo dangalo kraujagyslės nutrūkimui. Todėl galimybė, jog V. V. sveikatos būklė galėjo turėti įtakos jo mirčiai, neatmetama.

Apeliacinės instancijos teisme apklaustas ekspertas J. R. patvirtino šio ekspertizės akto išvadas ir paaiškino, kad pakoregavo specialistų išvadoje nurodytą V. V. mirties laiką. Ekspertizės išvadoje nurodė, kad mirtis galėjo įvykti nuo 2016 m. birželio 25 d. 24 val. iki kitos dienos 12 val. Iš turimų duomenų nustatyti tikslesnį mirties laiką negalima. Suduodant smūgį ramentu į nosies, lūpų sritį nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas ir šis sužalojimas neturėjo tiesioginio priežastinio ryšio su mirtimi, tačiau tiesioginiame priežastiniame ryšyje buvo sužalojimai, kurie galėjo būti padaryti griūnant. Nurodydamas „galimai pasisukdamas, galimai užkliuvęs“ konstatavo, kad nukentėjusysis pasisuko į kairę nuo pavojaus šaltinio, t. y. asmens su ramentu. Tai, kad nukentėjusysis galėjo griūti kniūbsčias po smūgio į veidą, lėmė kitokios priežastys, o ne smūgis. Jeigu tai būtų įvykę nuo smūgio, tai nukentėjusysis būtų suklupęs ir griuvęs aukštielninkas. Visi sužalojimai buvo padaryti 2016 m. birželio 24 d. Tie sužalojimai negalėjo būti padaryti birželio 23 d., nes tokių objektyvių duomenų, kurie nurodytų, kad sužalojimai galėjo būti padaryti anksčiau, nėra. Mirtis negalėjo įvykti nuo sužalojimo, padaryto nukentėjusiajam griūnant nuo dviračio. Dėl to, kad nukentėjusysis galėjo ateiti į įvykio vietą jau su prakirstu antakiu, ekspertas paaiškino, kad visus sužalojimus sunumeravo ekspertizės akte, šie sužalojimai paaiškinami trauminiais poveikiais, kuriuos nurodė akte dėl sužalojimo mechanizmo, ir šių sužalojimų gijimo požymiai atitiktų tam laikui, tos dienos epizodui. Duomenų apie tai, kad koks nors sužalojimas buvo padarytas anksčiau, negu nagrinėjamas įvykis, nėra. Ekspertas paaiškino, kad nukentėjusiajam kraujavimas iš nosies landų atsinaujino namuose. Jis kraujavo ne tiek iš nustatytų žaizdelių lūpose, o kiek iš nosies landų. Nenustatė, kad nukentėjusysis sirgo, turėjo aukštą spaudimą. Pagal lavono tyrimo duomenis nukentėjusysis sirgo kepenų riebaline distrofija, tikriausiai alkoholinės kilmės, todėl galima išvada, kad tai galėjo turėti įtakos kraujo krešėjimui, dėl to galėjo labiau kraujuoti, tačiau šiuo atveju tai nebuvo mirties priežastis. Be to, šiuo atveju nukentėjusysis nuo smūgio negalėjo nukristi veikiamas inercinės jėgos.

8. Įvertinusi skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje išdėstytų ir išnagrinėtų įrodymų visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad P. V. nužudė V. V. kaltinime ir skundžiamame nuosprendyje nurodytomis. Šių įrodymų visuma patvirtina, kad būtent P. V. atlikti veiksmai prieš V. V. sukėlė nukentėjusiojo mirtį. Tarp nuteistojo veiksmų ir padarinių (nukentėjusiojo mirties) yra tiesioginis priežastinis ryšys.

9. Priežastinis ryšys yra objektyvusis nusikalstamos veikos požymis, kuris atskleidžia priežastingumo grandinę nuo atlikto veiksmo iki kilusių padarinių. Galiojančioje teismų praktikoje nurodoma, kad priežastinio ryšio nustatymas yra loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš esmės nustatoma loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti, – ar yra ryšys tarp veikos ir padarinių. Nustatant priežastinį ryšį turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga nukentėjusiojo mirčiai kilti (be jos ji nekiltų), ar mirtis buvo dėsningas (neatsitiktinis) padarinys. Teismų praktikoje nužudymo bylose yra suformuota nuostata, kad tais atvejais, kai tarp suduoto smūgio į galvą ir nukentėjusiojo mirties nėra įsiterpęs joks kitas veiksnys, turintis lemiamos įtakos mirčiai, laikytina, kad priežastinis ryšis egzistuoja. Kita vertus, priežastinis ryšis gali būtų paneigtas nustačius, kad nukentėjusiojo mirtį lėmė ne kaltininko veika, bet kita priežastis. Teismų praktikoje nužudymų bylose taip pat nustatyta, kad priežastinio ryšio savaime nepaneigia aplinkybės, kad nukentėjusysis mirė ne iš karto, bet praėjus kuriam laikui po kaltininko veikos, kad mirties galbūt buvo galima išvengti laiku suteikus pagalbą ir pan. Jei nukentėjusiojo mirties priežastis yra kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui.

10. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, kad 2016 m. birželio 24 d., apie 14 val. 40 min., pavėsinėje P. V. ramentu sudavė V. V. į lūpų – smakro sritį, nuo šio smūgio nukentėjusysis prarado pusiausvyrą, griuvo ir veidu trenkėsi į grindinį. Apie tokias aplinkybes parodė ir pats nuteistasis P. V., to jis neginčija ir apeliaciniame skunde. Be to, šias aplinkybes patvirtina ir liudytojų G. B., A. M., S. M. parodymai. Nustatyta, kad po smūgio V. V. nesikėlė nuo grindinio, galimai buvo praradęs sąmonę. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, nuteistojo ir minėtų liudytojų bei liudytojos R. K. parodymai patvirtina ir tą aplinkybę, kad iki šio įvykio nukentėjusysis V. V. sumuštas ar kitu būdu sužalotas nebuvo. Nukentėjusioji J. V. ir liudytoja J. P., mačiusios V. V. įvykio dienos rytą, irgi patvirtino, kad V. V. sužalotas nebuvo, o J. P. parodymai patvirtina dar ir tai, kad tos dienos pavakarį V. V. jau buvo sužalotas, jo nosis, lūpa buvo sutinusios ir kairysis antakis praskeltas. Apie tai, kad po šio smūgio ir griuvimo ant grindinio V. V. patyrė sužalojimus, parodė ir įvykį tiesiogiai matę liudytojai G. B., A. M., S. M.. Liudytojas A. M. parodė, jog V. V. visas veidas buvo kruvinas, kraujas bėgo iš nosies, S. M. davė detalesnius parodymus, kad V. V. nosis ir lūpa buvo prakirstos, smakras nubrozdintas. G. B. paaiškino, kad kraujas bėgo iš V. V. galvos, virš antakio. Byloje nustatyta ir tai, kad atsigavęs V. V. iš įvykio vietos išėjo, tačiau jis negrįžo į namus, o nuėjo pas L. ir R. S., pas juos prabuvo iki 2 val. nakties, kai į namus buvo parvežtas R. S.. Tai patvirtina liudytojų L. S., kurį V. V. susitiko išėjęs iš pavėsinės, bei L. ir R. S. parodymai. Iš liudytojo L. S. parodymų matosi, kad jis apie 16-17 val. sutiko V. V., kurio veidas buvo sumuštas, antakis prakirstas, nosis sutinusi, o ant veido buvo sudžiuvęs kraujas. R. S. parodė, kad V. V. nosis buvo sumušta, nuolatos kraujavo, o L. S. parodė, jog ne tik nosis, tačiau ir V. V. kakta buvo nubrozdinta. Pas L. ir R. S. V. V. vakarojo, valgė ir gėrė alkoholį iki nakties, kai po to jį R. S. parvežė į namus. Abu liudytojai patvirtino, kad pas juos jokių konfliktų nebuvo ir pas juos V. V. nesusižalojo, o L. S. parodė dar ir apie tai, kad kitos dienos (rugsėjo 25 d.) rytą ar šiek tiek vėliau, apie pietus, pas juos vėl buvo atėjęs nukentėjusysis, kuris atrodė gražiau, naujų susižalojimų nebuvo, o iš nosies kraujas nebėgo. Pas L. S. pabuvęs apie pusvalandį V. V. išėjo. Byloje nustatyta, kad dar kitą dieną (rugsėjo 26 d.) V. V. motina jį rado negyvą namuose. Tai patvirtina pačios J. V. parodymai ir įvykio vietos (buto) apžiūros protokolas. Specialisto išvadoje Nr. M 205/2016(06) nurodyta, kad V. V. mirtis įvyko nuo galvos smegenų pabrinkimo, kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu kairio momens srityje, galvos traumos pasėkoje. Šioje specialisto išvadoje nurodyta, kad V. V. buvo padaryti šie sužalojimai: odos nubrozdinimas kaktos vidurinėje dalyje, pereinant į kaktos kairę pusę, muštinės žaizdos nosies nugarėlės abiejose pusėse, viršutinės lūpos vidurinėje dalyje gleivinėje, apatinės lūpos kairėje gleivinėje, odos nubrozdinimas smakro vidurinėje dalyje, dešinio kelio sąnario priekiniame paviršiuje.

11. Byloje surinktais įrodymais pirmosios instancijos teismo nustatytų šių faktinių aplinkybių iš esmės neginčija ir pats P. V.. Apie tokias aplinkybes nuteistasis netgi ir nurodo apeliaciniame skunde. Priešingai, nei pirmosios instancijos teismas nustatė, nuteistojo P. V. nuomone, šios aplinkybės paneigia teismo išvadas dėl V. V. padarytų sužalojimų mechanizmo, jo mirties priežasties, taip pat ir priežastinio ryšio tarp P. V. atliktų veiksmų ir V. V. mirties. Apeliaciniame skunde nesutinkama su tuo, kad būtent P. V. atliktais veiksmais V. V. padaryti sužalojimai yra jo mirties priežastis. Skunde nurodoma, kad mirtį sukėlęs sužalojimas kaktoje ir kiti sužalojimai nukentėjusiojo nosies ir smakro srityse padaryti skirtingu laiku. Nurodoma, kad pavėsinėje V. V. susižalojo tik nosies ir smakro sritį, o kitus sužalojimus nukentėjusysis patyrė vėliau.

12. Tokie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai pirmiausia prieštarauja jo paties parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis P. V. parodė apie tai, kad po jo suduoto smūgio ramentu V. V. veidu griuvo ant grindinio ir prasikirto kaktą ir nosį. Tokius savo parodymus P. V. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Tai, kad V. V. patyrė sužalojimus ne tik nosies srityje, patvirtina ir liudytojo L. S. parodymai. Šis liudytojas tiek teisme, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad V. V. ne tik nosis kraujavo, o ir kakta buvo nubrozdinta. Kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, iš tikrųjų liudytojai G. B., S. M., buvę įvykio vietoje, ir L. S. bei R. S., matę nukentėjusįjį tuoj pat po įvykio pavėsinėje, nenurodė konkrečių nukentėjusiojo V. V. kaktos sužalojimų ar patinimų. Liudytojas G. B. parodė, kad V. V. kraujas bėgo iš galvos, virš prakirsto antakio. Liudytojas A. M. ir S. M. patvirtino, kad po smūgio ir nugriuvimo ant grindinio V. V. visas veidas buvo kruvinas, kraujas bėgo ir iš nosies, o S. M. parodė dar ir apie tai, kad V. V. ne tik nosis, bet ir lūpa buvo prakirsta, smakras nubrozdintas. Nors teisiamojo posėdžio metu liudytojas L. S. parodė, kad V. V. buvo sužalotas, po akimis matėsi mėlynės, tačiau perskaičius jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad V. V. veidas buvo sumuštas, prakirstas antakis, o nosis buvo sutinusi, liudytojas patvirtino šiuos savo parodymus. Apie tai, kad V. V. nosis buvo sužalota ir pastoviai kraujavo, parodė ir liudytoja R. S.. Iš šių liudytojų parodymų, teisėjų kolegijos nuomone, matosi, kad kiekvienas liudytojas, priklausomai nuo individualių savybių, įsiminė ir parodė apie V. V. sužalojimus, patirtus P. V. sudavus ramentu ir nuo šio smūgio nugriuvus veidu ant grindinio. Nors liudytojai kategoriškai, išskyrus L. S., ir nenurodė, kad V. V. kakta buvo sužalota pavėsinėje, tačiau G. B. matė, jog V. V. virš prakirsto antakio bėga kraujas, o A. M. ir S. M. nurodė, kad V. V. visas veidas buvo kruvinas. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos nuomone, G. B. parodymai patvirtina tai, jog V. V. susižalojo ir kaktos sritį. Apie prakirstą antakį parodė ir L. S. bei J. P., kai nukentėjusysis išėjo iš pavėsinės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš nukentėjusiajam padarytų sužalojimų lokalizacijos matosi, jog jokių sužalojimų antakio srityje nėra, todėl liudytojai, nurodę, kad V. V. buvo prakirstas antakis, iš tikrųjų parodė apie sužalojimą, padarytą kaktos srityje. Liudytojas A. M. pasišalino iš įvykio vietos pamatęs tiek kraujo, todėl jis ir negalėjo pamatyti visų V. V. sužalojimų, kai buvo nuvalytas kraujas nuo nukentėjusiojo veido, o parodė tik apie tokius, kuriuos tuo metu matė ir įsiminė. Tais pačiais motyvais, teisėjų kolegijos nuomone, paaiškinami ir atmetami apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad liudytojai neparodė apie nukentėjusiojo lūpų patinimus ir kraujosruvas ant kairės akies vokų. Šių liudytojų parodymai papildo vieni kitus ir atitinka kitus įrodymus. Aplinkybę, kad V. V. buvo padaryti sužalojimai ne tik nosies ir smakro srityse, o ir kaktos, lūpų bei dešinio kelio sąnario srityse, ir tai, jog šie sužalojimai padaryti tuo pačiu metu, patvirtina kiti įrodymai.

13. Nuteistasis P. V., nurodydamas apie tai, kad kaktos ir kiti sužalojimai V. V. padaryti skirtingu laiku, vadovaujasi ir specialisto išvada. Apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad specialisto išvadoje Nr. M 205/2016(06) tiriamojoje dalyje nurodyta apie tai, jog V. V. kaktos vidurinėje dalyje, pereinant į kaktos kairę pusę, odos nubrozdinimas pasidengęs rausvu, plonu šašu, o nosies nugarėlės dešinėje ir kairėje pusės žaizdelės, smakro vidurinėje dalyje, pereinant į pasmakrę, nubrozdinimas pasidengę rudu šašu. Tai, nuteistojo nuomone, patvirtina, kad kaktos nubrozdinimas V. V. padarytas vėliau nei kiti sužalojimai.

14. Tačiau tokius nuteistojo P. V. argumentus paneigia bylą nagrinėjant apeliacine tvarka paskirtos ir atliktos ekspertizės akto Nr. EKM 16 (67)/2018(01) išvados. Kaip jau buvo paminėta, atsižvelgusi į apeliaciniame skunde dėstomas abejones, taip pat į specialisto išvadas ir šias išvadas pateikusio specialisto paaiškinimus, kuriuose taip pat yra abejonių ir netgi prieštaravimų, teisėjų kolegija paskyrė komisijinę teismo medicinos ekspertizę. Šios ekspertizės akto Nr. EKM 16 (67)/2018(01) išvados ir ekspertizę pateikusio eksperto paaiškinimai paneigia ne tik tai, kad visi nukentėjusiajam V. V. nustatyti sužalojimai padaryti skirtingu metu, bet paneigia ir kitas abejones, dėstomas apeliaciniame skunde.

15. Ekspertizės akto Nr. EKM 16 (67)/2018(01) išvadose nurodoma, kad V. V. padaryti šie sužalojimai: kaktos – nosies srities sumušimas, pasireiškęs odos nubrozdinimu kaktoje, kraujosruva kaktos minkštuose audiniuose, kraujosruva kairės akies viršutiniame voke, odos nubrozdinimu ir žaizda nosies srityje, kraujavimu iš nosies landų, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu; lūpų – smakro srities sumušimas, pasireiškęs kraujosruvomis lūpų raudonyje, žaizdomis abiejų lūpų gleivinėje, odos nubrozdinimu smakro vidurinėje dalyje, žaizda nosies dešiniame sparnelyje; dešinio kelio sumušimas, pasireiškęs smulkiais odos nubrozdinimais dešinio kelio priekiniame paviršiuje. Ekspertizės akte nurodyta, kad atsižvelgiant į šių sužalojimų gijimo požymių ir audinių reakcijos sužalojimų srityje (odos nubrozdinimai padengti plonais, neišreikštais šašais, jų aplinkoje minkštieji audiniai patinę, žaizdos padengtos rausvos ir gelsvos spalvos apnašais), šie sužalojimai galėjo būti padaryti tuo pat metu kaip ir mirtį lėmusios subdurinė hematoma, t. y. 2016 m. birželio 24 d. Ekspertizės akto išvadose nurodytas minėtų sužalojimų tikėtinas mechanizmas: 2016 m. birželio 24 d., apie 14 val. 40 min., V. V., būdamas stovinčioje padėtyje, patiria smūgį plastikinio ramento galo išplatėjusios dalies išgaubtuoju paviršiumi į lūpų ir smakro sritį. Šio smūgio pasėkoje buvo padarytas lūpų – smakro srities sumušimas. Po šio smūgio nukentėjusysis, esant girtumo būsenoje, stovėdamas tarp stalo ir suolo, bandant judėti pasisukdamas į kairę, galimai dešine koja užkliuvo už stalo atramos horizontalios dalies, dėl ko griūdamas kniūbsčias susižalojo dešinio kelio priekinį paviršių, patirdamas šios srities odos nubrozdinimus ir stipriai atsitrenkdamas kakto – nosies sritimi į grindinį (betono trinkeles) patyrė odos nubrozdinimą kaktoje, kraujosruvą kaktos minkštuose audiniuose, kraujosruvą kairės akies viršutiniame voke, odos nubrozdinimą ir žaizdą nosies nugarėlėje su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu. V. V. mirties priežastimi buvo ūminis kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu (subdurinė hematoma). Tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu. Ekspertizės akto Nr. EKM 16 (67)/2018(01) išvadose nurodoma, kad V. V. mirtį sukėlė kaktos – nosies srities sumušimas su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu yra paaiškinamas vienu trauminiu poveikiu griūnant ir atsitrenkiant veido sritimi į plokščią neribotą paviršių. Ekspertas J. R., patvirtinęs ekspertizės išvadas, paaiškino, kad visi nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai buvo padaryti 2016 m. birželio 24 d.

16. Šios ekspertizės akto Nr. EKM 16 (67)/2018(01) išvados ir aktą pateikusio eksperto paaiškinimai patvirtina, kad V. V. visus sužalojimus, tame tarpe ir kaktos srityje, patyrė vienu metu būtent pavėsinėje ir būtent nuo to, kad po suduoto smūgio griuvo veidu ant grindinio. Tuo pačiu paneigia nuteistojo argumentus apie tai, kad V. V. mirtį sukėlusį sužalojimą patyrė jau po to, kai išėjo iš pavėsinės. Šios ekspertizės akto išvados ir eksperto paaiškinimai paneigia ir apeliacinio skundo argumentus, kad V. V. sužalojimus lūpų gleivinėje ir akies vokuose patyrė jau po įvykio pavėsinėje, nes ir šie sužalojimai buvo padaryti pavėsinėje ir tuo pat metu kaip ir kiti, tame tarpe ir kaktos sužalojimai. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos nuomone, nėra abejonių, kad visi sužalojimai, nustatyti ekspertizės akto išvadose, V. V. buvo padaryti P. V. sudavus jam smūgį ramentu į veidą ir dėl šio smūgio nukentėjusiajam griūnant ir veidu atsitrenkiant į grindinį.

19. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad V. V. nebuvo nustatytas galvos smegenų sutrenkimas, o tai, kad po patirtų sužalojimų, tame tarpe ir mirtį sukėlusio sužalojimo, V. V. elgėsi įprastai, paaiškinama specialisto ir ekspertizės akto išvadomis. Specialisto išvadoje Nr. pM 5-205/2016(06) nurodyta, kad V. V. kurį laiką, iki tol, kol neteko sąmonės, galėjo atlikti valingus veiksmus. Apie nukentėjusiojo elgesį po mirtį sukėlusio sužalojimo detaliau nurodyta ekspertizės akto Nr. EKM 16 (67)/2018(01) išvadose. Šiose išvadose nurodyta, kad po mirtį lėmusio sužalojimo, patirto 2016 m. birželio 24 d., apie 14 val.40 min., V. V. 2016 m. birželio 24 ir 25 dienomis galėjo atlikinėti savarankiškus veiksmus, t. y. vaikščioti, vartoti alkoholinius gėrimus ir pan., kol dėl besikaupiančio po kietuoju galvos smegenų dangalu kraujo neįvyko galvos smegenų suspaudimas ir pabrinkimas. Būtent toks V. V. elgesys ir nustatytas liudytojų parodymais. Tai, kad V. V., kaip nurodoma apeliaciniame skunde, patyręs lūpų gleivines žaizdas, galėjo valgyti aštrius patiekalus ir gerti alkoholinius gėrimus, tikrai nepaneigia aplinkybės, kad būtent pavėsinėje, o ne vėliau jam buvo padaryti sužalojimai ir lūpų gleivinėje. Apie lūpų sužalojimus parodė ir įvykį pavėsinėje matęs S. M., ir po šio įvykio nukentėjusįjį mačiusi J. P.. Kaip jau buvo minėta, ekspertizės akto išvados ir eksperto J. R. paaiškinimai patvirtina, kad visi sužalojimai V. V. buvo padaryti tuo pačiu metu pavėsinėje. Be to, byloje nėra nustatyta, kad nukentėjusysis tikrai valgė tokius aštrius patiekalus, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, pas R. ir L. S..

20. Iš bylos matosi ir tai, kad V. V., pabuvęs pas R. ir L. S., buvo parvežtas į namus tik 2016 m. birželio 25 d., apie 2 val. nakties, o ryte, apie 10 val. arba šiek tiek vėliau, apsvaigęs nuo alkoholio nukentėjusysis vėl nuėjo pas R. ir L. S., pas juos pabuvęs ir išgėręs stiklinę alaus, išėjo. 2016 m. birželio 26 d., apie 14 val. 45 min., į namus grįžusi jo motina J. V. rado V. V. lavoną. Ant lavono veido ir bute buvo nesukrešėjusio kraujo. Iš esmės ir šių aplinkybių neginčija pats nuteistasis P. V., tačiau apeliaciniame skunde nurodo, kad nelogiška ir neįtikėtina, jog patyręs mirtį sukėlusį sužalojimą V. V. dar parą ar daugiau laiko gyveno normalų gyvenimą – vaikščiojo, bendravo, valgė ir gėrė. Todėl, nuteistojo nuomone, 2016 m. birželio 25 d. išėjęs iš R. ir L. S. V. V. patyrė dar vieną traumą į kaktą, kuri ir sukėlė intensyvų kraujavimą, kraujo išsiliejimą po kietaisiais galvos dangalais bei nukentėjusiojo mirtį.

21. Apeliaciniame skunde iš dalies pagrįstai nurodoma, kad specialisto išvadoje Nr. M 205/2016(06) mirties laikas nurodomas nepakankamai apibrėžtai, pagrįstai nurodoma ir apie tai, kad specialistui nebuvo nurodytos tam tikros aplinkybės – po smūgio sudavimo į veidą ir nugriuvimo ant grindinio (birželio 24 d.) iki V. V. lavono suradimo (birželio 26 d.) buvo praėjusios dvi paros, jog V. V. 2016 m. birželio 25 d. buvo pas R. ir L. S., o po to, kai jis išėjo iš jų, iki nukentėjusiojo lavono radimo (birželio 26 d., apie 14 val. 45 min.) nėra žinoma, ką jis veikė, apie tai, kad lavono suradimo metu ant nukentėjusiojo veido ir bute rasta dar nesukrešėjusio kraujo. Tačiau apie visas šias aplinkybes, be kitų, teisėjų kolegija buvo nurodžiusi nutartyje paskiriant komisijinę teismo medicinos ekspertizę. Ši nutartis ir visa baudžiamoji byla buvo pateikta ekspertams, atlikusiems ir pateikusiems ekspertizės aktą Nr. EKM 16 (67)/2018(01). Taigi šias aplinkybes įvertino ekspertai ir ekspertizės aktu Nr. EKM 16 (67)/2018(01) patikslino V. V. mirties laiką. Ekspertizės akto išvadose nurodoma, kad V. V. mirtis galėjo įvykti laikotarpyje tarp 2016 m. birželio 25 d. 24 val. 00 min. ir 2016 m. birželio 26 d. 12 val.00 min. Ekspertas J. R. paaiškino, kad iš turimų duomenų nustatyti tikslesnį mirties laiko negalima.

22. Remdamasis teismo medicinos specialisto išvada pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. V. mirė savo namuose 2016 m. birželio 25 d. Tuo tarpu bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ir atlikus komisijinę teismo medicinos ekspertizę bei apklausus ekspertą, buvo nustatytas tikslesnis V. V. mirties laikotarpis. Buvo nustatyta, kad V. V. mirė laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 25 d. 24 val. iki birželio 26 d. 12 val. Teisėjų kolegija šiuo atveju remiasi būtent komisijinės ekspertizės išvada, todėl, kad ją pateikė ekspertų komisiją, ir todėl ši išvada buvo padaryta ekspertams pateikus daugiau papildomų bylos duomenų. Tačiau vien dėl šios priežasties keisti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo ir šią aplinkybę pakanka tik aptarti šioje nutartyje. Tokia išvada daroma dėl to, kad komisijinės ekspertizės išvados tik patikslino (susiaurino) V. V. mirties laikotarpį, be to, tos išvados nepaneigė, o tik dar kartą patvirtino teismo jau nustatytą V. V. mirties priežastį ir jo mirtį sukėlusio sužalojimo padarymo mechanizmą.

23. Nors iš tikrųjų byloje nėra duomenų apie tai, ką veikė V. V. išėjęs iš R. ir L. S. ir kada jis grįžo į namus, tačiau byloje nėra duomenų ir apie tai, jog V. V. tuo metu patyrė dar kokius nors sužalojimus, galėjusius sukelti jo mirtį. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad 2016 m. birželio 25 d. pas R. ir L. S. V. V. nuėjo tik lengvai apsvaigęs nuo alkoholio, o pas juos išgėrė tik stiklinę alaus, tačiau pakeliui į namus su kažkuo dar vartojo alkoholį, nes jo kraujyje rasta 2,34 promilės alkoholio. Iš tikrųjų tokias aplinkybes patvirtina liudytojo L. S. parodymai ir specialisto išvados Nr. M 205/2016(06), tačiau šios aplinkybės nesuteikia pagrindo kitokiai išvadai dėl V. V. padarytų sužalojimų mechanizmo ir laiko. Kaip nurodoma apeliaciniame skunde, iš tikrųjų V. V. lavonas rastas tik su šortais, tačiau tokių duomenų, kad V. V., būdamas beveik sunkios girtumo būklės, galėjo susižaloti ir namuose – griūti, atsitrenkti galva į grindis ar baldus, vonią ar kriauklę, byloje nėra. Ekspertizės akto išvados ir šias išvadas pateikusio eksperto paaiškinimai paneigia, kad V. V. galėjo susižaloti dar ir kitais būdais. Ekspertizės akto išvadose nurodyta, kad V. V. kūne nustatyti sužalojimai nėra būdingi smūgiais kietais bukais riboto paviršiaus daiktais, tame tarpe rankomis ar kojomis. Nors S. M. parodė, kad po į vykių pavėsinėje V. V. sėdo ant dviračio, pavažiavęs lyg vėl krito, tačiau šios ekspertizės akto išvados paneigia ir tokį galimą susižalojimą, nes V. V. nustatyti sužalojimai nėra būdingi ir vienkartiniam kritimui nuo dviračio. Byloje nėra duomenų ir apie tai, kad V. V. kokį nors sužalojimą, galėjusį sukelti jo mirtį, patyrė dar prieš įvykį pavėsinėje. Tuo tarpu ekspertizės akto išvados ir šias išvadas pateikusio eksperto J. R. paaiškinimai patvirtina būtent šioje byloje nustatytą V. V. padarytų sužalojimų mechanizmą, patvirtina ir tai, kad nuo šių sužalojimų iki nukentėjusiojo mirties galėjo praeiti maždaug nuo 1,5 iki 2 parų. Kaip jau minėta, nustatyta, kad 2016 m. birželio 24 d., apie 14 val. 40 min., P. V. ramentu sudavė V. V. į lūpų ir smakro sritį, po šio smūgio V. V. griuvo ir veidu trenkėsi į grindinį. Aptartais įrodymais nustatyta, kad nuo šio smūgio kritus bei veidu atsitrenkus į grindinį V. V. patyrė kaktos – nosies srities, lūpų – smakro srities ir dešinio kelio sužalojimus. Nustatyta, kad V. V. mirė laikotarpyje tarp 2016 m. birželio 25 d. 24 val. 00 min. ir 2016 m. birželio 26 d. 12 val. 00 min. Apie tai, kad nuo įvykių pavėsinėje iki šio laikotarpio nukentėjusysis V. V. galėjo atlikti savarankiškus veiksmus ir juos atliko, šioje nutartyje jau buvo pasisakyta. Nukentėjusiojo mirties priežastis – ūminis kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu (subdurinė hematoma), tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu. Ekspertizės aktos Nr. EKM 16 (67)/2018(01) išvados patvirtina ir tai, kad nukentėjusiojo mirtį sukėlęs sužalojimas padarytas vienu trauminiu poveikiu griūnant ir atsitrenkiant veido sritimi į plokščią neribotą paviršių. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jokių kitų, išskyrus pavėsinėje nuo P. V. veiksmų nukentėjusiajam nustatytus sužalojimus, V. V. nepatyrė nei prieš įvykį pavėsinėje, nei po to, kai išėjo iš pavėsinės, nei kitą dieną išėjęs iš R. ir L. S..

24. Nuteistasis P. V. nurodo dar ir tai, kad nuo jo veiksmų padaryti sužalojimai negalėjo kraujuoti iki tol, kol buvo surastas V. V. lavonas. Kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, V. V. lavono suradimo metu ant jo veido ir bute rastas nesukrešėjęs kraujas. Šias aplinkybes iš tikrųjų patvirtina sūnaus lavoną radusios motinos J. V. parodymai ir įvykio vietos (buto) apžiūros protokolas. Nors apeliaciniame skunde nurodoma apie itin didelį kraujo kiekį V. V. lavono suradimo metu, tiek ant nukentėjusiojo veido, tiek ir bute, tačiau iš pačios nukentėjusiosios parodymų, buto apžiūros protokolo nėra pagrindo daryti išvadą apie itin didelį ir intensyvų nukentėjusiojo kraujavimą 2016 m. birželio 25 d., kai į namus grįžo V. V.. Iš liudytojų R. ir L. S. parodymų matosi, kad po įvykio pavėsinėje V. V. nosis pastoviai kraujavo, o kitą dieną V. V. nosis jau nekraujavo. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad specialistas paaiškino, jog žaizdos negali ilgai kraujuoti, kraujavimas negali tęstis ilgiau nei 8 valandas, nes per tokį laiką žmogus mirtinai nukraujuotų. Atsižvelgus į visus specialisto paaiškinimus, teisėjų kolegijos nuomone, specialistas K. U., nurodydamas, kad kraujavimas negali ilgiau tęstis nei 8 valandas, galvoje turėjo itin gausų ir intensyvų kraujavimą. Skunde nurodoma ir tai, kad specialisto išvadoje nurodyta, jog lavono tyrimo metu kraujo ar kraujo krešulių nosies šnervėse ir burnoje nerasta, todėl pavėsinėje padaryti sužalojimai jau buvo apgiję ir nekraujavo, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, tai nesuteikia pagrindo išvadai, kad V. V. lavono suradimo metu dar nesukrešėjęs kraujas buvo nuo kitų jo patirtų sužalojimų. Specialistas K. U. paaiškino, kad be papildomos traumos V. V. kraujavimas galėjo atsinaujinti ir namuose, nes nustatyti sužalojimai nosies srityje ir lūpų gleivinėje. Be to, kaip jau buvo minėta, kad V. V. nosis kraujavo tam tikrais periodais, tačiau tai irgi nepaneigia to, kad kraujavimas buvo būtent dėl padarytų sužalojimų pavėsinėje. Tai paaiškinama ekspertizės akto Nr. EKM 16 (67)/2018(01) išvadomis, kad nesuteikus medicinos pagalbos kraujavimas iš žaizdų ir/ar iš nosies landų po 2016 m. birželio 24 d. įvykio galėjo su pertraukomis tęstis iki 2016 m. birželio 25 d. ir 26 d. Ekspertas J. R. paaiškino, kad V. V. kraujavimas iš nosies landų atsinaujino namuose. Atsižvelgiant į tai, taip pat ir į tai, kad byloje nenustatyta, jog V. V. būtų sužalotas ar susižalojęs po įvykio pavėsinėje, atsižvelgiant dar ir į tai, kad kvalifikuota medicinos pagalba nukentėjusiajam suteikta nebuvo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad būtent P. V. veiksmais padaryti V. V. sužalojimai ir sukėlė tokį kraujavimą su pertraukomis, kuris atsinaujino nukentėjusiajam būnant namuose ir tęsėsi iki jo mirties. Ekspertizės akto Nr. EKM 16 (67)/2018(01) išvadose nurodyta dar ir tai, kad V. V. buvo nustatyti vidaus organų pakitimai, būdingi lėtinam alkoholizmui. Alkoholinės kilmės kepenų riebalinė distrofija gali sąlygoti kraujo krešumo sutrikimus ir tuo pačiu nestabdomą kraujavimą galvos traumavimo metu įvykus kietojo dangalo kraujagyslės nutrūkimui, todėl galimybė, jog V. V. sveikatos būklė galėjo turėti įtakos jo mirčiai, neatmetama. Teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusiojo mirtis įvyko ne nuo kraujavimo iš žaizdų, o nukentėjusiojo mirtį sukėlė kaktos – nosies srities sumušimas ir jo mirties priežastimi buvo ūminis kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu (subdurinė hematoma), tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu.

25. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tarp nuteistojo P. V. veiksmų ir padarinių (nukentėjusiojo V. V. mirties) yra tiesioginis priežastinis ryšys. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ne kas kitas, o būtent kaltinamasis P. V. tyčia atliko prieš V. V. smurtinius veiksmus, kuriais V. V. buvo padaryti sužalojimai, vėliau tapę jo mirties priežastimi. Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodyta, kad nagrinėjamojoje byloje nenustatyta jokių kitų aplinkybių, galėjusių nulemti nukentėjusiojo mirtį, išskyrus P. V. prieš jį panaudotą smurtą. Būtent jo suduotas smūgis, dėl kurio nukentėjusysis krito ir galva atsitrenkė į betono trinkeles, vertintinas kaip būtina sąlyga, be kurios jis nebūtų miręs. Tokias pirmosios instancijos teismo išvadas patvirtina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka paskirtos ir atliktos ekspertizės akto Nr. EKM 16 (67)/2018(01) išvados ir šias išvadas pateikusio eksperto paaiškinimai. Skunde teisingai nurodoma, kad specialistų išvadose Nr. M 205/2016(06) ir Nr. pM 5-205/2016(06) nustatyti V. V. sužalojimai vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, pagrįstai nurodoma ir apie tai, kad nenustatyta, kokie V. V. sužalojimai padaryti suduodant ramentu, o kokie sužalojimai padaryti nukentėjusiajam atsitrenkiant į grindinį, tačiau apie tai nurodyta ekspertizės akto Nr. EKM 16 (67)/2018(01) išvadose. Šiose ekspertizės akto išvadose ekspertai nustatė, kad P. V. ramentu suduodant nukentėjusiajam į lūpų ir smakro sritį buvo padarytas lūpų – smakro sumušimas, atitinkantis nežymų sveikatos sutrikdymo mastą. Po šio smūgio stipriai atsitrenkdamas kaktos – nosies sritimi į grindinį V. V. patyrė kaktos ir nosies sumušimus, sukėlusius sunkų sveikatos sutrikdymą. Apeliaciniame skunde nuteistasis P. V. nurodo ir tai, kad teismas neatsižvelgė, kad smūgio sudavimo metu V. V. stovėjo tarp suolo ir stalo, todėl, pasak nuteistojo, ši aplinkybė eliminuoja jo suvokimą, jog nukentėjusysis nukris ne ant baldų, o ant grindinio. Iš ekspertizės akto EKM 16 (67)/2018(01) išvadų matosi, kad šias aplinkybes irgi įvertino ekspertai. Šiose išvadose nurodant apie V. V. nustatytų sužalojimų mechanizmą nurodyta ir apie tai, kad po P. V. suduoto smūgio V. V., esant girtumo būsenoje, stovėdamas tarp stalo ir suolo, bandant judėti pasisukdamas į kairę, galimai dešine koja užkliuvo už stalo atramos horizontalios dalies, dėl ko griūdamas kniūbsčias susižalojo dešinio kelio priekinį paviršių, patirdamas šios srities odos nubrozdinimus ir stipriai atsitrenkdamas kakto – nosies sritimi į grindinį (betono trinkeles) patyrė odos nubrozdinimą kaktoje, kraujosruvą kaktos minkštuose audiniuose, kraujosruvą kairės akies viršutiniame voke, odos nubrozdinimą ir žaizdą nosies nugarėlėje su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu. Kaip jau minėta, mirtį sukėlęs sužalojimas būtent ir yra kaktos – nosies srities sumušimas. Iš eksperto J. R. paaiškinimų matosi, kad iš tikrųjų tuo atveju, jeigu V. V. tik nuo smūgio būtų suklupęs ir griuvęs, tai jis būtų griuvęs aukštielninkas, tačiau šiuo atveju V. V. pasisuko į kairę nuo P. V.. Apie tai, kad smūgio sudavimo metu V. V. buvo truputi pasisukęs nuo P. V., parodė ir pats nuteistasis. Teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė tikrai nesuteikia pagrindo kitaip vertinti priežastinį ryšį tarp nuteistojo P. V. atliktų veiksmų ir nukentėjusiojo mirties. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, nors po P. V. suduoto smūgio ramentu V. V. iš karto nekrito aukštielninkas, o bandydamas judėti pasisukdamas į kairę, veidu griuvo ant grindinio, tačiau būtent dėl šio P. V. smūgio, o ne dėl kažkokių kitų priežasčių V. V. veidu griuvo ant grindinio ir patyrė sužalojimą, dėl kurio vėliau mirė. Be P. V. smūgio ramentu V. V. nebūtų patyręs sužalojimo, sukėlusio jo mirtį. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos nuomone, P. V. atlikti veiksmai (smūgis ramentu) buvo būtina sąlyga kilti V. V. mirčiai ir jo mirtis buvo dėsningas padarinys. Be to, tarp nuteistojo P. V. atliktų veiksmų ir V. V. mirties nebuvo įsiterpęs joks kitas pašalinis veiksnys, išskyrus P. V. veiksmus, turintis lemiamos įtakos nukentėjusiojo mirčiai. Teisėjų kolegijos nuomone, galima sutikti su argumentais apie tai, kad nukentėjusysis, būdamas sužalotas, elgėsi neatsakingai, nebuvo namuose, vartojo alkoholinius gėrimus, tačiau šios aplinkybės tikrai nepaneigia to, kad būtent nuo P. V. veiksmų V. V. mirė. Kaip jau buvo minėta, priežastinio ryšio savaime nepaneigia aplinkybės, kad nukentėjusysis mirė ne iš karto, bet praėjus kuriam laikui po kaltininko veikos, kad mirties galbūt buvo galima išvengti laiku suteikus pagalbą. Nors iš bylos iš tikrųjų matosi, kad po padarytų sužalojimų V. V. buvo siūloma medicininė pagalba, tačiau matosi ir tai, jog pats P. V. nesiėmė jokių aktyvių veiksmų iškviečiant ir suteikiant kvalifikuotą medicininę pagalbą.

26. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, P. V. V. V. mirtį sukėlusius sužalojimus padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Su tokia teismo išvada nesutinka P. V.. Nuteistasis nurodo, kad V. V. sužaloti nenorėjo, o norėjo tik pagąsdinti, lengvai bakstelėti ramentu, smūgis nebuvo stiprus. Nurodo ir tai, kad teismas neįvertino visų reikšmingų bylos aplinkybių – tai, kad jis neturėjo galimybės suvokti, kad V. V. pasisuks ir kris ne ant suolo ar stalo, o kita kryptimi, be to, teismas neįvertino ir ramento, kurio sudavė smūgį.

27. Pagal BK 129 str. 1 d. atsako tas, kas nužudė kitą žmogų. Nužudymas gali būti padarytas tiesiogine arba netiesiogine tyčia.

BK 15 str. 3 d. nurodyta, kad nusikaltimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.

Teismų praktikoje nurodoma, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Apie nusikaltimą padariusio asmens kaltės formą, taip pat tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo bei ir kt. Be to, teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad galva yra gyvybei svarbi ir labiausiai pažeidžiama žmogaus kūno dalis, todėl normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti.

28. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas, spręsdamas kaltės klausimą, kaip tik ir atsižvelgė į apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes. Teismas nurodė, kad išanalizavus įvykio situaciją ir aplinkybes, nėra objektyvaus pagrindo manyti, jog P. V., atlikdamas smurtinį veiksmą, sąmoningai norėjo nužudyti V. V.. Tačiau turėdamas ir galėdamas numatyti galimas pasekmes, P. V. nesiėmė veiksmų, kad jų išvengti, kad V. V. būtų suteikta kvalifikuota medicinos pagalba. Nors tiesiogiai nesiekdamas nukentėjusiojo mirties, tačiau turėdamas ir galėdamas suvokti savo daromą žalą, panaudodamas smurtą, pavojingą nukentėjusiojo sveikatai ir gyvybei, jis sąmoningai veikė tokiu būdu, dėl ko ir kilo pasekmės, kurioms nusikaltimo darymo metu kaltinamasis buvo indiferentiškas, abejingas. Teismas nurodė ir tai, kad nagrinėjamu atveju buvo visos sąlygos ir galimybės kaltinamajam įvertinti savo smurtinio veiksmo – smūgio ramentu į veidą – keliamą riziką ir pavojų, numatyti, jog nužudytasis po gauto smūgio gali prarasti pusiausvyrą bei nukristi ant kieto pagrindo. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad tokias išvadas teismas padarė atsižvelgdamas į tai, jog smūgis ramentu buvo suduotas būtent į gyvybiškai svarbią kūno dalį – veidą, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistasis ir nukentėjusysis kartu buvo kurį laiką ir turėjo įvertinti tiek V. V. apsvaigimą nuo alkoholio, tiek ir kartu išgerto alkoholio kiekį, todėl turėjo ir galėjo suprasti, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio V. V. buvo labiau pažeidžiamas, jo koordinacija ir pusiausvyra buvo nebe tokia kaip blaivaus asmens. Teismas iš tikrųjų išsamiau nepasisakė dėl įvykio metu panaudojo įrankio – ramento. Apeliaciniame skunde, be kitų prašymų, buvo prašoma paimti, apžiūrėti, ištirti ir įvertinti ramentą, kuriuo buvo suduotas smūgis V. V., tačiau bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismo posėdyje šio prašymo apeliantas ir gynėjas atsisakė (3 t., 117, 154 b.l.). Teisėjų kolegijos nuomone, apeliaciniame skunde P. V. nurodomos ramento savybės, taip pat ir tai, kad ramentą laikė tik viena ranka ir stovėdamas tik ant vienos kojos, nepaneigia, net ir nesumažina P. V. veiksmų pavojingumo. Iš bylos matosi, kad žodinio konflikto su nukentėjusiuoju metu, kai V. V. jau buvo atsistojęs nuo suolo, P. V. sąmoningai pasirinko tokį pavojingą veikimo būdą – ramentu smūgį į apsvaigusio nuo alkoholio nukentėjusiojo gyvybiškai pavojingą kūno dalį – veidą. Šiuo smurtiniu veiksmu V. V. jau buvo padarytas sužalojimas (lūpų – smakro srities sumušimas). Dėl šio smurtinio veiksmo V. V. patyrė ir kitus sužalojimus, tame tarpe ir sužalojimą, sukėlusį jo mirtį. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad P. V. siūlė nukentėjusiajam iškviesti greitosios medicinos pagalbą, tačiau iš bylos matosi, jokių aktyvių veiksmų nesiėmė. Be to, nukentėjusiajam atsikelti nuo grindinio ir apsiplauti žaizdas ir veidą padėjo ne nuteistasis P. V., o liudytojas G. B.. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo išvadai, kad būdamas normalaus protinio išsivystymo žmogus, P. V. nesuprato savo veiksmų pavojingumo, nenumatė ir negalėjo numatyti galinčių atsirasti padarinių. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sąmoningai pasirinkdamas tokį savo veikimo būdą, jis turėjo suvokti, jog kelia pavojų nukentėjusiojo sveikatai ir gyvybei, numatyti, kad jis gali patirti mirtinus sužalojimus, ir, nors jis nenorėjo tokių padarinių (atimti gyvybės), tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad nuteistasis P. V. nusikaltimą padarė veikdamas netiesiogine tyčia.

29. Apeliaciniame skunde P. V. nurodo dar ir tai, kad V. V. mirtis buvo atsitiktinė jo veiksmų pasekmė. Nurodoma vėl apie tai, jog P. V. neturėjo tikslo V. V. sužaloti, tuo labiau jį nužudyti, o norėjo tik jį paraginti nueiti nuo stalo, nurodo ir tai, jog numatė, kad ramentu nestipriai suduotas smūgis gali sukelti tik nedidelį skausmą. Nurodo, kad įrankis (ramentas) nebuvo iš anksto pasirinktas ar paruoštas, nes dėl kojos traumos ramentą turėjo su savimi. Apeliaciniame skunde dėstant argumentus apie tai, kad V. V. mirtis buvo atsitiktinė jo veiksmų pasekmė, nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos analogiškose bylose ir cituojama kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-354/2007.

30. Šioje byloje kasacine nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuteistojo veiką (smūgį ranka nukentėjusiajai į kairįjį skruostą) perkvalifikavo iš BK 129 str. 1 d. į BK 135 str. 1 d. ir BK 132 str. 1 d. Šioje byloje kasacinis teismas padarė išvadą, kad nukentėjusiosios mirtis byloje nustatytomis aplinkybėmis buvo atsitiktinė veikos padarymo pasekmė, o atsitiktinis padarinys negali būti inkriminuotas kaip padarytas tyčia. Kasacinis teismas pažymėjo, kad, kaip rodo gyvenimiškas patyrimas, paprastai vieno smūgio ranka sudavimas į veido sritį suaugusiam normalaus išsivystymo žmogui nesukelia gyvybės praradimo. Vieno smūgio ranka į skruostą sudavimas paprastai sukelia skirtingo laipsnio sveikatos sutrikdymus. Gyvybės atėmimas nėra dėsninga vieno smūgio ranka sudavimo pasekmė. Kasacinis teismas padarė išvadą ir apie tai, kad iš bylos aplinkybių neišplaukia, kad nuteistasis buvo abejingas galimam gyvybės atėmimui. Teismas padarė išvadą, kad nuteistasis, suduodamas ranka smūgį į veidą, suvokė, kad tokia veika stato į pavojų nukentėjusiosios sveikatą. Tai suvokdamas, jis numatė, kad gali padaryti savo veiksmais nukentėjusiajai sveikatos sutrikdymą. Atsižvelgęs į tai, kasacinės instancijos teismas nuteistojo veiką perkvalifikavo iš BK 129 str. 1 d. į BK 135 str. 1 d. ir BK 132 str. 1 d.

31. Atsakant į šiuos apelianto argumentus teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad šios bylos ir apelianto nurodomos kitos baudžiamosios bylos aplinkybės nėra analogiškos. Be to, teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad šioje nutartyje jau buvo pasisakyta apie tiesioginį priežastinį ryšį tarp P. V. smūgio V. V. į veidą ir nukentėjusiojo mirties, apie tai, kad būtent P. V. atlikti veiksmai buvo V. V. mirties priežastis. Šioje nutartyje jau buvo pasisakyta ir apie tai, kad P. V. nužudė V. V. veikdamas netiesiogine tyčia. Nors byloje nėra duomenų apie tai, kad P. V. siekė nužudyti nukentėjusįjį, tačiau, kaip teisingai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, turėdamas ir galėdamas suvokti savo daromą žalą, panaudodamas smurtą, pavojingą nukentėjusiojo sveikatai ir gyvybei, jis sąmoningai veikė tokiu būdu, dėl ko ir kilo pasekmės, kurioms nusikaltimo darymo metu kaltinamasis buvo indiferentiškas, abejingas. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad po įvykio jis niekur nesislapstė, nevengė dalyvauti procese, davė nuoširdžius parodymus apie visas jam žinomas aplinkybes, tačiau šios aplinkybės nepaneigia teismo išvados, kad P. V. nukentėjusįjį nužudė veikdamas netiesiogine tyčia. Aplinkybę, kad P. V. savo kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailisi, teismas irgi įvertino, šią aplinkybę pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Teisėjų kolegija pažymi, kad skunde nurodomos ir kitos aplinkybės (ramentas iš anksto nebuvo pasirinktas ir paruoštas kaip nusikaltimo įrankis, po įvykio atsiprašo nukentėjusiojo, nukentėjusysis atsisakė medicininės pagalbos, iki mirties gyveno aktyvų, įprastą gyvenimą, nesirūpino savo sveikta ir pan.) taip pat nepaneigia teismo išvadų dėl P. V. kaltės rūšies ir formos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai P. V. nusikalstamą veiką įvertino kaip nužudymą, padarytą veikiant netiesiogine tyčia, ir ją teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 1 d.

32. Be to, iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė ir apie tai, jog P. V. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 str. 1 d. į BK 132 str. 1 d. nėra teisinio pagrindo. Teismas padarė išvadą, kad P. V. veiksmai negali būti pripažinti padarytais dėl neatsargumo. Baudžiamoji atsakomybė už gyvybės atėmimą dėl neatsargumo pagal BK 132 str. kyla esant nusikalstamam pasitikėjimui ar nusikalstamam nerūpestingumui. Teismas nurodė, kad P. V. veiką vertinti kaip neatsargią nėra pagrindo, nes jis sąmoningai pasirinko pavojingą savo veikimo būdą, turėjo suvokti savo veiksmų pavojingumą, numatyti, kad gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Su tokiu teismo sprendimo teisėjų kolegija sutinka, be to, apeliaciniame skunde perkvalifikuoti nusikalstamą veiką neprašo ir pats P. V..

33. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad skirdamas P. V. bausmę teismas nepažeidė BK 41 str. 2 d. ir BK 54 str. 1 d., 2 d. reikalavimų. Nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje išdėstyti bausmės P. V. paskyrimo motyvai. Teismas nustatė P. V. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). P. V. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė ir į kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. Teismas įvertino tai, kad P. V. padarė labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei, šį nusikaltimą padarė veikdamas netiesiogine tyčia, neturėdamas tiesioginio motyvo ir tikslo nužudyti V. V., o tik susiklosčius aplinkybėms, kuomet po smūgio nukentėjusysis krito ir sunkiai susižalojo. Teismas įvertino ir nuteistojo asmenybę. BK 129 str. 1 d. sankcija numato laisvės atėmimą nuo septynerių iki penkiolikos metų. Įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes teismas P. V. paskyrė minimalią BK 129 str. 1 d. sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegijos nuomone, P. V. paskirta minimali laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta ir ją švelninti pagrindo nėra. Pažymėtina ir tai, kad švelninti paskirtą bausmę nuteistasis P. V. paduotame apeliaciniame skunde neprašo. Nors apeliacinės instancijos teismo posėdyje P. V. prašo patenkinti jo skundą ir paskirti minimalią bausmę, iš tikrųjų jam paskirta 7 metų laisvės atėmimo bausmė kaip tik ir atitinka BK 129 str. 1 d. sankcijos žemutinę ribą. Taikyti BK 62 str. arba BK 54 str. 3 d. nuostatas ir skirti jam švelnesnę, negu numatyta įstatyme, bausmę šiuo atveju nėra nei įstatyme numatytų tam būtinų sąlygų, nei jokių išimtinių bylos aplinkybių.

34. Nuteistasis P. V. nesutinka ir su nukentėjusiajai J. V. priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Skunde nurodoma, kad nors J. V. patyrė skaudžius išgyvenimus dėl sūnaus mirties, tačiau tokio dydžio priteistas neturtinės žalos atlyginimas nesugrąžins jos sūnaus, nepadės užmiršti jo ir nesumažins jos skausmo, dvasinių išgyvenimų.

35. Iš bylos matosi, kad nukentėjusioji J. V. pareiškė civilinį ieškinį 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui (1 t., 49-50, 51-60 b.l.). Teismas civilinio ieškinio dalį tenkino visiškai ir iš nuteistojo P. V. priteisė 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai J. V.. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.). P. V. tyčiniais nusikalstamais veiksmais nužudė V. V., kuris buvo J. V. sūnus, t. y. artimas giminaitis. Nėra jokių abejonių, kad dėl V. V. nužudymo jo motina patyrė ypač didelius dvasinius išgyvenimus ir dvasinį sukrėtimą. Todėl nėra jokių abejonių ir dėl to, kad jai buvo padaryta neturtinė žala. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matosi, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, įvertino tai, jog nukentėjusioji J. V. buvo labai artima su savo sūnumi, kartu su juo gyveno ir dėl V. V. mirties ji patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, ženkliai pablogėjo jos sveikata (1 t., 60 b.l.). Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad nukentėjusysis V. V. vedė ne visai priimtiną gyvenimo būdą (nuolat girtavo, neturėjo pastovaus darbo, rinkdavo butelius ir juos priduodavo arba už nepastovius darbus uždirbtus pinigus išleisdavo alkoholiui ir pan.), be to, gyveno faktiškai išlaikomas motinos. Nors iš nukentėjusiosios J. V. parodymų matosi, kad V. V. piktnaudžiavo alkoholiu, tačiau savo sūnų apibūdino kaip ramaus būdo, nekonfliktišką ir visiems padedantį žmogų. Nukentėjusioji parodė ir tai, kad V. V. pragyvendavo iš butelių rinkimo, padėdavo žmonės darbuose – šienaudavo, malkas kapodavo, iš jos pinigų neprašydavo. Atsižvelgiant į tai, iš dalies galima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad V. V. gyvenimo būdas visiškai priimtinas J. V. ir nebuvo, tačiau tai nereiškia, kad dėl sūnaus V. V. mirties J. V. nepatyrė ar patyrė mažesnius dvasinius išgyvenimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad V. V. netinkamas ar nepriimtinas gyvenimo būdas nesumažina jo gyvybės vertės. Nors, kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, V. V. nebuvo sukūręs šeimos, tačiau ši aplinkybė kaip tik patvirtina jo artimą ryšį su motina J. V.. Pati nukentėjusioji J. V. parodė apie artimą tarpusavio ryšį, apie tai, kad jie kartu pragyveno 41 metus, be to, net ir įvykio vakarą jie kalbėjosi telefonu. Nukentėjusioji J. V., palaikydama pareikštą civilinį ieškinį ir prašydama priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, parodė, kad sūnaus mirtis jai yra didelė trauma, negali atsigauti, jį sapnuoja, be to, iki šiol jos bloga sveikata, reikia gydytis. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad tas, kas surašė civilinį ieškinį, tai tas ir įvertino J. V. neturtinės žalos atlyginimo dydį, atmeta kaip niekaip nepagrįstus. Iš baudžiamosios bylos tikrai matosi, kad nukentėjusiosios J. V. pareikštas civilinis ieškinys atspausdintas kompiuteriu, tačiau šiame civiliniame ieškinyje pasirašė pati nukentėjusioji. Kaip buvo minėta, teisiamojo posėdžio metu ji patvirtino prašomos neturtinės žalos atlyginimo dydį ir paaiškino išgyvenimus, kuriuos patyrė dėl nužudyto sūnaus V. V.. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti tuo, kad civiliame ieškinyje nurodytas neturtinės žalos dydis atsispindi būtent nukentėjusiosios valią, jos patirtus išgyvenimus netekus sūnaus. Tos aplinkybės, kad V. V. atsisakė medikų pagalbos, pats nesikreipė į gydytojus, taip pat ir tai, jog po patirtų sužalojimų gyveno įprastą gyvenimą, irgi nesumažina dėl V. V. mirties jo motinos patirtų išgyvenimų. Šioje nutartyje jau buvo pasisakyta apie tai, kad V. V. mirė būtent dėl P. V. atliktų veiksmų. Apeliaciniame skunde P. V. nurodo dar ir tai, kad teismas, spręsdamas neturtinės žalos dydį, neatsižvelgė į jo turtinę padėtį, nurodo, kad jis neturi nekilnojamo ar kito vertingo turto, neturi darbo, be to, ir atlikdamas laisvės atėmimo bausmę negalės užsidirbti ir atlyginti neturtinę žalą nukentėjusiajai. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą nurodė, jog esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus gyvybės atėmimo atveju yra sukeltos pasekmės ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai. Nusikalstamą veiką padariusio asmens turtinė padėtis tokiais atvejais negali turėti esminės įtakos priteistinos neturtinės žalos dydžiui, priešingu atveju būtų pažeistos nukentėjusių asmenų teisės bei interesai, o kartu ir teisingumo principas. Nors šiuo metu P. V. neturi turto ir darbo, tačiau nuteistasis P. V. yra jauno amžiaus ir darbingas, todėl ateityje turės galimybę atlyginti nukentėjusiajai J. V. padarytą neturtinę žalą. Teisėjų kolegijos nuomone, nustatytas 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajai J. V. nėra per didelis, atitinka CK 6.250 str. 2 d. reikalavimus, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

36. Įvertinusi visas aukščiau paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nuteistojo P. V. apeliacinis skundas nepagrįstas. P. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagrįstai, jo nusikalstama veika kvalifikuota teisingai, paskirta bausmė ir priteisto neturinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai dydis taip pat yra teisingi. Naikinti ar keisti nuosprendį nuteistojo P. V. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo P. V. apeliacinį skundą atmesti.