Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. L. , atstovaujamos atstovės pagal įstatymą I. M. , atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovės J. L. , atstovaujamos atstovės pagal įstatymą I. M. , ieškinys atsakovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Varalda“ (dabartinis teisinis statusas – bankrutavusi) dėl užstatymo teisės nustatymo sutarties pripažinimo pasibaigusia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl aiškinimo ir taikymo teisės normų, apibrėžiančių užstatymo teisės (superficies) pabaigą dėl užstatymo teisę nustatančiame akte nustatyto mokesčio nemokėjimo ilgiau kaip 2 metus, kuomet užstatymo teisės turėtojas yra bankrutuojanti įmonė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

ieškovė nurodė, kad skundžiamą nutartį gavo 2011 m. gruodžio 29 d., todėl atskirasis skundas pateiktas 2012 m. sausio 10 d. nepraleidus įstatymo nustatyto termino;ši Sutartis yra einamoji, todėl ieškovei kas mėnesį turi būti mokama po 1 500 Lt, o ieškovė turi būti įtraukta į pirmos eilės kreditorių sąrašą. Iš kitos pusės, Sutartis privalo būti nutraukta, nes draudžiama vykdyti bankrutuojančiai įmonei prievoles po bankroto bylos iškėlimo (Įmonių bankroto įstatymo 10 str.) bei didinti įsipareigojimus kreditoriams;pastatai atsakovui priklausė ir iki Sutarties sudarymo. Be to, jai pasibaigus, atsakovas turėtų teisę kreiptis dėl servituto nustatymo. Vadinasi, Sutarties pasibaigimas neįtakotų pastatų vertės;ieškovė kaip nepilnametis asmuo siekia apsaugoti savo interesus, tai yra laisvai disponuoti jai nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atnaujinamas terminas atskirajam skundui paduoti.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis buvo priimta žodiniame teismo posėdyje, nedalyvaujant ieškovės pagal įstatymą atstovei ir advokatui (b.l. 66-68). Byloje nėra įrodymų, kad ši nutartis būtų buvusi išsiųsta paštu byloje dalyvaujantiems asmenims. Bylos aplanko vidinėje pusėje yra žyma, kad ieškovės atstovas advokatas Mindaugas Paukštė skundžiamos nutarties kopiją atsiėmė tik 2011 m. gruodžio 29 d. Ieškovės atskirasis skundas dėl skundžiamos nutarties buvo įteiktas pasiuntinių paslaugų teikėjui UAB „Greitasis kurjeris“ 2012 m. sausio 4 d. (b.l. 71). Iš ieškovės atskirojo skundo, kurį surašė ir pasirašė advokatas Mindaugas Paukštė, turinio matyti, kad advokatas atskirojo skundo padavimo termino pradžią klaidingai skaičiavo nuo nutarties, priimtos žodinio proceso tvarka, kopijos gavimo dienos, o ne nutarties priėmimo momento kaip numatyta įstatyme (CPK 335 str. 1 d.). Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ieškovė atskirąjį skundą pateikė daugiau nei 1 mėnesį praleidusi įstatymo nustatytą 7 dienų terminą dėl jos atstovo – advokato, kuris yra profesionalus teisininkas, netinkamo savo pareigų atlikimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. spalio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2007 yra konstatavęs, kad: „Procesinė teisė vesti bylą per atstovą (CPK 51 str.) ir su jos įgyvendinimu susiję procesiniai veiksmai (CPK 118 str., 133 str. 2 d.) yra dispozityvumo principo sudėtinė dalis, todėl kai nustatoma, kad dėl netinkamo atstovavimo pažeidžiamas kitas to paties principo elementas – teisė į apeliaciją, gintina pastaroji, užtikrinant dispozityvumo principo veikimą visa apimtimi ir taip garantuojant civilinio proceso tikslų įgyvendinimą (CPK 2 str.)“. Atsižvelgiant į išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju termino atskirajam skundui pateikti praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis bei sudarančiomis pagrindą teisėjų kolegijai ex officio atnaujinti terminą ieškovės atskirajam skundui paduoti (CPK 75 str., 78 str., 307 str. 2 d. 1 p., 338 str.). Atsižvelgiant į išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovo atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, kuriais atsakovas prašo nepriimti ieškovės atskirojo skundo kaip paduoto praleidus įstatymo nustatytą terminą (CPK 12 ir 178 str.).

Atskirasis skundas tenkinamas iš dalies.

CK 4.160 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta vienos iš daiktinių teisių – užstatymo teisės (superficies) sąvoka, pagal kurią užstatymo teisė (superficies) apibrėžiama kaip teisė naudotis kitam asmeniui priklausančia žeme statiniams statyti ar įsigyti bei valdyti nuosavybės teise ar žemės gelmėms naudoti. Iš įstatymo leidėjo įtvirtinto užstatymo teisės (superficies) apibrėžimo galima daryti išvadą, kad užstatymo teisė nustatoma tuomet, kai žemės savininkas nepageidauja ar jam yra nenaudinga būti ant jam priklausančio žemės sklypo stovinčių statinių savininku ar eksploatuoti jam priklausančiame žemės sklype esančių gelmių. Tačiau žemės savininkas turi teisę gauti iš užstatymo teisės turėtojo užstatymo teisę nustatančiame akte numatytą mokestį už naudojimąsi jo žemės sklypu statiniams statyti/valdyti nuosavybės teise ar žemės gelmėms naudoti (CK 4.161. str.). Būtent siekiant apginti žemės savininko teisę į mokestį už naudojimąsi jo sklypu, kaip vieną iš užstatymo teisės pasibaigimo pagrindų įstatymo leidėjas numatė atvejį, kuomet užstatymo teisės turėtojas daugiau kaip už 2 metus nemoka užstatymo teisę nustatančiame akte nustatyto mokesčio (CK 4.164 str. 1 d. 4 p.). Norint nustatyti, ar užstatymo teisė pasibaigė minėtu pagrindu, visų pirma reikia nustatyti faktą, kad užstatymo teisės turėtojas periodiškai nepertraukiamai daugiau kaip 2 metus nemokėjo žemės savininkui užstatymo teisės akte nustatyto mokesčio. Pažymėtina, kad tuo atveju, kai sandorio dėl naudojimosi užstatymo teise šalis yra bankrutuojanti (bankrutavusi) įmonė, įsipareigojimų pagal tokį sandorį vykdymą bei sandorio nevykdymo teisines pasekmes reglamentuoja ne tik tokiems sandoriams taikytinos bendrosios teisės normos, įtvirtintos atitinkamuose CK straipsniuose, bet ir specialiosios teisės normos, įtvirtintos Įmonių bankroto įstatyme (Įmonių bankroto įstatymo 1 str. 1-3 d., CK 1.1 str. 1 d.).

Iš įmonių bankroto įstatymo normų, nustatančių bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės kreditorių sąrašo tvirtinimo tvarką, matyti, kad tvirtinami tie kreditorių finansiniai reikalavimai, kurie atsirado iki bankroto bylos iškėlimo dienos (Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 4 d. 5 p., 7 d. 4 p., 21 str. 1 d., 26 str.). Vadinasi, tuo atveju, jei paaiškėja, kad bankrutuojanti įmonė kaip užstatymo teisės turėtoja iki bankroto bylos iškėlimo dienos nesumokėjo viso/dalies mokesčio žemės savininkui, pastarasis turi būti įtrauktas su atitinkamo dydžio finansiniu reikalavimu į kreditorių sąrašą. Tuo atveju, jei bankrutuojanti įmonė iki bankroto bylos iškėlimo daugiau kaip 2 metus nemokėjo užstatymo teisės nustatymo sandoryje nurodyto mokesčio, užstatymo teisės laikoma pasibaigusia (CK 4.164 str. 1 d. 4 p.). Tuo tarpu paaiškėjus, kad bankroto bylos iškėlimo metu dar nebuvo suėjęs minėtas 2 metų terminas, toks užstatymo teisės nustatymo sandoris nėra laikomas pasibaigusiu CK 4.164 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytu pagrindu ir bankroto administratorius turi teisę nuspręsti, ar tokį sandorį bankrutuojanti įmonė toliau vykdys kaip ekonomiškai naudingą, ar jį laikys pasibaigusiu dėl bankroto bylos iškėlimo (Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 4 p. ir 17 str.). Bankroto administratoriui nusprendus toliau vykdyti nepasibaigusį sandorį dėl užstatymo teisės nustatymo, CK 4.164 straipsnio 1 dalies 4 punkte (ir sutartyje) nustatytas 2 metų mokesčio nesumokėjimo terminas, kaip užstatymo teisės pasibaigimo pagrindas, tęsiasi ir turi būti skaičiuojamas toliau. Pažymėtina, kad bankroto administratoriui nusprendus toliau vykdyti nepasibaigusį sandorį, bankrutuojanti (bankrutavusi) įmonė prisiima visus šalių sutartyje numatytus įsipareigojimus bei nevykdymo pasekmes ir laikoma tinkamai vykdančia tik tas pinigines prievoles, pagal kurias realiai atlieka einamuosius mokėjimus, o ne pripažįsta susidariusius įsiskolinimus kreditoriams ir sutinka dėl jų įtraukimo į kreditorių sąrašą. Todėl iš bankroto administratoriaus atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentų teisėjų kolegijai kyla pagrįstų abejonių, ar bankroto administratorius, nusprendęs tęsti 2008 m. sausio 15 d. Užstatymo teisės nustatymo sutarties vykdymą, nevykdant bankrutuojančios įmonės piniginių prievolių, dėl ko didėja įmonės įsipareigojimai kreditoriams (įskaitant ieškovę), teisingai suvokė įstatymo leidėjo suteiktą galimybę bankrutuojančiai įmonei tęsti jai ekonomiškai naudingus sandorius.

Tuo tarpu ieškovė ieškinyje bei patikslintame ieškinyje nurodė, kad atsakovas B UAB „Varalda“, kuris yra užstatymo teisės turėtojas nemokėjo ieškovei, kuri yra žemės savininkė, 2008 m. sausio 15 d. Užstatymo teisės nustatymo sutartyje numatyto 1 500 Lt dydžio mokesčio kas mėnesį daugiau kaip 3 metus nuo pat sutarties sudarymo (b.l. 1, 23). Ieškovė kaip ieškinio priedą pateikė 2010 m. lapkričio 11 d. atsakovui siųstą pranešimą, kuriame nurodyta, kad atsakovas pagal 2008 m. sausio 15 d. Užstatymo teisės nustatymo sutartį paskutinį kartą atsiskaitė su žemės savininku 2008 m. spalio 16 d. (b.l. 11). Be to, iš atsakovo kreditoriaus S. L. (iki ieškovės buvusio žemės savininko, kuris ir sudarė su atsakovu 2008 m. sausio 15 d. Užstatymo teisės nustatymo sutartį) 2010 m. rugsėjo 1 d. pateikto prašymo administratoriui įtraukti jį į B UAB „Varalda“ kreditorių sąrašą, matyti, kad pastarasis taip pat nurodo, jog atsakovo skola pagal 2008 m. sausio 15 d. Užstatymo teisės nustatymo sutartį susidarė nuo 2008 m. spalio 16 d. (b.l. 46). Tuo tarpu atsakovo bankroto administratorius nepateikė jokių atsakovo buhalterinės apskaitos dokumentų ar kitų įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti kokio dydžio mokestį atsakovas sumokėjo ieškovei, vykdydamas 2008 m. sausio 15 d. Užstatymo teisės nustatymo sutartį bei kada atliko paskutinį mokėjimą (CPK 12 ir 178 str.). Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės ieškinio argumentus bei byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad jie yra prieštaringi bei nepakankami, norint nustatyti tikslią datą, nuo kada atsakovas nebevykdė ieškovei (bei iki jos buvusiems žemės sklypo savininkams) savo piniginės prievolės mokėti kas mėnesį 1 500 Lt mokestį už užstatymo teisės (superficies) nustatymą (12 str., 176 str., 178 str., 185 str.). Nenustačius tikslios atsakovo piniginės prievolės nevykdymo pradžios, atitinkamai neįmanoma paskaičiuoti 2 metų piniginės prievolės nevykdymo termino, kuris būtinas užstatymo teisei pasibaigti vienu iš įstatyme numatytų pagrindų (CK 6.164 str. 1 d. 4 p.). Be to, atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2010 m. sausio 29 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2010 m. balandžio 15 d., iškėlė atsakovui UAB „Varalda“ bankroto bylą, tikslios datos, nuo kada atsakovas nebevykdo savo piniginės prievolės mokėti 2008 m. sausio 15 d. Užstatymo teisės nustatymo sutartyje nustatytą mėnesinį 1 500 Lt mokestį, nustatymas svarbus aiškinantis, ar 2 metų trukmės atsakovo piniginės prievolės nevykdymo terminas suėjo iki bankroto bylos atsakovui iškėlimo. Kaip aukščiau nutartyje nurodyta, paaiškėjus, kad bankroto byla atsakovui buvo iškelta dar nesuėjus 2 metų užstatymo teisės nustatymo sutartyje numatyto mokesčio nemokėjimo terminui, šis terminas skaičiuojamas toliau. Tačiau bankroto administratoriui nusprendus toliau vykdyti nepasibaigusį sandorį dėl užstatymo teisės nustatymo, pasikeičia šio sandorio paskirtis – iki bankroto sandoris turėjo užtikrinti sėkmingą įmonės veiklą, o iškėlus bankroto bylą, kaip nurodo bankroto administratorius, užstatymo teisė gali lemti kreditoriams palankesnį bankroto administravimą. Todėl atkreiptinas dėmesys, kad suėjus CK 4.164 straipsnio 1 dalies 4 punkte (ir sutartyje) nustatytam 2 metų mokesčio nesumokėjimo terminui, užstatymo teisė savaime nepasibaigia, nes toks pasibaigimas turi būti konstatuotas šalių sutarimu arba, kaip yra nagrinėjamu atveju, teismo procesiniu sprendimu. Teisėjų kolegijos nuomone kilus tokiam šalių ginčui, užstatymo teisės pasibaigimo klausimas turi būti sprendžiamas vertinant ne tik kalendorinį 2 metų laikotarpį, bet ir kitas šalių santykiams reikšmingas bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo neištirtų ir teisiškai neįvertintų aplinkybių pobūdį, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra būtina atlikti byloje vykstančio ginčo įrodymų tyrimą visa apimtimi naujais aspektais, išreikalaujant iš byloje dalyvaujančių asmenų pakvitavimus, pirminius atsakovo apskaitos dokumentus, ieškovės (bei prieš tai buvusių žemės savininkų) ar atsakovo banko sąskaitų išrašus, kasos išlaidų orderius ir pan., iš kurių matytųsi atsakovo sumokėto mokesčio pagal 2008 m. sausio 15 d. Užstatymo teisės nustatymo sutartį galutinis dydis bei paskutinio mokėjimo terminas. Svarbu taip pat išsiaiškinti, ar šalys pilnai supranta prašomų priimti teismo procesinių sprendimų pasekmes ir jų pageidauja, nes ir sutarties tolimesnio galiojimo atveju, ir jos pasibaigimo atveju abiem šalims yra privalomos įstatyme bei sutartyje numatytos teisėns pasekmės.. Tik įvertinus šių nagrinėjamai bylai svarbių įrodymų visumą bei aplinkybes ir konstatavus tikslią datą, nuo kada atsakovas nebevykdė piniginės prievolės mokėti 2008 m. sausio 15 d. Užstatymo teisės nustatymo sutartyje numatytą mokestį, bus galima spręsti dėl užstatymo teisės (superficies) pasibaigimo CK 4.164 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintu pagrindu. Atsižvelgiant į išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl neatskleistos bylos esmės, egzistuoja skundžiamos nutarties panaikinimo ir jos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo pagrindas (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 338 str.).

Nustačius, jog dėl neatskleistos bylos esmės, įrodymų nepakankamumo ir netinkamai atlikto įrodymų tyrimo, byla grąžintina nagrinėti pirmosios instancijos teismui, teisėjų kolegija atskirai neaptaria byloje dalyvaujančių asmenų atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentų, kuriais įrodinėjamas 2008 m. sausio 15 d. Užstatymo teisės nustatymo sutarties naudingumas/nenaudingumas bankrutuojančiai įmonei ir jos kreditoriams, nes minėtų aplinkybių nustatymas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tapo teisiškai nereikšmingas.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės J. L. , atstovaujamos atstovės pagal įstatymą I. M. , atskirąjį skundą, jį tenkina iš dalies – naikina skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartį ir perduoda šį klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 337 str. 3 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 307 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atnaujinti terminą ieškovės J. L. , atstovaujamos atstovės pagal įstatymą I. M. , atskirajam skundui paduoti.

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartį panaikinti ir perduoti pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti civilinę bylą pagal ieškovės J. L. , atstovaujamos atstovės pagal įstatymą I. M. , ieškinį atsakovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Varalda“ (dabartinis teisinis statusas – bankrutavusi) dėl užstatymo teisės nustatymo sutarties pripažinimo pasibaigusia.