Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės mėnesio iki 2016-03-16.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-09-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Bylos duomenimis (b.l. 14, 20, 21) nustatyta, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas Pravieniškių PN-AK atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę 9 būrio 9 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 33,92 kv. m, įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,39 kv. m gyvenamojo ploto (33,92/10), 9 būrio 10 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 33,92 kv. m, įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,38 kv. m gyvenamojo ploto 933,82/10) bei 9 būrio 13 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 35,78 kv. m, įrengtos 7 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 5,11 kv. m gyvenamojo ploto (35,78/7). Taigi, pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko sąlygomis, kurios užtikrino, kad jo orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų jam didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, taigi teismas vadovaujasi spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš kitų netinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų. Nurodo, kad trūko higieninio inventoriaus ir sanitarinių įrenginių, nebuvo remontuojamos patalpos ir šalinamas grybelis, gyvenamosiose patalpose buvo tarakonų ir blakių, nebuvo laisvalaikio kambario bei džiovyklų.

Pareiškėjas teigia, kad trūko higieninio inventoriaus ir sanitarinių įrenginių. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintose 2004-06-09 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 (aktuali akto redakcija, galiojusi nuo 2010-03-03 iki 2017-01-01) nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2016-09-14 pažymoje Nr. 77-2252 (b.l. 21) nurodyta, kad 9 būrio sanitariniame mazge yra 6 unitazai, 4 pisuarai, o prausykloje – 8 praustuvės, 4 kojų plautuvės, bet nenurodo kiek asmenų naudojosi šiais sanitariniais įrenginiais. Tačiau pažymėtina, kad pareiškėjo teiginiai dėl higieninio inventoriaus ir sanitarinių įrenginių trūkumo yra deklaratyvūs, pareiškėjas šių aplinkybių nedetalizavo (ko konkrečiai trūko), neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad gyvenamosiose patalpose buvo parazitų (tarakonų ir blakių). Iki 2015-11-01 laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010) 60 punktas nustatė, kad Laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją) [4.19], kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka. Nuo 2015-11-01 galiojančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - Higienos norma HN 134:2015) 20 punktą, laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų pėdsakus, - jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka [10.5]. Bylos duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK 2014-11-14 sudarė sutartį Nr. KN-P-2014/392/76-145 su UAB „Dezinfa“ (prieš tai galiojo 2011-10-24 sutartis Nr. KN-P-2011/200/71-161), pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos, darbia atliekami 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį (b.l. 21, 22-48). Todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų, neužtikrinant blakių ir tarakonų naikinimo gyvenamosiose patalpose.

Pareiškėjo argumentus dėl drabužių ir batų džiovyklos nebuvimo paneigia Pravieniškių PN-AK 2016-09-14 pažymos Nr. 77-2252 (b.l. 21) duomenys, kad 8 - 9 būrių pasivaikščiojimo kieme buvo įrengta stacionari drabužių ir batų džiovykla.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad bendrabučio tipo patalpose, kuriose jis gyveno ginčui aktualiu laikotarpiu, neįrengtas laisvalaikio kambarys, patalpų trūkumas tiesiogiai įtakojo gyvenamojo ploto sumažėjimą, laisvalaikio laikas buvo leidžiamas paskirtoje miegamojoje patalpoje. Nurodo, kad dėl didelio nuteistųjų skaičiaus iš laisvalaikio kambario buvo padaryta gyvenamoji sekcija su 8 miegamosiomis vietomis.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-06 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8. punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys. Atsakovas nepaneigė pareiškėjo skundo argumento, jog būryje, kuriame atliko laisvės atėmimo bausmę pareiškėjas, nebuvo laisvalaikio kambario. Tačiau ginčo kontekste svarbios ir bausmės atlikimo pataisos namuose bendrosios sąlygos - t. y., kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, jog šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, dalyvauti socialinėse programose, dirbti ir t.t.. Taigi, buvimas gyvenamojoje patalpoje bei laisvalaikio kambaryje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu laiku arba nerandant kito užsiėmimo laisvalaikiu. Pareiškėjas šių aplinkybių iš esmės neginčija. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog laisvalaikio kambario nebuvimą, kompensavo suteikta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus ribose, darbo zonoje, be to nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas jo gyvenamosiose patalpose (ABTĮ 57 str.). Be to, pareiškėjas skunde tik abstrakčiai konstatuoja, kad laisvalaikio laikas buvo leidžiamas paskirtoje gyvenamojoje patalpoje, tačiau neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio.

Pareiškėjas taip pat tik deklaratyviai teigia, jog atsakovas neremontavo patalpų, nešalino grybelio. Kokios neigiamos pasekmės dėl neremontuojamų patalpų pareiškėjui kilo, jis nenurodo, kodėl atsakovas privalėjo remontuoti patalpas taip pat skunde nėra nurodyta. Be to akcentuotina, jog nuteistieji turi prievolę tvarkyti patalpas (b.l. 51-53), todėl jei pareiškėjo gyvenamosiose patalpose, kaip nurodo pareiškėjas, buvo grybelis, reiškia pareiškėjas ar kiti gyvenamųjų patalpų budėtojai netinkamai atliko savo pareigas ir netvarkė gyvenamųjų patalpų.

Byloje nustačius, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę užtikrinant jam teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą bei laikantis higienos reikalavimų, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala. Nenustačius Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.