- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-10
- Bylos Nr.
- N-575-1475-11
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Advokatai
- Irmantas Dobilas
- Kategorijos
- 50.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. Z. atstovo advokato Irmanto Dobilo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. birželio 11 d. nutarimo A. Z. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. birželio 11 d. nutarimu A. Z. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 207⁹ straipsnio 3 dalį skirta 2 000 Lt bauda už Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo (toliau – ir Seimo rinkimų įstatymas) 51 straipsnio 5 dalies 2 punkte ir 7 punkte numatytų draudimų pažeidimą, t. y. už tai, kad 2008 m. rugsėjo 12 d., apie 9-12 val., prasidėjus išorinės politinės kampanijos ribojimams, numatytiems Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 8 dalyje, Gynėjų gatvėje, Vilniuje, buvo pastatytas vilkikas su priekaba ir lengvasis automobilis su Liberalų ir centro sąjungos simbolika, vilkike buvo patalpinti 4 monitoriai, kurie į Nepriklausomybės aikštės pusę viešai transliavo vaizdinę ir garsinę politinę reklamą, raginančią balsuoti už minėtą partiją. Apie 11 val. 30 min. šios partijos pirmininkas A. Z. vilkiką viešai pristatė žurnalistams kaip „mobilų partijos rinkimų štabą“.
Teismas nustatė, kad prie protokolo pridėtos nuotraukos patvirtina, jog Liberalų ir centro sąjungos vilkike buvo įmontuoti keturi iš išorės gerai matomi monitoriai, per kuriuos buvo rodomi Liberalų ir centro sąjungos nariai ir kandidatai 2008 m. Seimo rinkimuose. Teismas konstatavo, kad tokio pobūdžio informacijos pateikimo forma ir priemonės, atsižvelgiant į tai, jog 2008 m. Seimo rinkimų agitacijos kampanija prasidėjo 2008 m. rugsėjo 12 d., yra vertinama kaip kvietimas rinkėjams susidomėti šia konkrečia partija, už ją balsuoti, t. y. kaip politinė reklama. Nurodė, kad ant vilkiko, be nurodyto politinės partijos pavadinimo, jos logotipo, buvo patalpintas ir reklaminis šūkis, daugiamandatėje rinkimų apygardoje keliamų kandidatų sąrašo numeris bei internetinės svetainės adresas, ant lengvojo automobilio – Liberalų ir centro sąjungos simbolika. Pažymėjo, kad tokia informacija neabejotinai negali būti laikoma vien informacinio pobūdžio. Teismas tokio pobūdžio informacijos pateikimą, atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes ir jų atitikimą Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (toliau – ir PPPKFFKĮ) 2 straipsnio 10 dalyje nurodytiems tikslams, vertino kaip kvietimą rinkėjus susidomėti konkrečia partija, jos kandidatais, pasirinkti už juos balsuoti. Taip pat pabrėžė, kad ant politinės partijos ar kandidato rinkimų štabo esanti informacinio pobūdžio rinkimų iškaba turėtų būti trumpa ir aiški. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad minėto pobūdžio informacija atitinka politinės reklamos sąvoką, kurios pagrindinis tikslas – paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose už konkrečią politinę partiją, jos narį ar kandidatą. Sprendė, kad administracinės nuobaudos skyrimo terminai nepraleisti bei kad A. Z., kaip Liberalų ir centro sąjungos pirmininkas, yra tinkamas ATPK 207⁹ straipsnio 3 dalyje numatyto pažeidimo subjektas.
II.
Apeliaciniu skundu A. Z. atstovas advokatas Irmantas Dobilas prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. birželio 11 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Teigia, kad raginimas dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose pats savaime nėra rinkimų agitacijos elementas, todėl Seimo rinkimų įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies draudimas skatinti rinkėją ar rinkimų teisę turintį asmenį dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose yra perteklinis ir pažeidžiantis konstitucinių vertybių pusiausvyrą. Nurodo, kad bet kokie teisių ribojimai gali būti daromi tik įstatymu, ir tik tuomet, kai jie yra pagrįsti. Pažymi, kad žmogaus ir piliečio teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti gali būti realizuojama ne tik žodžiu, raštu, kitomis formomis reiškiant įsitikinimus, bet ir naudojant indetifikacinius duomenis. Indentifikacinių simbolių vartojimas, galimybė skleisti politinę reklamą gali būti ribojama išimtinai tik konstituciniais pagrindais, t. y. jei toks ribojimas yra būtinas apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei, orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai, todėl Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 5 dalies 2 punkte įtvirtintas išorinės reklamos draudimas ant transporto priemonių negali būti realiai ir protingai pagrįstas nė vienu iš aukščiau nurodytų reikalavimų ir tai patvirtina tokio draudimo neproporcingumą.
Nurodo, kad ATPK 207⁹ straipsnio 3 dalyje numatyto pažeidimo sudėties objektyviąją pusę sudaro atitinkamos tvarkos pažeidimas politinės reklamos įrengimu ir atitinkamos tvarkos pažeidimas tokios politinės reklamos skleidimu. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas neargumentavo, kokiais veiksmais A. Z. vykdė politinės kampanijos skleidimą ir kaip tas skleidimas pasireiškė. Tvirtina, kad politinės partijos numerio nurodymas nėra agitacinis elementas, o žodžiai ant vilkiko „Geresnė Lietuva“ nėra rinkiminis šūkis, nes Liberalų ir centro sąjungos rinkiminis šūkis buvo „Už geresnę Lietuvą“. Teigia, kad per vilkiko monitorius transliuojama informacija buvo minėtos partijos programa, o ne reklama. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neargumentavo, kodėl netenkino prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ištirti Seimo rinkimų įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies ir 51 straipsnio 5 dalies 2 punkto nuostatų konstitucingumą.
Pabrėžia, kad A. Z. veikoje nėra kaltės, kadangi teisės aktai tinkamai nereglamentavo reikalavimų rinkimų štabui ir Liberalo ir centro sąjunga elgėsi vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir Vyriausioji rinkimų komisija) išdėstyta nuomone, jog politinė partija rinkimų metu gali turėti stacionarią, mobilią ar laikiną patalpą, kurioje prisistato rinkėjams ir kuri gali turėti tam tikrą nuorodą, bei kad tokio rinkimų štabo turėjimas bei rinkiminės agitacijos vykdymas jame nepažeidžia Seimo rinkimų įstatymo. Tvirtina, kad A. Z. nėra tinkamas subjektas dėl inkriminuoto pažeidimo, nes partijos rinkimų kampanijas pagal Liberalų ir centro sąjungos įstatų 12.4.14 punktą organizuoja partijos atsakingasis sekretorius kartu su centriniu rinkimų štabu. Pirmosios instancijos teismo posėdyje rinkimų štabo vadovas Ž. Š. nurodė pats asmeniškai priimdavęs atitinkamus sprendimus dėl rinkiminės agitacijos strategijos. Mano, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas neatitinka reikalavimų, keliamų dokumentui, kuriuo užbaigiamas administracinio teisės pažeidimo tyrimas, nes jame nenurodyti įrodymai, pagrindžiantys kiekvieną administracinio teisės pažeidimo sudėties elementą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Vyriausioji rinkimų komisija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais ir nurodo, kad nagrinėjami išorinės politinės reklamos ribojimai, nustatyti Seimo rinkimų įstatyme, yra teisėti, būtini demokratinėje visuomenėje bei proporcingi. Pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai, susiję su Seimo rinkimų įstatymo 5¹ straipsnio nuostatų konstitucingumu, neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi šioje byloje šis straipsnis nėra taikomas. Nurodo, kad Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 5 dalies nuostatoje vartojamas jungtukas „ir“ sujungia dvi skirtingas savarankiškas draudžiamas veikas – tiek išorinės politinės reklamos įrengimą, tiek šios reklamos skleidimą. Mano, kad vertinant inkriminuojamo pažeidimo objektyviąją pusę turi būti vadovaujamasi šioje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. priimta nutartimi. Pabrėžia, kad įstatymuose nustatyti išorinės politinės reklamos draudimai buvo suformuluoti pakankamai aiškiai, nes 2008 m. Seimo rinkimų kampanijos metu jokia kita partija nebandė išorinės politinės reklamos įrengti ar skleisti ant transporto priemonių ar per monitorius ją transliuoti miesto erdvėse. Nurodo, kad A. Z. yra tinkamas inkriminuojamo pažeidimo subjektas, kadangi administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo metu jis buvo politinės partijos pirmininkas, be to, teisės pažeidimo padarymo metu, t. y. 2008 m. rugsėjo 11 d., 11 val. 30 min., jis buvo šalia Liberalų ir centro sąjungos simbolika, šios partijos reklaminiu šūkiu ir numeriu paženklinto vilkiko, iš kurio buvo transliuojama šios partijos politinė reklama, ir pristatė žurnalistams šį vilkiką kaip partijos mobilų rinkimų štabą, taip prisiimdamas atsakomybę už minėtos neleistinos išorinės reklamos skleidimą. Mano, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas atitinka visus ATPK 260 straipsnyje numatytus reikalavimus bei kad protokolo turinys negali prilygti teismo nutarimo skirti administracinę nuobaudą turiniui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
ATPK 207⁹ straipsnio 3 dalyje numatyta, kad išorinės politinės reklamos įrengimo ir skleidimo nustatytos tvarkos pažeidimas – užtraukia baudą nuo vieno 1 000 iki 3 000 Lt, o politinės kampanijos dalyviui ar politinės partijos, kuri yra politinės kampanijos dalyvė, pirmininkui – nuo 1 000 iki 5 000 Lt.
Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu A. Z. skirta administracinė nuobauda pagal ATPK 207⁹ straipsnio 3 dalį už tai, kad 2008 m. rugsėjo 12 d., apie 9-12 val., prasidėjus išorinės politinės kampanijos ribojimams, numatytiems Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 8 dalyje, Gynėjų gatvėje buvo pastatytas vilkikas su priekaba ir lengvasis automobilis, ant kurių buvo Liberalų ir centro sąjungos simbolika, vilkike buvo patalpinti 4 monitoriai, kurie į Nepriklausomybės aikštės pusę viešai transliavo politinę reklamą, raginančią balsuoti už minėtą partiją.
Administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta, kad minėta veika buvo pažeistos Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 5 dalies 2 ir 7 punktų bei 8 dalies nuostatos, kurios draudžia įrengti ir skleisti išorinę politinę reklamą ant transporto priemonių ir viešajame transporte (2 punktas) bei vietose, nepatvirtintose apygardos rinkimų komisijos, kaip tai nustatyta šio straipsnio 8 dalyje (7 punktas).
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės nuostatų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje surinktus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta veika – pastačius vilkiką su priekaba ir lengvąjį automobilį su Liberalų ir centro sąjungos simbolika, o vilkike buvo patalpinti 4 monitoriai, kurie į Nepriklausomybės aikštės pusę viešai transliavo politinę reklamą – buvo pažeista išorinės politinės reklamos įrengimo ir skleidimo tvarka.
Pagal PPPKFFKĮ 2 straipsnio 10 punktą, politine reklama laikytina valstybės politiko, politinės partijos, jos nario, politinės kampanijos dalyvio vardu ir (ar) interesais bet kokia forma ir priemonėmis už užmokestį ar kitokį atlygį arba kaip auka viešai skleidžiama informacija, kuria siekiama paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose ar referendume arba kurios skleidimu siekiama propaguoti politinę partiją, jos narį ar kandidatą. Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad išorinė politinė reklama šiame įstatyme suprantama kaip išorinės reklamos priemonėmis skleidžiama politinė reklama. Išorine politine reklama laikoma taip pat politinė reklama, skelbiama viešose vietose, pastatuose, transporto priemonėse. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje 2010 m. vasario 1 d. nutartyje Nr. N261-3382/2010 jau konstatavo, kad „politinė reklama, kurios sklaidai naudojamas transporto priemonių eksterjeras, laikytina išorine politine reklama. <...> Ant politinės partijos ar kandidato rinkimų štabo, nepriklausomai nuo to, kur jis yra įkurtas, gali būti skelbiama tik būtina informacija, t. y. informacija, leidžianti atitinkamą objektą identifikuoti kaip konkrečios politinės partijos ar konkretaus kandidato rinkimų štabą. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš prie protokolo pridėtų nuotraukų, ant Liberalų ir centro sąjungos vilkiko buvo patalpintas ne tik šios politinės partijos logotipas, bet ir jos rinkimų šūkis „Už geresnę Lietuvą”, daugiamandatėje rinkimų apygardoje keliamų kandidatų sąrašo numeris bei internetinės svetainės adresas. Konstatuota, kad tokia informacija yra perteklinė, idant būtų pasiektas pirmiau nurodytas tikslas.“
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau cituotas teisės normas bei byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Liberalų ir centro sąjungos daugiamandatėje rinkimų apygardoje keliamų kandidatų sąrašo numeris bei internetinės svetainės adresas nelaikytina būtina informacija, skelbtina politinės partijos ar kandidato rinkimų štabo prieigose. Minėta informacija akivaizdžiai siekiama PPPKFFKĮ 2 dalies 10 dalyje nurodyto tikslo paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose, kadangi jokiam kitam tikslui įgyvendinti tokia informacija nėra reikalinga. Šalia minėtos informacijos naudojamas užrašas „Geresnė Lietuva“ vienareikšmiškai laikytinas politine reklama, kuria siekiama skatinti rinkimuose balsuoti už nurodytą partiją, šiame kontekste siejamą su „geresne Lietuva“, tuo labiau, kad apeliaciniame skunde pripažįstama, jog Liberalų ir centro sąjungos rinkiminis šūkis buvo „Už geresnę Lietuvą“. Per minėtus monitorius rodomi Liberalų ir centro sąjungos nariai ir kandidatai 2008 m. Seimo rinkimuose (partijos pirmininkas A. Z., J. J., J. Č. ir kiti), kartu su pirmiau minėta informacija, padeda pritraukti praeivių dėmesį bei propaguoti partiją, kuriai priklauso minėti asmenys, todėl taip pat laikytina politine reklama. Nagrinėjamu atveju buvo pažeista politinės reklamos įrengimo ir skleidimo tvarka, numatyta Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 5 dalies 2 ir 7 punktuose, todėl inkriminuojamo pažeidimo sudėties objektyvioji pusė visiškai įrodyta.
Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo (b. l. 107), apylinkės teismas netenkino administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens advokato prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Seimo rinkimų įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies ir 51 straipsnio 5 dalies 2 punkto atitikino Konstitucijai. Nors pirmosios instancijos teismas tokio savo sprendimo nemotyvavo, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiu sprendimu sutinka ir pažymi, kad Konstitucijos 25 straipsnyje garantuojama įsitikinimų laisvė nėra absoliuti (Konstitucijos 25 straipsnio 3 ir 4 dalis) ir nagrinėjamu atveju taikomas ribojimas yra pateisinamas dėl kitų ne mažiau svarbių vertybių (pavyzdžiui, sąžiningų rinkimų principo realizavimas) apsaugos (žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. lapkričio 5 d. išvadą).
Nagrinėjant inkriminuoto pažeidimo subjektyviąją pusę, visų pirma pažymėtina, kad yra skiriamos dvi kaltės formos – tyčia ir neatsargumas. ATPK 11 straipsnyje nustatyta, kad administracinis teisės pažeidimas laikomas padarytu dėl neatsargumo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti žalingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi, kad jų bus išvengta, arba nenumatė, kad gali kilti tokios pasekmės, nors turėjo ir galėjo jas numatyti. Taigi ATPK 207⁹ straipsnio 3 dalyje numatytas pažeidimas gali būti padaromas tiek tyčia, tiek dėl neatsargumo. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad buvo remiamasi Vyriausiosios rinkimų komisijos pateikta nuomone. Pažymėtina, kad, kaip minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartyje, pagal Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio 11 dalį, ši institucija neturi teisės aiškinti inter alia Seimo rinkimų įstatymo nuostatų. Be to, nors politinės partijos ar kandidato rinkimų štabui (stacionariam, mobiliam ar laikinam) jokie specifiniai reikalavimai nebuvo numatyti, turėjo būti laikomasi bendrųjų reikalavimų, užtikrinančių sąžiningos politinės kampanijos dalyvių konkurencijos ir atitinkamai sąžiningų rinkimų principų realizavimą, inter alia Seimo rinkimų įstatyme įtvirtintų politinės reklamos sklaidos reikalavimų.
Pastebėtina, jog už pažeidimo, numatyto ATPK 207⁹ straipsnio 3 dalyje, padarymą administracinėn atsakomybėn gali būti traukiamas specialus subjektas – politinės kampanijos dalyvis ar politinės partijos, kuri yra politinės kampanijos dalyvė, pirmininkas. Todėl darytina išvada, kad A. Z., kaip politinės partijos, kuri yra politinės kampanijos dalyvė, pirmininkas (PPPKFFKĮ 2 straipsnio 11 dalis), yra tinkamas jam inkriminuoto pažeidimo subjektas.
Teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad A. Z. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas atitinka visus ATPK 260 straipsnyje numatytus reikalavimus, inkriminuoto pažeidimo sudėtis jame atskleista visiškai ir aiškiai. Pagal ATPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalis, įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais. Taigi fotonuotraukos yra tinkamas įrodymas administracinio teisės pažeidimo byloje, tuo labiau, kad ginčo dėl faktinių bylos aplinkybių šiuo atveju nėra.
Įvertinus tai, kas pasakyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas. Naikinti skundžiamo nutarimo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
A. Z. atstovo advokato Irmanto Dobilo apeliacinio skundo netenkinti.
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. birželio 11 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.