Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Remeika, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamųjų D. R. ir H. K. skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 22 d. nutarties dalies, kuria paskirtas laikinasis nuosavybės teisių apribojimas į kaltinamųjų turtą ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apylinkės teisme privataus kaltinimo tvarka nagrinėjama byla, kurioje R. M. kaltina D. R. ir H. K. padarius nusikalstama veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 str. 1 d. ir 154 str. 2 d. Byloje pareikštas ir civilinis ieškinys 50000 eurų sumai dėl neturinės žalos atlyginimo.

Siekiant užtikrinti byloje pareikšto civilinio ieškinio įvykdymą Kauno apylinkės teismas 2016 m. sausio 22 d. nutartimi kaltinamiesiems D. R. ir H. K. paskyrė laikiną nuosavybės teisių apribojimą į jiems priklausantį turtą 50000 eurų sumai baudžiamosios bylos nagrinėjimo laikui.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš BPK XII skyriuje numatytų kitų procesinių prievartos priemonių, kuri skiriama civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti. Šios procesinės prievartos priemonės taikymo tvarka numatyta BPK 151 ir 152 straipsniuose. Minėta procesinės prievartos priemonė gali būti paskirta esant bent vienam iš dviejų pagrindų, t. y. procese turi būti užtikrintas civilinis ieškinys arba turto konfiskavimas.

Šioje baudžiamojoje byloje kaltinamieji D. R. ir H. K. kaltintojos kaltinami šmeižiant ją įvairioms įstaigoms ir institucijoms bei privatiems asmenims paskleidžiant tikrovės neatitinkančią informaciją apie R. M. ir jai priklausančią UAB „N. R.“. Kauno apylinkės teismas, siekdamas užtikrinti pareikšto civilinio ieškinio vykdymo užtikrinimą, 2016 m. sausio 22 d. nutartimi nutarė taikyti BPK 151 str. nuostatas ir paskyrė procesinę prievartos priemonę – laikiną nuosavybės teisės apribojimą į 50000 eurų sumą D. R. ir H. K. atžvilgiu. Teismas priimtą sprendimą motyvavo tuo, kad byloje yra pareikštas civilinis ieškinys 50000 eurų sumai ir netaikius laikino nuosavybės teisės apribojimo iškiltų grėsmė dėl turto, kuris galėtų būti paslėptas ar perduotas nuosavybės teise kitiems asmenims ir tuo eliminuotas realus nuosprendžio įvykdymas. Su tokia teismo išvada, aukštesnysis teismas nesutinka.

Pažymėtina, kad nagrinėdamas skundą dėl procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo – paskyrimo teismas byloje surinktus duomenis analizuoja ir vertina tik tiek, kad būtų galima nustatyti, ar yra pagrindas asmenis kaltinti jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymu, bet nesprendžia kaltės klausimo iš esmės.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas skunde nurodytus motyvus, civilinio ieškinio sumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog yra pagrindas taikyti procesinę prievartos priemonę – laikinąjį nuosavybės teisių apribojimą, kadangi civiliniu ieškiniu prašoma priteisti suma yra nepagrįsta jokiais duomenimis, civilinė ieškovė (kaltintoja) nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, jog dėl nusikalstamų veikų, kurių padarymu yra kaltinami D. R. ir H. K., patiria nuolatinį stresą ir įtampą, byloje taip pat nėra jokių duomenų apie laikino nuosavybės teisės apribojimo būtinumą.

Aukštesnysis teismas sutinka su skundo argumentais, kad civilinio ieškinio pateikimas pats savaime nesudaro pagrindo taikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą, kadangi tai iš esmės priklauso vien tik nuo pareiškėjos valios, o byloje nesant jokių objektyvių duomenų apie patirtą neturtinę žalą, nagrinėjamu atveju tokio pobūdžio ir dydžio nuosavybės teisės ribojimas būtų akivaizdžiai neadekvatus ir neproporcingas.

Atkreiptinas dėmesys, jog pagal BPK 152 straipsnio 1 dalies nuostatas, skiriant laikiną nuosavybės teisės apribojimą, turi būti laikomasi nustatytos tvarkos ir taikant tokio pobūdžio procesinę prievartos priemonę, kuri yra susijusi su asmenų konstitucinėmis teisėmis į nuosavybės neliečiamumą teisėtu suvaržymu, būtina pateikti kiek galima detalesnę, o ne abstrakčią informaciją. Šiuo aspektu iš dalies sutiktina su skundo argumentais dėl BPK 152 straipsnio 1 dalies ir pažymėtina, jog sprendžiant klausimą dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo taikymo, teismas nepakankamai identifikavo kaltininkams priklausantį turtą (50000 Eur), kurį suvaržė, taip pat nepagrįstai nustatytas nekonkretus paskirtos procesinės prievartos priemonės taikymo terminas, kadangi BPK 151 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas negali trukti ilgiau kaip šešis mėnesius, kuris gali būti vėliau pratęstas.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad Kauno apylinkės teismas netinkamai įvertino laikinojo nuosavybės teisės apribojimo taikymo pagrindus ir ko pasekoje priėmė nepagrįstą sprendimą, todėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 22 d. nutartis dalyje, kuria baudžiamosios bylos nagrinėjimo laikui paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į kaltinamųjų D. R. ir H. K. nuosavybės teises į jiems priklausantį turtą 50000 eurų sumai, naikinama.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

kaltinamųjų D. R. ir H. K. skundą tenkinti.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 22 d. nutarties dalį, kuria baudžiamosios bylos nagrinėjimo laikui paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į kaltinamųjų D. R., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), Kaune, ir H. K., a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teises į jiems priklausantį turtą 50000 eurų sumai ir R. M. prašymą dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo atmesti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.