Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-07-12 · Administracinė byla Nr. A-502-740-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-07-12
Bylos Nr.
A-502-740-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virgilijus Valančius (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Artūras Drigotas (pran.)
Pareiškėjas
T. A.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Kategorijos
  • 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A502-740/2010Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. liepos 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Ilonai Kovger,dalyvaujant pareiškėjui T. A.,

atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovei D. C.,

atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus atstovei I. J.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. A. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas T. A. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Fondo valdyba) Vilniaus skyriaus 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. (10.20)3-65983 ir Fondo valdybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. (6.5) I-7596;

2) iš Fondo valdybos priteisti jo naudai 17 248,77 Lt neišmokėtos pensijos dalį, indeksuojant ją Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose nustatyta tvarka;

3) priteisti iš atsakovų jo turėtas išlaidas.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjas patikslino skundo reikalavimus prašydamas:

1) panaikinti Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. (10.20)3-65983 ir Fondo valdybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. (6.5) I-7596;

2) iš valstybės, atstovaujamos Fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir Fondo valdybos, priteisti jo naudai 17 248,77 Lt neišmokėtos pensijos dalį, indeksuojant ją Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose nustatyta tvarka;

3) priteisti iš atsakovų jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

Patikslintame skunde (b. l. 72-75) paaiškino, kad 2008 m. liepos mėn. pradžioje gavo neišmokėtos senatvės pensijos už 1995-2001 m. dalį, kuri sudarė 1 189,12 Lt. Kadangi ši suma buvo per maža, todėl 2008 m. rugpjūčio 27 d. skundu kreipėsi į Fondo valdybos Vilniaus skyrių, prašydamas pateikti neišmokėtos senatvės pensijos dalies apskaičiavimą. Fondo valdybos Vilniaus skyrius 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. (10.20)3-65983 paaiškino, kaip buvo apskaičiuota neišmokėtos valstybinės senatvės pensijos dalis, pateikė atitinkamą apskaičiavimo lentelę, tačiau sprendime nenurodė, dėl kokių priežasčių ir kuo remiantis jam buvo išmokėta tik dalis jam paskirtos ir perskaičiuotos senatvės pensijos. Susipažinęs su minėtu sprendimu, pastebėjo, kad laikotarpiu nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. jam neišmokėtos senatvės pensijos dalis yra skaičiuojama iš vidutiniškai 420 Lt atimant realiai išmokėtos pensijos sumą. Vadovaujantis tuo laikotarpiu galiojusia Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – Pensijų įstatymas) redakcija jam turėjo būti mokama žymiai didesnė senatvės pensija, todėl paskaičiuota ir jam išmokėta neišmokėtos pensijos dalis buvo per maža. Dėl šios priežasties 2008 m. spalio 27 d. skundu kreipėsi į Fondo valdybą, prašydamas paskaičiuoti ir išmokėti skirtumą tarp 1995 m. sausio 1 d. - 1995 m. liepos 19 d. laikotarpiu jam priklausančios ir realiai išmokėtos senatvės pensijos. Fondo valdyba 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. (6.5) I-7596 jo 2008 m. spalio 27 d. skundo netenkino ir nurodė, jog nuo 1995 m. liepos mėn. jam buvo pradėta mokėti pensija, perskaičiuota pagal tuo metu galiojusią Pensijų įstatymo redakciją, o 2008 m. jam buvo paskaičiuotas ir išmokėtas skirtumas tarp paskirtos ir priklausiusios mokėti pensijos dydžių. Toks Fondo valdybos sprendimas, pareiškėjo manymu, yra nepagrįstas, priimtas neįsigilinus į senatvės pensijos apskaičiavimą ir mokėjimą reglamentuojančių teisės aktų, galiojusių laikotarpiu nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d., nuostatas bei jas pažeidžiant. Nurodytu laikotarpiu jam paskirtos ir iki šios dienos realiai išmokėtos pensijos skirtumas yra didesnis nei yra gavęs.

Teigia, kad senatvės pensija jam paskirta ir pradėta mokėti nuo 1992 m. sausio 7 d. pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų nuo 1953 m. spalio 11 d. iki 1995 m. balandžio 3 d.

1995 m. sausio 1 d. įsigaliojus 1994 m. liepos 18 d. Pensijų įstatymui, vadovaujantis jo nuostatomis, jam paskirta senatvės pensija Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1995 m. liepos 5 d. perskaičiavimo sprendimu buvo perskaičiuota, užfiksuojant draudžiamųjų pajamų koeficientą 43,3415 ir nustatant mokėti 3 030,89 Lt dydžio pensiją. Pensijų įstatymo 45 str. 5 d. numatė, kad perskaičiuotas pensijas teritoriniai Fondo valdybos skyriai turi pradėti mokėti ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 1995 m. liepos 1 d. Iki to laiko jam turėjo būti mokama paskirtoji pensija, o tuo atveju, jeigu perskaičiuota pensija yra didesnė, skirtumas turėjo būti kompensuojamas nuo Pensijų įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. 1995 m. sausio 1 d. Pensijų įstatymo 50 str. 5 d. numatė, kad perskaičiuotos ar pagal šį įstatymą naujai paskirtos pensijos dydis neribojamas.

Vadovaujantis tokiomis tuo metu galiojusio Pensijų įstatymo nuostatomis, nuo 1995 m. sausio 1 d. jam kiekvieną mėnesį turėjo būti mokama 3 030,89 Lt dydžio pensija (Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1995 m. liepos 5 d. valstybinės socialinio draudimo pensijos paskirtos iki 1995 m. sausio 1 d. perskaičiavimo sprendimas). Tokio dydžio pensijos negavo nei per Pensijų įstatymo 45 str. 5 d. nustatytą terminą, nei po jo. Už 1995 m. sausio-liepos mėn. jam buvo išmokėta tik 1 936,43 Lt senatvės pensijos tokiomis dalimis: už 1995 m. sausio mėn. - 75 Lt; už 1995 m. vasario mėn. - 80 Lt; už 1995 m. kovo mėn. - 80 Lt; už 1995 m. balandžio mėn.-421 Lt; už 1995 m. gegužės mėn. - 426,81 Lt; už 1995 m. birželio mėn. - 426,81 Lt; už 1995 m. liepos mėn. - 426,81 Lt.

Tvirtina, kad už 1995 m. sausio-kovo mėn. jam buvo išmokėta tik pagrindinė valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalis, kadangi iki 1995 m. balandžio 3 d. dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų (Pensijų įstatymo 23 str. 2 d.). 2008 m. liepos mėn., vadovaujantis 2007 m. lapkričio 6 d. Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymo Nr. X-1313 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 144 patvirtinto Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo tvarkos aprašo nuostatomis, jam buvo sumokėta dar viena jam paskirtos pensijos dalis - 1 023 Lt (po 341 Lt už kiekvieną mėnesį). Likusi senatvės pensijos dalis (iki 3 030,89 Lt) jam sumokėta nebuvo.

Nurodo, kad po 1995 m. balandžio 3 d. draudžiamųjų pajamų neturėjo, todėl turėjo gauti visą jam paskirtą ir perskaičiuotą senatvės pensiją (tiek pagrindinę, tiek papildomą dalis), kuri Fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimu buvo nustatyta 3 030,89 Lt. Tačiau nei 1995 m., nei 2008 m. (kuomet buvo mokama neišmokėta senatvės pensijos dalis) skirtumo tarp jam paskirtos ir realiai išmokėtos senatvės pensijos negavo. Bendra jam neišmokėtos senatvės pensijos už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. dalis sudaro 17 248,77 Lt.

Skundžiamame Fondo valdybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendime Nr. (6.5) 1-7596 nurodoma, kad jam „1995 metų liepos mėnesį buvo pradėta mokėti pensija, perskaičiuota pagal Pensijų įstatymą tą mėnesį priimtu Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2 pensijų ir pašalpų filialo (šiuo metu - Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1 pensijų skyrius) sprendimu“. Tačiau, kaip matyti iš jo pateiktų duomenų bei byloje surinktų rašytinių įrodymų, Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2 pensijų ir pašalpų filialo 1995 m. liepos 5 d. priimtame valstybinės socialinio draudimo pensijos paskirtos iki 1995 m. sausio 1 d. perskaičiavimo sprendime nustatyta visa senatvės pensija jam nebuvo mokama ir šiuo metu nėra sumokėta.

Sprendžiant iš jam skaičiuojamos pensijos dydžio iki 1995 m. liepos mėn. ir po jo, daro išvadą, kad laikotarpiu nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. mokėdami senatvės pensiją atsakovai jam paskirtai ir perskaičiuotai pensijai pritaikė Pensijų įstatymo 48 str. 2 d. numatytą maksimalų draudžiamųjų pajamų koeficientą 5. Nei viename iš skundžiamų sprendimų atsakovai šios aplinkybės nenurodo, tačiau tokia išvada darytina atsižvelgiant į po 1995 m. liepos mėn. mokamos pensijos dydį. Tuo atveju, jeigu išmokėdami jam paskirtą ir perskaičiuotą senatvės pensiją už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. atsakovai pritaikė Pensijų įstatymo 48 str. 2 dalyje numatytą maksimalų draudžiamųjų pajamų koeficientą 5, tą, T. A. teigimu, jie padarė nepagrįstai, kadangi Pensijų įstatymo 48 str. 2-ąja dalimi buvo papildytas ir šis koeficientas buvo įtvirtintas tik nuo 1995 m. liepos 20 d. Minėti Pensijų įstatymo pakeitimai buvo padaryti 1995 m. liepos 4 d. įstatymu Nr. 1-1011 dėl Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo pakeitimo ir papildymo, įsigaliojo nuo 1995 m. liepos 20 d., t. y. 1995 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. I-1011 paskelbimo „Valstybės žiniose“.

Mokėti jam paskirtą ir perskaičiuotą senatvės pensiją už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. atsakovai privalėjo, vadovaudamiesi tuo laikotarpiu galiojusia Pensijų įstatymo redakcija bei Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1995 m. liepos 5 d. priimtu valstybinės socialinio draudimo pensijos, paskirtos iki 1995 m. sausio 1 d., perskaičiavimo sprendimu. Mokėtinai pensijai pritaikydamas draudžiamųjų pajamų koeficientą 5, Fondo valdybos Vilniaus skyrius šią įstatymo nuostatą (Pensijų įstatymo 48 str. 2 d.) pritaikė teisiniams santykiams, susiklosčiusiems iki šios įstatymo normos įsigaliojimo. Tokiu būdu, pritaikius įstatymą atgal, buvo nepagrįstai sumažinta jam mokėtinos pensijos suma. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 str. 2 d. numato, kad galioja tik paskelbti įstatymai. Šioje normoje taip pat atsispindi teisės principas, jog paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit). Tokiu būdu, įstatymai taikomi tik tiems faktams ir pasekmėms, kurios atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo. Reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios yra svarbi teisinio tikrumo prielaida, esminis teisės viešpatavimo, teisinės valstybės elementas. Tokias išvadas yra padaręs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. sausio 11 d. nutarime.

Pareiškėjo įsitikinimu, už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. jam turėjo būti išmokėta visa jam paskirta ir perskaičiuota senatvės pensija, pritaikius draudžiamųjų pajamų koeficientą 43,3415. Kadangi per minėtą laikotarpį buvo išmokėta tik 2 794,21 Lt dydžio pensijos dalis, todėl be pagrindo neišmokėta pensijos dalis - 17 248,77 Lt.

Atkreipia dėmesį į tai, kad analogiškas išvadas dėl šiame skunde nurodytų Pensijų įstatymo nuostatų taikymo ir aiškinimo yra pateikęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris 2004 m. sausio 13 d. sprendimu (adm. byla Nr. A(7)-23-2004) pripažino, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas, jog perskaičiuojant paskirtą pensiją draudžiamųjų pajamų koeficientas 5 nepagrįstai buvo pritaikytas nuo 1995 m. sausio 1 d., o ne nuo tokio koeficiento įsigaliojimo dienos, t. y. 1995 m. liepos 19 d., yra pagrįstas ir teisingas. Nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtos administracinės bylos ir šio ginčo faktinės aplinkybės yra tapačios. Minėtoje administracinėje byloje Fondo valdyba bei Fondo valdybos Plungės skyrius su reikalavimu priteisti pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. sutiko.

Pensijų įstatymo 42 str. 1 d. numato, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu ir ją indeksuojant Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose nustatyta tvarka. Taigi, jam priteistina neišmokėtos pensijos dalis turi būti indeksuojama teisės aktų nustatyta tvarka.

Šalies argumentai

Atsakovas Fondo valdybos Vilniaus skyrius su pareiškėjo patikslintu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime paaiškino, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuoja Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156. Pareiškėjui senatvės pensija paskirta nuo 1992 m. sausio 7 d. pagal tuo metu galiojusį Valstybinių pensijų įstatymą. Nuo 1995 m. sausio 1 d., įsigaliojus Pensijų įstatymui, pareiškėjo senatvės pensija buvo perskaičiuota, vadovaujantis šio įstatymo nuostatomis, ir 1995 m. liepos 5 d. priimtu sprendimu fiksuotas draudžiamųjų pajamų koeficientas 43,3415 bei senatvės pensijos dydis 3 030,89 Lt. 1995 m. liepos 4 d. buvo priimtas įstatymas Nr. I-1011, papildęs Pensijų įstatymo 48 str. 2 dalimi, kurioje buvo nustatyta, kad perskaičiuojant pensijas asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas imamas ne didesnis kaip 5.

Šalies argumentai

Pareiškėjas savo skunde neteisingai nurodo tuo metu galiojusios Pensijų įstatymo redakcijos 45 str. 5 d. formuluotę, t. y. kad perskaičiuotas pensijas teritoriniai Fondo valdybos skyriai turi pradėti mokėti ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 1995 m. liepos 1 d. Pensijų įstatymo 45 str. 5 d. buvo nurodyta, kad Fondo valdybos teritoriniai skyriai privalo pradėti mokėti perskaičiuotas pensijas ne vėliau kaip praėjus 6 mėnesiams nuo Pensijų įstatymo įsigaliojimo. Iki to laiko pensininkui turėjo būti mokama paskirtoji pensija, indeksuojant ją Pensijų įstatymo 50 str. nustatyta tvarka. Jei perskaičiuota pensija yra didesnė, skirtumas išmokamas nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Todėl, praėjus 6 mėnesiams nuo Pensijų įstatymo įsigaliojimo, pareiškėjui 1995 m. liepos mėn. pradėta mokėti nuo 1995 m. sausio 1 d. Fondo valdybos Vilniaus miesto skyriaus 2-o pensijų ir pašalpų filialo vedėjo sprendimu perskaičiuota senatvės pensija, ribojant asmens draudžiamųjų pajamų koeficientą 5, ir išmokėtas skirtumas, nes pareiškėjo perskaičiuota senatvės pensija buvo didesnė už mokėtą neperskaičiuotą senatvės pensiją. Nuo 1995 m. rugpjūčio mėn. pareiškėjas gavo nuo 1995 m. sausio 1 d. perskaičiuotą senatvės pensiją ir tai įrodo, kad jis apie jam nuo 1995 m. sausio 1 d. perskaičiuotos pensijos dydį sužinojo 1995 m. liepos mėn. Pagal iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusios Pensijų įstatymo redakcijos 43 str. (dabartinėje redakcijoje 45 str.) Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Fondo valdybai. Pareiškėjas su skundu, kuriame skundė ir nuo 1995 m. sausio 1 d. perskaičiuotos pensijos apskaičiavimą, į Fondo valdybą kreipėsi tik 2008 m. spalio 27 d., t. y. praleidęs nustatytą 3 metų terminą. Todėl Fondo valdyba 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. (6.5)I-7596 teisėtai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2008 m. spalio 27 d. skundą ta apimtimi, kuria skundžiamas nuo 1995 m. sausio 1 d. perskaičiuotos pensijos apskaičiavimo teisingumas.

Civilinio kodekso 1.124 str. nustatyta, kad ieškinio senatis - tai įstatymo nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Kadangi iki 2004 m. kovo 1 d. Pensijų įstatyme nebuvo nustatyti Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų apskundimo terminai, atsakovas prašo taikyti Civilinio kodekso 1.125 str. 1 d. nustatytą bendrąjį ieškinio senaties terminą bei Civilinio kodekso 1.125 str. 8 d. nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikytiną reikalavimams dėl žalos atlyginimo.

Pensijų skyrius, vadovaudamasis 2007 m. lapkričio 6 d. Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymo Nr. X-1313 2 str., kuriame nustatyta, kad senatvės ar invalidumo pensijos dalimi laikomas asmeniui paskirtos senatvės ar invalidumo pensijos ir priklausiusios mokėti pensijos, kurios dydis pagal Pensijų įstatymo nuostatas buvo ribojamas dėl gautų draudžiamųjų pajamų dydžio, dydžių skirtumas, paskaičiavo ir 2008 m. liepos mėn. išmokėjo pareiškėjui senatvės pensijos dalį, kurios jis negavo dirbdamas laikotarpiais nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. kovo 31 d. ir nuo 2001 m. kovo 1 d. iki 2001 m. 31 d., nes turėjo didesnių negu buvo nustatyta Pensijų įstatyme draudžiamųjų pajamų.

Pagal pareiškėjo prašymą atsiųsti senatvės pensijos dalies paskaičiavimo paaiškinimą Fondo valdybos Vilniaus skyrius 2008 m. rugsėjo 11 d. raštu Nr. (10.20) 3-65983 išaiškino pareiškėjui, kaip buvo atliktas jam išmokėtos senatvės pensijos dalies paskaičiavimas. Pareiškėjas, nesutikdamas su paskaičiavimo teisingumu, skundą pateikė Fondo valdybai, kuri patikrinusi, nustatė, kad negauta senatvės pensijos dalis yra paskaičiuota teisingai, t. y. skaičiuojant skirtumą tarp Fondo valdybos Vilniaus miesto skyriaus 2-o pensijų ir pašalpų filialo (šiuo metu pensiją pareiškėjui moka Pensijų skyrius) vedėjo sprendimu dėl senatvės pensijos perskaičiavimo, ribojant asmens draudžiamųjų pajamų koeficientą 5, nustatytą priklausiusios mokėti senatvės pensijos ir paskirtos senatvės pensijos dydžių. Kadangi pareiškėjas per Pensijų įstatymo nustatytą terminą neapskundė Fondo valdybos Vilniaus miesto skyriaus 2-o pensijų ir pašalpų filialo vedėjo sprendimo dėl senatvės pensijos perskaičiavimo, ribojant asmens draudžiamųjų pajamų koeficientą 5, todėl šis sprendimas yra galiojantis ir laikytinas teisėtu bei pagrįstu. Pareiškėjas nepagrįstai reikalauja išmokėti negautą pensijos dalį už 1995 m. sausio 1 d. - 1995 m. liepos 19 d. laikotarpį, įskaitydamas 1995 m. balandžio 1 d. - 1995 m. liepos 19 d.laikotarpį, kuomet jam buvo mokama viso dydžio paskirta senatvės pensija. Pareiškėjui dėl gautų draudžiamųjų pajamų dydžio mokamos senatvės pensijos dydis pagal Pensijų įstatymo nuostatas buvo ribojamas tik laikotarpiu nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. kovo 31 d.

Pensijų skyrius nėra susipažinęs su pareiškėjo minimos administracinės bylos Nr. A (7)-23-2004 medžiaga ir priimtu sprendimu, todėl šiuo klausimu negali išreikšti nuomonės.

Atsiliepimas

Atsakovas Fondo valdyba prašo pareiškėjo patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą; bylą dalyje dėl T. A. senatvės pensijos apskaičiavimo teisingumo 1995 m. sausio 1 d. - 1995 m. liepos 19 d. laikotarpiu nutraukti.

Atsiliepime paaiškino, kad Fondo valdyba pensijų, taip pat negautos senatvės ar invalidumo pensijos dalies sumų neskiria ir nemoka. Perskaičiuota pagal Pensijų įstatymą senatvės pensija, ribojant asmens draudžiamųjų pajamų koeficientą 5, T. A. buvo mokama nuo 1995 m. sausio 1 d. (išmokėta 1995 m. liepos mėn., kaip kad buvo nustatyta tuo metu galiojusios Pensijų įstatymo redakcijos 45 str. 5 d.). Todėl pareiškėjo teiginys, kad tik 2008 m., gavęs neišmokėtą pensijos dalį, jis sužinojo, jog jo senatvės pensija nuo 1995 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota pagal Pensijų įstatymo 48 str. 2 d. nustatyta tvarka apribotą draudžiamųjų pajamų koeficientą 5, neatitinka tikrovės. Kaip kad nurodo ir pats pareiškėjas, iš darbo jis buvo atleistas nuo 1995 m. balandžio 3 d. Taigi nuo 1995 m. balandžio mėn. pareiškėjui buvo mokama visa paskirta pensija, nes jis nebeturėjo draudžiamųjų pajamų ir pensijos dydis nebuvo ribojamas. Kadangi iki 1995 m. liepos mėn. pareiškėjui, kaip ir kitiems pensijų gavėjams, buvo mokamos neperskaičiuotos pensijos jas indeksuojant Pensijų įstatymo nustatyta tvarka, skirtumas tarp mokėtos neperskaičiuotos ir perskaičiuotos pensijos už 1995 m. sausio 1 d. - 1995 m. birželio 31 d. laikotarpį pareiškėjui išmokėtas 1995 m. liepos mėn., o nuo 1995 m. rugpjūčio mėn. jis gavo nuo 1995 m. sausio 1 d. perskaičiuotą senatvės pensiją. Taigi, tai įrodo, kad T. A. apie jam nuo 1995 m. sausio 1 d. perskaičiuotos pensijos dydį sužinojo 1995 m. liepos mėn.

Pensijų įstatymo 45 str. (iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusios Pensijų įstatymo redakcijos 43 str.) 1 d. nustatyta, kad Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą gali būti apskundžiami Fondo valdybai. Pareiškėjas Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2 pensijų ir pašalpų filialo (šiuo metu - Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1 pensijų skyrius) vedėjo sprendimo dėl senatvės pensijos perskaičiavimo per Pensijų įstatymo nustatytą 3 metų terminą Fondo valdybai neapskundė. Pareiškėjas su skundu, kuriame, be kita ko, skundė nuo 1995 m. sausio 1 d. perskaičiuotos pensijos apskaičiavimą, į Fondo valdybą kreipėsi tik 2008 m. spalio 27 d., t. y. praleidęs nustatytą 3 metų terminą (net šį terminą skaičiuojant nuo 2004 m. kovo 1 d., kai įsigaliojo 2004 m. vasario 12 d. įstatymas Nr. DC-2017, nustatęs 3 metų terminą), praėjus daugiau nei 13 metų. Todėl Fondo valdyba 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-7596 teisėtai ir pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2008 m. spalio 27 d. skundą ta apimtimi, kuria skundžiamas nuo 1995 m. sausio 1 d. perskaičiuotos pensijos apskaičiavimo teisingumas.

Kadangi iki 2004 m. kovo 1 d. Pensijų įstatyme nebuvo nustatyti Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų apskundimo terminai, atsakovas prašo taikyti Civilinio kodekso 1.125 str. 1 d. nustatytą bendrąjį ieškinio senaties terminą. Be to, atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas savo patikslintame skunde nurodo konkrečią negautos pensijos dalį, kurią prašo priteisti iš atsakovo, todėl prašo teismo taikyti Civilinio kodekso 1.125 str. 8 d. nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikytiną reikalavimams dėl žalos atlyginimo. T. A. apie jam nuo 1995 m. sausio 1 d. perskaičiuotos senatvės pensijos dydį sužinojo 1995 m. liepos mėn., todėl jis praleido ne tik Pensijų įstatymo 45 str. 1 d. nustatytą, bet ir Civilinio kodekso 1.125 str. 1 ir 8 d. nustatytus terminus.

Pensijų dalies išmokėjimo įstatymo 2 str. nustatyta, kad mokėtina pensijos dalimi laikomas asmeniui paskirtos ir priklausiusios mokėti pensijos, kurios dydis pagal Pensijų įstatymo nuostatas buvo ribojamas dėl turėtų draudžiamųjų pajamų dydžio, dydžių skirtumas. 2008 m. liepos mėn. T. A. išmokėta senatvės pensijos dalis, kurios jis negavo dėl to, kad dirbdamas laikotarpiais 1995 m. sausio 1 d. - 1995 m. kovo 31 d. ir 2001 m. kovo 1 d. - 2001 m. kovo 31 d. turėjo didesnių nei kad buvo nustatyta draudžiamųjų pajamų. Fondo valdyba, remdamasi pareiškėjo 2008 m. spalio 27 d. skundu, kuriuo jis skundė ir negautos senatvės pensijos dalies dydžio apskaičiavimą, patikrino šios išmokos apskaičiavimo teisingumą ir nustatė, kad ji yra apskaičiuota teisingai, t. y. kaip minėtu laikotarpiu paskirtos senatvės pensijos ir priklausiusios mokėti apribotos pensijos dydžių skirtumas (nuo 1995 m. balandžio 1 d. iki 2001 m. kovo 1 d. ir nuo 2001 m. balandžio 1 d. T. A. mokama paskirta viso dydžio senatvės pensija). Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2 pensijų ir pašalpų filialo (šiuo metu - Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1 pensijų skyrius) vedėjo sprendimo dėl pensijos perskaičiavimo įstatymo nustatytu terminu T. A. neapskundė ir jis nėra panaikintas, taigi yra galiojantis ir laikytinas teisėtu bei pagrįstu. Todėl apskaičiuojant T. A. dėl turėtų draudžiamųjų pajamų negautos senatvės pensijos dalį - skirtumą tarp paskirtos ir priklausiusios mokėti apribotos pensijos - turi būti remiamasi tuo pareiškėjo 1995 m. sausio 1 d. - 1995 m. kovo 31 d. ir 2001 m. kovo 1 d. - 2001 m. kovo 31 d. laikotarpių pensijos dydžiu, kuris nustatytas minėtuoju sprendimu dėl pensijos perskaičiavimo.

Atsiliepimas

Atsakovo manymu, pareiškėjo teiginys, kad tuo metu galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 str. 5 d. buvo nustatyta, jog Fondo valdybos teritoriniai skyriai privalo pradėti mokėti perskaičiuotas pensijas ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo šio įstatymo įsigaliojimo, neatitinka tikrovės. Nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Pensijų įstatymo skirsnyje „Paskirtų pensijų mokėjimo tvarka“ (45-50 str. pagal Pensijų įstatymo redakciją, galiojusią iki 2005 m. liepos 1 d.) buvo sureguliuotas pensijų, paskirtų iki šio įstatymo įsigaliojimo, perskaičiavimas ir mokėjimas. Tuo metu galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 str. 5 d. buvo nustatyta, kad Fondo valdybos teritoriniai skyriai privalo pradėti mokėti perskaičiuotas pensijas ne vėliau kaip praėjus 6 mėnesiams nuo šio įstatymo įsigaliojimo, t. y. 1995 m. liepos mėn. Remiantis tuo, iki 1995 m. liepos mėn. Fondo valdybos teritoriniuose skyriuose vyko visų iki 1995 m. sausio 1 d. paskirtų senatvės ir invalidumo pensijų perskaičiavimas, o iki to laiko pensininkui buvo mokama anksčiau paskirta pensija, indeksuojama šio įstatymo 50 str. nustatyta tvarka. 1995 m. liepos mėn. kartu su perskaičiuota to mėnesio pensija, jei perskaičiuota pensija buvo didesnė, pensininkui buvo išmokama ir nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos susidariusi pensijos nepriemoka - skirtumas tarp perskaičiuotos ir 1995 m. sausio - birželio mėn. mokėtos pensijos. 1995 m. liepos 4 d. buvo priimtas įstatymas Nr. I-1011, papildęs Pensijų įstatymo 48 str. 2 dalimi, kurioje buvo nustatyta, kad perskaičiuojant pensijas asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas imamas ne didesnis kaip 5. Remdamiesi šiomis įstatymo nuostatomis, 1995 m. liepos mėn. Fondo valdybos teritoriniai skyriai perskaičiuotų pensijų gavėjams išmokėjo pensijų nepriemokas, susidariusias tarp nuo 1995 m. sausio 1 d. mokėtos neperskaičiuotos pensijos dydžio ir nuo 1995 m. sausio 1 d. perskaičiuotos pagal ne didesnį nei 5 draudžiamųjų pajamų koeficientą pensijos dydžio.

Pareiškėjui nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 1 d. taip pat buvo mokama neperskaičiuota (t. y. paskirta pagal Valstybinių pensijų įstatymą, galiojusį iki 1995 m. sausio 1 d.) senatvės pensija, atitinkamai ją indeksuojant. 1995 m. liepos mėn. jam buvo išmokėta perskaičiuota pensija už liepos mėn. ir nepriemoka, kuri susidarė nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 1 d., t. y. skirtumas tarp mokėtos neperskaičiuotos ir perskaičiuotos pagal Pensijų įstatymą pensijos, apskaičiuotos pagal draudžiamųjų pajamų koeficientą 5. Taigi, T. A. teiginys, kad perskaičiuota senatvės pensija jam turėjo būti išmokėta iki 1995 m. liepos 1 d., yra nepagrįstas. Atkreipia teismo dėmesį, kad T. A. dėl gautų draudžiamųjų pajamų dydžio mokamos senatvės pensijos dydis pagal Pensijų įstatymo nuostatas buvo ribojamas tik laikotarpiu nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. kovo 31 d., o pareiškėjas, vadovaudamasis Pensijų dalies išmokėjimo įstatymu, nepagrįstai reikalauja išmokėti negautą pensijos dalį už 1995 m. sausio 1 d. - 1995 m. liepos 19 d. laikotarpį, t. y. iškaitydamas laikotarpį nuo 1995 m. balandžio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d., kai jam buvo mokama viso dydžio paskirta senatvės pensija. Kadangi nuo 1995 m. balandžio 1 d. iki 2001 m. kovo 1 d. pareiškėjas nedirbo ir neturėjo draudžiamųjų pajamų, todėl jam buvo mokama viso dydžio paskirta senatvės pensija, pensijos mokėjimo pareiškėjo nurodytu 1995 m. balandžio 1 d. - 1995 m. liepos 19 d. laikotarpiu klausimas nepatenka į Pensijų dalies išmokėjimo įstatymo reguliavimo sritį.

Be to, atkreipia dėmesį į tai, kad savo apskaičiavime pareiškėjas neteisingai nurodo, kad 1995 m. liepos mėn. jam faktiškai buvo išmokėta 261,59 Lt (buvo išmokėta 426,81 Lt).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. (10.20)3-65983 bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. (6.5) I-7596 ir įpareigojo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių apskaičiuoti ir išmokėti T. A. neišmokėtos senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. T. A. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paliko nenagrinėtą ir įpareigojo Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją grąžinti T. A. 128 Lt sumokėto žyminio mokesčio.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, padarė išvadą, kad atsakovai sprendimuose nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjui nepriklauso gauti dalį neišmokėtos senatvės pensijos už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. Todėl yra juridinis pagrindas panaikinti Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. (10.20)3-65983 ir Fondo valdybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. (6.5) I-7596 kaip nepagrįstus dėl neteisingo teisės normų aiškinimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 2 p.), bei, atsižvelgus į tai, kad administracinėje byloje nėra tikslių duomenų apie pareiškėjui 1995 m. sausio 1 d. - 1995 m. liepos 19 d. laikotarpiu neišmokėtos senatvės pensijos dalies dydį, atsakovą Fondo valdybos Vilniaus skyrių (instituciją, atsakingą už senatvės pensijos mokėjimą) įpareigoti apskaičiuoti ir išmokėti T. A. neišmokėtos senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d. numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 str. 1 d. suinteresuota šalis dėl išlaidų atlyginimo teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pareiškėjas skunde nurodė, kad prašo priteisti iš atsakovų turėtas teismo išlaidas, tačiau rašytinio prašymo nepateikė ir nenurodė kokias išlaidas patyrė, nepateikė teismo išlaidų paskaičiavimo (teismui pateiktas tik pinigų priėmimo kvitas Nr. 456821), todėl teismas neturi galimybės įvertinti, ar prašymas atlyginti teismo išlaidas yra pagrįstas. Dėl šios priežasties T. A. prašymas dėl teismo išlaidų atlyginimo paliktinas nenagrinėtu.

Byloje yra pateiktas žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantis 2008 m. gruodžio 23 d. mokėjimo nurodymas Nr. 686679 (b. l. 2), kad sumokėtas 128 Lt dydžio žyminis mokestis. Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d. 2 p. numato, kad žyminiu mokesčiu neapmokestinami skundai (prašymai) dėl pensijų skyrimo ar atsisakymo jas skirti. T. A. paduotas skundas patenka į neapmokestinamų skundų kategoriją (ginčas kilęs dėl senatvės pensijos skaičiavimo ir mokėjimo), todėl Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija įpareigotina grąžinti T. A. 128 Lt sumokėto žyminio mokesčio (Administracinių bylų teisenos įstatymo 42 str. 1 d. 1 p.).

III.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (toliau – Fondo valdyba) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 28 d. sprendimą ir bylą pagal pareiškėjo skundą nutraukti.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino ir nepagrįstai netaikė Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatų, nustatančių, kad Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Fondo valdybai.

Atkreipia dėmesį, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos, apskaičiuojamos ir mokamos Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimais (Pensijų įstatymo 40 straispnio 5 dalis). Toks sprendimas buvo priimtas ir dėl senatvės pensijos perskaičiavimo T. A. nuo 1995 m. sausio 1 d. ribojant asmens draudžiamųjų pajamų koeficientą 5. 1995 m. liepos mėnesį priimto sprendimo dėl pensijos apskaičiavimo per Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą T. A. neginčijo, taigi praleido terminą šį sprendimą apskųsti. Todėl Fondo valdyba 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. (6.5) I-7596 atsisakė nagrinėti T. A. 2008 m. spalio 28 d. skundą ta apimtimi, kuria jis skundė 1995 metais mokėtos pensijos apskaičiavimą. Kadangi nuo 1995 m. sausio 1 d. pareiškėjui apskaičiuotos senatvės pensijos apskaičiavimo teisingumas nenuginčytas, kita sprendimo dalimi Fondo valdyba nusprendė, jog Fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimas dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo yra pagrįstas – priimtas vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymo ( toliau – Pensijos dalies išmokėjimo įstatymas) 2 straipsniu, nustatančiu, kad mokėtina pensijos dalimi laikomas asmeniui paskirtos ir priklaususios mokėti pensijos, kurios dydis pagal Pensijų įstatymo nuostatas buvo ribojamas dėl gautų draudžiamųjų pajamų dydžio, dydžių skirtumas.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino tos aplinkybės, jog pareiškėjo reikalavimas dėl negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo už 1995 m. balandžio mėn. – 1995 m. liepos 19 d. laikotarpį nepatenka į Pensijos dalies išmokėjimo įstatymo reguliavimo sritį, nes minėtu laikotarpiu pareiškėjui paskirtos pensijos dydis nebuvo ribojamas pagal tuo metu galiojusio Pensijų įstatymo 23 straispnio nuostatas, kadangi pareiškėjas nedirbo ir neturėjo draudžiamųjų pajamų.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 13 d. nutartimi (administracinėje byloje Nr.A(7)-23/2004) ir pasisakydamas, kad analogiškos faktinės aplinkybės yra nustatytos ir nagrinėtinoje byloje, visiškai neįvertino tos faktinės aplinkybės, jog paminėtoje administracinėje byloje nebuvo prašoma taikyti senaties terminų. Šioje byloje atsakovai prašė taikyti tiek Civilinio kodekso 1.125 straispnio 1 ir 8 dalyse nustatytus terminus, tiek nustatytus Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje ir priimti nutartį – bylą nutraukti. Taigi faktinės aplinkybės šioje ir minėtoje byloje Nr. (7)-23/2004 nesutampa.

Šalies argumentai

Atsakovas Valstybino socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius (toliau – Fondo valdybos Vilniaus skyrius) atiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodo, kad palaiko apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus ir prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 28 d. sprendimą ir bylą pagal pareiškėjo skundą nutraukti.

Atsiliepimas

Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 28 d. sprendimą ir atmesti apeliacinį skundą.

Atsiliepime pareiškėjas teigia, kad Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2 pensijų ir pašalpų filialo vedėjo 1995 m. liepos 6 d. valstybinio socialinio draudimo pensijos paskirtos iki 1995 m. sausio 1 d. perskaičiavimas atitiko 1994 m. liepos 18 d. Pensijų įstatymo redakciją, galiojusią nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. ir šiuo laikotarpiu jis turėjo būti vykdomas. Po 1995 m. liepos 20 d. įsigaliojusių 1994 m. liepos 18 d. Pensijų įstatymo pakeitimų Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2 pensijų ir pašalpų filialo vedėjo priimtas valstybinės socialinio draudimo pensijos paskirtos iki 1995 m. sausio 1 d. perskaičiavimo sprendimas, kuriuo pareiškėjui buvo pritaikytas maksimalus draudžiamųjų pajamų koeficientas 5, taip pat atitiko 1994 m. liepos 18 d. Pensijų įstatymo redakciją, galiojusią nuo 1995 m. liepos 20 d. ir po šio sprendimo priėmimo jis turėjo būti vykdomas. Kadangi abu sprendimai atitiko norminių teisės aktų reikalavimus, todėl jų skųsti per Pensijų įstatyme nustatytą 3 metų terminą nebuvo pagrindo ir būtinybės. Pažymi, kad ginčas keliamas ne iš priimtų sprendimų teisėtumo – neteisėtumo, o iš priimtų sprendimų vykdymo – nevykdymo. Dėl šių priežasčių apelianto teiginys, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė 3 metų termino sprendimams apskųsti yra nepagrįstas ir neturintis nieko bendra su pareiškėjo pareikštais reikalavimais.

Nurodo, jog kreipdamasis į teismą pareiškėjas prašė ne atlyginti jam padarytą žalą, o priteisti jam be teisėto pagrindo neišmokėtą pensijos dalį, kurios jis negavo atsakovui netinkamai vykdant 1995 m. liepos 6 d. priimtą pensijos perskaičiavimo sprendimą. Kadangi tai nėra reikalavimas dėl deliktinės prievolės vykdymo, todėl Civiliniame kodekse nustatyti ieškinio senaties terminai reikalavimams dėl atlyginimo pareikšti šio ginčo atveju netaikytini. Taip pat akcentuoja, jog tiek 1994 m. liepos 18 d. Pensijų įstatymo 42 straipsnis, tiek šiuo metu galiojančio Pensijų įstatymo 44 straispnis įtvirtina aiškią nuostatą, kad valstybės socialinio draudimo pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu.

Šalies argumentai

Akcentuoja, jog tiek kreipdamasis 2008 m. rugpjūčio 27 d. skundu į atsakovą, tiek kreipdamasi 2008 m. spalio 27 d. skundu į apeliantą, tiek vėliau kreipdamasis į teismą, pareiškėjas prašė tiksliai apskaičiuoti ir išmokėti jam priklausančią pensijos dalį, kurios jis negavo dėl pensijas skiriančios ir išmokančios institucijos kaltės, t.y. netinkamai vykdant atsakovo priimtą 1995 m. liepos 5 d. pensijos perskaičiavimo sprendimą. Nei viename iš savo skundų pareiškėjas nekėlė netinkamo Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymo taikymo klausimo, kadangi visą pensijos dalį, kuri pareiškėjui turėjo būti išmokėta remiantis šio įstatymo nuostatomis jis gavo ir dėl to jokių pretenzijų neturi. Todėl nesupranta apelianto teiginio reikšmės dėl negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo už 1995 m. balandžio mėn. – 1995 m. liepos 19 d. laikotarpį nepatekimo į Pensijos dalies išmokėjimo įstatymo reguliavimo sritį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinis ginčas kilo dėl atsakovų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus, todėl inter alia turi tiriama ir vertinama, ar pareiškėjas turi teisę reikalauti atlikti tokius veiksmus ir ar atsakovai turi kompetenciją ir pareigą juos atlikti.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 28 d. posėdžio protokolas, b. l. 87-91) pareiškėjas patikslino savo keliamus reikalavimus ir prašė neišmokėtą senatvės pensijos dydį priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Fondo valdybos ir Fondo valdybos Vilniaus skyriaus. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, administracinis ginčas kilo ne dėl deliktinės prievolės nevykdymo, t. y. nagrinėjamu atveju nėra sprendžiamas klausimas dėl valstybės civilinės atsakomybės, todėl Lietuvos valstybė, atstovaujama Fondo valdybos ir Fondo valdybos Vilniaus skyriaus, atsakovu šioje byloje buvo įtraukta nepagrįstai. Atsižvelgus į tai, šioje dalyje pareiškėjo reikalavimas dėl neišmokėto pensijos dydžio priteisimo bus nagrinėjamas toks, koks jis buvo suformuluotas skunde (inter alia patikslintame) pirmosios instancijos teismui. Atitinkamai nebus pasisakoma ir dėl CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatyto sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino taikymo atsakovų prašymu.

Pareiškėjas nurodo, kad jam už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. buvo išmokėta ne viso dydžio senatvės pensija, t. y., anot jo, jam už šį laikotarpį buvo išmokėta vadovaujantis nuo 1995 m. liepos 20 d. įsigaliojusia Pensijų įstatymo 48 straipsnio 2 dalimi ir taikant maksimalų draudžiamųjų pajamų koeficientą perskaičiuota senatvės pensija.

1995 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Pensijų įstatymo 45 straipsnio 5 dalyje buvo numatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo valdybos teritoriniai skyriai privalo pradėti mokėti perskaičiuotas pensijas ne vėliau kaip praėjus 6 mėnesiams nuo šio įstatymo įsigaliojimo; iki to laiko pensininkui mokama paskirtoji pensija, indeksuojant ją šio įstatymo 50 straipsnyje nustatyta tvarka; jei perskaičiuota pensija yra didesnė, skirtumas pensininkui kompensuojamas nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Tos pačios redakcijos Pensijų įstatymo 50 straipsnio 4 dalis įtvirtino, jog perskaičiuotos ar pagal šį įstatymą naujai paskirtos pensijos dydis neribojamas. 1995 m. liepos 20 d. įsigaliojusi Pensijų įstatymo 48 straipsnio 2 dalis nustatė, kad perskaičiuojant paskirtas pensijas, asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas imamas ne didesnis kaip 5.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas perskaičiavo pareiškėjui skiriamos senatvės pensijos dydį už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. vadovaudamasis vėliau įsigaliojusia Pensijų įstatymo 48 straipsnio 2 dalies nuostata (b. l. 52-53, 55), nors iš pradžių buvo atlikti kitokie skaičiavimai (b. l. 50-51), kuriais pareiškėjas ir remiasi prašydamas jam priteisti atitinkamo dydžio senatvės pensijos nepriemoką. Taip buvo pažeistas lex retro non agit principas. Be to, nėra aišku, kodėl atsakovas Fondo valdybos Vilniaus skyrius (tuo metu – Fondo valdybos Vilniaus miesto skyriaus 2-asis pensijų ir pašalpų filialas) dėl pareiškėjo perskaičiuotos senatvės pensijos dydžio vėliau priėmė kitokius sprendimus, nors pirmasis sprendimas, kuriuo remiasi pareiškėjas, nebuvo panaikintas, taigi buvo galiojantis. Galiausiai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A7-23/2004 sprendė dėl analogiškos situacijos ir konstatavo, kad perskaičiuojant senatvės pensiją už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d., nebuvo teisinio pagrindo remtis vėliau įsigaliojusia Pensijų įstatymo 48 straipsnio 2 dalies nuostata. Pažymėtina, kad apeliantas nepagrįstai teigia, jog šios ir pirmiau minėtos administracinių bylų faktinės aplinkybės nėra tapačios, nes administracinėje byloje Nr. A7-23/2004 nebuvo prašoma taikyti ieškinio senaties terminą. Vadovaujantis CK 1.130 straipsnio 2 dalimi, kuri numato, jog ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę, ieškinio senaties terminas netaikytinas ir šiuo atveju, kadangi, kaip matyti iš bylos medžiagos (b. l. 10, 13-15, 54-55), atsakovas Fondo valdybos Vilniaus skyrius dalį senatvės pensijos nepriemokos už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. apskaičiavo ir sumokėjo.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ta aplinkybė, kad pareiškėjas per Pensijų įstatyme nustatytą 3 metų terminą neapskundė atitinkamų atsakovo Fondo valdybos Vilniaus skyriaus (tuo metu – Fondo valdybos Vilniaus miesto skyriaus 2-asis pensijų ir pašalpų filialas) sprendimų dėl senatvės pensijos perskaičiavimo, neužkerta jam kelio reikalauti, kad būtų išmokėta senatvės pensijos nepriemoka, ypač atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog tas Fondo valdybos Vilniaus skyriaus (tuo metu – Fondo valdybos Vilniaus miesto skyriaus 2-asis pensijų ir pašalpų filialas) sprendimas, kuriuo remiasi pareiškėjas (b. l. 50-51), kaip minėta, būtų buvęs panaikintas ir negaliojantis. Be to, Pensijų įstatymo 44 straipsnio 1 dalis numato, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu.

Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas ginčijamus atsakovų Fondo valdybos ir Fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimus pripažino neteisėtais ir nepagrįstais ir juos ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu panaikino pagrįstai.

Pareiškėjas taip pat prašė jo naudai priteisti jam neišmokėtos senatvės pensijos dalį, kuri, jo nuomone, sudaro 17 248,77 Lt. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad į bylą nepateikus tikslių duomenų apie pareiškėjo senatvės pensijos už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. nepriemoką, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą Fondo valdybos Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjui jo nurodomą konkrečią sumą. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog nėra aišku, ar pareiškėjas, skaičiuodamas jam neišmokėtos senatvės pensijos už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. dalies dydį, atsižvelgė į 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Pensijų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatą, jog jaunesniems kaip 65 metų pensininkams, kurie turi būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą ir kurių draudžiamosios pajamos neviršija 1,5 minimalios mėnesinės algos, mokama visa valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija; tuo atveju, jeigu jų draudžiamosios pajamos didesnės kaip 1,5 minimalios mėnesinės algos, mokama pagrindinė senatvės pensijos dalis, nes jis nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. balandžio 3 d. turėjo draudžiamųjų pajamų (b. l. 16).

Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo, o apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusArtūras DrigotasVirgilijus Valančius