Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Valerij Lauš, Mindaugo Povilansko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dariaus Prankos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 5 dalyje, ir jam paskirta 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, paskirta 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir E. V. paskirta 30 (trisdešimties) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, E. V. paskirtą ir sumažintą 30 (trisdešimties) parų arešto bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi subendrinta 9 (devynių) mėnesių ir 10 (dešimties) dienų laisvės atėmimo bausme, prie griežtesnės laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės – 20 (dvidešimt) parų arešto, ir E. V. paskirti galutinę 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 9 dalimi, į galutinę subendrintą E. V. paskirtą bausmę įskaityta bausmės dalis, atlikta pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 30 d. nutartį, ir nutartyje įskaitytus laikotarpius.

Bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2024 m. rugsėjo 11 d.

E. V. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, panaikintas nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2024 m. rugsėjo 11 d.

Civilinio ieškovo UAB „Iki“ civilinis ieškinys 398,47 (trijų šimtų devyniasdešimt aštuonių eurų ir 47 centų) sumai dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai ir iš E. V. UAB „Iki“ naudai priteisti 398,47 (trys šimtai devyniasdešimt aštuoni eurai ir 47 centai).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl išlaidų priteisimo netenkintas.

Taip pat nuosprendžiu išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistasis E. V. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžio (toliau – ir Skundžiamas nuosprendis) prašo sumažinti jam paskirtą bausmę bei paskirti mažesnę subendrintą bausmę. Apeliantas nurodo, jog viso baudžiamojo proceso metu neneigė savo kaltės, prisipažino dėl nusikalstamos veikos padarymo ir dėl to nuoširdžiai gailėjosi, o jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nepaisant to, kad atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatyta daugiau, nei atsakomybę sunkinančių, pirmosios instancijos teismas paskyrė 45 (keturiasdešimt) penkių parų arešto bausmę, t. y. maksimalią sankcijoje numatytą bausmę.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo E. V. apeliacinis skundas atmestinas.

4. Nagrinėjamu atveju nuteistasis E. V. kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos ir jos kvalifikavimo neginčija, apeliaciniu skundu kelia tik bausmės individualizavimo bei bausmių bendrinimo klausimą – nurodo, kad jam paskirta bausmė yra per griežta ir prašo ją sušvelninti, kartu sumažinant subendrintą bausmę. Kadangi kitų nesutikimo su apkaltinamuoju nuosprendžiu aspektų apeliaciniame skunde neišsakoma, teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, Skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

5. Bausmė, kaip valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Minimo straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatų. Aplinkybės, į kurias atsižvelgiama skiriant bausmę, įtvirtintos BK 54 straipsnio 2 dalyje. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis). Kartu pabrėžtina, jog skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti ir į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

6. Prieš nagrinėjant konkrečias šios baudžiamosios bylos aplinkybes, reikšmingas sprendžiant klausimą dėl apeliantui paskirtos bausmės teisėtumo ir pagrįstumo, teisėjų kolegija akcentuoja, jog nuoseklia ir vieninga teismų praktika (pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020, Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-129-626/2023) įtvirtinta, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

7. Taigi apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turiniu bei baudžiamosios bylos medžiaga konstatuoja, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę E. V., laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje bei tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, o skirdamas bausmę nurodė pakankamus jos rūšies ir dydžio parinkimo motyvus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam paskirta bausmė yra proporcinga tiek jo padarytam nusikaltimui, tiek jo asmenybei ir atitinka bausmės paskirtį, todėl paskirti jam švelnesnę bausmę ir pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

8. Skundžiamu nuosprendžiu E. V. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą 178 straipsnio 5 dalyje. Įstatymo leidėjas už BK 178 straipsnio 5 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą numatė alternatyvias bausmės rūšis – viešuosius darbus, baudą, laisvės apribojimą arba areštą. Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio galima manyti, jog E. V. neginčija paskirtosios bausmės rūšies, t. y. arešto, bet nesutinka su bausmės dydžiu, o būtent paskirtu maksimaliu už baudžiamo nusižengimo padarymą įstatymo numatytu 45 (keturiasdešimt penkių) parų dydžiu. Kartu pastebėtina, jog apeliaciniame skunde nėra nurodytų naujų reikšmingų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas parinkdamas tiek bausmės rūšį, tiek bausmės dydį.

9. Iš Skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė vieną baigtą nusikalstamą veiką, kuri yra priskiriama baudžiamųjų nusižengimų kategorijai (BK 12 straipsnis). Taip pat įvertinta ir viena nustatyta E. V. atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių apylinkės teismas nenustatė. Vis tik šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino E. V. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, įtvirtintos BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte. Nors prokuroras kaltinamajame akte (b. l. 130–132) ir nurodė, kad E. V. atsakomybę sunkina tai, ji nusikalstamą veiką padarė būdama recidyviste, tačiau žemesnės instancijos teismas apskritai BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto taikymo (netaikymo) galimybės niekaip neargumentavo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad iki Skundžiamo nuosprendžio priėmimo apeliantas buvo teistas ne vieną kartą, be kita ko, ir už tyčinių nusikaltimų padarymą, teistumas jam nebuvo išnykęs (BK 27 straipsnio 1 dalis), todėl ir inkriminuotą baudžiamąjį nusižengimą (nusikalstamą veiką), dėl kurio įvykdymo Skundžiamu nuosprendžiu jis pripažintas kaltu, padarė būdamas recidyvistu. Vis tik, nesant prokuroro apeliacinio skundo, nuteistojo padėtis dėl pirmosios instancijos teismo nepagrįstai nenustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės negali būti bloginama (BPK 320 straipsnio 4 dalis).

10. Be nurodytų aplinkybių, Skundžiamu nuosprendžiu buvo įvertinta ir apelianto E. V. asmenybė, t. y. kad jis nusikalto praeityje būdamas teistas eilę kartų, o būtent apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo metu 11 (vienuolika) kartų, be kita ko, už nusikalstamas veikas nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams (vagystės, plėšimas, sukčiavimai), kurias, būdamas neizoliuotas, iš esmės vykdė nenutrūkstamai (b. l. 75–87). Teisėjų kolegija pastebi, kad apeliantas analogiškas nusikalstamas veikas daro sistemiškai, t. y. tik atlikęs laisvės atėmimo bausmes (ar areštą) ar net neatlikdavęs paskirtųjų vėl nusikalsta, Skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis E. V. atžvilgiu buvo nagrinėjamos dar dvi baudžiamosios bylos. Taip pat, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, apeliantas buvo teistas ir užsienyje, beje irgi už vagystės įvykdymą (b. l. 75–87). Kartu baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, jog E. V. daug kartų baustas administracine tvarka, beje ir už svetimo turto pagrobimą. Iš administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 3 (tris) metus (nuo 2022 m. sausio 2 d. iki 2024 m. vasario 8 d.) nustatyta, kad apeliantas baustas 60 (šešiasdešimt) kartų, iš jų 40 (keturiasdešimt) kartų už vagystes, visų šių nusižengimų, t. y. vagysčių, padarymo aplinkybės identiškos (beje kaip ir daugelio nusikalstamų veikų pagal BK 178 straipsnį) – E. V. iš parduotuvių salių paima prekes ir praeina pro kasas nesusimokėjęs, nei viena paskirta piniginė nuobauda nesumokėta (b. l. 88–114). Nustatyta ir tai, jog apeliantas beveik absoliučiai visą gyvenimą oficialaus darbo, pragyvenimo šaltinio ir gaunamų lėšų neturėjo. Iš duomenų apie asmenį Sodros išraše matyti, kad E. V. oficialiai yra dirbęs tik laisvės atėmimo vietų įstaigoje – Pravieniškių gydymo ir pataisos namuose nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2002 m. gegužės 29 d., Marijampolės pataisos namuose nuo 2003 m. liepos 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d., nuo 2004 m. balandžio 1 d. iki 2004 m. rugsėjo 30 d. (b. l. 115). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paminėtos aplinkybės pirmosios instancijos teismui sudarė pakankamą pagrindą manyti, kad nuteistasis nėra linkęs laikytis visuomenėje priimtų elgesio ir moralės normų, o padaryta nusikalstama veika yra jo netinkamai vedamo gyvenimo būdo pasekmė, todėl jam turi būti skiriama griežčiausia sankcijoje numatyta bausmės rūšis – areštas.

11. Taip pat ir sprendžiant dėl bausmės dydžio, atsižvelgtina į aptartus nuteistąjį charakterizuojančius duomenis. Teisėjų kolegija dar kartą pabrėžia, jog E. V. teistas 11 (vienuolika) kartų, o iš jų net dėl 18 (aštuoniolikos) analogiškai įvykdytų vagysčių, t. y. pagal BK 178 straipsnio 5 dalį, taip pat 3 (tris) kartus dėl vagysčių apibrėžtų kitose BK 178 straipsnio dalyse – nusikaltimų, bei dėl 28 (dvidešimt aštuonių) sukčiavimų. Pastebėtina ir tai, kad E. V. daro nusikalstamas veikas nukreiptas ne tik prieš BK XXVIII skyriuje įtvirtintas ir baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, bet yra teistas ir už išžaginimą, nužudymą, viešosios tvarkos pažeidimą, pasipriešinimą valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Apeliantui ne kartą buvo skiriamos su laisvės atėmimu susijusios bausmės, taip pat ir lygtinio paleidimo institutas, bet nepaisant to, E. V. elgesys nesikeičia, priešingai – jis ir toliau renkasi nusikalstamą gyvenimo būdą ir pažeidinėja įstatymus, išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro, savo gyvenimo būdo nekeičia. Šios aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad E. V. nusikalstamos veikos buvo padarytos ne atsitiktinai, o yra loginė jo pasirinkto gyvenimo būdo tąsa bei dėsningas jo netinkamo elgesio rezultatas. Apelianto teistumai akivaizdžiai rodo, jog ankstesniais nuosprendžiais taikytos bausmės nuteistojo nuo pasirinkto nusikalstamo elgesio modelio bei nusikalstamų veikų darymo neatgrasė.

12. Nuteistasis E. V. iš esmės nurodo tik vieną, konkrečią pirmosios instancijos teismo padarytą pažeidimą, turėjusį įtakos, apelianto nuomone, per griežtos bausmės jam paskyrimui. Kaip minėta, apeliantas teigia, kad maksimalus arešto bausmės dydis negalėjo būti paskirtas, kadangi nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, o sunkinančių nenustatyta. Taigi kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo turinio, E. V. manymu, apylinkės teismas, individualizuodamas paskiriamą bausmę, pažeidė BK 61 straipsnio nuostatas. Minimo straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Pasisakant dėl šio apeliacinio skundo argumento, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tik esant visoms šioms sąlygoms teismas skiria ne didesnį kaip straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkį arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Ir nors pirmosios instancijos teismas, kaip jau minėta nepagrįstai, nenustatė E. V. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tačiau visos šio procesiniuose sprendimo 9-11 punktuose nurodytos aplinkybės išimtinai neigiamai charakterizuoja nuteistąjį, parodo didesnį tiek jo, tiek ir įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą, todėl pagrindo švelninti jam paskirtos bausmės dydį teisėjų kolegija neįžvelgia. Būtina pastebėti, jog nagrinėjamu atveju nėra ir pagrindo teigti, kad E. V. aktyviai padėjo išaiškinti padarytą nusikalstamą veiką, asmuo įvykdęs vagystę buvo nustatytas tik gavus ir apžiūrėjus UAB „Iki Lietuva“ pateiktą vaizdo įrašą, iš kurio nustatyta, jog nusikalstamą veiką padarė E. V. (b. l. 41). Esant nustatytų duomenų visumai darytina išvada, kad apeliantui skiriant bausmę BK 61 straipsnio 4 dalies nuostatos negali būti taikomos.

13. Taigi įvertinęs paminėtas nuteistąjį E. V. apibūdinančias ir kitas paminėtas aplinkybes, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog visų šių duomenų visuma suponuoja, kad nebe pirmą kartą teisiamam apeliantui už padarytą nusikalstamą veiką nuosavybei turi būti paskirta griežčiausia sankcijoje numatyta bausmės rūšis ir bausmės dydis, nes akivaizdu, kad jo antivisuomeninės nuostatos yra susiformavusios, atskleidžia nuteistojo susidariusį nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės ir elgesio normas, nenorą keisti savo gyvenimo būdą ir stoti į doros kelią, o tai atskleidžia tikrąjį asmens psichinį santykį su jo padaryta veika ir parodo, kad tokiam nesavikritiškam, ne kartą teistam asmeniui švelnesnės nei maksimalaus arešto dydžio bausmės skyrimas neleistų pasiekti baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmės tikslų. Apibendrinant išdėstytą teisėjų kolegija konstatuoja, kad paskirtoji 40 (keturiasdešimties) parų arešto bausmė, kuri dar sumažinta vienu trečdaliu, kadangi baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas ir E. V. visiškai pripažino savo kaltę (BK 64¹ straipsnis), iš esmės nustatyta teisingai.

14. Be to, teisėjų kolegija, atsakydama į kitą apelianto prašymą pažymi, jog įvertinus, kad pirmosios instancijos teismas E. V. paskyrė tiek savo rūšimi, tiek savo dydžiu teisingą bei pagrįstą bausmę, pagrindo mažinti ir paskirtą subendrintą bausmę nėra. Pirmosios instancijos teismas nustatęs tai, kad apeliantas Skundžiamame nuosprendyje inkriminuotą veiką padarė iki Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi subendrintų apkaltinamųjų nuosprendžių, teisingai sprendė, jog paskirtos bausmės turi būti bendrinamos vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis bei BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu. Kaip matyti apylinkės teismas prie griežtesnės Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi subendrintos 9 (devynių) mėnesių 10 (dešimties) dienų pridėjo dalį švelnesnės Skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės – 20 (dvidešimt) parų arešto, t. y. dalį artimą įstatyme numatytam minimumui, o bendrinant bausmes parinko nuteistajam palankesnį bausmių bendrinimo būdą – ne visišką, o dalinį bausmių sudėjimą, kurį, kaip reikalauja BK 63 straipsnio 4 dalis, motyvavo, bei į bausmės laiką įskaitė bausmės dalį, atlikta pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 30 d. nutartį ir nutartyje įskaitytus laikotarpius.

15. Esant šioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžio yra teisėtas ir pagrįstas, todėl keisti jo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo E. V. apeliacinį skundą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.