Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2006-11-24 · Administracinė byla Nr. A-248-2107-06

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-11-24
Bylos Nr.
A-248-2107-06
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Edvardas Sinkevičius (pirm.), Anatolijus Baranovas, Birutė Janavičiūtė (pran.)
Atsakovas
Pavelui Kudriašovui, Nijolei Lapėnaitei, Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos
Pareiškėjas
G. K.
Trečiasis asmuo
Utenos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
  • 8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 43.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr.A2 – 2107/2006Procesinio sprendimo kategorija 8.2; 43.1.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. lapkričio 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Edvardo Sinkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Dinai Jerusalimskienei,dalyvaujant atsakovams Pavelui Kudriašovui, Nijolei Lapėnaitei,trečiojo suinteresuotojo asmens atstovei Jurgitai Šimonėlytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovams Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos specialistams Nijolei Lapėnaitei ir Pavelui Kudriašovui, dalyvaujant trečiajam suinteresuotajam asmeniui Utenos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl nurodymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. lapkričio 30 d. nurodymą Nr.7.21 – 233, kuriuo buvo pareikalauta iš pareiškėjo pateikti paaiškinimus apie nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. jo įgytą turtą ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius nepateikė jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių įtarimą, jog pareiškėjo pajamos nėra apmokestintos įstatymų nustatyta tvarka ar turtas įsigytas už įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintas lėšas. Pareiškėjas nebuvo įtariamas arba kaltinamas nusikaltimo padarymu, nebuvo baustas administracine tvarka, jo įmonėje nebuvo atliekamas mokestinis patikrinimas, jis niekada neprivalėjo deklaruoti turto pagal Gyventojų turto deklaravimo įstatymą. Pareiškėjas turi ne visus dokumentus, kuriais galėtų pagrįsti turto ar pajamų įsigijimo šaltinius laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d., nes jų kaupti neįpareigojo tuo metu galioję teisės aktai. Be to, mokesčių administratoriaus pareigūnai skyrė per trumpą terminą duomenims pateikti. Pareiškėjas nurodymą gavo 2005 m. gruodžio 2 d., o duomenis ginčijamu nurodymu buvo pareikalauta pateikti iki 2005 m. gruodžio 19 d..

Atsiliepimas

Atsakovai su skundu nesutiko.

Atsakovai nurodė, kad nuo 2005 m. lapkričio 28 d. buvo atliekamas pareiškėjo mokestinis tyrimas. Jo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. įsigijo nemažai nekilnojamojo turto, finansavo savo įmonę, o duomenų apie gautas pajamas per minėtą laikotarpį nepateikė. Todėl, kilus pagrįstam įtarimui, kad gali būti neapmokestintos pajamos, mokesčių administratorius pareiškėjui davė nurodymą pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti. Galiojantys teisės aktai nenumato, kad mokesčių mokėtojas turi būti informuojamas apie mokesčių administratoriaus specialistų įtarimus, nes nurodymas asmeniui pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius nėra sankcija. Atsakovai nurodė, kad Mokesčių administravimo įstatymo 41 straipsnyje nustatyta, jog paaiškinimus apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius mokesčių mokėtojas privalo pateikti ne vėliau kaip per 10 dienų, jei mokesčių administratorius nenustato ilgesnio termino. Pareiškėjas nurodymą šiuo atveju gavo 2005 m. gruodžio 2 d., o duomenis pateikti buvo nurodyta iki 2005 m. gruodžio 19 d..

Trečiasis suinteresuotasis asmuo su skundu nesutiko.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo nurodė, kad pareiškėjas ginčija mokesčių administratoriaus nurodymą, todėl atsakovas šioje byloje turėtų būti Utenos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, kaip viešo administravimo subjektas, o ne jos specialistai.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2006 m. balandžio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad Mokesčių administravimo įstatymo 26 straipsnyje yra numatytos mokesčių administratoriaus funkcijos, o 33 straipsnyje yra išvardintos mokesčių administratoriaus teisės, vykdant įstatymo numatytas funkcijas. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius kontroliavo, ar teisingai yra sumokėti mokesčiai. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 13 punktą mokesčių administratorius, atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę, kilus įtarimui, kad asmens pajamos nėra apmokestintos įstatymų nustatyta tvarka ar turtas įsigytas už įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintas lėšas, nurodyti asmenims pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti. Todėl nurodymas yra mokesčių administratoriaus, kaip institucijos, o ne institucijos specialistų aktas. Pareiškėjas savo skundu ginčija mokesčių administratoriaus nurodymą, tačiau neginčija mokesčių administratoriaus specialistų veiksmų ar neveikimo. Todėl šioje byloje atsakovas turėtų būti Utenos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, tačiau skundas pareikštas netinkamam atsakovui. Teismo posėdžio metu pareiškėjui buvo pasiūlyta netinkamą atsakovą pakeisti tinkamu, tačiau pareiškėjas pakeisti atsakovą atsisakė.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą patenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 6 dalis prie valstybinio administravimo subjektų priskiria ne tik institucijas, bet ir pareigūnus, kuriems įstatymai suteikia viešojo administravimo teises. Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnis taip pat nustato, kad nurodymą gali pateikti ne tik mokesčių administratorius, bet ir pareigūnas. Kaip matyti iš šioje byloje ginčijamo nurodymo teksto, jį pasirašė ne mokesčių administratoriaus vadovas, todėl nurodymas nėra mokesčių administratoriaus aktas. Nurodymą pasirašė pareigūnai, todėl jie ir patraukti atsakovais. Pareiškėjas nurodo, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 54 straipsnį, nustatęs, jog skundas paduotas netinkamam atsakovui, teismas turi teisę pareiškėjo sutikimu pakeisti atsakovą tinkamu; pareiškėjui nesutikus, teismas nagrinėja bylą iš esmės, o teismo iškviesti asmenys dalyvauja bylos procese trečiųjų suinteresuotųjų asmenų teisėmis. Taigi, įstatymas numato, kad bylos nagrinėjimui svarbu, jog asmuo, prieš kurį, teismo nuomone, turėtų būti teikiamas skundas, būtų įtrauktas jei ne atsakovu, tai trečiuoju suinteresuotuoju asmeniu. Įstatymas taip pat numato, kad tokiu atveju skundas nagrinėjamas iš esmės, o ne atmetamas kaip pareikštas ne tam atsakovui. Pareiškėjas nurodo, kad Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 13 punkte nustatyta, jog pateikti mokesčių mokėtojui nurodymą pagrįsti pajamas mokesčių administratorius ar jo pareigūnai gali tik tuomet, kai kyla pagrįstas įtarimas, jog asmens pajamos nėra apmokestintos įstatymų nustatyta tvarka ar turtas įsigytas už įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintas lėšas. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neišsiaiškino. Tuo tarpu atsakovai teisme neįrodė, kad išnaudojo Mokesčių administravimo įstatymo suteiktą galimybę bendrauti su pareiškėju ir išsiaiškinti pareigūnus dominančias aplinkybes, nesiėmus tokio asmenį kompromituojančio veiksmo kaip skundžiamas nurodymas. Atsakovai savo nurodyme aiškiai ir motyvuotai nenurodė, kokie yra konkretūs įrodymai ir argumentai įtarti, kad pareiškėjo pajamos nėra apmokestintos įstatymų nustatyta tvarka ar turtas įsigytas už įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintas lėšas. Atsakovai neįrodė, kad neteisėta ir nepagrįsta Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Zarasų skyriaus 2003 m. birželio 16 d. pažyma Nr.00003022-1 apie turto deklaravimą, kuri pagal savo teisinę prigimtį reiškia, kad pareiškėjas teisėtai įsigijo turtą ir sumokėjo mokesčius. Be to, byloje yra prieštaringi atsakovų paaiškinimai, iš kurių matyti, kad patys pareigūnai nežino, ar jie darė pareiškėjo mokestinį patikrinimą ar tyrimą. Atsakovai taip pat nepateikė įrodymų, kad šie veiksmai buvo atliekami, laikantis nustatytos tvarkos.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotasis asmuo prašo apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog tinkamas atsakovas šioje byloje turėtų būti Utenos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, o ne pareiškėjo nurodyti pareigūnai. Pareigūnai yra tik įgalioti Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos vardu pasirašyti užpildytas nurodymų pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti formas. Trečiasis suinteresuotasis asmuo nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog teismas šioje byloje netyrė, ar atsakovai turėjo pagrindą imtis Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatytų priemonių. Bylos nagrinėjimo teisme metu buvo išklausyti byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai dėl nurodymo pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti. Motyvuojamojoje sprendimo dalyje pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymu, paminėjo, kad, kilus pagrįstam įtarimui, jog pajamos gali būti neapmokestintos įstatymų nustatyta tvarka, mokesčių administratorius turi teisę mokesčių mokėtojui duoti nurodymą dėl turto įsigijimo ir pajamų gavimo pagrindimo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovai ir trečiojo suinteresuotojo asmens atstovai prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė pripažinęs, jog skundas pareikštas netinkamiems atsakovams. Pareiškėjas apeliaciniu skundu su tokia pozicija nesutinka. Todėl nagrinėjant apeliacinį skundą pirmiausia būtina nustatyti, kas būtų tinkamas atsakovas pagal pareiškėjo pareikštus reikalavimus.

Pareiškėjas teismui skundžia Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. lapkričio 30 d. nurodymą pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti Nr.7.21-233 ir atsakovais nurodo pareigūnus, pasirašiusius šį nurodymą. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnį mokesčių administratoriui (jo pareigūnui) suteikta teisė nurodyti asmenims pateikti centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta forma ir tvarka paaiškinimus apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti. Tokia įstatymo formuluotė reiškia, kad tiesiogiai išreikšti valią dėl minėto nurodymo pateikimo gali tiek mokesčių administratoriaus vadovas, tiek pareigūnas, atlikdamas jam pavestas funkcijas, tačiau abiem atvejais tai bus mokesčio administratoriaus, tai yra už mokesčių administravimą atsakingos valstybės įstaigos ar institucijos, turinčios įstatymų suteiktus įgaliojimus veikti mokesčių administravimo srityje (Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 12 dalis), nurodymas. Ginčijamame nurodyme taip pat pažymėta, kad tai mokesčių administratoriaus- Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos- nurodymas. Todėl ginčijant tokį nurodymą atsakovu turėtų būti traukiamas atitinkamas mokesčių administratorius, šiuo atveju- Utenos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija.

Pirmosios instancijos teismas siūlė pakeisti atsakovą tinkamu, tačiau pareiškėjo atstovas keisti atsakovą nesutiko, todėl teismas bylą nagrinėjo iš esmės pareiškėjo nurodytų atsakovų atžvilgiu. Administracinių bylų teisenos įstatymo 54 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios netinkamos šalies pakeitimą tinkama, pažeistos nebuvo. Išnagrinėjęs bylą iš esmės ir pripažinęs, kad reikalavimai pareikšti ne tam atsakovui, kuriam turėjo būti reiškiami, teismas skundą pagrįstai atmetė.

Apelianto argumentas, kad tokiu būdu ribojama pareiškėjo teisė į teisminę gynybą, nepagrįstas, kadangi pareiškėjui neužkertama galimybė kreiptis į teismą ir reikšti reikalavimus kitam atsakovui.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas, todėl paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasBirutė JanavičiūtėEdvardas Sinkevičius