Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-2-190/2013

Teisėjas Algimantas Valantinas Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00501-2010-8

2013 m. gruodžio 20 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, nuteistųjų T. M. ir G. I. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. liepos 1 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. M. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą BK 25 str. 2 d. ir 226 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu vieneriems (1) metams ir aštuoniems (8) mėnesiams.

G. I. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą BK 25 str. 2 d. ir 226 str. 1 d. ir, remiantis BK 54 str. 3 d., nubaustas 60 MGL dydžio, t.y. 7 800 Lt bauda.

Nukentėjusiojo M. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Priteista solidariai iš T. M. ir G. I. M. B. naudai 1 000 (vienas tūkstantis) Lt neturtinei žalai atlyginti.

T. M., kaltintas pagal BK 233 str. 1 d. dėl poveikio liudytojui, išteisintas neįrodžius, kad kaltinamasis padarė šią nusikalstamą veiką.

T. M. ir L. M., kaltinti pagal BK 25 str. 2 d. ir 182 str. 1 d. dėl sukčiavimo, išteisinti jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiųjų P. L., J. L. ir J. J. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kaltinamasis T. M. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje kartu su G. I., pasinaudodami savo tikėtina įtaka Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjui, už kyšį pažadėjo jį paveikti, kad jis neteisėtai veiktų. Nusikalstama veika padaryta šiomis teismo nustatytomis aplinkybėmis: T. M., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, veikdamas kartu su G. I., pagal 2009-11-17 teisinių paslaugų sutartį Nr. 2009-11-17, sudarytą tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir M. B. dėl teisinių paslaugų teikimo, T. M. nurodžius, G. I. 2009-12-30 apie 9.30 val. UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), pažadėjo A. B. už 4 000 litų kyšį paveikti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėją, nagrinėsiantį administracinio teisės pažeidimo bylą M. B. atžvilgiu, kad pastarasis priimtų M. B. palankų sprendimą. Po to 2009-12-31 apie 15.00 val. T. M. pakartojo ši pažadą A. B. ir vėl pareikalavo 4 000 litų kyšio. Tęsdami nusikalstamą veiką, 2010-01-06 apie 18.30 val. UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), kaltinamieji priėmė iš A. B. 4 000 litų kyšį, kurį ši perdavė G. I..

T. M., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, padedant L. M., pasinaudodamas savo tikėtina įtaka Vilniaus apskrities viršininkui, laikotarpiu nuo 2009 m. pradžios iki 2009-06-02 pažadėjo J. L., J. J. ir P. L. už 450000 Lt kyšį paveikti Vilniaus apskrities viršininką, kad būtų parengti jų dokumentai dėl 9,8000 ha ploto žemės sklypo, esančio Gilužių kaime, Vilniaus rajono savivaldybėje, atidalinimo nuo kitų bendrasavininkų. Tęsiant savo nusikalstamą veiką, jam ir L. M. iš anksto nurodžius J. L., J. J. ir P. L. tvirtinančiai sandorį notarei pasakyti, jog pinigus - 450.000,00 litų už parduodamą žemės sklypą iš L. M. jie gavo, 2009-06-02 apie 14.30 val., Vilniaus rajono 7-ajame notaro biure, esančiame J. Tumo-Vaižganto g. 5-1, Vilniuje, dalyvaujant T. M., L. M., veikdama pagal išankstinį susitarimą su T. M. ir žinodama, kad nei ji, nei T. M. J. L., J. J. ir P. L. pinigų - 450.000,00 litų už žemės sklypą nesumokėjo, pasirašė 3300 m² ploto žemės sklypo Gilužių kaime, Avižienių seniūnijoje, Vilniaus rajono savivaldybėje, pirkimo - pardavimo sutartį su J. L., J. J. ir P. L.. Tokiu būdu T. M., padedant L. M., iš J. L., J. J. ir P. L. priėmė kyšį - 8000,00 litų vertės 3300 m² ploto žemės sklypą Gilužių kaime, Avižienių seniūnijoje, Vilniaus rajono savivaldybėje.

T. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 226 str. 1 d. (2005-06-23 įstatymo Nr. X-272 redakcija).

L. M., T. M. pasinaudojant savo tikėtina įtaka Vilniaus apskrities viršininkui, laikotarpiu nuo 2009 m. pradžios iki 2009-06-02 pažadėjus J. L., J. J. ir P. L. už 450000 Lt kyšį paveikti Vilniaus apskrities viršininką, kad būtų parengti jų dokumentai dėl 9,8000 ha ploto žemės sklypo, esančio Gilužių kaime, Vilniaus rajono savivaldybėje, atidalinimo nuo kitų bendrasavininkų, kartu su T. M. iš anksto nurodė J. L., J. J. ir P. L. tvirtinančiai sandorį notarei pasakyti, jog pinigus - 450.000,00 litų už parduodamą žemės sklypą iš jos (L. M.) jie gavo. Tęsiant savo nusikalstamą veiką, 2009-06-02 apie 14.30 val., Vilniaus rajono 7-ajame notaro biure, esančiame J. Tumo-Vaižganto g. 5-1, Vilniuje, dalyvaujant T. M., ji, veikdama pagal išankstinį susitarimą su T. M. ir žinodama, kad nei ji, nei T. M. J. L., J. J. ir P. L. pinigų - 450.000,00 litų už žemės sklypą nesumokėjo, pasirašė 3300 m² ploto žemės sklypo Gilužių kaime, Avižienių seniūnijoje, Vilniaus rajono savivaldybėje, pirkimo - pardavimo sutartį su J. L., J. J. ir P. L.. Tokiu būdu ji padėjo T. M. iš J. L., J. J. ir P. L. priimti kyšį - 8000,00 litų vertės 3300 m² ploto žemės sklypą Gilužių kaime, Avižienių seniūnijoje, Vilniaus rajono savivaldybėje.

L. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d., 226 str. 1 d. (2005-06-23 įstatymo Nr. X-272 redakcija).

Nustatydamas faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes teismas rėmėsi nuosekliais ir tiksliais A. B. parodymais, nes būtent ši liudytoja atliko pagrindinį vaidmenį bendraudama su kyšininkavimo tarpininkais T. M. ir G. I.. Netikėti šios liudytojos parodymais nėra jokio pagrindo. Jos parodymai sutampa su kitų liudytojų ir nukentėjusiojo M. B. parodymais, patvirtinti tyrimo veiksmų protokolais. Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė, jos fiksavimas, nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai ir kitos procesinės prievartos priemonės buvo taikytos ir atliktos teisėtai.

Šioje byloje T. M. dar buvo kaltinamas ir tuo, kad siekė paveikti liudytoją, kad šis ikiteisminio tyrimo institucijoje duotų melagingus parodymus, t.y. 2010-01-26 apie 9.00 val. UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), G. I. iš anksto jo nurodymu pakvietus susitikti A. A., davusį liudytojo parodymus ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje Nr. 07-1-501-10, kurioje tuo metu T. M. buvo pranešta apie įtarimą, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 2 dalyje ir 226 straipsnio 1 dalyje dėl tarpininko kyšininkavimo, susitikimo metu siekė paveikti liudytoją A. A., nurodydamas jam kokius parodymus jis turėtų duoti apklausos Specialiųjų tyrimų tarnyboje metu. Taip pat jis šio susitikimo metu atidavė A. A. jo administracinio teisės pažeidimo bylos dokumentus bei nurodė pastarajam Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyboje apklausos metu duoti melagingus parodymus apie tai, jog šiuos dokumentus A. A. jis grąžino anksčiau.

Šioje byloje T. M. ir L. M. taip pat buvo kaltinami tuo, jog veikdami kartu savo naudai apgaule įgijo svetimą turtą, t.y. veikdami kartu laikotarpiu nuo 2009 m. pradžios iki 2009-06-02, prisidengdami teisinių paslaugų teikimu ir tariama asmenine pažintimi su Vilniaus apskrities administracijos viršininku A. M. bei kitais neįvardintais įtakingais asmenimis, teikė J. L., J. J. ir P. L. melagingą informaciją, neva už dokumentų parengimą dėl 9.8000 ha ploto žemės sklypo, esančio Gilužių kaime, Vilniaus rajono savivaldybėje, atidalinimo nuo kitų bendrasavininkų, Vilniaus apskrities viršininko administracijos viršininkui A. M. reikia sumokėti 450 000 litų, jog A. M. laiko pas save pareiškėjų siekiamus gauti dokumentus dėl žemės sklypo atidalinimo, kurių neva neatiduos, kol nebus pastarajam ar į atitinkamos neįvardintos valstybės institucijos sąskaitą sumokėti 450 000 litų. Tęsdama savo nusikalstamą veiką, T. M. ir L. M. iš anksto nurodžius J. L., J. J. ir P. L. tvirtinančiai sandorį notarei pasakyti, jog pinigus – 450 000 litų už parduodamą žemės sklypą iš L. M. jie gavo, 2009-06-02 apie 14.30 val. Vilniaus rajono 7-ajame notaro biure, esančiame J. Tumo-Vaižganto g. 5-1, Vilniuje, dalyvaujant T. M., L. M., veikdama pagal išankstini susitarimą su T. M. ir žinodama, kad nei ji, nei T. M., J. L.. J. J. ir P. L. pinigų – 450 000 litų už žemės sklypą nesumokėjo, pasirašė 3 300 m² ploto žemės sklypo Gilužių kaime, Avižienių seniūnijoje, Vilniaus rajono savivaldybėje, pirkimo-pardavimo sutartį su J. L., J. J. ir P. L..

Tokiu būdu T. M. ir L. M., veikdami kartu, apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą – 8 000 litų vertės žemės sklypą, padarydamas J. L., J. J. ir P. L. 8 000 litų turtinę žalą.

Nuosprendyje pažymima, jog šioje byloje nukentėjusieji perleisdami savo žemės sklypą aiškiai suprato, kad T. M. ir L. M. žemės sklypas reikalingas tam, kad sumokėtų Vilniaus apskrities administracijos viršininkui, kuris esą stabdo kitos žemės dokumentų tvarkymą ir atidalijimą. Teismo manymu, nukentėjusieji aiškiai suprato, kad žemės sklypą T. M. ir L. M. perleidžia akivaizdžiai neteisėtiems ir net nusikalstamiems tikslams – papirkti valstybės tarnautojus. Taigi nukentėjusieji savo žemės sklypą L. M. pardavė ne suklaidinti dėl tariamos kaltinamųjų teisės į turtą, o dėl to, kad suprato, jog kitaip susitvarkyti žemės atgavimo ir pasidalijimo klausimus būtų buvę sunku ar net neįmanoma. Dėl to, jog sudarant paminėtą sandorį dėl žemės sklypo pardavimo, nukentėjusiesiems nebuvo sumokėti 450 000 Lt, teismas nelaikė apgaule BK 182 str. prasme, nes, kaip buvo minėta, šis sandoris buvo tik „dėl akių“, turint visai kitokių tikslų, kurie galimai net buvo nusikalstami iš abiejų pusių.

Taigi esant šioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad T. M. ir L. M. veikoje, sudarant žemės sklypo pardavimo sandorį su nukentėjusiaisiais, nėra nusikaltimo, numatyto BK 182 str. 1 d. sudėties, todėl juos išteisino.

T. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 226 str. 1 d. (2005-06-23 įstatymo Nr. X-272 redakcija), bei paskirti jam 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę;

T. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d., bei paskirti jam 1 metų laisvės atėmimo bausmę;

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., T. M. paskirtąsias bausmes subendrinti su bausme, paskirta Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. liepos 1 d. nuosprendžiu už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d. ir 226 str. 1 d., padarymą, jas iš dalies sudedant, ir galutinę bausmę T. M. paskirti 3 metus laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose;

L. M. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. ir 226 str. 1 d. (2005-06-23 įstatymo Nr. X-272 redakcija), ir, remiantis Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d., paskirti jai 60 MGL, t.y. 7800 Lt dydžio baudą.

Pakeisti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. liepos 1 d. nuosprendžio dalį, kuria G. I. atžvilgiu buvo pritaikyta Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. ir jis nubaustas 60 MGL dydžio, t.y. 7800 Lt bauda, ir G. I., pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d., 226 str. 1 d. (2005-06-23 įstatymo Nr. X-272 redakcija), paskirti 60 parų arešto bausmę.

Likusią Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. liepos 1 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendžio dalis, kuria T. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d. ir 182 str. 1 d., 233 str. 1 d., L. M. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d. ir 182 str. 1 d., naikintina dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 3 d., 329 str. 2 p. ir 4 p.) ir šioje dalyje priimtinas naujas nuosprendis.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendžio dalis, kuria G. I., pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d. ir 226 str. 1 d., buvo pritaikyta Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. ir jis nubaustas 60 MGL dydžio, t.y. 7800 J,t bauda, keistina dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 1 p. ir 2 p.).

Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas T. M. pagal BK 233 str. 1 d. neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką, nuosprendyje nurodė, jog nėra jokių duomenų, koks būtent poveikis buvo daromas liudytojui A. A. susitikimo su nuteistuoju T. M. metu. Apklausiamas A. A. parodė, kad jis nemano, jog jam buvo darytas poveikis, T. M. tik norėjo sužinoti apie ką jis buvo apklausiamas STT, bet tikslios instrukcijos jam nebuvo duodamos. Dokumentų, kuriuos A. A. jau buvo matęs ir žinojo apie juos, perdavimas negali būti vertinamas kaip poveikis liudytojui. T. M. siekis žinoti, apie ką A. A. buvo apklausiamas STT, suprantamas. Šios teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytojas A. A. davė nuoseklius parodymus apie tai, kad jis buvo iškviestas į STT ir apklaustas. Po apklausos savaitės bėgyje jam paskambino G. I. ir paklausė, ar jis buvo kur nors iškviestas. Jis atsakė, kad buvo iškviestas į STT. G. I. paprašė jo atvykti į UAB „(duomenys neskelbtini)“. Šiuos liudytojo parodymus pilnai patvirtino nuteistasis G. I., kuris parodė, kad A. A. skambino T. M. nurodymu. T. M. jam buvo nurodęs paskambinti A. A. ir paklausti ar šis buvo kviečiamas į STT ir jeigu taip, pakviesti šį atvykti į susitikimą. Šiuos nuteistojo G. I. parodymus pilnai patvirtina ir techninėmis priemonėmis užfiksuotas 2010-01-25 telefoninis pokalbis tarp G. I. ir A. A.. Šie liudytojo A. A. ir nuteistojo G. I. parodymai paneigia T. M. parodymus apie tai, kad 2010-01-26 ryte A. A. pas jį atvyko nesusitaręs ir nekviestas. Taip pat apklausiamas liudytoju A. A. parodė, kad minėto susitikimo metu T. M. pasakė, kad jeigu A. A. dar kvies STT, kad šis duotų tokius parodymus, kad pinigus A. A. T. M. mokėjo draugiškai. Taip pat T. M. to susitikimo metu davė jam kai kuriuos dokumentus ir nurodė jeigu klaus STT, sakyti, kad tuos dokumentus jis iš T. M. yra gavęs jau seniai. A. A. parodė, kad iš to pokalbio su T. M. suprato, jog pastarasis bando jį palenkti duoti T. M. naudingus parodymus, jeigu dar bus kviečiamas į STT. Liudytojo A. A. parodymus pilnai patvirtina byloje esantys dokumentai, kuriuos jam buvo davęs T. M. ir dėl kurių buvo nurodęs STT duoti parodymus, jog juos iš T. M. A. A. gavo seniau. Iš šių byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų darytina išvada, jog T. M., 2010-01-26 davęs A. A. dokumentus, nurodė pastarajam apklausos STT metu duoti melagingus parodymus, kad šiuos dokumentus A. A. iš T. M. yra gavęs seniau ir kad pinigus A. A. T. M. mokėjo draugiškai, o ne kaip UAB „(duomenys neskelbtini)" atstovui. Liudytojo A. A. parodymai yra logiški, nuoseklūs, juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl jais netikėti nėra pagrindo. Priešingai nuteistojo T. M. parodymus šioje dalyje paneigia ne tik liudytojo A. A. parodymai, bet ir kito nuteistojo G. I. parodymai, telefoninio pokalbio garso įrašas, liudytojo A. A. pateikti dokumentai. Poveikis liudytojui A. A. pasireiškė nuteistojo T. M. nurodymu, kokius parodymus dėl pinigų mokėjimo aplinkybių ir dokumentų grąžinimo laiko duoti STT pareigūnams. Taigi, prokuroro teigimu, byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma pilnai įrodyta, jog T. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 233 str. 1 d.

Skunde teigiama, jog pagal BPK 256 straipsnį teismas savo iniciatyva kaltinamojo padarytą nusikalstamą veiką gali kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį tiek lengvesnę, tiek sunkesnę nusikalstamą veiką. Tačiau teismas, nustatęs, kad T. M. ir L. M. padaryta nusikalstama veika turi būti kvalifikuota pagal kitą BK straipsnį, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, nesiėmė BPK 256 straipsnyje numatytų priemonių. BPK 256 str. 2 d. nustatyta, kad teismas tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, jog kaltinime nurodyta veika gali būti kvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, apie tokią galimybę nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Tuo pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 1 str. 1 d. reikalavimus tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nubaustas. Šie BPK pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (LR BPK 369 str. 3 d.).

Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą kad T. M. ir L. M. padarytos veikos turėtų būti kvalifikuojamos pagal BK 226 str. 1 d. Todėl bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje, būtina BPK 256 str. nustatyta tvarka pakeisti kaltinimą pakeičiant kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą ir išdėstytas faktines bylos aplinkybes iš esmės skirtingomis.

Taigi, T. M. pripažintinas kaltu, kad jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, padedant L. M., pasinaudodamas savo tikėtina įtaka Vilniaus apskrities viršininkui, laikotarpiu nuo 2009 m. pradžios iki 2009-06-02 pažadėjo J. L., J. J. ir P. L. už 450000 Lt kyšį paveikti Vilniaus apskrities viršininką kad būtų parengti jų dokumentai dėl 9,8000 ha ploto žemės sklypo, esančio Gilužių kaime, Vilniaus rajono savivaldybėje, atidalinimo nuo kitų bendrasavininkų. Tęsiant savo nusikalstamą veiką jam ir L. M. iš anksto nurodžius J. L., J. J. ir P. L. tvirtinančiai sandorį notarei pasakyti, jog pinigus - 450.000,00 litų už parduodamą žemės sklypą iš L. M. jie gavo, 2009-06-02 apie 14.30 val., Vilniaus rajono 7-ajame notaro biure, esančiame J. Tumo-Vaižganto g. 5-1, Vilniuje, dalyvaujant T. M., L. M., veikdama pagal išankstinį susitarimą su T. M. ir žinodama, kad nei ji, nei T. M. J. L., J. J. ir P. L. pinigų - 450.000,00 litų už žemės sklypą nesumokėjo, pasirašė 3300 m² ploto žemės sklypo Gilužių kaime, Avižienių seniūnijoje, Vilniaus rajono savivaldybėje, pirkimo - pardavimo sutartį su J. L., J. J. ir P. L.. Tokiu būdu T. M., padedant L. M., iš J. L., J. J. ir P. L. priėmė kyšį - 8000,00 litų vertės 3300 m² ploto žemės sklypą Gilužių kaime, Avižienių seniūnijoje, Vilniaus rajono savivaldybėje, tai yra padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 226 str. 1 d. (2005-06-23 įstatymo Nr. X-272 redakcija). L. M. pripažintina, jog padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 str. 6 d., 226 str. 1 d. (2005-06-23 įstatymo Nr. X-272 redakcija).

Atsižvelgiant į L. M. asmenybę, duomenis apie jos ligą, jos vaidmenį nusikaltimo padaryme, prokuroras mano, jog šiuo atveju tai laikytina išimtinėmis aplinkybėmis, kurioms esant straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas L. M. už minėtos nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl L. M. atžvilgiu taikytina Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d.

Pirmosios instancijos teismas G. I., pripažinto kaltu pagal BK 25 str. 2 d., 226 str. 1 d., atžvilgiu taikydamas BK 54 str. 3 d. ir nubausdamas jį 60 MGL dydžio, t.y. 7800 Lt bauda netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai paskyrė bausmę.

Prokuroras pažymi, kad į skundžiamame nuosprendyje dėl BK 54 str. 3 d. taikymo nurodytas aplinkybes atsižvelgtina teismui individualizuojant bausmę. Tuo labiau, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog G. I. vaidmuo padarant nusikalstamą veiką buvo antraeilis. Būtent G. I. tarėsi su A. B. dėl susitikimo, klausė, ar ji surinko pinigus, teikė A. B. melagingą informaciją apie teisme nagrinėjamą M. B. administracinės teisės pažeidimo bylą, asmeniškai priėmė iš A. B. kyšį - 4000 Lt. Be to, byloje nėra G. I. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra ta, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje. Darytina išvada, kad BK 54 str. 3 d. teismas pritaikė nepagrįstai, nes nenurodė, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas G. I. aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, į tai, kad G. I. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkina ta aplinkybė, kad nusikalstamą veiką jis padarė bendrininkų grupėje, kad G. I. teisiamas pirmą kartą, administracine tvarka nebaustas, jam skirtina arešto bausmė virš įstatymo sankcijoje numatytos bausmės vidurkio.

Visų pirma, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteisė jį pagal Lietuvos Respublikos BK 226 str. 1 d. už nusikaltimą, kurio jis nepadarė, nes neteisingai išaiškinęs šio straipsnio dispozicijoje numatytos, aprašant šios nusikalstamos veikos sudėties pavartotos sąvokos – „tarpininko kyšininkavimas“, turinį, t.y. neatskleidęs tikrosios baudžiamojo įstatymo normos prasmės, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

T. M. manymu, jei tarpininkas už kyšį pažadėjo paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar orga­nizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad jie atitinkamai teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų, o turtines vertybes (kyšį) gauna pažadėdamas jas kaip kyšį perduoti kitam valstybės tar­nautojui ar jam prilygintam asmeniui už jo veikimą (ar neveikimą) vykdant įgaliojimus, tačiau jas pasisavino ar dėl kitų priežasčių neperduoda, veika, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes (apgaulės, išankstinės tyčios pasisavinti kyšį buvimą ar nebuvimą), kvalifikuojama kaip sukčiavimas (BK 182 str.) arba kaip bendrininkavimas kyšininkaujant ar paperkant (BK 225 ar 227 str. ir atitinkama BK 24 str. dalis).

Anot apelianto, atsižvelgiant į tai, jog be suinteresuotos šios bylos baigtimi liudytojos A. B., tiesiogiai įvykdžiusios visus STT pareigūnų nurodymus, parodymų, kitų įrodymų, patvirtinančių jo atliktus neva kyšininkavimo tarpininko veiksmus, byloje nėra (bylos teisminio nagrinėjimo metu objektyviai jo neva tikėti­na įtaka Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjui G. D. nepasitvirtino), veika, kurios padarymu jis galėjo būti apkaltintas, atitinka nebent Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. sudėtį, t.y. sukčiavimą. Tačiau šiuo konkrečiu atveju byloje esančių įrodymų visuma nėra pakankama ir tokiai išvadai padaryti dėl esminių bylos aplinkybių tyrimo pirmosios instancijos teisme neišsamumo.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismo motyvai dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pobūdžio yra prieštaringi: išdėsčius konkrečias nusikaltimo aplinkybes ir tiksliai nurodžius, kad byloje yra neginčijamai nustatyta, jog jis veikė kaip kyšininkavimo tarpininkas (t.y. kaip asmuo, už jam duotą kyšį pažadėjęs paveikti kitus asmenis, kad šie atliktų kyšio davėjui naudingus veiksmus), kitoje to pačio nuosprendžio dalyje jau teigiama, kad teigiamas sprendimas M. B. byloje bus pasiektas papirkus teisėją, kad 4 000 litų kyšis skirtas valstybės tarnautojo papirkimui, kad jo (T. M.) tikėtina įtaka, sprendžiant klausimus kyšio pagalba, gali būti suabejota, kad jis (T. M.), net ir žinodamas, jog M. B. yra nubaustas 2010-01-06 Vilniaus m. 1 apylinkės teismo nutarimu, kryptingai veikė, kad gautų iš A. B. 4 000 litų. Tokios nelogiškos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo, kai vienoje nuosprendžio dalyje nurodoma konkreti teismo padaryta išvada, o kitoje jau abejojama dėl jo (T. M.) nustatyto kyšininkavimo tarpininko stauso, sudarant pagrindą keisti ar net naikinti nuosprendį: tame pačiame nuosprendyje esant tokioms prieštaringoms išvadoms, pripažįstama, kad teismas išnagrinėjęs bylą nenustatė nusikaltimo sudėties būtinų požymių ir savo išvadas dėl nusikalstamų veiksmų kvalifikavimo pagrindė abejotinais įrodymais.

Antra, apkaltinamasis nuosprendis priimamas tik ta sąlyga, jeigu teisminio nagrinėjimo eigoje teisiamojo kaltumas nusikaltimo padarymu yra įrodytas. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 1 d. įrodymais baidžiamajame procese yra tik įstatymo nustatyta tvarka gauti duomenys.

T. M. atkreipia dėmesį į tai, jog labai svarbus įrodymas byloje, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas aplinkybes, jog „<...> T. M. nurodžius, G. I. 2009-12-30 apie 9.30 val. <...> pažadėjo A. B. už 4 000 litų kyšį paveikti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėją. <...> Po to 2009-12-31 apie 15.00 val. pakartojo šį pažadą A. B. ir vėl pareikalavo 4 000 litų kyšio“, yra liudytojos A. B. iki baudžiamosios bylos iškėlimo slaptai padarytas pokalbio įrašas. Kompiuterinę laikmeną (kompaktinį diską „SONY CD-R 700MB“ su garso įrašu) A. B. pateikė STT pareigūnams 2010-01-05, paaiškinusi, jog po to, kai STT pareigūnai metų pabaigoje atsisakė kelti baudžiamąją bylą jo (T. M.) atžvilgiu nesant įrodymų, ji pati neva sugalvojo įrašyti savo pokalbį su juo.

Skunde pažymima, jog iš bylos medžiaga matyti, kad šio liudytojos A. B. pateikto įrodymo patikimumas proceso metu nebuvo patikrintas. Nors A. B. tvirtina, jog kompaktiniame diske įrašytas jos balsas, ta­čiau, apelianto manymu, teismas neturėjo teisės juo remtis, kadangi šiuo konkrečiu atveju byloje kaip įrodymas yra pateiktas ne garso įrašo originalas, o kompaktinis dis kas , t.y. garso įrašo kopija, kurios atsiradimo aplinkybės nenustatytos, todėl toks įrodymas negalėjo būti naudojamas šiame procese.

T. M. atkreipia dėmesį į tai, jog, nors Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-05-05 nutartimi A. B. buvo leista nuo 2010-01-05 iki 2010-02-05 atlikti jo ir G. I. atžvilgiu nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, tačiau 4 000 Lt sumos, pateiktos A. B., apžiūra buvo atlikta 2010-01-04, t.y. iki paminėtos nutarties priėmimo.

Trečia, šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje pažymėjęs, kad „T. M. vaidmuo padarant šią nusikalstamą veiką buvo pagrindinis. Jis veikė rafinuotai, paniekindamas ir pažemindamas teisėsaugos institucijas („viskas daroma tik per kyšius ir blatą“), tuo pakirsdamas paprastų žmonių pasitikėjimą teisėsaugos institucijomis konkrečiai bei valstybe apskritai“, sprendė, kog jis (T. M.) padarė nusikaltimą bendrininkų grupėje kartu su G. I.. Apelianto manymu, ši teismo išvada yra klaidinga, nes nepagrįsta baudžiamojo proceso įstatymo būdu gautais ir neginčijamais įrodymais ir yra paremta tik prielaida.

Ketvirta, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, nesivadovavo Lietuvos Respublikos BK 54 str. reikalavimais ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutartimi Nr. 23 „Dėl teismų praktikos, taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“, todėl neteisingai paskyrė akivaizdžiai per griežtą baumę.

T. M. manymu, ne visada priimtų nuosprendžių skaičius atitinka teistumų Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio prasme skaičiui. Nors jis ir buvo teistas 4 kartus (1996-11-20 nuosprendis buvo priimtas, kai jis buvo nepilnametis), tačiau 2002-04-17, 2002-06-19 ir 2004-03-19 nuosprendžiais jis buvo nuteistas už nusikaltimus, sudarančius vienos baudžiamosios bylos epizodus, dirbtinai išskirtus į atskiras baudžiamąsias bylas, tačiau jis galėjo būti teisiamas vienoje byloje ir tokiu atveju jam būtų buvusi paskirta viena bausmė ir jis turėtų vieną teistumą.

Įstatymas nustato, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai (Lietuvos Respublikos BPK 301 str. 2 d.). Akivaizdu, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas ir vien tik suinteresuotos bylos baigtimi liudytojos, veikiančios tiesiogiai vykdant STT pareigūnų nurodymus, parodymais bei duomenimis, kurių gavimo tvarkos pažeidimai kelia abejonių šių duomenų patikimumu, gautų pažeid­žiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus - liudytojos A. B. iki baudžiamosios bylos iš­kėlimo slaptai padaryto pokalbio su T. M. įrašu. Kompiuterinę laikmeną (kompaktinį diską „SONY CD-R 700MB“ su garso įrašu) A. B. pateikė STT pareigūnams 2010-01-05, o bylos nagrinėjimo metu teisme paaiškino, jog po to, kai STT pareigūnai metų pabaigoje atsisakė kelti baudžiamąją bylą, ji pati neva sugalvojo surinkti įrodymus, reikalingus baudžiamosios bylos iškėlimui.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji T. M. ir G. I. prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroro - atmesti. Išteisintoji L. M. prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusieji J. L., J. J., P. L. ir jų atstovė prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, T. M. ir G. I. apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

T. M. ir G. I. apeliaciniai skundai atmestini, Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl prokuroro apeliacinio skundo

Prokuroras apeliaciniu skundu prašydamas T. M. ir L. M., išteisintus pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d., T. M. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 226 str. 1 d. ir L. M. - pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 ., 226 str. 1 d., nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad T. M. ir L. M. padaryta nusikalstama veika turi būti kvalifikuota pagal kitą BK straipsnį, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, nesiėmė BPK 256 straipsnyje numatytų priemonių ir tuo pažeidė BPK 1 str. 1 d. reikalavimus tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nubaustas. Toks prokuroro teiginys nepagrįstas ir prieštarauja BPK 255, 256 straipsnių ir kitų nagrinėjimo teisme ribas reglamentuojančių BPK normų, iš kurių nuostatų seka, kad teismas negali kaltinamajame akte išdėstyto kaltinimo pakeisti į sunkesnį savo iniciatyva, tai jis gali padaryti tik esant prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo prašymui, tačiau, kaip matyti iš baudžiamosios bylos, jokių prašymų dėl esminių faktinių aplinkybių ar veikos kvalifikavimo pakeitimo teisme gauta nebuvo.

Tačiau teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo teiginiu, jog kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 str. nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-07-29 „Baudžiamojo proceso kodekso normų, nustatančių bylos nagrinėjamo teisme ribas, taikymo teismų praktikoje apžvalga“). Apeliacinėje instancijoje prokuroras, nepažeisdamas BPK 256 str. reikalavimų, t.y. apeliaciniame skunde suformuluodamas naują kaltinimą T. M. ir L. M. bei teismui pateikdamas prašymą, prašo T. M. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 226 str. 1 d. ir L. M. - pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 ., 226 str. 1 d., todėl toks jo prašymas nagrinėtinas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje T. M. kaltės pagal naują pareikštą kaltinimą nepripažino, teigdamas, jog nukentėjusiesiems nesakė, kad pažįsta įtakingus asmenis, galinčius padėti atkurti nuosavybės teises. Nukentėjusieji patys pasiūlė parduoti žemės sklypą L. M., pirkimo-pardavimo sandorį ruošė notaras, žemės pardavimo sumą nustatė abi pusės. Sandorio sudarymo dieną, jam dalyvaujant, (duomenys neskelbtini), L. M. perdavė pinigus nukentėjusiesiems, pageidavusiems gauti lygiomis dalimis. Nukentėjusieji jam sumokėjo 1000 litų užstatą už teisines paslaugas pagal pinigų priėmimo kvitą, daugiau pinigų nemokėjo, nes buvo sutarta, kad sumokės atlikus darbus, konkreti suma įvardinta nebuvo.

L. M. apeliacinės instancijos teismo posėdyje kaltės pagal naują pareikštą kaltinimą nepripažino. Ji iš sūnaus žinojo, jog nukentėjusieji ilgą laiką tvarkėsi pas jį dokumentus. Sūnus jai pasakė, kad galimą būtų nupirkti sklypą, o ji turėjo pinigų sklypo pirkimui. Ji teismui pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad turėjo pinigų sklypo pirkimui. Su žemės savininkais susipažino, kai sūnaus ofise perdavė jiems pinigus.

Nors kaltinamieji ir neprisipažįsta padarę jiems inkriminuojamą nusikalstamą veiką, tačiau T. M. kaltė pagal pagal Lietuvos Respublikos BK 226 str. 1 d., o L. M. - pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 ., 226 str. 1 d., įrodyta nukentėjusiųjų P. L., J. J., J. L., liudytojų parodymais, specialisto išvada dėl žemės sklypo vertės bei kitias byloje esančiais rašytiniais rodymais, patvirtinančiais faktą, kad T. M. per L. M. veikė kaip sandorio šalis su nukentėjusiaisiais P. L., J. L. ir J. J. dėl 0,33 ha žemės sklypo, esančio Gilužių k., Avižienių sen., Vilniaus r., unikalus Nr. 4400-1828-7413, pardavimo.

Pirmosios instancijos teisme P. L. parodė, kad jis kartu su seserimis J. L. ir J. J. kreipėsi į UAB „(duomenys neskelbtini)“ norėdami sugrąžinti jiems priklausančią žemę. T. M. sakė, kad galės jiems padėti., nurodydamas, kad nukentėjusiojo seserys turės jam sumokėti po 9 000 Lt, o jis – 27 000 Lt, kadangi jis dar norėjo, kad jo valdose būtų įteisintas statinys. T. M. akcentavo, kad turi daug įtakingų pažįstamų, o ypatingai gerai sutaria su Vilniaus apskrities viršininku A. M.. Žadėjo, kad viskas bus sutvarkyta per 3 mėnesius, tačiau praėjus šiam laikotarpiui niekas nebuvo padaryta. T. M. vis žadėdavo, kad viskas bus padaryta, tačiau laikas ėjo, o niekas nesikeitė. Įtarus, kad vyksta kažkas negero, nukentėjusieji pradėjo prašyti T. M., kad jis jiems išrašytų pinigų mokėjimo kvitus, tačiau kaltinamasis vis sakydavo, kad jokių kvitų jiems nereikia, kad viskas bus padaryta. Vėliau P. L. ir jo seserys sumokėjo T. M. dar po 4 000 Lt. Pagaliau jiems grąžino 33 arus žemės, tačiau kaltinamasis pasakė, kad A. M. reikės sumokėti 300 000 Lt, kurių nukentėjusieji neturėjo. Tuomet T. M. pasakė, kad jis tą žemę pasiims ir perduos A. M., bet tą reikia padaryti ne tiesiogiai, o per jo motiną. Nukentėjusieji sutiko ir, nuvažiavę pas notarą, sudarė su L. M. pirkimo-pardavimo sutartį. Pas notarą su jais kartu važiavo T. M., L. M. ir G. I.. Jie pasirašė dokumentus, kuriuose buvo nurodyta, kad jie parduoda L. M. 33 arus žemės už 450 000 Lt. Patvirtino, kad gavo pinigus, kadangi buvo priversti taip pasielgti. Suprato, kad pasirašinėjo pirkimo-pardavimo sutartį. Tą padarė vis dar tikėdamiesi, jog T. M. jiems padės ir padarys, ką žadėjo. Tik vėliau suprato, kad kaltinamasis juos apgavo. Tuomet susirado kitą advokatą, kuriam viską papasakojo. T. M. visą laiką išsisukinėdavo, žadėdavo, kad viskas bus gerai, bet nieko nedarė. P. L. nurodė, kad jis asmeniškai sumokėjo T. M. 37 000 Lt, iš jų 6 000 Lt sumokėjo jo žmona. Už tuos pinigus jokios paslaugos suteiktos nebuvo. T. M. rašydavo kažkokius dokumentus, tačiau nukentėjusiesiems jie jokios naudos nedavė. Viskas buvo surašyta lietuvių kalba, kurios jie nesupranta.

Tokius P. L. parodymus teisme patvirtino ir nukentėjusiosios J. J. bei J. L.. Nukentėjusioji J. J. taip pat nurodė, kad jiems būnant pas notarę, ši tris kartus klausė, ar jiems buvo sumokėti pinigai. Iš pradžių jie tylėjo, o paskui patvirtino tai. Taip pasielgė, kadangi pasitikėjo T. M.. Be to, jis visą laiką buvo šalia. Tikėjosi, kad T. M. padės jiems atskirti žemę, grąžins pavogtus dokumentus, pakeis žemės paskirtį, tačiau jis nieko nepadarė, o tik išviliojo iš jų pinigus. J. J. neteko 13 000 Lt. Praėjus porai dienų po sutarties sudarymo, jie grįžo pas notarę ir pasakė, kad jie negavo jokių pinigų. Notarė jų klausė, kodėl iš karto nieko nepasakė. Sakė, kad tokiu atveju būtų kitaip surašiusi sutartį. Nukentėjusioji J. L. paaiškino, kad jie kreipėsi į T. M. tam, kad jis padėti jiems išspręsti jau 20 metų besitęsiantį ginčą dėl žemės padalijimo. Tam jie buvo pasiryžę paaukoti net 33 arų žemės sklypą. Pasitikėjo T. M. ir galvojo, kad jiems atidavus minėtą sklypą, visos jų problemos išsispręs. Suprato, kad juos apgavo iš karto po sandorio sudarymo, kadangi T. M., G. I. ir L. M. išvažiavo, o juos paliko prie notarų biuro. J. L. nurodė, kad buvo sumokėjusi T. M. 13 000 Lt.

G. I. parodė, jog P. L., J. L. ir J. J. pažįsta kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ klientus. Porą kartų matė juos ofise, taip pat kelis kartus vežė jiems dokumentus. Taip pat vežė juos pas notarę pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti. Kaip vyko sandoris paaiškinti negali, kadangi visų laukė lauke. Apie ką šnekėjosi minėti asmenys kelionės metu, nurodyti negali, nes jų pokalbio nesiklausė.

Liudytoja notarė J. Š. teismo posėdžio metu parodė, kad prisimena, jog 2009 metais, konkrečiai laiko nurodyti negali, pas juos į notarų biurą buvo atvykę turto savininkai J. L., P. L. bei J. J.. Jie atvyko norėdami užsakyti pažymas. Į notarės klausimą apie sudaromo sandorio rūšį atsakyti negalėjo ir pasakė, kad jiems tiesiog reikia perrašyti žemę. Sakė, kad šiuo klausimu reikėtų kreiptis į Tomą, kaip vėliau paaiškėjo T. M.. Liudytoja pažymėjo, kad iki sandorio sudarymo nukentėjusieji 4 ar 5 kartus buvo atvykę pas ją be T. M.. Notarė juos konsultavo, patarinėjo kaip geriau pasielgti, kad jie neliktų apgauti. T. M. kartu su turto savininkais atvyko tik sandorio sudarymo dieną. Liudytoja pažymėjo, kad ji ne kartą klausė nukentėjusiųjų, ar jiems buvo sumokėti pinigai, tačiau jie visą laiką atsakinėdavo teigiamai. Šį klausimą notarė uždavinėjo ir tuo metu, kai šalia turto savininkų nebuvo T. M.. Jie sakė, kad pinigus jiems sumokėjo anksčiau. Praėjus kelioms savaitėms po sandorio sudarymo, pardavėjai buvo atvykę pas ją dar kartą. Norėjo panaikinti įgaliojimą, išduotą T. M.. Sakė, kad pastarasis nevykdo savo įsipareigojimų. Notarei paklausus apie kokius įsipareigojimus jie šneka, J. L., P. L. bei J. J. paaiškino, kad T. M. turėjo atstatyti jų teises į žemę, įregistruoti ją Registrų centre. Už tai jie atidavė jam žemę. Tačiau išėjo taip, kad jie liko be žemės, be pinigų ir negavę jokių žemės dokumentų. Tuomet notarė patarė jiems kreiptis policiją. Liudytoja patvirtino, kad žemė buvo parduota L. M., 0,45 procento sandorio mokestį mokėjo T. M.. Sandorio sudarymo metu tarp šalių nesijautė jokios įtampos, jie išėjo visi kartu.

Liudytojas notaro padėjėjas A. V. teisme paaiškino, kad pažįstu du kaltinamuosius – T. M. ir L. M. bei nukentėjusiuosius. Su jais jam teko susidurti darbo metu. Notarų biure, kuriame jis dirba notaro padėjėju, buvo sudarytas pirkimo-pardavimo sandoris, pagal kurį pardavėjai – nukentėjusieji, pardavė L. M. žemės sklypą, esantį Vilniaus rajone, už 450 000 litų. Kaip vėliau paaiškėjo, pardavėjai pardavė žemės sklypą tarsi norėdami atsilyginti už darbus, kuriuos turėjo atlikti UAB „(duomenys neskelbtini)“, dėl žemės teisių atkūrimo į kitus žemės sklypus. Nukentėjusieji buvo išrašę įgaliojimus T. M. ir G. R., suteikiančius teisę tvarkyti reikalus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu. Vėliau, kai buvo parduotas žemės sklypas, nukentėjusieji buvo atvykę dar kartą. Jie norėjo panaikinti tą įgaliojimą, sakydami, kad juos apgavo, negrąžino nuosavybės teisių į tą žemės sklypą ir dėl to jie nori nutraukti tuos santykius. Liudytojas nurodė, kad jis bendravo su nukentėjusiaisiais sandorio sudarymo dieną. Klausinėjo jų dėl sumokėtų pinigų, pardavimo kainos ir visos atsiskaitymo tvarkos. Paklausus, ar jiems jau yra sumokėti pinigai, pardavėjai iš pradžių šiek tiek sudvejojo, tačiau po to atsakė teigiamai. Apie tai, kad pinigai visgi nebuvo jiems sumokėti, A. V. sužinojo iš pačių nukentėjusiųjų tuo metu, kai, praėjus kelioms savaitėms, jie atvyko į notarų biurą, norėdami panaikinti įgaliojimą. T. M. bei G. R. buvo paruoštas ir išduotas įgaliojimas dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo.

Liudytoja G. R. teisme parodė, kad nukentėjusiuosius pažįsta. 2008 m. pradžioje ji gavo dokumentus, kuriuose nukentėjusieji prašė padėti jiems atgauti pavogtus iš Registrų centro dokumentus. Taip pat jiems buvo neteisingai pamatuoti sklypai ir jie prašė išsiaiškinti, ar galima juos pakeisti. Ji rašė raštus į atitinkamas institucijas, siekdama, kad minėti 3 maži sklypai nukentėjusiesiems būtų pakeisti į vieną didelį žemės sklypą. Liudytojos žiniomis, galų gale jiems buvo pasiūlytas vienas 33 arų žemės sklypas. Dėl jo Viršininko apskrities administracija turėjo priimti atitinkamą sprendimą. Nuo 2009 m. pavasario G. R. su šita byla jau nebedirba. Liudytoja patvirtino, kad ji buvo gavusi iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ 20 000 Lt avansą, tačiau ne konkrečiai už šitą bylą. Už šitą bylą UAB „(duomenys neskelbtini)“ su ja dar neatsiskaitė.

Liudytojas A. M. teisme paaiškino, kad 2005-2007 m. jis dirbo Vilniaus apskrities administracijos viršininku. Į jo pareigas įėjo priimti sprendimus, susijusius su žemės grąžinimu – nuosavybės teisių atkūrimu. T. M. nepažįsta, niekada nėra su juo bendravęs. Nesitarė su juo dėl žemės grąžinimo procedūrų pagreitinimo.

Liudytoja S. R. teisme paaiškino, kad ji kreipėsi į UAB „(duomenys neskelbtini)“, prašydama padėti jai gauti pensiją iš Rusijos bei atkurti nuosavybės teises į žemę. T. M. ją patikino, kad viskas bus padaryta ir liepė sumokėti 2 000 Lt. Laikui einant liudytoja susimokėjo reikalaujamą sumą, tačiau jokios paslaugos jai suteiktos nebuvo. Ji vis vaikščiodavo į UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpas, bet T. M. paskui net nenorėdavo jos įleisti. Vėliau ji sužinojo, kad nuo neteisėtų T. M. veiksmų nukentėjo ir kiti asmenys. P. L. ir jo seserys sakė, kad sumokėjo jam apie 60 000 Lt, kuriems net neturi jokių kvitų, o dabar T. M. iš jų reikalauja dar 500 000 Lt. Vėliau kaltinamasis grąžino liudytojai 1 500 Lt, o 500 Lt negrąžino iki šiol.

Iš 2010-04-30 VĮ „Registrų centras“ rašto Nr. (1.7.4.)2i-1109 matyti, kad buvo pateiktas Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas dėl 0,33 ha žemės sklypo, esančio Gilužių k., Avižienių sen., Vilniaus r., unikalus Nr. 4400-1828-7413, ir šio žemės sklypo nuosavybės teisių įregistravimo dokumentai. (t. 4, b.l. 22-32)

2010-07-22 UAB „Marleksa“ turto vertinimo ataskaita Nr. NT10-06-06 nustatyta, kad 0,33 ha žemės sklypo, esančio Gilužių k., Avižienių sen., Vilniaus r., rinkos vertė yra 8 000 Lt. (t. 4, b.l. 37-66)

2010-09-28 Kauno apskrities VMI raštu Nr. (18.5-30)-K-13384 nustatyta, jog L. M. pagal 2009-06-02 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. JŠ-6279 įsigyjant 0,33 ha žemės sklypą, esantį Gilužių k., Avižienių sen., Vilniaus r., už 450 000 Lt nepakako pajamų. Tyrimo metu nustatyta, kad 2009 metais L. M. faktiškai patirtos išlaidos apie 422 637 Lt viršijo nustatytas jos pajamas. (t. 9, b.l. 72,73)

Iš nukentėjusiųjų P. L., J. L. ir J. J. logiškų ir tarpusavyje neprieštaraujančių bei vienas kitą papildančių parodymų matyti, jog 0,33 ha žemės sklypas, esantis Gilužių k., Avižienių sen., Vilniaus r., unikalus Nr. 4400-1828-7413, L. M. buvo perduotas (parduotas) nesiekiant tikrųjų pirkimo-pardavimo sandorio tikslų. Nei T. M., nei L. M., nei kiti asmenys iki žemės sklypo pirkimo-pardavimo, nei po jo nukentėjusiesiems P. L., J. L. ir J. J. 450 000 Lt neperdavė. Tai patvirtina ir liudytojų J. Š. bei A. V. parodymai, kurie patvirtino aplinkybę, jog praėjus kelioms savaitėms po sandorio sudarymo, pardavėjai buvo atvykę dar kartą pas juos, norėdami panaikinti įgaliojimą, išduotą T. M., teigdami, kad T. M. juos apgavo ir jie liko be žemės, be pinigų ir negavę jokių žemės dokumentų. Perleisdami savo žemės sklypą nukentėjusieji tikėjosi, kad bus teigiamai išspręsti kiti jų žemės nuosavybės ir atidalijimo klausimai ir perleidžiamas žemės sklypas buvo traktuojamas kaip atlygis Vilniaus apskrities viršininkui už jiems reikalingų sprendimų priėmimą.

Tai, kad sandoris buvo apsimestinis, patvirtina ir 2010-09-28 Kauno apskrities VMI raštas Nr. (18.5-30)-K-13384, iš kurio matyti, kad L. M. pagal 2009-06-02 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. JŠ-6279 įsigyjant 0,33 ha žemės sklypą, esantį Gilužių k., Avižienių sen., Vilniaus r., už 450 000 Lt nepakako pajamų. L. M., duodama parodymus dėl šios aplinkybės nebuvo nuosekli , nes teigė, jog su nukentėjusiaisiais atsiskaitė pasiskolinus pinigus, tačiau apklausų metu nurodė skirtingus asmenis, iš kurių neva skolinosi pinigus, nurodė, kad skolinantis skolų rašteliai pasirašyti nebuvo, tačiau vėliau teismui pateikį skolinimosi raštelių kopijas. Tai, kad L. M. neturėjo tokių lėšų sklypo įgijimui ir nukentėjusiesiems iš tiesų nemokėjo patvirtina ir ta aplinkybė, kad ji nesutiko, jog asmenys, neva jai skolinę pinigus, būtų apklausti.

Tokiu būdu byloje nustatyta, kad T. M., padedant L. M., pasinaudodamas savo tikėtina įtaka Vilniaus apskrities viršininkui, laikotarpiu nuo 2009 m. pradžios iki 2009-06-02 pažadėjo J. L., J. J. ir P. L. už 450000 Lt kyšį paveikti Vilniaus apskrities viršininką, kad būtų parengti jų dokumentai dėl 9,8000 ha ploto žemės sklypo, esančio Gilužių kaime, Vilniaus rajono savivaldybėje, atidalinimo nuo kitų bendrasavininkų. Tęsiant savo nusikalstamą veiką, jam ir L. M. iš anksto nurodžius J. L., J. J. ir P. L. tvirtinančiai sandorį notarei pasakyti, jog pinigus - 450.000,00 litų už parduodamą žemės sklypą iš L. M. jie gavo, 2009-06-02 apie 14.30 val., Vilniaus rajono 7-ajame notaro biure, esančiame J. Tumo-Vaižganto g. 5-1, Vilniuje, dalyvaujant T. M., L. M., veikdama pagal išankstinį susitarimą su T. M. ir žinodama, kad nei ji, nei T. M. J. L., J. J. ir P. L. pinigų - 450.000,00 litų už žemės sklypą nesumokėjo, pasirašė 3300 m² ploto žemės sklypo Gilužių kaime, Avižienių seniūnijoje, Vilniaus rajono savivaldybėje, pirkimo - pardavimo sutartį su J. L., J. J. ir P. L.. Tokiu būdu T. M., padedant L. M., iš J. L., J. J. ir P. L. priėmė kyšį - 8000,00 litų vertės 3300 m² ploto žemės sklypą Gilužių kaime, Avižienių seniūnijoje, Vilniaus rajono savivaldybėje.

Tokiais savo veiksmais T. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 226 str. 1 d. (2005-06-23 įstatymo Nr. X-272 redakcija).

L. M., T. M. pasinaudojant savo tikėtina įtaka Vilniaus apskrities viršininkui, laikotarpiu nuo 2009 m. pradžios iki 2009-06-02 pažadėjus J. L., J. J. ir P. L. už 450000 Lt kyšį paveikti Vilniaus apskrities viršininką, kad būtų parengti jų dokumentai dėl 9,8000 ha ploto žemės sklypo, esančio Gilužių kaime, Vilniaus rajono savivaldybėje, atidalinimo nuo kitų bendrasavininkų, kartu su T. M. iš anksto nurodė J. L., J. J. ir P. L. tvirtinančiai sandorį notarei pasakyti, jog pinigus - 450.000,00 litų už parduodamą žemės sklypą iš jos (L. M.) jie gavo. Tęsiant savo nusikalstamą veiką, 2009-06-02 apie 14.30 val., Vilniaus rajono 7-ajame notaro biure, esančiame J. Tumo-Vaižganto g. 5-1, Vilniuje, dalyvaujant T. M., ji, veikdama pagal išankstinį susitarimą su T. M. ir žinodama, kad nei ji, nei T. M. J. L., J. J. ir P. L. pinigų - 450.000,00 litų už žemės sklypą nesumokėjo, pasirašė 3300 m² ploto žemės sklypo Gilužių kaime, Avižienių seniūnijoje, Vilniaus rajono savivaldybėje, pirkimo - pardavimo sutartį su J. L., J. J. ir P. L.. Tokiu būdu ji padėjo T. M. iš J. L., J. J. ir P. L. priimti kyšį - 8000,00 litų vertės 3300 m² ploto žemės sklypą Gilužių kaime, Avižienių seniūnijoje, Vilniaus rajono savivaldybėje.

Tokiais savo veiksmais L. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d., 226 str. 1 d. (2005-06-23 įstatymo Nr. X-272 redakcija).

T. M. ir L. M. inkriminuotą nusikaltimą padarė galiojant 2005-06-23 įstatymu Nr. X-272 patvirtintai Lietuvos Respublikos BK 226 str. 1 d. redakcijai, kurios sankcijoje buvo numatytas areštas ir laisvės atėmimas, kai tuo tarpu dabartinėje redakcijoje (patvirtintoje 2011-06-21 įstatymu Nr. XI-1472) yra numatyta bauda, laisvės apribijimas, areštas ir laisvės atėmimas. Tačiau 2005-06-23 įstatymu Nr. X-272 patvirtintoje redakcijoje buvo numatytas laisvės atėmimas iki trejų metų (nesunkus nusikaltimas), o įstatymų leidėjui 2011-06-21 įstatymu Nr. XI-1472 priėmus naują Lietuvos Respublikos BK 226 str. redakciją už šį nusikaltimą šiuo metu gali būti skiriamas laisvės atėmimas iki 5 metų (apysunkis nusikaltimas), taigi šis baudžiamasis įstatymas yra griežtesnis už prieš tai galiojusį. Esant šioms aplinkybėms, T. M. ir L. M. taikytina Lietuvos Respublikos BK 226 str. 1 d. redakcija, galiojusi nusikalstamos veikos padarymo metu.

Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pobūdį, padarymo aplinkybes, kaltinamųjų asmenybes, jų atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Kaltinamojo T. M. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. T. M. praeityje teistas keturis kartus, baustas administracine tvarka, todėl bausmės tikslai gali būti pasiekti tik skiriant jam realią laisvės atėmimo bausmę. Nustatydamas bausmės trukmę teismas atsižvelgia į nusikaltimo padarymo aplinkybes, į T. M. vaidmenį padarant šią nusikalstamą veiką, todėl bausmė, lygi Lietuvos Respublikos BK 226 str. 1 d. sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui, teismo manymu, neprieštarauja teisingumo principui.

Kaltinamosios L. M. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Tačiau atsižvelgtina, kad L. M. teisiama pirmą kartą, ji veikė kaip padėjėja, į byloje esančius medicininius dokumentus, kurie patvirtina jos prastą sveikatos būklę, taip pat į jos amžių. Kolegijos manymu, bausmės tikslai nebus pasiekti, realiai atliekant laisvės atėmimo ar arešto bausmę ir izoliavus L. M. nuo visuomenės, sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė ar arešto bausmė, būtų aiškiai per griežtos ir tuo pačiu prieštarautų teisingumo principui. Nesant būtinų sąlygų Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatų taikymui ir švelnesnės nei įstatyme numatyta bausmės skyrimui, teismas sprendžia, jog L. M. taikytinos Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. nuostatos ir skirtina bauda.

Prokuroras apeliaciniame skunde taip pat prašo T. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d., tačiau šioje dalyje skundas netenkinamas.

Teisėju kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas, išteisindamas T. M. pagal BK 233 str. 1 d. neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką, pagrįstai nuosprendyje nurodė, jog nėra patikimų ir pakankamų duomenų, koks būtent poveikis buvo daromas liudytojui A. A. susitikimo su nuteistuoju T. M. metu. Prokuroras apeliaciniame skunde neteisingai nurodo, jog apklausiamas A. A. parodė, kad iš pokalbio su T. M. suprato, jog pastarasis bando jį palenkti duoti T. M. naudingus parodymus, jeigu dar bus kviečiamas į STT. Susipažinus su minėto liudytojo parodymais, duotais teisiamajame posėdyje, vistik išvados, jog A. A. suprato, jog T. M. bando jį palenkti duoti T. M. naudingus parodymus, negalima daryti. Nors pokalbis tarp A. A. ir T. M. apie liudytojo apklausą STT ir buvo, tačiau A. A., duodamas paaiškinimus, teigė, jog T. M. tiksliai jam nenurodė, ką jis turėtų sakyti, jei dar kartą būtų iškviestas į apklausą, o taip pat kategoriškai keletą kartų pabrėžė, jog T. M. jam poveikio nedarė (t. 11, b.l. 38-41). Pritartina pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog dokumentų, kuriuos A. A. jau buvo matęs ir žinojo apie juos, perdavimas negali būti vertinamas kaip poveikis liudytojui, o aplinkybė, jog T. M. nurodė A. A. duoti melagingus parodymus apie tai, kad A. A. pinigus T. M. davė savo noru kaip atlygį už pagalbą, T. M. kaltinime pagal Lietuvos Respublikos BPK 233 str. 1 d. inkriminuota nebuvo.

Kolegija atsižvelgia į tai, kad A. A. susitikimo metu padarytas garso įrašas nėra kokybiškas, ką patvirtina ir LTEC specialisto išvada, kurioje nurodoma, kad įraše užfiksuoti balsai nėra tinkami identifikavimui, sakomos frazės sunkiai suprantamos ar iš vis nesuprantamos. (t.10, b.l. 57-64). Pažymėtina, kad kaltinimas T. M. faktiškai buvo grindžiamas A. A. parodymais. Tačiau kolegija sprendžia, jog A. A. parodymai vis dėlto nėra pakanakamai informatyvūs ir nuoseklūs ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b.l. 131) ir teisiamajame posėdyje.

Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių kolegija konstatuoja, jog byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad T. M. susitikimo su A. A. metu siekė paveikti liudytoją. Prokuroras apeliaciniame skunde, vadovaudamasis deklaratyviais teiginiais, nepateikė apeliacinės instancijos teismui objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. liepos 1 d. nuosprendžio dalį, kuria T. M., kaltintas pagal BK 233 str. 1 d., išteisintas ir pripažinti jį kaltu šios nusikalstamos veikos padarymu.

Kolegijos vertinimu, apylinkės teismas visapusiškai įvertino byloje surinktus ir teismo posėdyje patikrintus įrodymus ir pagrįstai T. M. pagal BK 233 str. 1 d. išteisino. Byloje aptartos abejonės turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai, o šioje byloje esančių duomenų, apeliacinės instancijos vertinimu, nepakanka jį nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su prokuroru, jog pirmosios instancijos teismas G. I., pripažinto kaltu pagal BK 25 str. 2 d., 226 str. 1 d., atžvilgiu taikydamas BK 54 str. 3 d. ir nubausdamas jį 60 MGL dydžio, t.y. 7800 Lt, bauda netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai paskyrė bausmę.

Kolegija daro išvadą, kad G. I. atžvilgiu galima taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. numatytas nuostatas, kadangi tam yra nustatytos išimtinės aplinkybės. G. I. teisiamas pirmą kartą, nuo nagrinėjamų nusikalstamų veikų padarymo praėjo net ketveri metai ir byloje nėra duomenų, kad jis per tą laikotarpį būtų padaręs kitus nusikaltimus, be to, padarymo metu jam buvo 25 metai, t.y. buvo jauno amžiaus, dirba. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad jo vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, tai yra jis veikė T. M., kuris buvo jo vadovas, nurodymu.

Už G. I. įvykdytą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 226 str. 1 d., numatytos pakankamai griežtos bausmės – areštas ir laisvės atėmimas. Įvertinusi aukščiau minėtas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad G. I. paskiriant straipsnio sankcijoje numatytas bausmes, būtų aiškiai prieštaraujama teisingumo principui. Be to, atsižvelgiant į nuteistojo asmenybę, laiko tarpą, praėjusį po nusikaltimo padarymo, yra pagrindas manyti, kad ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas teismuose jau padarė jam teigiamą poveikį. Todėl prtartina apylinkės teismo išvadai, jog Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti skiriant jam vadovaujantis BK 54 str. 3 d. turtinio pobūdžio bausmę, tai yra baudą. Apeliacinės instancijos teismo manymu, šios bausmės skyrimas labiausiai atitinka G. I. padarytą nusikalstamą veiką bei jo asmenybę.

Dėl nuteistųjų T. M. ir G. I. apeliacinių skundų

Nuteistieji T. M. ir G. I. apeliaciniuose skunduose nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu priėmė nepagrįstą nuosprendį, tačiau kolegija sprendžia, kad šis skundo argumentas nepagrįstas.

Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 301 str. reikalavimų, teisingai juos įvertino.

Skundą nagrinėjantis teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl T. M. ir G. I. kaltės, o jų įvykdytą nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo bei teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.

Apeliantai skunduose neigia padarę jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d., 226 str. 1 d., tačiau tokie jų teiginiai vertintini kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už šį nusikaltimą, nes jie prieštarauja byloje surinktiems ir nuteistųjų kaltę patvirtinantiems įrodymams bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Vien tai, kad nuteistieji apeliaciniuose skunduose nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodami byloje surinktus įrodymus ir vertindami juos savo naudai, nėra pagrindas tenkinti jų apeliacinius skundus.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nuteistųjų T. M. ir G. I. dalis apeliacinių skundų argumentų sutampa, todėl jų skundai bus aptariami kartu, o dėl atskirų esminių apeliacinių skundų argumentų bus pasisakoma vėliau.

Kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir joje ištirtais bei įvertintais teisiamajame posėdyje įrodymais pripažįsta, jog nagrinėjamu atveju nustatytas neginčytinas faktas, jog T. M. pasinaudojo savo tikėtina įtaka valstybės tarnautojui, nurodė, jog teigiamas sprendimas M. B. byloje bus pasiektas papirkus Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėją ir už 4 000 Lt kyšį pažadėjo tai padaryti, o G. I. žinojo apie tokius susitarimus, t.y. apie T. M. pažadą paveikti teisėją už 4 000 Lt bei pats atliko aktyvius veiksmus - bendravo su A. B., o taip pat priėmė iš jos 4 000 Lt, skirtus teisėjo papirkimui.

Kaip matyti iš skundžiamojo nuosprendžio, teismas pripažindamas T. M. ir G. I. kaltais dėl Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d., 226 str. 1 d. numatytis nusikalstamos veikos padarymo, vadovavosi liudytojų A. B., L. B. bei kitų parodymais, taip pat nukentėjusiojo M. B. parodymais, tyrimo veiksmų protokolais, Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolais, telefoninių pokalbių išklotinėmis ir kitais rašytiniais įrodymais.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog liudytojos A. B., tiesiogiai bendravusios su kyšio tarpininkais T. M. ir G. I., parodymai yra išsamūs ir nuoseklūs, o juos patvirtina kitų byloje surinktų įrodymų visuma, todėl netikėti šios liudytojos parodymais nėra pagrindo. Be deklaratyvių nuteistųjų apeliacinių skundų teiginių, jog A. B. yra suinteresuota bylos baigtimi ir duoda neteisingus parodymus, šioje baudžiamojoje byloje tokių duomenų nėra. Kaip jau minėta aukščiau, šios liudytojos parodymų teisingumas yra patvirtinamas kitais byloje surinktais, ištirtais bei įvertintais teisiamajame posėdyje įrodymais.

T. M. apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį, jog įrodymo - A. B. pateiktos kompiuterinės laikmenos su užfiksuotu 2009-12-31 pokalbiu tarp jo ir A. B. patikimumas proceso metu nebuvo patikrintas. Tačiau pažymėtina, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme šio pokalbio turinys buvo pagarsintas, dėl garso įraše kalbančiųjų asmenų tapatybių nustatymo ar įrašo vientisumo prieštaravimų ir ginčų nebuvo, bylą nagrinėjant teisme šis įrašas buvo išklausytas. Pažymėtina ir tai, kad nuteistųjų kaltė dėl jiems inkriminuojamo nusikaltimo padarymo grindžiama ir Tyrimo veiksmų atlikimo protokolu, iš kurio matyti, jog 2010-01-05 apie 16 val. 45 min. A. B. ir T. M. susitikimo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose nuteistasis ištaria šias frazes „...jeigu neitumėme per kyšį ar per blatą...“; „kalbėjo su teisėju ...“; „... su teisėju net sutarta...“; „.. čia tik per tokius dalykus tvarkomi dalykai...“ ir t.t., kas patvirtina, kad nukentėjusiosios duodami pinigai bus skirti teisėjo, nagrinėsiančio administracinę bylą, papirkimui (t. 1., b.l. 56-59), Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolais, kuriais nustatyta, kad G. I. 2010-01-06 apie 15 val. 53 min. kalbasi su A. B., nepasako apie jam žinomą nepalankų teismo sprendimą M. B. atžvilgiu, bet teiraujasi, kaip jai sekėsi su pinigais, o vėlesnio pokalbio metu susitaria susitikti vakare apie 18 val. (t. 1, b.l. 89-92), o taip pat kitais tyrimo veiksmų atlikimo protokolais, telefoninių pokalbių išklotinėmis.

Nepagrįsti, teisėjų kolegijos manymu, T. M. apeliacinio skundo teiginiai dėl neva jo atžvilgiu įvykdytos provokacijos. Versija dėl galimos provokacijos buvo keliama ir pirmosios instancijos teisme, tačiau pritartina skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, jog būtent pats T. M., t.y. jo iniciatyva, visuose pokalbiuose su A. B. pabrėžė kokiu būdu „tvarkomi reikalai teisme“, o taip pat nurodė 4 000 Lt sumą, kurios reikia norint sutvarkyti M. B. reikalus palankiai, būtent T. M. nurodė, jog jis yra dirbęs teisėju, prokuroru, ypatingai svarbių bylų skyriaus tardytoju, o jo dėdė yra aukštas valdininkas Vilniaus Universitete, taip pademonstruodamas savo galimą įtaką. Teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad T. M., net ir žinodamas, kad M. B. yra nubaustas 2010-01-06 Vilniaus m. 1 apylinkės teismo nutarimu, toliau kryptingai veikė, kad gautų iš A. B. 4 000 Lt. Be to, pažymėtina ir tai, jog liudytojai J. B., kilus įtarimui, kad T. M. prašoma pinigų yra skirta kyšiui, jai kreipusis į pažįstamą advokatę ir šiai patarus kreiptis į STT, ji tai pasakė savo dukrai A. B., būtent kurios iniciatyva ir buvo nuvykta pats STT pareigūnus. Konstatuotina, jog šiuo atveju baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas ne STT iniciatyva, o būtent A. B., atsižvelgiant į tuomet galimai neteisėtus T. M. veiksmus. Esant išdėstytoms aplinkybėms, nėra pagrindo manyti, kad nuteistųjų atžvilgiu buvo įvykdyta provokacija.

T. M. atkreipia dėmesį į tai, jog, nors Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-05-05 nutartimi A. B. buvo leista nuo 2010-01-05 iki 2010-02-05 atlikti jo ir G. I. atžvilgiu nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, tačiau 4 000 Lt sumos, pateiktos A. B., apžiūra buvo atlikta 2010-01-04, t.y. iki paminėtos nutarties priėmimo. Tačiau pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas 2010-01-04, po ko buvo pradėti vykdyti ikiteisminio tyrimo veiksmai. Kaip nurodo pats T. M., Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-05-05 nutartimi A. B. buvo leista nuo 2010-01-05 iki 2010-02-05 atlikti jo ir G. I. atžvilgiu nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, o Tyrimo veiksmų atlikimo protokolu nustatyta, kad A. B. pinigus (4000 Lt) G. I. perdavė 2010-01-06 (t. 1, b.l. 60-63).

T. M. manymu, pirmosios instancijos teismas jam paskyrė akivaizdžiai per griežtą baumę. Nors nuteistasis teigia, kad jis 2002-04-17, 2002-06-19 ir 2004-03-19 nuosprendžiais buvo nuteistas už nusikaltimus, sudarančius vienos baudžiamosios bylos epizodus, dirbtinai išskirtus į atskiras baudžiamąsias bylas, tačiau toks jo argumentas nenagrinėtinas, nes tai nėra susiję su šia baudžiamąja byla, o Įtariamųjų, kaltinamųjų ir teistų asmenų žinybinio registre esantys duomenys tvirtina, kad anksčiau T. M. yra teistas 4 kartus, t.y. jo atžvilgiu yra priimti 4 apkaltinamieji nuosprendžiai.

Kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas T. M. bausmę už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 226 str. 1 d., padarymą, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 41 str., 54 str., nepažeidė.

Teisma atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, pobūdį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltės formą ir rūšį. Kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantui bausmę, nuosprendyje išsamiai nurodė bausmės rūšies ir dydžio skyrimo motyvus, atsižvelgė ir į tai, kad nėra nei jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jo vaidmuo padarant nusikalstamą veiką buvo pagrindinis. Be to, teismas atsižvelgė į tai, kad T. M. teistas, baustas administracine tvarka ir paskyrė jam laisvės atėmimo bausmę, šiek tiek didesnę už sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Kolegijos nuomone, nuteistajam paskirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, ji atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 str. nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, todėl jas švelninti nėra pagrindo.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, naikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. liepos 1 d. nuosprendžio dalį, kuria T. M. ir G. I. pripažinti kaltais, padarę nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d., 226 str. 1 d., dėl jų skunduose nurodytų motyvų ir nuteistuosius išteisinti nėra įstatyminio pagrindo. Sutinkamai su suformuota teismine praktika, padarius išvadą, jog skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, aukštesnysis teismas neprivalo analizuoti kiekvieno skundo argumento, neturinčio esminės reikšmės šiam sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-398/2009).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 329 str. 2 p.

nusprendė:

T. M. ir G. I. apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. liepos 1 d. nuosprendžio dalį, kuria T. M. ir L. M., kaltinti pagal BK 25 str. 2 d. ir 182 str. 1 d. dėl sukčiavimo, išteisinti jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

T. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 226 str. 1 d. (2005-06-23 įstatymo Nr. X-272 redakcija), ir nubausti 1 (vienerių) metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., T. M. paskirtą bausmę subendrinti su bausme, paskirta Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. liepos 1 d. nuosprendžiu už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d. ir 226 str. 1 d., padarymą, jas iš dalies sudedant, ir galutinę bausmę T. M. paskirti laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose;

L. M. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. ir 226 str. 1 d. (2005-06-23 įstatymo Nr. X-272 redakcija), ir, remiantis Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d., paskirti 60 MGL, t.y. 7800 Lt dydžio baudą.

Kitoje dalyje Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Likusią Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. liepos 1 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.