Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas nepagrįstas ir atmestinas.

J. K. teisme pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam netinkamomis sąlygomis atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose (Toliau tekste – Pataisos įstaiga). Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad, pažeidžiant taikytinus teisės aktus, jis buvo laikomas perpildytose patalpose, taip pat buvo neužtikrintos higienos ir sanitarinės sąlygos.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 (Toliau tekste - Higienos norma HN 76:1999) 6.15. punkto nuostatas pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamajame kambaryje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3 kv. m. (neteko galios 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (nuo 2010 m. balandžio 11 d.) (Žin., 2010, Nr. 41-1999). Nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojo 2010 m. balandžio 26 d. Teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo" pakeitimo" (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11¹.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o Taisyklių 11¹.2 punktas - ne mažesnį kaip 3,6 kv. m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Į bylą pateikti duomenys (Marijampolės PN direktoriaus 2011 m. spalio 4 d. įsakymas Nr. 7/07-306, 2015 m. kovo 12 d. pažyma „Dėl nuteistojo J. K.“) patvirtina, kad nuo 2011 m. rugsėjo 29 d. iki 2012 m. birželio 28 d. pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 3 būrio 31 brigadą 1 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas 34,7 kv. m., patalpoje yra 11 miegamųjų vietų (b.l. 82, 27, schemoje I-66, b.l. 28). Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog pareiškėjui teko 3,15 kv. m. gyvenamojo ploto, t. y. nebuvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Byloje esanti medžiaga patvirtina, jog 2012 m. birželio 28 d. pareiškėjas buvo paleistas lygtinai, o pagal teismo nutartį 2013 m. birželio 4 d. grąžintas į Pataisos įstaigą (b.l. 27). Nuo 2013 m. birželio 4 d. iki 2013 m. rugpjūčio 9 d. (iki bausmės pabaigos) pareiškėjas buvo paskirtas į 3 būrio 32 brigadą 2 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas 50,81 kv. m., patalpoje yra 16 miegamųjų vietų (b.l. 27, 82, schemoje I-66, b.l. 28). Taigi šiuo laikotarpiu pareiškėjui teko 3,17 kv. m., t.y. nuteistųjų skaičius neviršijo leistinų normų.

Pareiškėjui dar kartą atvykus į pataisos namus nuo 2014 m. gegužės 12 d. (Marijampolės PN direktoriaus 2014 m. gegužės 12 d. įsakymas Nr. 7/07-165) iki 2014 m. rugsėjo 21 d. nuteistasis gyveno 4 būrio 42 brigadoje 10 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 51,53, yra įrengta 16 gyvenamųjų vietų (b.l. 26, 84, schemoje I-61, b.l. 28.), taigi pareiškėjui teko 3,22 kv. m., t.y. nebuvo pažeistas Taisyklių 11¹.1 punkte numatytas gyvenamųjų patalpų plotas vienam nuteistajam.

Marijampolės PN direktoriaus 2014 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 7/07-332 nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. pareiškėjas buvo pervestas į 9 būrio 91 brigadą 2 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 57,12 kv. m. ir yra įrengta 18 miegamųjų vietų ( b.l. 26, 85, schemoje I-1, b.l. 29). Teismas konstatuoja, jog pareiškėjui teko 3,17 kv. m. gyvenamojo ploto, t. y. taip pat nebuvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Pažymėtina, jog pareiškėjas bausmę atliko Pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius – kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę. Pataisos namų teritorijoje yra galimybė užsiimti sportu (b.l. 33-34), nuteistieji, turi galimybę dalyvauti socialinės reabilitacijos programose (b.l. 35). Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje, tai patvirtina ir atsakovas atsiliepime, yra privalomas tik pagal darbotvarkę skirtu miegui laiku – nuo 22.30 val. iki 6.30 val. (b.l. 21).

Pareiškėjas teigia, jog tualetas yra atskirtas nuo gyvenamųjų patalpų, kuriame yra trys tualetai be pertvarų ir durų, trys prausimosi kranai. Nurodo, kad tualetinio popieriaus gauna tik 1 ruloniuką per mėnesį, kurio kokybė labai prasta. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio aprūpinimo normų patvirtinimo, Vyrų ir moterų atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis, vienam vyrui skiriamas 1 rulonas tualetinio popieriaus (1 mėnesiui). Teisės aktai nenumato galimybės neribotai skirti nuteistajam higienos priemonių. Atsakovas atsiliepime patvirtino, jog nustatytų priemonių išdavimo tvarkos laikomasi nuolat, pareiškėjas paneigiančių šią aplinkybę įrodymų nepateikė. Be to, esant didesniam poreikiui už įstatymo numatytas galimybes ar siekiant naudoti aukštesnės kokybės higienos priemones, jas galima įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad būrio Nr. 3 ir Nr. 9 tualete yra įrengti trys klozetai ir pisuaras, kurie atskirti pertvaromis, prausykloje yra įrengtas dušas, pastatyta skalbimo mašina, įrengti keturi šalto vandens čiaupai (b.l. 28-29). Būrio Nr. 4 tualete yra įrengti trys klozetai, atskirti pertvaromis ir trys pisuarai, prausykloje yra įrengtas dušas, pastatyta skalbimo mašina, įrengti šeši šalto vandens čiaupai. Be to, iš byloje esančio 2014 m. rugsėjo 10 d. akto Nr. 14 matyti, kad tiek būrio Nr. 4, tiek Nr. 9 sanitarinio mazgo patalpos yra suremontuotos (b.l. 30). Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, jog praustuvių, klozetų, pisuarų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitinka 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos atliekančių nuteistųjų (...) materialinio buitinio aprūpinimo normatyvus, pagal kuriuos numatyta, jog 1 praustuvė turi būti skiriama dešimčiai asmenų, 1 klozetas arba unitazas - dvylikai asmenų, šis normatyvas taikytinas ir dėl pisuarų skaičiaus (skyrius „Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos“). Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog nuteistajam būtų kilę problemų ir jis būtų skundęsis dėl naudojimosi tualetu ar prausykla, dėl to, kad reikia laukti eilėje, ar dėl to, kad galėtų atlikti sanitarinius ar higieninius reikalus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Vien teiginys, jog mažesnis gyvenamosios patalpos plotas sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas, antisanitarines sąlygas, neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu.

Administracinių bylų teisenos įstatymo normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.).

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas dėl psichikos sutrikimų, depresijos požymių į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus nė karto nesikreipė. Pareiškėjui yra nustatytas lėtinio alkoholizmo, alkoholinės kepenų cirozės diagnozės (b.l. 68, 71), Įvertinus byloje esančius išrašus iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos (b.l. 69-81), pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Pataisos įstaigoje nenustatyti, pats pareiškėjas kalinimo laikotarpiu dėl psichologinės pagalbos nesikreipė (b.l. 67). Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba, todėl konkrečiu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog dėl laikymo netinkamomis sąlygomis būtų atsiradusios neigiamos pasekmės jo sveikatai.

Pareiškėjas taip pat nurodo, jog pasivaikščiojimo kiemelio teritorija užima apie 200 kv. m. ir juo vienu metu naudojasi 20 nuteistųjų (b.l. 15). Teismas pažymi, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nereglamentuoti lokalinio sektoriaus kiemelių dydžiai, o sportuoti nuteistiesiems Pataisos įstaigoje yra įrengtas sporto aikštynas, kuriame yra futbolo, krepšinio, tinklinio aikštės, įrengta svarmenų kilnojimo salė ir visi nuteistieji grafike nustatytu laiku gali sportuoti (b.l. 34), todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas akcentuoja, jog Pataisos įstaigoje gyvenamosiose patalpose ir koridoriuose rūkoma, o patalpų, skirtų rūkymui, įrengta nėra. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taigi Pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Byloje nepaneigti atsakovo argumentai, jog Pataisos įstaigos visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos. Pareiškėjas nėra kreipęsis į įstaigos administraciją dėl to, kad kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose, taip pat pareiškėjas nesikreipė su prašymu perkelti jį į kitas gyvenamąsias patalpas, kuriose būtų laikomas su nerūkančiais asmenimis. Į bylą pateiktas 2014 m. gruodžio 3 d. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atstovų atliktas Faktų fiksavimo protokolas Nr. ATK2-205 patvirtina, kad ilgalaikio pasimatymo patalpose, gyvenamuosiuose būriuose, valgykloje ir kitose patalpose kur buvo atliekamas patikrinimas nebuvo rūkoma, visur buvo iškabinti įspėjamieji ženklai. Taip pat, minėtame protokole pažymėta, kad lauke yra įrengtos rūkymo vietos su nuorodomis „Rūkymo vieta“ (b.l. 36-37). Taigi byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo teiginiai, jog gyvenamosiose patalpose bei koridoriuose nuteistieji rūko atmestini kaip neįrodyti.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, kas yra numatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 258 punkte. Iš pateikto Pataisos įstaigos dušinės darbo grafiko, patvirtinto Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2012 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 4/07-56, matyti, kad 3, 4 būrio nuteistiesiems sudarytos sąlygos naudotis dušu šeštadieniais nuo 9.30 val. iki 12.00 val., 9 būrio nuteistiesiems sudarytos sąlygos naudotis dušu šeštadieniais nuo 14.00 val. iki 17.00 val. (b.l. 31-32). Teisės aktai nenumato dušo su šiltu vandeniu kiekviename būryje, todėl jo skundo argumentai dėl šių aplinkybių atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje didelė drėgmė, todėl išskalbti drabužiai nedžiūsta. Taip pat pažymėjo, kad čiužiniuose yra parazitų, patalpoje - graužikų, tarakonų. Iš byloje esančių duomenų, t.y. Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 30 d. patikrinimo aktas Nr. Pa-297, 2014 m. sausio 15 d. patikrinimo aktas Nr. PT-4, matyti, kad oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitinka HN 76:2010 26 punkte reglamentuotas vertes (b.l. 50-51, 55-58). Teismas pažymi, jog tiek minėtais aktais, tiek Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. gegužės 16 d. patikrinimo aktu Nr. PT-154, konstatuota, jog Marijampolės PN laikomiems asmenims sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, Lietuvos higienos normos HN76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ pažeidimų nenustatyta (b.l. 59-61), pareiškėjas šias aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė, todėl jo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų gyvenamojoje patalpoje atmestini kaip neįrodyti (ABTĮ 57 str.).

2012 m. sausio 30 d. sudaryta Paslaugų teikimo sutartis Nr. 27/10-10-KN-P-2012/28 dėl dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugų (kenkėjų monitorinio, kontrolės ir naikinimo paslaugų) teikimo (b.l. 62-65). Byloje nėra jokių duomenų, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, siejamos su antisanitarinėmis sąlygomis dėl parazitų buvimo, neįrodytos.

Atmestini pareiškėjo teiginiai, kad draudžiama su savimi turėti pledus, giminaičiams perduoti televizorių. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų 2003 m. liepos 2 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 194, 173 punktą nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu nuteistasis raštu atsisako Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 2 dalyje numatytos patalynės (173.16. punktas). Nuteistųjų teisę naudotis televizoriais reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnio 1 dalis, kurioje numatyta, kad nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Atsakovas atsiliepime patvirtino, jog šios nuteistųjų teisės Pataisos įstaigoje yra užtikrinamos, o pareiškėjas paneigiančių šią aplinkybę įrodymų nepateikė. Pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, susijusių su šio pobūdžio pažeidimais ir atsakovo veiksmų neteisėtumu.

Pareiškėjo teigimu, Pataisos įstaigoje teikiamas maistas yra nepilnavertis, jo energetinė vertė tik nuo 1300 iki 1500 kcal. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 punkte numatyta, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, - pagal dietinio maitinimo normas. Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. IR-144 ir Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 (toliau - Maitinimo organizavimo taisyklės). Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento direktoriaus, rengia Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Maitinimo organizavimo taisyklių 16 punkte numatyta, kad kalinimo įstaiga bent kartą per pusmetį atlieka maisto laboratorinius tyrimus. Byloje pateikti duomenys patvirtina, jog Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimo centras tikrina maisto, tiekiamo į Marijampolės PN, kokybę, pažeidimų nenustatyta (b.l. 39). Kadangi pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai buvo pažeistos jo teisės dėl maisto neteikimo ar jo blogos kokybės, o pagal pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovų veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams, todėl darytina išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus.

Atmestini pareiškėjo argumentai, jog Pataisos įstaigoje nėra jokių papildomų užsiėmimų. Į bylą pateikti atsakovo dokumentai patvirtina, kad pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka (2014 m. vasario 7 d. įsakymas Nr. 4/07-18, b.l. 33) nuteistieji gali lankyti Pataisos įstaigoje veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę bei kitas laisvalaikiui skirtas erdves, taip pat nuteistieji gali lankyti vieną iš kelių pasirinktinai socialinės reabilitacijos programų, kurių metu, be kita ko, sprendžiamos ir nuteistųjų psichologinės, bendravimo ir kitos problemos (b.l. 34-35).

Teismas pažymi, jog pareiškėjas nors ir reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, nedetalizavo, kada, kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumui ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimui.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kt. (CK 6. 250 str. 1 d.). Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis teisės taikymo praktiką, yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., 2009 m. vasario 20 d. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A556 - 95/2009). Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais, todėl teismas daro išvadą, jog skundo reikalavimas dėl 8000 Eur neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 57 str.). Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.