- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-04
- Bylos Nr.
- 1S-286-491/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Valdas Meidus
- Kategorijos
- 1.1.14Nusikalstamos veikos stadijos ir formos (BK IV skyrius)
neviešame teismo posėdyje išnagrinėjęs asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, M. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančio (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) rajone, gynėjo advokato V. Sketerio skundą dėl 2015 m. gegužės 8 d. Rokiškio rajono apylinkės teismo nutarties, kuria netenkintas VŠĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas dėl M. M. taikomos priverčiamosios medicinos priemonės pakeitimo,
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
1995-05-25 Vilniaus apygardos teismo nutartimi M. M., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 16 str. 105 str. 10 p., pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas griežto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.
2015-05-04 Rokiškio rajono apylinkės teisme buvo gautas VŠĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas, kuriuo prašoma M. M. stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis pakeisti į ambulatorinį stebėjimą.
Skundžiama apylinkės teismo nutartimi teikimas buvo netenkintas, nes komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pratęsimo ar pakeitimo medicininių apžiūrų išvadų, surašytų 2015-03-26 ir 2015-04-23, duomenys, kurių pagrindu buvo surašytas teikimas, kiek tai susiję su M. M. psichikos būkle stebimuoju laikotarpiu, prieštarauja viena kitai. Teismo vertinimu, neįtikėtina, kad asmens psichinė būklė galėjo taip akivaizdžiai pagerėti mažiau nei per vieną mėnesį.
Šalies argumentai
Skundu aukštesniajam teismui M. M. gynėjas prašo panaikinti skundžiamą apylinkės teismo nutartį ir priimti naują nutartį patenkinti VŠĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimą. Nurodo, kad ligoninę atstovaujanti gydytoja E. R. teismo posėdyje paaiškino, jog VŠĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė nuo alkoholizmo negydo, pacientui stebėti nuotaikos svyravimai su pykčio protrūkiais, irzlumas bei piktumas į išorę nepasireiškė, nebuvo jokios M. M. agresijos ar drausmės pažeidimų, kas yra svarbiausia vertinant jo pavojingumą. Tvirtina, kad ir pats M. M. nori palatoje ramybės, ko šiuo metu nėra, kadangi jaunesni ligoniai garsiai klausosi muzikos. Negana to, gydytoja E. R. paaiškino, jog tokia paciento M. M. būsena yra apie 2 metus, kas rodo, jog sveiktos būklės pagerėjimas yra sunkiai tikėtinas. Gynėjas skunde pabrėžia ir tai, jog anksčiau gydyti pacientą ambulatoriškai buvo neįmanoma, kadangi nebuvo gautas kelialapis į globos namus.
Teismo posėdyje prokuroras prašė gynėjo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Išnagrinėjęs skundo argumentus, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad Rokiškio rajono apylinkės teismo nutartis yra ir pagrįsta, ir teisėta, priimta vadovaujantis byloje esančių duomenų visuma.
Pirmiausia pažymėtina tai, kad priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 str. 6 d. ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 str. 4 d. įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartą per 6 mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Teismas sprendimą dėl taikomų priemonių rūšies pakeitimo į švelnesnę priima atsižvelgęs į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, išklausęs sveikatos priežiūros įstaigos atstovo apie asmens dabartinę sveikatos būklę, jam taikytą gydymą bei rezultatus, siekiant nustatyti, ar asmens sveikatos būklė yra pagerėjusi, dėl ko jam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė turėtų būti pakeista į švelnesnę. Taigi yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį jo socialinį pavojingumą.
Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų matyti, kad VŠĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė į Rokiškio rajono apylinkės teismą dėl M. M. teikimais kreipėsi 2015-04-03 bei 2015-04-29. Pirmuoju teikimu buvo prašoma tęsti M. M. stacionarinį stebėjimą bendro stabėjimo sąlygomis, o antruoju jau buvo prašoma stacionarinį stebėjimą pakeisti į ambulatorinį. Taigi, teikdami pirmąjį teikimą ligoninės atstovai vertino nusikalstamą veiką padariusį asmenį kaip socialiai pavojingą, dėl ko jam ir toliau turėtų būti taikoma ta pati priverčiamoji medicinos priemonė, o nepraėjus nei mėnesiui ta pati ligoninės komisija iš esmės tų pačių duomenų pagrindu kardinaliai pakeitė nuomonę – jau pripažino, kad M. M. nėra tiek socialiai pavojingas, kad turėtų būti stebimas specializuotoje sveikatos priežiūros įstaigoje. Todėl skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad pirmos instancijos teismas šiuo atveju padarė visiškai teisingą išvadą, jog paciento M. M. sveikatos būklė negalėjo taip greitai, t.y. trumpiau nei per vieną mėnesį, pasikeisti iš esmės, dėl ko nėra jokio pagrindo spręsti, kad jis išties gali būti gydomas ambulatoriškai.
Matyti, kad abiem atvejais, gydymo įstaigai kreipiantis į apylinkės teismą buvo pateiktos gydytojų komisijos išvados dėl M. M. sveikatos būklės, kurių viena buvo parengta 2015-03-26, o kita – 2015-04-23. Iš šių išvadų akivaizdu, kad M. M. stebėjimo laikotarpis buvo tas pats, t. y. nuo 2014-10-13 Rokiškio rajono apylinkės teismo nutarties priėmimo, tačiau jo sveikatos būklės vertinimas buvo kardinaliai skirtingas. Pirmojoje išvadoje kategoriškai tvirtinama, jog paciento psichinė būsena lieka nestabili, stebėti nuotaikos svyravimai su pykčio protrūkiais, nepagrįstos pretenzijos (norėtų vienas gyventi palatoje), nesugeba prisitaikyti. Be to, buvo nurodyta, kad pacientas nekritiškas įstatymo uždraustoms veikoms, piktnaudžiavimui alkoholiu. Iš globos namų gyventojų sąrašų išbrauktas, pacientas gydomas pakartotinai. Atsižvelgiant į tai, buvo rekomenduota tęsti stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis (baudžiamosios bylos Nr. T-271-233/2015 3 lapas). Nagrinėjamoje byloje esančioje, t. y. antrojoje, 2015-04-23 komisijos išvadoje yra nurodoma, jog paciento psichikos būsena yra be neigiamos dinamikos, ligonis daug metų serga epilepsija, agresijos, konfliktų nestebėta, emocijos labilios, o kritika formali. Šioje išvadoje taip pat nurodoma, kad yra gautas kelialapis į globos namus, dėl ko yra rekomenduojama keisti stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis į ambulatorinį. Negana to, iš byloje esančių duomenų akivaizdu, jog anksčiau pacientui M. M. jau buvo taikytas ambulatorinis stebėjimas. Tačiau pastarasis į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis M. M. buvo pakeistas tik 2013-09-17 Zarasų rajono apylinkės teismo nutartimi. Tai rodo, kad pakankamai neseniai M. M. psichinė sveikata ir elgesys buvo pakankamai stipriai pablogėję – jis ėmė piktnaudžiauti alkoholiu, pasidarė piktas ir irzlus, emocingas, neprognozuojamas, atsisakė gerti vaistus, buvo socialiai pavojingas sau ir aplinkiniams (13 – 14 b. l.). Pirmiau aptartoje 2015-03-26 (pirmojoje) komisijos išvadoje dėl M. M. sveikatos būklės, kuria iš esmės buvo grindžiamas teikimas dėl paciento stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis tęsimo, buvo nurodomos praktiškai analogiškos aplinkybės dėl M. M. sveikatos būklės ir jo elgesio, kaip ir 2013-09-17 Zarasų rajono apylinkės teismo nutartyje dėl ambulatorinio stebėjimo pakeitimo į stacionarinį stabėjimą bendro stebėjimo sąlygomis. Taigi šio paciento sveikatos būklė praktiškai nebuvo pakitusi nuo 2013-09-17 iki 2015-04-03, o tai leidžia pagrįstai abejoti, ar jo sveikatos būklė galėjo pagerėti ir pasikeisti per mėnesį, kuomet apylinkės teisme buvo gautas naujas teikimas dėl M. M. stebėjimo sąlygų pakeitimo į švelnesnes. Tokią abejonę sustiprina ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu dalyvavusios VŠĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės atstovės gydytojos E. R. paaiškinimas, jog paciento psichinė būklė tokia pati yra apie 2 metus (28 b. l.).
Taigi, pirmiau aptartos aplinkybės leidžia manyti, kad esminė sąlyga 2015-04-29 teikimui dėl paciento stebėjimo sąlygų pakeitimo į švelnesnes buvo kelialapio į soc. globos namus gavimas. Tačiau tokia priežastis, kaip teisingai pastebėjo apylinkės teismas, negali būti pripažinta pakankamu pagrindu išvadai, jog asmens psichinė sveikata ar jo socialinis pavojingumas iš esmės pasikeitė. Tą pagrindžia ir smurto rizikos vertinimo duomenys, iš kurių matyti, kad pacientui M. M. yra nustatyta vidutinė smurto rizika, kuri gali didėti esant ligos paūmėjimui (16 b. l.), bei aplinkybė, kad M. M. padarytos įstatymo uždraustos veikos yra smurtinio pobūdžio (4 – 6 b. l.). Atsižvelgiant į tai, M. M. gynėjo skunde nurodomas argumentas, jog pastaruoju metu pacientas buvo be agresijos ir nepadarė drausmės pažeidimų, negali būti pagrindu, leidžiančiu daryti kategorišką išvadą, jog paciento socialinis pavojingumas yra sumažėjęs ar išvis išnykęs, o jo psichinė sveikata – stipriai pagerėjusi.
Čia pažymėtina, kad valstybė per kompetentingas ją atstovaujančias institucijas privalo užtikrinti, kad kiekvienam ligoniui, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, ji būtų taikoma tiek, kiek tai yra būtina užtikrinti visuomenės ar atskirų jos narių saugumą, pacientų teises ir teisėtus interesus, o panašūs atvejai, kuomet priverčiamosios medicinos priemonės taikymas betarpiškai siejamas su galimybe patalpinti tokį ligonį į socialinius globos namus yra netoleruotini.
Paties M. M. tiesiogiai Panevėžio apygardos teismui pateiktas skundas nėra nagrinėjamas, nes jis buvo paduotas pažeidžiant skundų dėl apylinkės teismo nutarčių padavimo tvarką, t. y. buvo paduotas ne per skundžiamą nutartį priėmusį teismą, o tiesiogiai aukštesniajam teismui (nesilaikyta BPK 440 str. 2 d. nustatytų reikalavimų). Be to, M. M. skunde dėstomos aplinkybės yra analogiškos jo gynėjo advokato skunde išdėstytiems argumentams.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 str. 1 d. 1 p., teismas
NUTARĖ:
M. M. gynėjo advokato V. Sketerio skundą atmesti ir 2015 m. gegužės 8 d. Rokiškio rajono apylinkės teismo nutartį palikti galioti.
Ši nutartis neskundžiama.