- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-03-23
- Bylos Nr.
- 1S-32-491/2026
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Valdas Petras Meidus
- Suinteresuotas asmuo
- S. J., I. J.
- Advokatai
- Mindaugas Beinoravičius
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valdas Petras Meidus, sekretoriaujant Astai Jackūnienei,
asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, atstovui advokatui Mindaugui Beinoravičiui,
neviešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – G. U. (toliau – ir Asmens) atstovo advokato M. B. skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2026 m. vasario 27 d. nutarties, kuria Asmeniui buvo pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, taikymas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Asmeniui priverčiamoji medicinos priemonė paskirta Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. liepos 31 d. nutartimi už tai, kad, būdamas nepakaltinamas, jis padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 148¹ straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
2. Skundžiama nutartimi apylinkės teismas tenkino VšĮ Rokiškio psichiatrinė ligoninė teikimą ir pratęsė Asmeniui stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis. Apylinkės teismas skundžiamą nutartį motyvavo tuo, kad dabartinė jo psichikos sveikatos būklė nors ir yra gerėjanti, bet išlieka nepakankamai stabili, kad jam būtų galima keisti šiuo metu taikomą priverčiamąją medicinos priemonę į švelnesnę. Teismo vertinimu, priverčiamoji medicinos priemonė taikoma dar per trumpai, ir ji neturėtų būti keičiama net ir įvertinus tai, jog suinteresuoti asmenys sutinka Asmenį prižiūrėti ir užtikrinti jo tolimesnį gydymąsi.
Šalies argumentai
3. Asmens atstovas skunde prašo pakeisti jam taikomą priverčiamąją medicinos priemonę į ambulatorinį jo stebėjimą pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis. Skunde jis nurodo, kad:
3.1. Skundžiama teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, priimta nepilnai ir nevisapusiškai įvertinus byloje nustatytas aplinkybes. Gynėjas skunde cituoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio, BK 98 straipsnio nuostatas, Lietuvos teismų bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką ir teigia, kad sprendžiant priverčiamųjų medicinos priemonių pratęsimo ar pakeitimo klausimą, svarbiausias kriterijus yra asmens psichikos sveikatos būklė ir asmens socialinis pavojingumas, kad sprendžiant šiuos klausimus būtina vadovautis bendraisiais baudžiamojo proceso principais, įskaitant proporcingumo principą.
3.2. Teisės aktai tik teismui suteikia teisę ir pareigą spręsti klausimą dėl asmeniui taikomų priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo ar pakeitimo, todėl teismas nėra saistomas gydymo įstaigos teikime nurodyto siūlymo, o sveikatos priežiūros įstaigos išvada yra tik rekomendacinio pobūdžio. Skunde nurodoma, kad EŽTT ne kartą yra pažymėjęs, kad iš asmens negali būti atimta laisvė vien dėl to, jog jis turi psichinę negalią. Tam turi būti išpildytos trys sąlygos: 1) turi būti aišku, jog asmuo turi psichikos negalią, t. y. kad asmuo aiškiai serga psichikos liga, kuri nustatyta objektyvia medicinos išvada; 2) psichikos negalia turi būti tokio pobūdžio ar laipsnio, kad pateisintų priverstinį izoliavimą, ir 3) priverstinio izoliavimo pratęsimo teisėtumas priklauso nuo to, ar psichikos sutrikimas išlieka. EŽTT pabrėžė ir tai, kad asmens laisvės apribojimas yra ypatinga priemonė, todėl jos taikymą galima pateisinti tik tada, kai jokios kitos priemonės yra nepakankamos asmenims ar viešajam interesui apsaugoti, kad psichikos liga sergantys asmenys sudaro ypač pažeidžiamą grupę, todėl jų teisių apribojimas turi būti labai tikslus ir gali būti pateisinamas tik dėl labai svarių priežasčių.
Žemesnės instancijos teismas
3.3. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nors formaliai ir konstatavo, kad Asmens psichikos būklė yra „kiek pagerėjusi“, tačiau iš esmės nepateikė išsamaus šio pagerėjimo teisinio ir faktinio vertinimo, kuris yra būtinas sprendžiant dėl tolesnio griežčiausios priverčiamosios medicinos priemonės taikymo. Iš gydytojų komisijos išvados turinio bei teismo posėdžio metu ištirtų faktinių aplinkybių matyti, kad per stebimą laikotarpį jo psichikos būklė gerėjo, sumažėjo subjektyviai patiriama „sumaištis galvoje“. Tai reiškia, kad jam taikomas gydymas yra efektyvus ir duoda rezultatų. Tai patvirtino ir gydymo įstaigos atstovė teismo posėdyje nurodžiusi, kad gydymas jam atitaikytas, pacientas gydymui neprieštarauja ir medikamentus vartoja pats geranoriškai. Todėl pagrindinis gydymo tikslas – stabilizuoti paciento psichikos būklę – jau yra realiai pasiektas.
3.4. Skyriuje Asmuo laikosi vidaus tvarkos taisyklių, bendradarbiauja su personalu, nėra fiksuota jokio fizinio ar verbalinio agresyvaus elgesio, o gydymo laikotarpiu nebuvo stebėta jokių ligos paūmėjimų. Ši aplinkybė yra itin reikšminga vertinant asmens socialinį pavojingumą.
3.5. Komisijos išvadoje konstatuota, kad G. U. bendrauja atvirai ir noriai, bendradarbiauja su gydytojais ir psichologais. Teikime nurodyta, jog jis pilnai orientuotas laike, vietoje ir savyje. Pats Asmuo teisme nurodė, jog supranta, kad jis serga psichikos liga, nurodė, jog daug metų jis girdi balsus, tačiau juos sugeba atskirti, kad jie yra netikri, sugeba juos kontroliuoti ir jiems nepaklusti. Taigi, jis pakankamai kritiškas savo būklei ir ligai.
3.6. G. U. turi labai glaudžius socialinius ryšius su artimaisiais, kurie pasiryžę jį prižiūrėti ir užtikrinti jo tolimesnį medikamentinį gydymąsi. O artimųjų paramos egzistavimas yra vienas iš svarbiausių veiksnių vertinant asmens reintegracijos į visuomenę galimybes bei gydymo tęstinumo užtikrinimą ambulatorinėmis sąlygomis.
4. Teismo posėdyje Asmens atstovas, suinteresuoti asmenys prašė skundą tenkinti. Prokurorė prašė Asmens gynėjo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
5. Skundas tenkinamas.
6. Apygardos teismas, įvertinęs pateiktus bylos dokumentus, skundžiamos nutarties motyvus, Asmens atstovo skunde išdėstytus argumentus konstatuoja, kad skundžiama apylinkės teismo nutartis, kuria Asmeniui buvo pratęsta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, nėra pagrįsta ir teisėta, priimta nepakankamai įsigilinus į byloje esančius dokumentus, Asmens bei ligoninės atstovės paaiškinimus teisme, ir dėl to padarius nepagrįstą išvadą, jog Asmeniui ir toliau būtina taikyti tą pačią priverčiamąją medicinos priemonę. Todėl ši nutartis naikinama ir dėl skundo priimamas naujas sprendimas – keičiama Asmeniui taikoma priverčiamoji medicinos priemonė į ambulatorinį jo stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis jo gyvenamojoje vietoje (BK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
7. Kaip teisingai nurodoma tiek G. U. atstovo skunde, tiek ir skundžiamojoje nutartyje, priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą : tai asmens psichinė sveikata ir su ja susijęs jo socialinis pavojingumas. Jokių kitų kriterijų ar sąlygų įstatymas nenumato. Teismas sprendimą dėl taikomų priemonių rūšies pakeitimo ar nutraukimo priima atsižvelgęs į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, išklausęs sveikatos priežiūros įstaigos atstovo dėl asmens esamos sveikatos būklės, jam taikyto gydymo ir rezultatų, siekiant nustatyti, ar asmens sveikatos būklė pagerėjo, dėl ko jam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė turėtų būti pakeista į švelnesnę ar griežtesnę arba jos taikymas turi būti nutrauktas.
Žemesnės instancijos teismas
8. Pirmos instancijos teismas, tenkindamas ligoninės teikimą, kuriuo buvo siūloma Asmenį ligoninėje toliau gydyti tomis pačiomis stebėjimo sąlygomis, pripažino, kad: 1) jo psichikos būsena kiek pagerėjusi, tačiau nepakankamai stabili, išlieka jo nuolatinės klausos pseudohaliucinacijos, meilės, santykio kliedesiai, savo ligą jis pripažįsta tik formaliai, jo smurto rizika šiuo metu yra vidutinė ir gali didėti; 2) priverčiamoji medicinos priemonė Asmeniui taikoma tik pusmetį, ir nors stebėjimo pradžioje jam buvo koreguotas medikamentinis gydymas, bet jo psichinė būklė išlieka nepakankamai stabili, kas objektyviai riboja galimybę priimti skubotus sprendimus dėl priverstinio gydymo sąlygų jam keitimo. Su šiais teismo argumentais negalima sutikti.
9. Visų pirma, iš apeliacinės instancijos teismui pateiktos bylos matyti, kad G. U. yra diagnozuota (duomenys neskelbtini). Tai yra psichikos liga, kuri pasireiškia dviem pagrindiniais psichoziniais simptomais: kliedesiais bei haliucinacijomis (klausos, regos, ar kitų pojūčių). Taigi, tai kad tokia psichikos liga sergančiam žmogui pasitaiko įvairūs kliedesiai ir haliucinacijos, yra jo psichikos sveikatos būklės sudėtinė dalis. Svarbu, ar dėl šių psichozinių simptomų jo psichikos liga kelia pavojų jam pačiam bei aplinkiniams, ar ne, ar ji pasiduoda gydymui, ar dėl šios ligos žmogus yra linkęs daryti įvairius teisės pažeidimus, ir pan. Tiek ligoninės teikime, tiek ir 2026 m. sausio 29 d. komisijos dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo medicininės apžiūros išvadoje (toliau – ir Išvadoje) nurodyta, kad Asmens psichikos sveikatos būklė per stebimą laikotarpį nuo 2025 m. rugpjūčio 31 d. buvo gerėjanti, bet vis dar nepakankamai stabili dėl išliekančių nuolatinių klausos pseudohaliucinacijų, meilės, santykio kliedesių, kuriems yra nekritiškas. Bet, kaip jau buvo minėta, jeigu šia psichikos liga sergančiam asmeniui nebūtų haliucinacijų ar kliedesių, tai iš viso nebūtų kalbama ir apie šią ligą. Kita vertus, išvadoje komisija nurodė, kad G. U. komisijos metu atvirai pasakoja apie buvusias patirtis, psichopatologiją, pripažįsta sergantis, pats išsako klausos haliucinacijas, supranta gydymo reikšmę, tvarkingas, orientuotas laike, vietoje ir savyje. Ir tuo pačiu komisija padarė išvadą, kad jis tai daro tik formaliai, o kodėl formaliai – komisija jokių argumentų nepateikė. Teismo posėdyje ligoninės atstovė taip pat nenurodė jokių įtikinamesnių argumentų, kurie rodytų nekritišką jo požiūrį į jo padarytas uždraustas baudžiamojo įstatymo veikas, jam nustatytą ligą ir būtinumą gydytis. Priešingai, ką visiškai pagrįstai pastebėjo gynėjas savo skunde, pasak ligoninės atstovės pradžioje pakoregavus jo medikamentinį gydymą buvo pasiekti geri rezultatai – jo psichikos būklė ėmė gerėti, ir taikant tokį gydymą, struktūruotoje aplinkoje (su atitinkama priežiūra) jo psichikos būklė galėtų būti stabilizuota, pavyktų kontroliuoti jo ligai būdingą simptomatiką.
10. Itin svarbu tai, jog pagal bylos dokumentus G. U. elgesys ligoninėje yra iš esmės tik teigiamas – lanko psichologo užsiėmimus, jokios verbalinės ar fizinės agresijos per stebimą laikotarpį nebuvo stebima, teisingai orientuotas savyje, vietoje ir laike, skyriuje nustatytų taisyklių laikosi, geranoriškai vartoja vaistus ir suvokia gydymosi būtinumą, turi tvirtus socialinius ryšius. Tai reiškia, kad bendrai imant jis socialiai orientuotas teisingai, jokio realaus pavojaus sau ar aplinkiniams jis nekelia ir nėra net tokių apraiškų. Duomenų, kurie leistų manyti priešingai, byloje nėra.
11. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad spręsti dėl G. U. socialinio pavojingumo sumažėjimo objektyviai trukdo tai, kad priverčiamoji medicinos priemonė už nesunkias veikas jam taikoma tik pirmą pusmetį, kad net ir pakoregavus jam taikomą medikamentinį gydymas jo psichinė būklė išlieka nepakankamai stabili, kas objektyviai riboja galimybę priimti skubotus sprendimus dėl priverstinio gydymo sąlygų jam keitimo. Tačiau, toks teismo argumentas dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo „trumpo laikotarpio“ prieštarauja baudžiamojo įstatymo – BK 98 straipsnio 6 dalies, turiniui ir esmei, t. y. priverčiamoji medicinos priemonė turi būti taikoma tik tiek, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Įstatymas nenumato jokio minimalaus ar maksimalaus termino, kuriuo gali būti pateisinamas tokios pakankamai griežtos, prilygintos laisvės atėmimui, priemonės taikymas. Jau minėta, kad įstatymas tai sieja tik su asmens, kuriam taikoma tokia priemonė, psichikos sveikatos būkle ir jo socialiniu pavojingumu. Be to, įstatymas įsakmiai reikalauja, kad teismas sprendimą dėl taikomų priemonių rūšies pakeitimo ar nutraukimo priimtų atsižvelgęs į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, išklausęs sveikatos priežiūros įstaigos atstovo dėl asmens esamos sveikatos būklės, jam taikyto gydymo ir rezultatų. Ir jeigu teismas nustato, jog asmens sveikatos būklė pagerėjo (pablogėjo), jis turi spręsti dėl jam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės pakeitimo į švelnesnę ar griežtesnę arba dėl jos taikymo nutraukimo. Taigi, grįsti būtinumą toliau taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – bet kurios rūšies stacionarinį Asmens stebėjimą, „per trumpu“ tokios priemonės taikymo laikotarpiu yra neteisinga, toks argumentas prieštarauja minėtoms įstatymo nuostatoms.
12. Apibendrinus išdėstytą galima daryti išvadą, kad G. U. psichikos sveikatos būklė per priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio jo stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje gydymo įstaigoje, jam taikymo laikotarpį pagerėjo ir išlieka stabili, bet šiuo metu jam taikomas medikamentinis gydymas turi būti tęsiamas. Duomenų, kad jis pasveiko ar visiškai išnyko jo socialinis pavojingumas, nėra, todėl iš viso naikinti jam priverčiamosios medicinos priemonės taikymą šiai dienai pagrindo nėra. Įvertinus pakankamai tvirtus ir patikimus jo socialinius ryšius su šeimos nariais, jų rūpestį ir pasižadėjimą užtikrinti Asmens gydymosi tęstinumą ir jo priežiūrą, yra visos sąlygos pakeisti jam šiuo metu taikomą priverčiamąją medicinos priemonę į ambulatorinį jo stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis jo gyvenamojoje vietoje. Apygardos teismas tam nemato jokių kliūčių.
13. Savaime suprantama, kad ambulatorinis asmens, padariusio baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis taip pat yra priverčiamoji medicinos priemonė. Ir Asmeniui nesilaikant jos sąlygų, tvarkos, darant pažeidimus ar ėmus kelti grėsmę sau ar aplinkiniams, ji gali ir turi būti keičiama į griežtesnę, jei tam yra pakankamas pagrindas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
2026 m. vasario 27 d. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą.
VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė teikimą tenkinti iš dalies – G. U. taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį jo stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė, pakeisti į ambulatorinį jo stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis jo gyvenamojoje vietoje.
Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.