Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimutės Jokubauskaitės ir Aušrelės Mažrimienės,

2017 m. kovo 7 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. T. (toliau – ir Pareiškėjas) kreipėsi skundu į teismą prašydamas panaikinti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Atsakovas, Klaipėdos AVPK) 2017 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. 17-IL-30-00026-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas) ir įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad 2016 m. gruodžio 9 d. Klaipėdos AVPK pateikė prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus savigynai ir ginklo naudojimo leidimą. Atsakovas 2017 m. sausio 5 d. sprendimu Nr. 17-IL-30-00026-e atsisakė išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus ir ginklo naudojimo leidimą. Atsakovas skundžiamą sprendimą motyvuoja tuo, jog patikrinus pareiškėjo anketinius duomenis gauta informacija: 1) 2002 m. gegužės 23 d. Vilniaus apygardos teismas pareiškėją pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 274 straipsnio 3 dalyje ir nuteisė laisvės atėmimo bausme vieneriems metams su ¼ turto konfiskavimu; 2) Kretingos rajono policijos komisariatas 2009 m. gegužės 20 d. pareiškėją pripažino įtariamuoju baudžiamojoje byloje jį įtariant padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, tačiau 2009 m. birželio 12 d. Kretingos rajono apylinkės prokuratūra priėmė nutarimą ikiteisminį tyrimą nutraukti; 3) pareiškėjas 13 kartų baustas už padarytus administracinius teisės pažeidimus. Skundžiamame sprendime atsakovas taip pat teigia, jog Lietuvos kriminalinės policijos biuro Veiklos koordinavimo ir kontrolės valdyba informavo, kad nerekomenduoja pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Atsakovas dėl aukščiau nurodytų aplinkybių priėmė išvadą, jog pareiškėjas įsigijęs ginklą gali kelti grėsmę kitu asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar saugumui, todėl atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą.

Pareiškėjo nuomone, atsakovo skundžiamame sprendime nurodyti motyvai apie jo keliamą grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui yra niekuo nepagrįsti. Nurodo, jog Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas įpareigoją atsakovą pateikti paaiškinimus ir motyvuoti sprendimą, kuriuo atsisakoma išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Pažymi, kad skundžiame sprendime nurodyti pareiškėjo atlikti teisės pažeidimai nesudaro pagrindo atsisakyti tenkinti 2016 m. gruodžio 9 d. pateiktą prašymą. Sutinka, jog 2002 m. gegužės 5 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu už sukčiavimą stambiu mastu, tačiau atkreipia dėmesį, jog nuosprendžiu paskirtą laivės atėmimo bausmę atliko, teistumas yra išnykęs, kitų teistumų neturi. Pareiškėjas skunde pabrėžia, jog atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, kad 2009 m. jis buvo pripažintas įtariamuoju baudžiamojoje byloje Nr. 69-1-000-89-09, kadangi šis ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nenustačius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, požymių. Taip pat pareiškėjas sutinka su aplinkybe, kad yra 13 kartų baustas administracine tvarka, tačiau akcentuoja, jog šiuo metu turi tik vieną galiojančią nuobaudą, visos nuobaudos skirtos už mažareikšmius kelių eismo taisyklių pažeidimus. Pareiškėjas skunde atkreipia dėmesį, jog vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2014 m. sausio 21 d. nurodymo Nr. 5-N-1 „Dėl civilinėje apyvartoje esančių šaunamųjų ginklų kontrolės sugriežtinimo“ 2.3 punktu įpareigoja teritorinių policijos įstaigų viešosios policijos licencijavimo skyriaus padalinius, atsisakant išduoti leidimus laikyti (nešiotis) ginklus neapsiriboti tik kriminalinės žvalgybos informacija. Pareiškėjo nuomone, įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad Klaipėdos AVPK 2017 m. sausio 5 d. sprendimas iš esmės neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl naikintinas.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas advokatas Romanas Lupeika palaiko skundą jame nurodytų argumentų pagrindu, prašo skundą tenkinti.

Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundo argumentais nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas teigia, jog 2016 m. gruodžio 9 d. gautas pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus savigynai ir ginklo naudotojo leidimą. Informuoja, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu B, C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei bei sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Atsakovas nurodo, kad vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis atliko A. T. anketinių duomenų patikrinimą ir nustatė, kad pareiškėjas praeityje buvo pripažintas kaltu įvykdžius nusikalstamą veiką – sukčiavimą padarytą stambiu mastu, 13 kartų baustas už padarytus administracinius teisės pažeidimus. Atkreipia dėmesį, jog Lietuvos kriminalinės policijos biuro Veiklos koordinavimo ir kontrolės valdyba 2017 m. sausio 2 d. rašte nerekomendavo pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Atsakovas atsiliepime į skundą akcentuoja, jog atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, jog pareiškėjas praeityje teistas, sistemingai daro administracinius pažeidimus, Lietuvos kriminalinės policijos rekomendacijas galima teigti, jog pareiškėjas įsigydamas ir turėdamas ginklus gali kelti grėsmę kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjas nepagrįstai savo skundą grindžia aplinkybe, jog jo teistumas yra išnykęs. Atsakovo nuomone, teistumas baudžiamosios teisės prasme gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas negali būti panaikintas ir lieka asmens biografijos dalimi, charakterizuojančia jo asmenybę. Atsakovas akcentuoja, jog visi Klaipėdos AVPK pareigūnų atlikti veiksmai atitiko Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo ir kitų norminių aktų reikalavimus, todėl yra tinkami, pagrįsti ir teisėti.

Pareiškėjas ir atsakovas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas tinkamai. Pareiškėjas ir atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko. Atsakovas atsiliepime prašo bylą nagrinėti jo atstovui nedalyvaujant.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 77 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. sausio 5 d. sprendimo Nr. 17-IL-30-00026-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“, kuriuo atsisakyta pareiškėjui A. T. išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus ir ginklo naudotojo leidimą teisėtumo ir pagrįstumo. Panaikinus skundžiamą sprendimą pareiškėjas prašo įpareigoti atsakovą tenkinti jo 2016 m. gruodžio 9 d. prašymą ir išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus ir ginklo naudotojo leidimą. Teisiniu skundžiamo sprendimo priėmimo pagrindu nurodytas Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir GŠKĮ) 17 straipsnio 1 dalies 11 punktas ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių patvirtinimo“ patvirtintu Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų apyvartos ir jos kontrolės taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 17 punktas. Faktiniais atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus pagrindais nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas: 1) 2002 m. gegužės 23 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 274 straipsnio 3 dalyje (sukčiavimas, padarytas stambiu mastu) ir nuteistas vienerių metų laisvės atėmimo bausme su ¼ turto konfiskavimu; 2) 2009 m. gegužės 20 d. Kretingos rajono policijos komisariato sprendimu buvo pripažintas įtariamuoju baudžiamojoje byloje Nr. 69-1-00089-09 padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje (vagystė), tačiau Kretingos rajono apylinkės prokuratūros 2009 m. birželio 12 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas; 3) 13 kartų baustas už administracinius teisės pažeidimus; 4) 2017 m. sausio 2 d. iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro Veiklos koordinavimo ir kontrolės valdybos gauta informacija, jog patikrinus duomenis apie pareiškėją, jam nerekomenduojama išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Pareiškėjas reikalavimą panaikinti Klaipėdos AVPK 2017 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. 17-IL-30-00026-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ motyvuoja tuo, kad: 1) atsakovas priimdamas skundžiamą sprendimą nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, kad prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus pateikimo metu jo teistumas buvo išnykęs; 2) atsakovas neturėjo pagrindo remtis aplinkybe, kad pareiškėjas buvo pripažintas įtariamuoju baudžiamojoje byloje Nr. 69-1-000-89-09, kadangi jo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nepagrįstas, o vėliau ir nutrauktas Kretingos rajono apylinkės prokuratūros nutarimu, nes nebuvo nustatyta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; 3) priimant skundžiamą sprendimą Klaipėdos AVPK neatsižvelgė į aplinkybę, jog pareiškėjas prašymo pateikimo metu turėjo tik vieną galiojančią administracinę nuobaudą, taip pat pabrėžia, kad visi atlikti administracinės teisės pažeidimai yra mažareikšmiai kelių eismo taisyklių pažeidimai; 4) skundžiamas sprendimas yra nemotyvuotas, paremtas tik kriminalinės žvalgybos metu surinkta informacija, todėl prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas). Pažymėtina, kad ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. Įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia nustatydamas teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones privalo paisyti proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2013 m. sausio 25 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat nurodė, jog tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Beje, tokią galimybę numato ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal šią Konvenciją ir susiformavusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas. Minėto įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą, siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (1 straipsnio 1 dalis). Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo paskirtis – nustatyti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas (1 straipsnio 2 dalis). Pagal GŠKĮ pateiktą ginklų grupavimą į kategorijas (3-6 straipsniai), savigynai skirti ginklai patenka į B ir C kategorijos ginklų grupes. GŠKĮ 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad leidimus įsigyti ginklus, leidimus laikyti ir leidimus nešiotis A, B, C kategorijų ginklus išduoda policijos įstaigos, gavusios asmenų rašytinius prašymus arba elektroninėmis priemonėmis per Paslaugų ir gaminių kontaktinį centrą arba Policijos elektroninių paslaugų sistemą, pagal kuriuos galima identifikuoti juos pateikusį asmenį. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1-11 punktuose pateikiamas sąrašas atvejų, kada fizinis asmuo negali įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų. Viena iš tokių aplinkybių, ribojančių fizinio asmens teisę įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų – policija turi duomenų, kad prašymą pateikęs fizinis asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui (17 straipsnio 1 dalies 11 punktas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, jog Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas nepateikia konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja didėlė pasikėsinimo į minėtus gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (pvz. žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-624-1319/2014; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-639-756/2015 ir kt.). Šioje byloje svarbu yra nustatyti tai, ar atsakovas turėjo duomenų, kad pareiškėjas kelia grėsmę ir, remiantis jais, priėmė sprendimą, t. y. neveikė ultra vires. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalį teismas, vertindamas įrodymus, turi laikytis įrodymų vertinimo taisyklių, pagal kurias jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Iš administracinėje byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas 2002 m. gegužės 23 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu atlikus nusikalstamą veiką numatytą BK (1961 m. redakcija) 274 straipsnio 3 dalyje (sukčiavimas, padarytas stambiu mastu) ir skyrė vienerių metų laisvės atėmimo bausmę su ¼ turto konfiskavimu. Taip pat nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog 2009 m. gegužės 20 d. Kretingos rajono policijos komisariatas A. T. pripažino įtariamuoju baudžiamojoje byloje Nr. 69-1-00089-09. Pareiškėjas buvo įtariamas padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje (vagystė), tačiau Kretingos rajono apylinkės prokuratūra vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 212 straipsnio 1 dalies 1 punktu 2009 m. birželio 12 d. priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, kadangi nenustatyta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Skundžiamas sprendimas motyvuotas ir tuo, kad pareiškėjas yra 13 kartu baustas administracine tvarka už teisės pažeidimus. Iš bylos duomenų galima matyti, kad pareiškėjas 2010 m. vasario 9 d., 2014 m. sausio 14 d., 2014 m. sausio 18 d. baustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 123 straipsnio 1 dalį – už transporto priemonių vairavimo tvarkos pažeidimus; 2010 m. kovo 28 d., 2010 m. rugsėjo 17 d., 2010 m. spalio 12 d., 2011 m. birželio 15 d., 2011 m. spalio 26 d., 2014 m. balandžio 26 d. ir 2016 m. kovo 25 d. baustas pagal ATPK 124¹ straipsnio 2, 4 ir 7 dalys – už kelio ženklų reikalavimų nesilaikymą, žmonių vežimo ir kelių eismo taisyklių pažeidimus; 2010 m. liepos 12 d. baustas pagal ATPK 134 straipsnio 1 dalį – už naudojimosi saugos diržais, taip pat motociklininko šalmais tvarkos pažeidimus; 2014 m. vasario 17 d. ir 2014 m. rugpjūčio 29 d. baustas pagal ATPK 124 straipsnio 3 ir 4 dalys - už nustatyto greičio viršijimą. Paminėtina, jog tarp proceso šalių ginčo dėl aukščiau paminėtų aplinkybių nėra.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus savigynai ir ginklo naudojimo leidimą pateikimo metu jo teistumas buvo išnykęs, nusikalstama veika įvykdyta labai seniai, pažymi, kad daugiau teistas nėra, todėl, pareiškėjo nuomone, Klaipėdos AVPK priimdamas skundžiamą sprendimą nepagrįstai rėmėsi šia aplinkybe. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginį, pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime išaiškino, jog teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi, charakterizuojančia jo asmenybę. Atsižvelgiant į aukščiau paminėtą Konstitucinio Teismo išaiškinimą, konstatuotina, jog Klaipėdos AVPK vertindamas pareiškėjo 2016 m. gruodžio 9 d. prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus savigynai ir ginklo naudotojo leidimą pagrįstai vertino aplinkybę, jog pareiškėjas praeityje buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.51 straipsnis numato, kad daiktus, turinčius ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, visuomenės ar valstybės saugumui, arba dėl kitų priežasčių (ginklai, smarkiai veikiantys nuodai ir kt.) galima įsigyti tiktai pagal specialius leidimus; tokius daiktus ir leidimų jiems įsigyti išdavimo tvarką nustato įstatymai. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo turinys rodo, jog įstatymų leidėjas ginklus traktuoja kaip ypatingos prigimties civilinėje apyvartoje esančius daiktus, ši apyvarta, be kita ko, siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės saugumą, sveikatą, išsamiai reglamentuojama. Įstatymo nuostatos (pvz. 17, 18, 30 straipsniai) rodo, kad asmenims, kurie nori įsigyti ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Pareiškėjas, kaip jau minėta, praeityje teistas, daug kartų baustas administracine tvarka už teisės pažeidimus, kuriais pažeisdamas Kelių eismo taisykles rizikuoja savo bei kitų asmenų sveikata, kelia grėsmę nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tokie pareiškėjo elgesio faktai pažeidžia GŠKĮ įtvirtintus rūpestingumo ir atidumo reikalavimus, keliamus ginklo turėtojui ir tokiu būdu įrodo jo elgesio grėsmę.

Pareiškėjas skunde akcentuoja, jog skundžiamas sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2014 m. sausio 21 d. nurodymo Nr. 5-N-1 „Dėl civilinėje apyvartoje esančių šaunamųjų ginklų kontrolės sugriežtinimo“ 2.3 punktui, kadangi yra nemotyvuotas, paremtas tik kriminalinės žvalgybos informacija, todėl naikintinas. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2014 m. sausio 21 d. nurodymo Nr. 5-N-1 „Dėl civilinėje apyvartoje esančių šaunamųjų ginklų kontrolės sugriežtinimo“ 2.3 punktas įpareigoja teritorinių policijos įstaigas atsisakant išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, neapsiriboti tik kriminalinės žvalgybos informacija.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis teigia, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad viešojo administravimo sistemai priklausančių kompetentingų institucijų sprendimai turi būti aiškūs, tikslūs, nedviprasmiški, leidžiantys suinteresuotam subjektui suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį valdžios institucijos sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-1395/2008). Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A756-700/2008, A756-422/2009). Teisėjų kolegija įvertinusi Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. 17-IL-30-00026-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ turinį, pripažįsta, jog minėtas individualus administracinis aktas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus – yra pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Taip pat paminėtina, jog pareiškėjo teiginys, kad atsakovas priimdamas skundžiamą sprendimą apsiribojo tik kriminalinės žvalgybos informacija yra nepagrįstas, kadangi iš individualaus administracinio akto turinio matyti, jog Lietuvos kriminalinės policijos biuro Veiklos koordinavimo ir kontrolės valdybos rekomendacija netenkinti pareiškėjo 2016 m. gruodžio 9 d. prašymą yra tik viena iš keleto aplinkybių, kuriomis rėmėsi Klaipėdos AVPK, priimdamas sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Visuma administracinėje byloje nustatytų faktinių aplinkybių įrodo, jog pareiškėjas kelia grėsmę savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei bei visuomenės saugumui t. y., patenka į GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto reguliavimo sritį. Kaip minėta, Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto prasme nėra apibrėžti visi asmenį individualizuojantys požymiai, todėl konkrečių kriterijų, kokia forma jie turėtų būti teikiami atsakingai įstaigai, kuri vertina klausimą dėl galimybės asmeniui išduoti leidimą, nėra. Teisėjų kolegija, įvertinusi jau minėtus rašytinius bylos įrodymus, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju buvo surinkta pakankamai duomenų teisėtam ir pagrįstam sprendimui priimti. Prielaidų teigti, jog skundžiamu sprendimu buvo nepagrįstai apribotos pareiškėjo teisės, atsižvelgus į byloje nustatytų aplinkybių visetą, nagrinėjamu atveju taip pat nėra.

Teisėjų kolegija, nenustatė ir kitų skundžiamo sprendimo naikinimo pagrindų, t. y., to, kad jį būtų priėmęs nekompetentingas administravimo subjektas ar jo priėmimo metu būtų pažeistos pagrindinės procedūros, todėl naikinti priimto sprendimo bei tenkinti pareiškėjo išvestinį reikalavimą - įpareigoti atsakovą išduoti leidimą įsigyti ginklą - nėra pagrindo. Vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu, pareiškėjo A. T. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.