Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-01-06 · Administracinė byla Nr. A-261-1770-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-01-06
Bylos Nr.
A-261-1770-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Stasys Gagys (pran.)
Trečiasis asmuo
S. K.
Atsakovas
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
Pareiškėjas
E. K.
Advokatai
Michailas Sadovničius, Edmundas Budvytis
Kategorijos
  • 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-261-1770/2010Procesinio sprendimo kategorija 11.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. sausio 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Michailui Sadovničiui, trečiajam suinteresuotam asmeniui S. K. ir jo atstovui advokatui Edmundui Budvyčiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (Alytaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja) ir trečiojo suinteresuoto asmens S. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (Alytaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja), trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant P. T. ir S. K., dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja E. K. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti Alytaus apskrities viršininko administraciją išbraukti iš Alytaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 38-Ž-3727 „Dėl asmenų sąrašo tvirtinimo (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje Varėnos rajone“ patvirtinto sąrašo S. K. pavardę ir įpareigoti Alytaus apskrities viršininko administraciją nutraukti S. K. atžvilgiu nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą pagal E. K. 1991 m. gruodžio 30 d. prašymą.

Pareiškėja skunde (b. l. 5 - 6) nurodė, kad ji 1991 m. gruodžio 30 d. pateikė atsakovui prašymą atkurti nuosavybės teises į P. T. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą - žemę, esančią Alytaus apskr., Varėnos raj., (duomenys neskelbtini) k. Prašyme kaip žinomą pretendentą įrašė brolį P. T.. Vėliau sužinojo, jog į jos prašymą pretendentu įrašytas trečiais suinteresuotasis asmuo S. K.. 2009 m. gegužės 11 d. pareiškėja padavė skundą Alytaus apskrities viršininkui ir prašė nutraukti S. K. atžvilgiu nuosavybės teisių atkūrimo pagal jos prašymą procedūrą bei išbraukti jį iš Alytaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 38-Ž-3727 patvirtinto sąrašo, tačiau atsakovas 2009 m. birželio 22 d. raštu Nr. 4-495-(1.28) atsisakė nutraukti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras S. K. atžvilgiu. Šį atsakovo atsakymą pareiškėja apskundė Nacionalinei žemės tarnybai prie ŽŪM, kuri 2009 m. liepos 23 d. raštu Nr. 3B-(7.5)-K-419-708 rekomendavo Alytaus apskrities viršininko administracijai laikinai išbraukti trečiąjį suinteresuotą asmenį iš Alytaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 38-Ž-3727 patvirtinto sąrašo bei siūlyti jam įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl termino paduoti prašymui atkurti nuosavybės teises atnaujinimo. Į šias rekomendacijas atsakovas neatsižvelgė ir toliau vykdė nuosavybės teisių atkūrimo procedūras trečiojo suinteresuoto asmens žvilgiu. Tokia atsakovo pozicija yra neteisėta, nes pagal nuosavybės teisių atkūrimo procesą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, teisė į nuosavybės teisių atkūrimą yra asmeninė. S. K. prašymo atkurti nuosavybės teises į P. T. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) k., Varėnos sen., Alytaus apskr., nepateikė. Pareiškėja savo 1991 m. gruodžio 30 d. prašyme tarp pretendentų S. K. nebuvo įrašiusi, be to prašymo padavimo metu S. K. neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, pats S. K. pareiškėjos prašymo nepildė bei nieko neprašė jį papildyti, savarankiškai valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo nėra išreiškęs, todėl jis negali būti laikomas pretendentu į nuosavybės teisių atkūrimą nuosavybės teisių atkūrimo procesą reglamentuojančių aktų bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teismų praktikos prasme, o nuosavybės teisių atkūrimo procedūra jo atžvilgiu turi būti nutraukta.

Atsakovas Alytaus apskrities viršininko administracija su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą (b.l. 31-33) nurodė, kad žemėtvarkos tarnybose buvo susiformavusi praktika paskesnius pretendentus įrašyti į pirminius kitų pretendentų prašymus. Kadangi grąžintiną turtą ir buvusį savininką identifikuojančius duomenis prašyme buvo nurodžiusi pati pareiškėja, todėl analogiškas prašymas dėl nuosavybės teisių į tą patį nekilnojamąjį turtą nebuvo būtinas. S. K. savarankiško prašymo nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra pateikęs, į pareiškėjos 1991 m. gruodžio 30 d. prašymą S. K. kaip pretendentą įrašė Varėnos rajono žemės ūkio valdybos Varėnos agrarinės tarnybos vyr. žemėtvarkininkas V. G.. Tuo buvo patvirtinta S. K. pareikšta valia į nuosavybės atkūrimą. Šis veiksmas galėjo būti atliktas iki 1997 m. rugpjūčio 1 d., nes nuo 1997 m. rugpjūčio 6 d. V. G. buvo atleistas iš einamų pareigų. Tuo metu galioję teisės aktai nereikalavo, jog prašymas atkurti nuosavybės teise būtų pasirašytas pretendento. Varėnos rajono žemėtvarkos skyrius 2002 m. sausio 22 d. parengė pažymą Nr. 22061 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kurioje nurodyta, kad ji parengta pagal archyvinius nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus ir giminystės ryšį įrodančius dokumentus. S. K. prašymas atkurti nuosavybės teises, t. y. kaip teigia Varėnos rajono žemėtvarkos skyriaus vedėja O. S. žemėtvarkos darbuotojo V. G. buvo įrašytas pretendentu į pareiškėjos pateiktą prašymą, ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai buvo pateikti laiku. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra suformuluota aktuali nagrinėjamam prašymui spręsti nuostata, kada remiamasi ir teisės analogija, nustatyta sandorių formai, kuomet įstatymais nenustačius konkrečios formos, pareiškimas laikytinas paduotu, jei iš asmens elgesio matyti jo valia tai padaryti (konkliudentiniai veiksmai - CK 1.8 str., 1.71 str. 1 d.). S. K. įstatymo Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų galiojimo laiku ir įsigaliojus jį pakeitusiam Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui taip pat nenustačiusiam kitokių reikalavimų prašymo formai, ne vieną kartą kreipdamasis į Žemėtvarkos skyrių ir pateikdamas reikalingus dokumentus, savo elgesiu aiškiai išreiškė savo siekį (valią) dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Dėl to, kad ši valia nebuvo įforminta rašytinės formos atskiru pareiškimu, nėra jo kaltės.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo S. K. su skundu nesutiko ir prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu trečiais suinteresuotas asmuo paaiškino, kad nuosavybės teises į P. T. valdytą žemę, esančią (duomenys neskelbtini) k., Alytaus apskr., siekė atkurti nuo 1992 - 1994 metų ir prašymą atkurti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinančius dokumentus padavė įstatymo nustatytais terminais. Dokumentus atsakovui teikė kelis kartus, kodėl jo prašymo atkurti nuosavybės teises nėra nuosavybės teisių atkūrimo byloje nežino, įrašyti jį į pareiškėjos prašymą žemėtvarkos skyriaus darbuotojų neprašė. Apie tai, jog nėra jo prašymo atkurti nuosavybės teises sužinojo tik 2007 metų gruodžio mėnesį.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. sausio 21 d. sprendimu pareiškėjos E. K. skundą patenkino – įpareigojo Alytaus apskrities viršininko administraciją išbraukti iš Alytaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 38-Ž-3727 „Dėl asmenų sąrašo tvirtinimo (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje Varėnos rajone“ patvirtinto Asmenų, pageidaujančių žemę, mišką ir vandens telkinius susigrąžinti natūra, įsigyti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, sąrašo S. K. pavardę (eilės Nr. 28) ir įpareigoti Alytaus apskrities viršininko administraciją nutraukti S. K. atžvilgiu nuosavybės teisių atkūrimo procedūras pagal E. K. 1991 m. gruodžio 30 d. prašymą.

Teismas nustatė, kad prašymą atkurti nuosavybės teises į P. T. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą 1991 m. gruodžio 30 d. padavė tik pareiškėja. Pareiškėja nustatytu terminu pateikė nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinančius dokumentus. Kadangi pareiškėja pateko į Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų “ (toliau – Atstatymo įstatymas) 2 straipsnyje nurodytų asmenų ratą, be to, ji tinkamai ir įstatymų nustatytu terminu įgyvendino savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, teismas konstatavo, jog pareiškėja yra teisėta pretendentė atkurti nuosavybės teise į P. T. nuosavybės teise valdytą žemę.

S. K. turi teisę atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę, tačiau įrodymų, patvirtinančių S. K. tvirtinimą, jog prašymą atkurti nuosavybės teises į P. T. nuosavybės teise valdytą žemę jis pateikė 1992 - 1994 metais, teismui pateikta nebuvo. Teismas padarė išvadą, jog S. K. savarankiško prašymo atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę nėra pateikęs, ir to pasėkoje jis negali būti laikomas tinkamu bei teisėtu pretendentu į nuosavybės teisių atkūrimą aukščiau nurodytų teisės aktų prasme.

Teismas atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinime ir teisės taikymo rekomendacijas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis - Administracinių teismų praktika Nr. 8, psl. 434-438), padarė išvadą, jog tam, kad asmuo būtų pripažintas tinkamu pretendentu į nuosavybės teisių atkūrimą yra būtinos dvi sąlygos: jis turi būti įrašytas į kito piliečio prašymą, kaip pastarajam žinomas asmuo, turintis teisę atkurti nuosavybės teises, taip pat aiškiai išreiškęs savo valią atkurti nuosavybės teises kompetentingoms institucijoms kitais būdais.

Teismas nustatė, kad S. K. įrašytas į pareiškėjos 1991 m. gruodžio 30 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į P. T. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą kaip pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą. Teismui pateikti įrodymai taip pat duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad S. K. į pareiškėjos prašymą įrašytas ne pačios E. K. valia, o tik Varėnos rajono žemės ūkio valdybos Varėnos agrarinės tarnybos vyr. žemėtvarkininko V. G. asmenine iniciatyva.

Teismas pažymėjo, kad prašymo atkurti nuosavybės teises turinį bei jo formą reglamentavo Atstatymo įstatymo (1991 m. birželio 18 d. Nr. 1-1454) 11 straipsnis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 patvirtinta Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarka. Vėliau - 1997 m. liepos 9 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 7 ir 9 punktai. Minėtuose teisės aktuose buvo įtvirtintas reikalavimas pasirašyti prašymą jį padavusiam piliečiui.

Įvertinęs pareiškėjos prašymo turinį teismas padarė išvadą, jog jis atitiko Atstatymo įstatymo 11 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 patvirtintos Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarkos prašymo formai ir turiniui nustatytus reikalavimus.

Teismas nurodė, kad prašymo padavimo metu galiojusio Atstatymo įstatymo 11 straipsnis numatė, kad prašyme turėjo būti nurodyti kiti pareiškėjui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą pagal šį įstatymą. Prašymo formoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331, buvo skiltis, kurioje turėjo būti nurodomi kiti prašymą padavusiam asmeniui žinomi piliečiai, turėję teisę į šio turto sugrąžinimą pagal Atstatymo įstatymą. Tačiau nei šis Vyriausybės nutarimas, nei kiti norminiai teisės aktai, reglamentavę bei šiuo metu reglamentuojantys nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, nenustatė teisės institucijoms, nagrinėjančioms piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atstatymo (atkūrimo), teises spręsti dėl kitų pretendentų įtraukimo į piliečių paduodamus prašymus - t. y. teisės papildyti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat už šių institucijų darbuotojų įrašytus pretendentus išreikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Esant šioms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, kad S. K. įrašymas į E. K. prašymą laikytinas neteisėtu, nesukuriančiu jam jokių teisinių pasekmių, nes tai nėra E. K. valios išraiška. Dėl šių priežasčių S. K. negali būti laikomas teisėtai įrašytu pretendentu į pareiškėjos 1991 m. gruodžio 30 d. prašymą atkurti nuosavybės teises (ABTĮ 57 str.,). Be to, V. G. S. K. į 1991 m. gruodžio 30 d. prašymą įrašė savo iniciatyva, šiam net neprašius, todėl šiuo įrašymu S. K. valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo nebuvo išreikšta. Pats trečiais suinteresuotas asmuo tiek ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje metu, tiek teismo posėdžio metu nuosekliai parodė, kad jis neprašė, jog būtų įrašytas kaip pretendentas į pareiškėjos prašymą. Teismas taip pat nurodė, kad prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo metu S. K. net neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 str. - 1991 m. birželio 18 d. Nr. I-1454)). Šią teisę S. K. įgijo tik nuo 1992 m. sausio 17 d. (1992 m. sausio 14 d. Atkūrimo įstatymo redakcija Nr. I-2200). Teismas konstatavo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog S. K. savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai institucijai išreiškė kitais būdais, t. y. Įstatymo nustatytu terminu pateikdamas giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, 2007 m. spalio 14 d. ir 2007 m. spalio 23 d. prašymais reikšdamas valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo eigos, tačiau jam neesant pačios pareiškėjos įrašytam pretendentu į jos 1991 m. gruodžio 30 d. prašymą, jis negalėjo būti laikomas pretendentu į nuosavybės teisių atkūrimą (ABTĮ 13 str., 20 str., 57 str., LVAT 2009 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-101/2009 ir kt.).

III.

Trečiasis suinteresuotas asmuo S. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 21 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinis skundas (b. l. 146-155) grindžiamas šiais argumentais:

1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 22 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS15-150/2005, pareiškėja turėjo teisės aktų nustatyta tvarka ginčyti ne atsakovo Alytaus apskrities viršininko administracijos veiksmus, bet konkrečius atsakovo administracinius aktus. Siekdama apginti savo interesus pareiškėja turėjo prašyti Kauno apygardos administracinio teismo pripažinti iš dalies negaliojančiu Alytaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 19 d. įsakymą Nr. 38-Ž-3727, 1999 m. kovo 16 d. pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 7226, Alytaus apskrities viršininko 2005 m. rugpjūčio 24 d. įsakymą Nr. 38-Ž-2399.

Žemesnės instancijos teismas

2. Nenuginčijus visų administracinių aktų, kurių pagrindu buvo vykdoma nuosavybės teisių atkūrimo procedūra S. K. atžvilgiu, pareiškėjos skundo reikalavimas negalėjo būti tenkintinas.

3. Skundo padavimo metu buvo suėjęs ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytas terminas skundui dėl Alytaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. 38-Ž-3727 paduoti ir šis terminas nebuvo atnaujintas.

4. Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, kuria pripažįstama, kad terminas nėra praleistas, yra nepagrįsta, neatitinka privalomų nutarties struktūrai keliamų reikalavimų.

Šalies argumentai

5. S. K. prašymas atkurti nuosavybės teises į P. T. nuosavybės teise valdytą žemę nebuvo įregistruotas ir nebuvo išsaugotas.

6. Teismas neįvertino aplinkybės, kad Alytaus apskrities viršininko administracijai buvo žinomi visi apelianto asmens duomenys, kurių nėra tarp apelianto pateiktų ir žemėtvarkos skyriaus išsaugotų dokumentų. Šie duomenys, kaip apelianto adresas, asmens kodas galėjo būti žinomi tik iš prašymo, kurio žemėtvarkos skyrius neišsaugojo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas neatsižvelgė į tai, kad E. K. 1991 m. gruodžio 30 d. prašyme V. G. įrašyta S. K. išreikšta valia „gauti kompensaciją“ (b. 1. 8) galėjo būti žinoma tik iš apelianto prašymo atkurti nuosavybės teises. Pagal tuo metu galiojusius įstatymus turėjo būti nurodytas pageidavimas atgauti turtą natūra arba gauti už jį kompensaciją.

7. Įrodymų nepakankamumu teismo sprendimas turėtų būti grindžiamas tik tais atvejais, kai nei šalių pateiktų, nei teismo iniciatyva surinktų įrodymų pagrindu nepavyksta įrodyti egzistuojant bylai reikšmingas aplinkybes (LVAT 2005 m. kovo 18 d. nutartis Nr. A1-203-2005).

Teismas privalėjo siūlyti šalims teikti naujus įrodymus, jei jų nepakako reikšmingoms ginčui aplinkybėms nustatyti, o esant reikalui tokius įrodymus išreikalauti (LVAT 2006 m. liepos 14 d. nutartis Nr. A5 - 1120/2006).

8. Teismas netinkamai aiškino LVAT 2009 m. sausio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-101/2009 suformuluotą taisyklę. Šioje byloje asmens buvimas įrašytu į kito asmens užpildytą prašymą tebuvo paminėtas kaip viena iš aplinkybių, patvirtinančių, kad pareiškėjas buvo informuotas apie tai, kad be pareiškėjo yra ir kitų pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą bei pripažino juos pretendentais.

Šalies argumentai

9. Pareiškėjai buvo numatyta teisė ir pareiga savo teiktame prašyme nurodyti ir kitus pretendentus, tačiau jokiu būdu nelaikytina, kad jai buvo suteikta teisė sutikti ar prieštarauti, kad apeliantas būtų pripažintas pretendentu į savo senelio nuosavybės teisių atkūrimą.

10. P. T. taip pat nėra pasirašęs pareiškėjos pateikto prašymo atkurti nuosavybės teises.

11. Teismas nevertino priežasties, dėl kurios žemėtvarkos darbuotojas V. G. įrašė apelianto pavardę į pareiškėjos prašymą prie jos nurodytų pretendentų. Šis V. G. veiksmas buvo atliktas gavus apelianto prašymą ir siekiant, kad visi savo valią išreiškę pretendentai buvo nurodyti pirminiame prašyme.

12. Jei vykdant nuosavybės teisių atkūrimą apeliantui buvo faktiškai remiamasi prašymu, tai buvo remiamasi ne pareiškėjos 1991 m. gruodžio 30 d. prašyme padarytu žemėtvarkos darbuotojo įrašu, bet paties apelianto pateiktu, tačiau žemėtvarkos skyriaus neišsaugotu prašymu arba šį neišsaugotą prašymą atstojančiu papildomu apelianto valios išreiškimu kitais būdais.

13. Teismas nepagrįstai atsisakė prie bylos prijungti Varėnos raj. žemėtvarkos skyriuje projekto autoriaus Z. K. ranka surašytą ir visų pretendentų pasirašytą susitarimą, patvirtinantį aplinkybę, kad pati pareiškėja ir trečiasis suinteresuotas asmuo P. T. iki pat 2009 m. gruodžio 11 d. pripažino S. K. kaip pretendentą atkurti nuosavybės teises.

14. Pareiškėja, paduodama 1991 m. gruodžio 30 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir jame įrašydama savo brolį P. T., bei už jį pasirašydama 2007 m. spalio 17 d. ir 2007 m. spalio 23 d. prašymus, neturėjo ir nepateikė įgaliojimo išreikšti jo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Atsakovas Alytaus apskrities viršininko administracija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 21 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinis skundas (b. l. 160-164) grindžiamas šiais argumentais:

Šalies argumentai

1. S. K. savarankiško prašymo nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra pateikęs, tačiau jo neabejotiną pretendavimą bei siekį atgauti dalį seneliams priklausiusios žemės patvirtina kiti objektyvūs duomenys: giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimas, 2007 m. spalio 14 d. ir 23 d. rašyti prašymai, kuriuose jis reiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo eigos.

2. Agrarinės reformos tarnybos darbuotojas į pareiškėjos 1991 m. gruodžio 30 d. prašymą įrašydamas S. K. patvirtino jo pareikštą valią į nuosavybės teisių atkūrimą.

3. Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimo ir teisės taikymo rekomendacijose, aprobuotose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005 m. lapkričio 24 d. pasitarime, pritartina praktikai, pagal kurią asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyti kaip pareiškėjui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą, tačiau patys nepareiškę valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo jiems, nepripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą. Tačiau asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyti kaip pretendentui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą, ir kurie savo valią dėl nuosavybės teisių jiems atkūrimo nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms išreiškė kitais būdais (pvz., tarpusavio ir su pretendentu pasirašytu susitarimu, nurodančiu, į kurias to paties turto dalis jie pageidauja atkurti nuosavybės teises, susitarimu dėl sugrąžintos žemės valdymo bendrosios nuosavybės teise ir pan.), pripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą <...>.

4. Joks teisės aktas nenumatė imperatyvaus reikalavimo pretendentui pasirašyti prašymą.

5. 2007 m. spalio 23 d. S. K., A. K., E. K. ir P. T. pateikė Varėnos rajono žemėtvarkos skyriui bendrą prašymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų bei dokumentų susijusių su žemėtvarkos projekto rengimu, kopijų išdavimo.

6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra suformuluota nuostata, kad įstatymais nenustačius konkrečios formos, pareiškimas laikytinas paduotu, jei iš asmens elgesio matyti jo valia tai padaryti (konkliudentiniai veiksmai) (CK 1.8 str., 1. 71 str. 1 d.).

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo S. K. 1991 m. birželio 18 d. Atstatymo įstatymo galiojimo laiku ir įsigaliojus jį pakeitusiam 1997 m. liepos 1 d. Įstatymui ne vieną kartą kreipėsi į Žemėtvarkos skyrių ir pateikė reikalingus dokumentus. Tokiu savo elgesiu aiškiai išreiškė savo sieki (valią) dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tai, kad ši valia nebuvo įforminta rašytinės formos atskiru pareiškimu S. K. kaltės nėra.

Pareiškėja E. K. su atsakovo Alytaus apskrities viršininko administracijos ir trečiojo suinteresuoto asmens S. K. apeliaciniais skundais nesutinka ir prašo juos atmesti kaip nepagrįstus.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b.l. 171) ir atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą (b.l. 172-174) nurodė, kad:

1. Pareiškėjos skundas teismui pateiktas laikantis išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos (LVAT Biuletenis Administracinių teismų praktika Nr. 8).

2. S. K. turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau jos neteko, praleidęs terminą prašymui paduoti.

3. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio nuostatas pagrindas administracinei procedūrai pradėti yra piliečio prašymas, bet ne konkliudentiniai veiksmai.

4. S. K. yra buvusio žemės savininko anūkas, todėl pareiškėjos prašymo pateikimo metu jis neturėjo teisės paduoti prašymo atkurti nuosavybės teises. Tokia teisė jam atsirado tik nuo 1992 m. sausio 31 d., kai buvo papildytas ir pakeistas Lietuvos Respublikos įstatymas Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų (valstybės žinios, 1992 m. sausio 31 d. Nr. 3-40).

5. Teisės aktai nenustatė institucijoms, nagrinėjusioms piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, pareigos spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo kito asmens prašyme nurodytiems piliečiams, jeigu jie patys laiku nebuvo pateikę prašymų atkurti jiems nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

6. S. K. nesirūpino nuosavybės teisių atkūrimo eiga.

Šalies argumentai

Atsakovas Alytaus apskrities viršininko administracija sutinka su trečiojo suinteresuoto asmens S. K. apeliaciniu skundu ir prašo jį tenkinti.

Atsiliepimas

Atsiliepime į S. K. apeliacinį skundą (b.l. 175-177) nurodė, kad sutinka su S. K. apeliacinio skundo argumentais.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu tretysis suinteresuotas asmuo S. K. ir jo atstovas paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti.

Šalies argumentai

Pareiškėjos atstovas paaiškino, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir prašė jo netenkinti bei palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Bylos ginčas yra dėl pretendento valios išraiškos, siekiant atkurti nuosavybės teises į žemę.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad S. K. savarankiško prašymo atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę nėra pateikęs, ir dėl to jis negali būti laikomas tinkamu bei teisėtu pretendentu į nuosavybės teisių atkūrimą.

Apeliantai iš esmės skundą grindžia tuo, kad teismas priimdamas sprendimą netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei neteisingai taikė bei aiškino teisės aktus, nesivadovavo teismų praktika, suformuota analogiškose bylose.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas, sprendžiant ginčą, yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.

Pagal formalų ginčo santykiams taikytinų teisės aktų aiškinimą asmuo, pageidaujantis atkurti nuosavybės teises į žemę, privalo pateikti teisės aktais nustatyto turinio bei nustatytais terminais prašymą įgaliotai institucijai.

Prašymų padavimo tvarka bei prašymo padavimo turinys buvo nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 patvirtintoje Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarkoje bei vėliau priimtuose teisės aktuose.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 9 punktu buvo nustatyta, kad piliečio, turinčio teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodoma: vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta; išlikusio nekilnojamojo turto savininko vardas ir pavardė, turto rūšis, dydis ir buvimo vieta; nuosavybės teisių į turtą pagrindas; dabartinis turto valdytojas; nuosavybės teisių netekimo laikas ir būdas; pageidaujamas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdas (tais atvejais, kai piliečiai nepageidauja turto susigrąžinti natūra). Jeigu piliečiai pageidauja gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško sklypus ar vandens telkinį, nurodoma vietovė, kurioje jie pageidauja gauti sklypus.

Šių teisės aktų analizė leidžia daryti išvadą, jog asmuo turi pateikti prašymą atkurti nuosavybės tesies, kuriame turi būti pagrindiniai duomenys, būtini pradėti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, tai yra buvusio savininko asmens duomenis, nacionalizuoto žemės sklypo buvimo vieta ir plotas, pretendento asmens duomenis bei jo valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

Bylos įrodymai patvirtina, kad trečiasis suinteresuotas asmuo S. K. nebuvo pateikęs savarankiško prašymo atkurti nuosavybės tesies į žemę, o tik jo pavardė buvo nurodyta E. K. prašyme atkurti nuosavybes teises, skiltyje - pretendentai.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 11 straipsnyje, reglamentavusiame prašymų atkurti nuosavybės teises turinį, buvo numatyta, kad prašyme turėjo būti nurodyti kiti pareiškėjui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą pagal šį įstatymą. Prašymo formoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331, buvo skiltis, kurioje turėjo būti nurodomi kiti prašymą padavusiam asmeniui žinomi pretendentai, galintys pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą. Tačiau teisės aktai, reglamentavę nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, nenustatė institucijoms, nagrinėjusioms piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, pareigos spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo kito asmens prašyme nurodytiems piliečiams, jeigu jie patys laiku nebuvo pateikę prašymų atkurti jiems nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Todėl asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyti kaip pareiškėjui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą, tačiau patys nepareiškę valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo jiems, nepripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą.

Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyti kaip pretendentui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą, ir kurie savo valią dėl nuosavybės teisių jiems atkūrimo nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms išreiškė kitais būdais gali būti pripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks valios išraiškos būdas, suteikiantis teisę į nuosavybės atkūrimą, nepateikus savarankiško prašymo atkurti nuosavybes teises, gali būti pripažintas tinkamu, jei jis buvo išreikštas nepasibaigus terminui nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti. Šią išvadą teisėjų kolegija grindžia tuo, kad įstatymų leidėjas yra nustatęs tokio termino pabaigą ir jam pasibaigus pretendentas netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą.

Prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustatė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, kuris nuo 1997 m. liepos 9 d. pakeitė netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.).

Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad trečiais suinteresuotas asmuo S. K. iki 2001 m. gruodžio 31 d. teikė savarankišką prašymą ar iki 2003 m. gruodžio 31 d. atitinkamus dokumentus nuosavybės teisų atkūrimui bei aktyviai dalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese.

Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad trečiasis suinteresuotas asmuo S. K. nėra atlikęs veiksmų, kurie patvirtintų jo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir todėl negali būti laikomas pretendentu atkurti nuosavybės teises į P. T. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą.

Įrodymai, patvirtinantys pareiškėjo valią atkurti nuosavybes teises į žemę, pateikti pasibaigus terminui dokumentams teikti, nėra reikšmingi. Taip nėra reikšminga kas įrašė S. K. pavardę į pretendentų sąrašą, nes, kaip jau buvo minėta, toks įrašymas savaime nesuteikia teisės į nuosavybės atkūrimą.

Šio ginčo apimtyje nėra vertinama kitų pretendentų teisė į nuosavybės atkūrimą, o tik sprendžiama ar trečiais suinteresuotas asmuo S. K. turi teisę į nuosavybės atkūrimą ir ar atsakovas pagrįstai pripažino S. K. pretendentu į nuosavybės teisių atkūrimą.

Pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti, kad pareiškėja nepraleido ABTĮ 33 straipsnyje numatyto 20 dienų termino skundui paduoti, nes kreipėsi į teismą 2009 m. rugsėjo 17 d. po Alytaus apskrities viršininko administracijos 2009 m. rugsėjo 10 d. atsisakymo įvykdyti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2009 m. liepos 29 d. rašte nurodytų rekomendacijų sustabdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą ir patikrino akto teisėtumą, dėl kurio buvo pateiktas skundas ir neprivalėjo nagrinėti aktų teisėtumo, kurių pareiškėja neskundė.

Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų praktiką.

Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n utaria:

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (Alytaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja) ir S. K. apeliacinius skundus atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina Alimienė Stasys Gagys Skirgailė Žalimienė