Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 1-96-1-00752-2012-6 Procesinio sprendimo kategorija: 2.3.2.1.3.2; 2.12.4.

2013 m. sausio 3 d.

teismo posėdyje išnagrinėjo Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Dainos Songailienės skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutarties, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių rajono apylinkės teisme 2012-12-03 su kaltinamuoju aktu gauta baudžiamoji byla, kurioje J. K., I. M., M. K., R. Š. kaltinami padarę nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalyje.

Šiaulių rajono apylinkės teismas 2012-12-18 nutartimi baudžiamąją bylą, kurioje J. K., I. M., M. K., R. Š. kaltinami padarę nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalyje, perdavė prokurorui, kadangi surašytas kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 219 straipsnio reikalavimų ir tai trukdo nagrinėti bylą iš esmės.

Skundu aukštesniajam teismui prokurorė prašo panaikinti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutartį, kuria baudžiamoji byla, kurioje J. K., I. M., M. K. ir R. Š. kaltinami pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, buvo perduota prokurorui ir perduoti baudžiamąją bylą nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Skunde nurodo, kad apylinkės teismas savo sprendimą motyvavo tuo, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą iš esmės. Apylinkės teismas pažymėjo, jog kaltinamajame akte turi būti aprašyta padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai, kitos aplinkybės, svarbios kvalifikuojant veiką pagal baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius; nurodė, kad tai būtina tam, kad kaltinamas veikos padarymu asmuo žinotų, kokie nusikalstami veiksmai (neveikimas) inkriminuoti, kokie jų padariniai (pasekmės), kokia baudžiamoji atsakomybė numatyta už padarytą veiką ir galėtų tinkamai pasirengti gynybai (Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalis, BPK 10 straipsnis), o byla perduodama prokurorui surašyti naują kaltinamąjį aktą tada, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinimas bus sukonkretintas, patikslintas, taps labiau pagrįstas ir tai padės teismui nustatyti tiesą byloje.

Apylinkės teismas atkreipė dėmesį į tai, kad kai veika padaryta bendrininkų grupėje, kiekvienam kaltinamajam inkriminuojami visi bendrininkų grupės narių atlikti nusikalstami veiksmai, o šiuo atveju atskirų kaltinamųjų kaltinimuose kitų bendrininkų veiksmai neinkriminuoti arba inkriminuoti abstrakčiai. Pažymi, kad apylinkės teismas, konstatuodamas, jog kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, teigia, jog 2012 m. lapkričio 30 d. surašytame kaltinamajame akte nurodyta, kokias prekes pagrobė kaltinamieji J. K. ir R. Š., panaudodami fizinį smurtą kokio pobūdžio ir kokio dydžio žala padaryta tiek civiliniam ieškovui, tiek nukentėjusiajai, bet nepakankamai aiškiai nurodyta, kuo pasireiškė turto pagrobimas, be to neaišku, kokius veiksmus atliko plėšimo bendravykdytojai I. M. ir M. K. ir kuo šie veiksmai pasireiškė.

Prokuratūra nesutinka su teismo išsakyta pozicija, kad kaltinamasis aktas neatitinka tokiam procesiniam dokumentui BPK 219 straipsnyje keliamų reikalavimų.

Prokurorės teigimu, iš 2012 m. lapkričio 30 d. kaltinamajame akte nurodytų nusikalstamos veikos aplinkybių matyti, kad nusikalstamos veikos padaryme dalyvavo keturi bendravykdytojai - J. K., I. M., M. K. ir R. Š., svetimas - UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantis 398,00 Lt vertės - turtas buvo pagobtas plėšimo būdu: minėtiems asmenims iš anksto susitarus ir veikiant bendrininkų grupėje, buvo pagrobtas svetimas turtas, o vagystė peraugo į plėšimą, kai vienas iš bendrininkų – J. K., siekdamas išlaikyti pagrobtą turtą panaudojo fizinį smurtą prieš A. D.. Tokios aplinkybės ir buvo nustatytos ikiteisminio tyrimo metu, todėl nėra pagrindo teigti, kad 2012 m. lapkričio 30 d. surašytame kaltinamajame akte yra nurodyta, tik kokias prekes pagrobė kaltinamieji J. K. ir R. Š., panaudodami fizinį smurtą kokio pobūdžio ir kokio dydžio žala padaryta tiek civiliniam ieškovui, tiek nukentėjusiajai, tačiau nepakankamai aiškiai nurodyta, kuo pasireiškė turto pagrobimas ir neaišku, kokius veiksmus atliko plėšimo bendravykdytojai I. M. ir M. K. ir kuo šie veiksmai pasireiškė. Ikiteisminio tyrimo metu, dalyvaujant gynėjams, įteikus J. K., I. M., M. K. ir R. Š. pranešimus apie įtarimą padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, jie nenurodė, jog nesupranta, kuo yra įtariami ar kad pareikštas įtarimas yra nekonkretus, susipažinę su ikiteisminio tyrimo medžiaga, prašymų dėl jo papildymo nepateikė. Pažymi, kad kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, atskleidžiant kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius, nustatytus konkrečiame BK straipsnyje, todėl įvertinus šias aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo apribota kaltinamųjų teisė žinoti, kuo jie yra kaltinami, ir dėl to suvaržyta jų teisė į gynybą.

Pasak prokurorės, apylinkės teismo padaryta išvada, kad 2012 m. lapkričio 30 d. surašytas kaltinamasis aktas neatitinka baudžiamojo įstatymo nuostatų, nes jame nebuvo nurodytos ar ydingai nurodytos svarbios padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės, turinčios atitikti BK 180 straipsnio 1 dalies sudėties požymius, prokuratūros nuomone nėra teisinga, nes padarytos nusikalstamos veikos aprašymas kaltinamajame akte išdėstytas pakankamai tiksliai ir konkrečiai, jame nurodytos visos reikšmingos aplinkybės, apibūdinančios nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius, t. y. nurodyta nusikalstamos veikos padarymo veikos vieta, laikas, būdai, padariniai, kitos aplinkybės, svarbios kvalifikuojant veiką, ir nėra tokių kaltinamojo akto trūkumų, kurie apsunkintų kaltinamųjų padėtį ir tai trukdytų nagrinėti bylą iš esmės.

Pažymi, kad kaltinamasis aktas yra prokuroro kaip vienos iš proceso šalių užimama pozicija, kuriuo užbaigiama ikiteisminio tyrimo stadija ir išdėstomi svarbiausi šios stadijos rezultatai, jame nesprendžiami klausimai, kuriuos galima spręsti tik priimant nuosprendį. Teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, gali kaltinamojo atžvilgiu priimti ir išteisinamąjį nuosprendį. Be to, prokurorui taip pat suteikta teisė teisme pakeisti kaltinimą, jį papildyti, patikslinti ir pan., kaip tai numato BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalys, jeigu įrodymų tyrimo teisme metu ar juos ištyrus atsiranda tam būtinybė. Perkvalifikuoti kaltinime nurodytą veiką į lengvesnę, kuomet iš esmės nesikeičia faktinės bylos aplinkybės, turi teisę ir pats teismas (BPK 256 straipsnio 4 dalis).

Taigi prokurorės manymu, pirmosios instancijos teismo išvada, jog 2012 m. lapkričio 30 d. surašytas kaltinamasis aktas neatitinka baudžiamojo įstatymo nuostatų, nes jame nebuvo nurodytos ar ydingai nurodytos svarbios padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės, turinčios atitikti BK 180 straipsnio 1 dalies sudėties požymius, yra nepagrįsta ir teisiškai neargumentuota, užkertanti kelią greitam procesui, nukentėjusių teisių ir baudžiamojo proceso paskirties įgyvendinimui. Be to, baudžiamojo proceso įstatymas numato pakankamai alternatyvų siekiant pagrindinio baudžiamojo proceso uždavinio greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas bei tinkamai pritaikyti įstatymą, todėl bylos parengimo nagrinėti teisme stadijoje negali būti daromos išvados ir apibendrinimai dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir konkrečių faktinių bylos aplinkybių ar įrodymų vertinimo. Akivaizdu, kad siekiant įgyvendinti BPK uždavinius, byla turi būti nagrinėjama teisme.

Teismo posėdžio metu prokurorė prašė skundą tenkinti.

Skundas atmestinas.

BPK 219 straipsnyje, reglamentuojančiame kaltinamojo akto turinį nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodoma: 1) teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimas; 2) įtariamojo vardas, pavardė, gimimo data, asmens kodas, šeiminė padėtis, profesija, darbovietė, duomenys apie ankstesnį teistumą; prokuroro nuožiūra gali būti nurodyti ir kiti duomenys; 3) nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį; įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės; 4) pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas; 5) Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką; 6) įtariamojo gynėjo vardas ir pavardė, jei įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu turėjo gynėją; 7) įtariamojo pozicija, jeigu įtariamasis nesutinka su įtarimu.

Lietuvos Respublikos teismų praktikoje pripažįstama, jog kaltinamasis aktas laikomas neatitinkančiu įstatymo nuostatų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (pavyzdžiui, veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir pan.), ir dėl to šio dokumento turinio defektai suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą. Be to, kaltinamojo akto trūkumai turi būti tokie, kurie trukdo teismui nagrinėti bylą ir kurių negalima ištaisyti teisminio nagrinėjimo metu (pvz. kasacinė byla Nr. 2K-403/2011). Byla perduodama prokurorui surašyti naują kaltinamąjį aktą, kai yra pagrindas manyti, kad tada kaltinimas bus sukonkretintas, patikslintas, taps labiau pagrįstas ir tai padės teismui nustatyti tiesą byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-139/2006).

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Dėl to, jeigu nusikalstamą veiką padaro ne vienas asmuo, pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota visų požymių, t. y. ir bendrininkavimo požymių, nustatytų BK 24, 25 straipsniuose, ir bendrai daromos nusikalstamos veikos, numatytos BK specialiosios dalies straipsnyje, pagal kurį kvalifikuojama vykdytojo veika, požymių visuma. Taigi kiekvieno bendrininkavimo atveju atitinkamų požymių visumoje turi būti konstatuota, kad visi bendrininkai atitinka įstatyme nustatytus bendruosius ir (ar) specialiuosius požymius, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius.

Būtinu bet kurios bendrininkavimo rūšies ar formos požymiu yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas, todėl kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės bylos Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas).

Pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. BK 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdytoju).

Teismas išanalizavęs Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros kaltinamąjį aktą baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutartį ir prokurorės skundo argumentus, daro išvadą, kad kaltinamasis aktas surašytas pažeidžiant BPK 219 straipsnio reikalavimus. Kadangi iš kaltinamajame akte suformuluotų kaltinimų nėra aišku kokius nusikalstamus veiksmus atliko I. M. ir M. K., kaltinime nėra nurodyta kokiais veiksmais pasireiškė I. M. ir M. K. bendrininkavimas su J. K. ir R. Š..

Aukštesnysis teismas remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis konstatuoja, kad Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros 2012 m. lapkričio 30 d. kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų ir šie trūkumai trukdo pradėti bylą nagrinėti teisme ir negali būti pašalinti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Teismas pažymi, kad minėti kaltinamojo akto trūkumai sudaro prielaidas pažeisti kaltinamųjų teisę į teisingą ir nešališką teismą, teisę žinoti kuo yra kaltinami ir gintis nuo jiems pareikštų kaltinimų, todėl daroma išvada, kad Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutartis yra teisėta, pagrįsta ir jos naikinti skunde nurodytais pagrindais nėra teisinio pagrindo.

Skunde nurodytos aplinkybės, kad ikiteisminio tyrimo metu, dalyvaujant gynėjams, įteikus J. K., I. M., M. K. ir R. Š. pranešimus apie įtarimą padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, jie nenurodė, jog nesupranta, kuo yra įtariami ar kad pareikštas įtarimas yra nekonkretus, susipažinę su ikiteisminio tyrimo medžiaga, prašymų dėl jo papildymo nepateikė, nepaneigia aukščiau išdėstytų kaltinamojo akto trūkumų, bei nepaneigia kaltinamųjų teisės ginti pažeistas teises.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Dianos Songailienės skundą ir palikti galioti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.