- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-21
- Bylos Nr.
- 1A-44-361-2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalius Jocys (pirm.), Aurelija Sadauskaitė, Stasys Valužis
- Kategorijos
Teisėja L. Bukauskienė Teisminio proceso 1-84-1-00019-2012-9
2013 m. vasario 21 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal V. V. gynėjo advokato A. S. apeliacinį skundą dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2012-11-27 nutarties, kuria V. V., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas padaręs uždraustą veiką, numatytą BK 153 str., tačiau netaikyta priverčiamųjų medicinos priemonių ir baudžiamoji byla nutraukta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
apylinkės teismo nutartyje nustatyta, kad V. V., būdamas nepakaltinamas, laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 10 d. iki 2012 m. sausio 6 d. (duomenys neskelbtini), tėvams priklausančiame name, kur ir pats gyvena, žinodamas, kad L. V. (gimęs (duomenys neskelbtini)) yra mažametis, jam atliko tvirtinimo veiksmus, tai yra ant veido užsidėjęs dujokaukę, išgąsdino vaiką, liepė jam nusimauti kelnes ir atsukti nugarą. L. V. taip padarius, jam lietė nuogą užpakalį ir į išeinamąją angą įkišo pirštą.
Šalies argumentai
V. V. gynėjas advokatas A. S. apeliaciniu skundu prašo nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį, kuria baudžiamąją bylą nutraukti neįrodžius, jog V. V. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką. Nurodo, kad ikiteisminį tyrimą inicijavo mažamečio L. V. motina J. J., kuri parodymuose pateikė tariamą jos vaiko pasakojimą, tačiau kuris objektyviais įrodymais nepatvirtintas, įtarimų kitiems asmenims nepareikšta. J. J. pripažino, kad jos santykiai su anyta R. V. blogi, pastaroji priekaištauja dėl sūnaus priežiūros, taigi neatmestina prielaida, kad J. J. siekė apriboti vaiko bendravimą su seneliais, be to, turėdama įtaką mažamečiui, įteigė vaikui nebūtus dalykus apie dėdę V. V.. Teismas nurodė, kad visi vaikai gal ką pameluoja, todėl kritiškai vertino liudytojų A. V., E. J., P. N., M. N. parodymus, taigi teismas lyg ir pripažino, jog L. V. galėjo fantazuoti ir meluoti, tačiau tada nebeaišku, kodėl kritiškai įvertinti minėtų liudytojų parodymai. Liudytojas E. J., kaip buvęs J. J. sutuoktinis, keletą metų gyveno su L. V., todėl jį pažinojo, taigi svarbu, kaip E. J. apibūdina vaiką. Liudytojai A. V., P. N., M. N. patvirtino, jog nėra pastebėję, jog V. V. domėtųsi seksu, pornografija ir kad jį domintų seksualinis gyvenimas. Teismo nutartyje kaip įrodymų šaltinis suabsoliutinama teismo psichiatrijos, teismo psichologijos 2012-05-15–06-16 ekspertizės išvados. Tačiau eksperto išvados turi būti vertinamos kaip ir kiti įrodymai, vadovaujamasi BPK 20 str. reikalavimais. Teismas, suteikęs pirmenybę ekspertizės išvadai, kažkodėl nepasisakė dėl eksperto D. T. parodymų teisme, kuriuose ekspertas paaiškino, jog V. V. netikslinga taikyti priverčiamąsias medicinos priemones, pakankamas gydymas bendrais pagrindais, taip pat, jog abejoja, ar V. V. galėjo įvykdyti nurodomą uždraustą veiką, tokią nuomonę susidarė atlikdamas ekspertizę šioje byloje. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad taip vadinama gąsdinimo priemonė – dujokaukė – seniai buvo naudojama kaip žaislas ir ją buvo ne kartą užsidėję kiti šeimos nariai, taip pat ir pats L. V., J. J.. Liudytojas D. N. nurodė, jog prašydamas jam kišti pirštą į užpakalį, L. V. sakė, jog tai jam patinka, nes taip jie darė su V. V.. Tik po to atsirado J. J. pasakojimais pagrįsta versija, jog vaikui dėl V. V. veiksmų skaudėjo ir vaikas verkė. V. V. pareikšti įtarimai pagrįsti tik vaiko pasakojimu, bet nepatvirtinti jokiais tiesioginiais ir objektyviais byloje surinktais įrodymais.
Teismo posėdyje V. V. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Gynėjas apeliaciniame skunde ginčija V. V. kaltę, kelia prielaidą, jog J. J. vaikui galėjo įteigti nebūtus dalykus apie dėdę V. V.. Kolegija, įvertinusi byloje ištirtų įrodymų visumą, vis dėlto atmeta galimybę, jog mažametis L. V., kieno nors veikiamas galėjo meluoti ar išsigalvoti apie V. V. ir taip galėtų būti siekiama pakenkti V. V. ar jo tėvams, L. V. seneliams.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, kiekviena iš pusių (V. V. giminaičiai bei su L. V. gyvenantys giminaičiai) duoda savo pusei palankius parodymus. Iš nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jog L. V. apie tai, jog V. V. jam į išeinamąją angą kišo pirštą, pirmiausia papasakojo kitam vaikui D. N.. Tai, jog L. V. tokias aplinkybes paminėjo, D. N. nurodė apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo. Iš vaikų pokalbio, kaip teigia, apie įvykį sužinojo ir pati J. J.. Pas ikiteisminio tyrimo teisėją taip pat buvo apklaustas L. V., kuris papasakojo, jog dėdė V. V. buvo užsidėjęs kaukę, todėl šio išsigando, paskui dėdė pasiūlė žaisti žaidimą, L. V. nusimauti kelnes, o taip padarius, V. V. būdamas už nugaros kišo pirštą jam į išeinamąją angą, taip pat L. V. apklausos metu nupiešė kaukę, su kuria jį gąsdino, piešinyje pažymėjo vietas, kurias jam lietė V. V.. Svarbu ir tai, jog tokias aplinkybes svetimiems asmenims vaikas papasakojo nedalyvaujant savo motinai. L. V. teiginius apie kaukę patvirtina ir objektyvūs duomenys, kadangi kratos metu namuose, kuriuose ir gyvena V. V., rasta dujokaukė. Priešingai nei teigiama advokato apeliaciniame skunde, nuosprendyje nėra suabsoliutinama teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė, atlikta L. V.. Ši ekspertizė vertinama kartu su kitais įrodymais bei leidžia teigti, jog L. V. galėjo ir gali teisingai suprasti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti apie tai parodymus. Be kita ko, šioje išvadoje taip pat nurodoma, kad ekspertizės metu tiriamasis L. V. iš esmės pakartoja anksčiau duotus savo parodymus, jo parodymai realistiški, atitinkantys jo žodyną, gyvenimišką patirtį. Tokios ekspertizės išvados leidžia dar tvirčiau paneigti apeliacinio skundo prielaidas apie motinos įtaką L. V. ar tai, jog kaltinimai išgalvoti siekiant kažkam pakenkti.
Gynėjas apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį, jog teismas nepasisakė dėl eksperto D. T. parodymų teisme, kuriuose ekspertas paaiškino, jog V. V. netikslinga taikyti priverčiamąsias medicinos priemones, taip pat ekspertas abejojo, ar V. V. galėjo įvykdyti nurodomą uždraustą veiką. Tačiau su šiais argumentais sutikti negalima. Pirmosios instancijos teismas V. V. netaikė priverčiamųjų medicinos priemonių ir tokį savo sprendimą išsamiai motyvavo, apygardos teismas su šiais motyvais sutinka. Be to, V. V. ekspertizė bei eksperto parodymai nepaneigia anksčiau aptartų įrodymų, kurie, kolegijos vertinimu, yra pakankamai svarūs, jog leistų spręsti, kad šiuo atveju vis dėlto buvo padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad dujokaukė seniai buvo naudojama kaip žaislas ir ją buvo ne kartą užsidėję kiti šeimos nariai, tačiau šis argumentas nesuteikia pagrindo abejoti L. V. parodymais, jog jis, pamatęs V. V. su šia kauke, išsigando.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nutartis teisėta ir pagrįsta, naikinti ją apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
V. V. gynėjo advokato A. S. apeliacinį skundą atmesti.