- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-07-04
- Bylos Nr.
- e2A-1256-852/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-32845-2016-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Andrius Verikas, Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- UAB „Apskaitos analitika“
- Atsakovas
- R. Č.
- Kategorijos
- 1.3.7.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Varanauskaitės, Andriaus Veriko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Apskaitos analitika“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Apskaitos analitika“ ieškinį atsakovei R. Č. dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo ir darbuotojo materialinės atsakomybės taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Apskaitos analitika“ kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau-darbo ginčų komisija) 2016-08-08 sprendimą darbo byloje Nr. APS-36-12595 ir priteisti iš atsakovės 689,90 EUR materialinės žalos atlyginimą, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė nuo 2015-04-01 iki 2015-12-04 dirbo UAB „Apskaitos analitika“ buhalterės pareigose. Teigė, kad atsakovė, nutraukdama darbo sutartį, privalėjo perduoti visų jai bendrovės vadovo 2015-04-01 įsakymu priskirtų įmonių buhalterinės apskaitos dokumentus su visiškai paruošta finansine atskaitomybe darbo sutarties nutraukimo dienai. Tikrinant perduotus dokumentus 2015-12-15 buvo nustatyta, kad dalis dokumentų nesutvarkyti, neparuošti atskaitomybės dokumentai, nustatyti buhalterinės apskaitos vedimo trūkumai ir neatitikimai įstatymų reikalavimams, kas buvo užfiksuota 2015-12-15 aktu, informuojant apie tai atsakovę. Atsakovė sutiko su jai pateiktomis pretenzijomis ir sutiko ištaisyti apskaitos dokumentų trūkumus, bet į bendrovę atvyko tik vieną dieną. Ieškovas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, kad bendrovė tvarko buhalterinę apskaitą pagal sutartis su klientais, visi 2015-12-15 aktu konstatuoti trūkumai turėjo būti ištaisyti, kitaip bendrovė privalėtų atlyginti klientams atsirandančią žalą dėl netinkamos apskaitos tvarkymo, todėl siekiant užtikrinti tinkamą pareigų klientų atžvilgiu įvykdymą kreipėsi į atsakovę su pasiūlymu sutvarkyti visus dokumentus arba pačiai apmokėti trūkumų šalinimo darbus. 2015-12-15 akte nurodyti apskaitos trūkumai buvo pašalinti dviejų darbuotojų I. S. ir B. C. jėgomis ir už pildomai atliktą darbą kiekvienai už 2016 m. kovo mėnesį buvo priskaičiuoti po 250 EUR priedai, išmokėti 2016-04-08 ir 2016-04-15 dienomis. Pasak ieškovo, bendrovė, kitų darbuotojų jėgomis ištaisydama atsakovės darbo trūkumus ir sumokėdama už tai dviem darbuotojoms priedus, įvykdė pagrindinę prievolę bei bendrovei 2016-04-15 atsirado regreso teisė į atsakovę. Ieškovas vadovavosi DK 290 str. 1 d. ir vertino, kad darbo ginčų komisijos sprendimas yra neteisėtas, kadangi 3 mėnesių termino praleidimas nesudaro pagrindo atsisakyti nagrinėti ginčą. Pasak ieškovo, teisę į regresą, t.y. teisę į 689,90 EUR priteisimą įgijo tik realiai įvykdęs savo prievoles: 1) darbuotojoms sumokėti priedus už tai, kad atliko darbą, kurį privalėjo iki 2015-12-01 atlikti atsakovė; 2) valstybei, nes sumokėjo Sodrai mokesčius, kas, ieškovo teigimu, atitinka CK 1.127 str. 4 d. nustatytą reglamentavimą. Pasak ieškovo, trijų mėnesių procedūrinis terminas prasidėjo 2016-04-16 ir pasibaigė 2016-07-15. Ieškovas nesutiko su darbo ginčų komisija, kad prašymas buvo gautas 2016-07-18. Pažymi, kad prašymas darbo ginčų komisijai buvo išsiųstas registruotu paštu ir įteiktas 2016-07-15.
Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir neteisėtą ir palikti galioti darbo ginčų komisijos 2016-08-08 sprendimą darbo byloje Nr. APS-36-12595, priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad, atsakovas, teigdamas, kad 2015-12-15 aktu buvo nustatyti trūkumai, jau 2015-12-15 žinojo, kad yra pažeistos jo teisės. Ieškovo 2016-06-15 prašymas darbo ginčų komisijoje buvo užregistruotas 2016-07-18. Prašymas pateiktas, parėjus 8 mėnesiams ir 3 dienoms nuo akto surašymo (2015-12-15) iki prašymo darbo ginčų komisijai pateikimo (2016-07-18). Tokiu būdu, ieškovas praleido trijų mėnesių terminą pateikti darbo ginčų komisijai prašymą bei neprašė šio praleisto procedūrinio termino atnaujinti dėl svarbių priežasčių. Atsakovė nurodė, kad ieškovas painioja ieškinio senaties terminą su procedūriniu terminu atlikti tam tikrus veiksmus neteisminėje institucijoje. Jaučiant didelę nepagarbą ir darbdavio atstovų spaudimą 2015-12-04 parašė pareiškimą dėl atleidimo iš darbo. Tą pačią dieną buvo atleista pagal DK 127 str. 1 d. Atsakovė pažymėjo, kad prašyme nenurodė atleidimo iš darbo datos. Tikėjosi, kad iš darbo bus atleista tik 2015-12-18 ar kitą (vėlesnę) su darbdaviu sutartą dieną. Ieškovas nedelsiant nutraukė darbo santykius bei atėmė darbo įrankius. Pasibaigus darbo santykiams, darbdavio prašymu buvo vieną darbo dieną atėjusi į darbą, perdavė visų tvarkomų įmonių dokumentus bei paaiškino apie kiekvienos įmonės vedamos apskaitos niuansus. Kadangi darbo santykiai jau buvo nutraukti, neturėjo pareigos toliau eiti į darbą, o darbdavio reikalavimas toliau ateiti į darbą ir dirbti buvo neteisėtas ir nepagrįstas DK 98 str. 1 d. prasme. Įmonės finansinės atskaitomybės daromos pasibaigus arba kalendoriniams metams arba ketvirčiams, bet ne konkretaus darbuotojo (buhalterio) atleidimo dienai. 2015-12-15 sudarytame akte „Dėl nustatytų trūkumų“ nustatyti trūkumai surašyti buhalterinę apskaitą neišmanančio asmens. Atsakovė vertino, kad nėra jokio ryšio tarp priedų išmokėjimo darbuotojams ir įmonei padarytos žalos. Ieškovas po jos atleidimo darbą paskirstė kitoms darbuotojoms, tokiu būdu sutaupydamas darbo užmokesčio fondą, kas reiškia, kad ieškovas nuostolių nepatyrė, o tik sutaupė.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad atsakovė iš darbo buvo atleista nuo 2015-12-04. Atleidimo iš darbo dieną atsakovė pateikė ieškovui nebaigtų darbų sąrašą. Atsakovės darbo trūkumai faktiškai buvo nustatyti 2015-12-15 aktu, nes, ieškovo teigimu, atleidimo dienai nebuvo galimybės, sutinkamai su atsakovės pateiktu sąrašu, įvertinti dokumentaciją ir nustatyti, kokia yra neatliktų darbų apimtis. Teismas vertino, kad apie pažeistas teises ieškovui, o konkrečiai jo atstovei I. S., buvo žinoma ieškovės atleidimo iš darbo dieną. Faktiškai šie trūkumai buvo nustatyti ir patvirtinti 2015-12-15. Teismas laikė, kad akto surašymo diena nagrinėjamu atveju yra ieškovo susižinojimo apie jo pažeistas teises diena. Ieškovo atstovės teisme nurodytos aplinkybės dėl to, kad prašymas darbo ginčų komisijai buvo išsiųstas registruotu paštu ir įteiktas 2016-07-15, nepaneigia darbo ginčų komisijos motyvų dėl atsisakymo nagrinėti ginčą, nes kaip nustatyta, procedūrinis terminas pažeistų teisių gynybos inicijavimui skaičiuotinas nuo 2015-12-15. Teismo manymu, ieškovas nepagrįstai sieja procedūrinio terminio skaičiavimo pradžią su atsakovės darbo trūkumų pašalinimo pabaiga bei žalos dydžio nustatymu, nes toks vertinimas neatitinka DK 289 str. 1 d. nuostatoje įtvirtinto reglamentavimo. Sutinkamai su DK 289 str. 1 d., trūkumai ištaisyti ir žala turėjo būti apibrėžta trijų mėnesių laikotarpyje, o ieškovui to nepadarius taiku bei nenurodžius kreipimosi į darbo ginčų komisiją termino praleidimo svarbių priežasčių, prarado teisę ginti savo teises darbo ginčų komisijoje. Teismas pažymėjo, kad bendrasis ieškinio senaties terminas pagal DK 27 str. 2 d. nagrinėjamu atveju nėra suėjęs, todėl ieškovo prašymą atlyginti materialinę žalą išsprendė iš esmės. Ieškovo atstovės I. S. reikalavimą po darbo santykių nutraukimo atlikti pasibaigusioje darbo sutartyje apibrėžtas funkcijas teismas laikė neteisėtu. Pažymėjo, kad I. S. argumentai dėl atsakovės netinkamo darbo funkcijų atlikimo nėra įrodyti. Nesant duomenų apie atsakovės supažindinimą (tinkamai užpildyto darbo sutarties egzemplioriaus įteikimą) su darbo sutarties 1.2, ir 1.3 punkte nustatytomis sąlygomis, teismas vertino, kad dėl šių darbo sutarties sąlygų šalys nesulygo ir todėl pažymėjo, kad ieškovas neteko teisės reikalauti iš atsakovės laikytis darbo sutarties 1.3 punkte nustatyto įpareigojimo. Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovei buvo reiškiamos pretenzijos dėl atliekamo darbo arba būtų inicijuota ir taikyta drausminė atsakomybė. Todėl teisme iškeltus ieškovo atstovės teiginius dėl ieškovės netinkamo darbo funkcijų atlikimo ir nesulygtų funkcijų vykdymo teismas vertino, kaip ieškovo gynybinę poziciją, siekiant pagrįsti ieškinio reikalavimą. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, kad atsakovė privalėjo perduoti visų 2015-04-01 įsakymu jai priskirtų įmonių apskaitą, nes darbo eigoje ieškovei priskirtos įmonės keitėsi, kai kurios buvo perduotos kitai buhalterei arba naujai priskirtos. Pažymėjo, kad įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas yra nesustabdomas procesas. Finansinės atskaitomybės daromos pasibaigus arba kalendoriniams metams, arba ketvirčiams, ką patvirtino ir ieškovo atstovė I. S., todėl įmonių finansinė atskaitomybė atsakovės atleidimo dienai negalėjo būti pilnai parengta. Ieškovas nepateikė duomenų, rašytinių įrodymų apie tai, kad nebaigti darbai ir nustatyti trūkumai yra aplaidaus atsakovės darbo pareigų atlikimo pasekmė. Todėl nėra pagrindo vertinti, kad 2015-12-15 fiksuoti trūkumai atsirado dėl ieškovės, o ne dėl trečiųjų asmenų kaltės. Teismas nenustatė realiai patirtos žalos materialinės atsakomybės prasme. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra įrodymų apie atsakovės apskaitomų įmonių reikštas pretenzijas dėl netinkamo apskaitos tvarkymo, patirtų nuostolių atlyginimo, duomenų, patvirtinančių, kad įmonės dėl atsakovės kaltės nutraukė su ieškovu sutartis, valstybės institucijos pritaikė įmonėms sankcijas už netinkamą apskaitos vedimą ar kt., kad nuostoliai dėl įmonių patirtos žalos iš ieškovo lėšų buvo atlyginti ir pan. Darbo perleidimą atlikti kitoms darbuotojoms teismas nelaikė nuostolinga veikla, o įprasta praktika, perleidžiant atleisto iš darbo darbuotojo darbą kitoms darbuotoms, užtikrinant darbo tęstinumą, tuo pačiu sutaupant bendrovės lėšas. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pripažintina, kad atsakovė nedirbo pakankamai atidžiai ir rūpestingai, tačiau ieškovo 2015-12-14 akte nustatyti nebaigti darbai ir trūkumai nepatvirtina atsakovės kaltės materialinės atsakomybės prasme. Ieškinio tenkinimas nagrinėjamu atveju prieštarautų darbo teisėje taikomos darbuotojo materialinės atsakomybės paskirčiai, kadangi tai darbdaviui sudarytų galimybę bet kokias ūkinės ar finansinės veiklos išlaidas perkelti darbuotojui.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą t. y. ieškinį tenkinti pilnai. Teigia, kad tik realiai išmokėjus priedus už atsakovės darbo trūkumus atsirado pagrindas pavesti šį darbą atlikti kitoms darbuotojoms, todėl tik išmokėjus priedus už atsakovės darbo trūkumų ištaisymą, atsirado reali materialinė žala, o atitinkamai ir teisė ieškovei reikalauti šios žalos atlyginimo iš atsakovės. LR DK 245, 246, 253, 254 str. normos nereglamentuoja 3 mėnesių terminą per kurį ieškovė privalėjo ištaisyti visus atsakovės darbo trūkumus ir realizuoti savo teisę regreso tvarka reikalauti atlyginti žalą. Konstatavus netinkamą darbo pareigų atlikimo faktą 2015 m. gruodžio 15 d. atsirado dalis materialinės atsakomybės sąlygų, numatytų LR DK 246 str. ir pagrindas reikalauti atlyginti žalą atsiradusią DK 253 str. numatytu pagrindu, tame tarpe dėl kompensacinių išmokų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės. Atsakovė pateikdama prašymą nutraukti sutartį su ja pareiškimo padavimo dieną, t. y. 2015 m. gruodžio 4 d. negalėjo nežinoti apie savo pareigas perduoti ieškovei tinkamos formos finansinės atskaitomybės jai pavestų tvarkyti apskaitą įmonių finansinės atskaitomybės dokumentus. Teismas konstatavo, kad atsakovė neginčija fakto, jog atleidimo iš darbo dieną surašė neatliktų darbų sąrašą. Tačiau, ieškovo manymu, teismas privalėjo vertinti ne tik patį neatliktų darbų sąrašo surašymo faktą, bet ir jo turinį, vertinant ar atsakovė tinkamai vykdė darbo funkcijas. Byloje esantys įrodymai liudija kad atsakovė per visą savo darbo pas ieškovą laikotarpį neatliko tinkamai savo pareigų. Ieškovas, be kita ko, nesutinka su teismo išvada dėl darbo sutarties sąlygų, nurodytų atsakovės darbo sutartyje įvertinimo. Faktas, kad atsakovės darbo sutartyje nėra įrašo apie darbo funkcijas, kuris yra ieškovo pateiktame darbo sutarties egzemplioriuje, nesudaro pagrindo teigti, kad dėl pareigos žinoti LR Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas, buhalterinės apskaitos tvarkymo principus, prievolės sudarinėti kas mėnesį buhalterinės apskaitos registrus ir teikti juos direktoriui nebuvo sulygta. Buhalteris negali tvarkyti buhalterinės apskaitos nesudarydamas kas mėnesį buhalterinės apskaitos registrų, nes tai prieštarauja pačiai buhalterinės apskaitos esmei. Pažymi, kad teismo nurodytas argumentas, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovei jos darbo pas atsakovę metu buvo reiškiamos pretenzijos dėl darbo, nesudaro pagrindo teigti, kad po atsakovės atleidimo iš darbo negalėjo būti nustatyti darbo trūkumai. Pažymi, kad teismas konstatavo, kad atsakovė jos atleidimo dieną neturėjo pareigos perduoti visų ieškovės vadovo 2015-04-01 įsakyme nurodytų įmonių finansinės atskaitomybės dokumentų, bet nenurodė nei faktinio, nei teisinio argumento tam, kad atsakovė neturėjo pareigos perduoti bent atsakovės ranka surašytame raštelyje nurodytų įmonės finansinės atskaitomybės. Ieškovo manymu, teismas taip pat padarė nepagrįstą išvadą, nurodydamas, kad atsakovės neatliko darbo atlikimas kitų darbuotojų jėgomis yra normali įprasta praktika, užtikrinanti darbo tęstinumą, nes už šį darbą atsakovei jau buvo sumokėta. Teismas nepagrįstai priedų už atsakovės darbo trūkumų ištaisymą išmokėjimą prilygino ūkinės ir finansinės veiklos išlaidoms, kurios negali būti perkeltos atsakovei. Teigia, kad ieškovė įrodė visas materialinės atsakomybės sąlygas.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, todėl prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nustatė, kad ieškovas nepagrįstai sieja procedūrinio termino skaičiavimo pradžią su atsakovės darbo trūkumų pašalinimo termino pabaiga bei žalos dydžio nustatymu, nes toks vertinimas neatitinka DK 289 str. 1 d. nuostatoje įtvirtinto reglamentavimo. Teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta realiai ieškovo patirta žala materialinės atsakomybės prasme. Ieškovas neįrodė, kad dėl atsakovės netinkamos apskaitos tvarkymo privalėjo atlyginti apskaitomų įmonių patirtus nuostolius. Atsakovės teigimu, ieškovas nutraukdamas darbo santykius iš esmės reikalavo iš atsakovės toliau dirbti jo naudai darbą nesudarius rašytinės darbo sutarties.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Byloje sprendžiama dėl darbuotojo materialinės atsakomybės taikymo.
Darbdavys prašo taikyti darbuotojos R. Č. materialinę atsakomybę už tai, kad ji nerūpestingai vykdė darbo funkcijas ir atleidimo dieną – 2015 m. gruodžio 4 d., nebuvo baigusi vykdyti jai pavesto darbo. Darbdavys nurodo, kad atsakovės darbą turėjo pabaigti kitos dvi darbuotojos, kurioms sumokėjo po 250 EUR priedą už papildomą darbą – su mokesčiais darbdavio patirtos išlaidos atsakovės darbo trūkumų ištaisymui sudaro 689,90 EUR.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl galimybės taikyti atsakovei materialinę atsakomybę nurodytomis aplinkybėmis. Nors teismas sprendime neakcentavo, tačiau iš sprendimo turinio yra aišku, kad darbdavio reikalavimas yra atmestas dėl to, kad teismas nenustatė teisiškai reikšmingo ir pakankamo priežastinio ryšio tarp neteisėtų atsakovės R. Č. veiksmų ir ieškovo nurodytos žalos.
Priežastinis ryšys yra nustatomas atsižvelgiant į civilinės atsakomybės prigimtį (CK 6.247 str.). Pagrindą materialinei atsakomybei taikyti sudaro tik teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys, o teisinė reikšmė visais atvejais yra įvertinama per teisingumo ir protingumo kriterijus bei prievolės atsiradimo aplinkybes. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas motyvuotai konstatavo, kad darbdavio nurodytos papildomos darbo organizavimo sąnaudos yra priskiriamos prie verslo rizikos, o darbuotojas nėra darbdavio verslo parneris ir todėl taikyti jam atsakomybę už verslo riziką būtų neprotinga ir neteisinga. Pažymėtina, kad atsakovė buvo priimta pagal darbo sutartį buhalterės darbo funkcijoms atlikti, o ne pasiekti konkretų rezultatą vykdant komercinius darbdavio sandorius. Todėl teisiniu požiūriu darbuotojo nerūpestingas darbo funkcijų vykdymas yra pernelyg nutolęs nuo darbdavio patiriamų darbo organizavimo sąnaudų.
Ieškovo teiginiai, kad atsakovė iš tikrųjų nesutvarkė jai priskirtų 19 įmonių buhalterinės apskaitos (trūkumai fiksuoti 2015 m. gruodžio 15 d. akte), savaime nėra pakankami darbuotojos materialinei atsakomybei kilti. Be to, pats darbdavys teigia, kad kai kurių atsakovei nuo 2015 m. balandžio 1 d. priskirtų įmonių buhalterinėje apskaitoje nebuvo tinkamai surinkti ir užpildyti dokumentai net nuo 2014 m. rugsėjo ir dar ilgesnį laikotarpį, t.y. kai atsakovė dar nedirbo UAB „Apskaitos analitika“. Tai taip pat rodo, kad neatlikto darbo pagal įmonės sutartis rezultatas negali būti protingai priskirtas tiesioginei darbuotojos R. Č. atsakomybei, net jei įmonė dėl to būtų patyrusi ne organizacinių, bet realių nuostolių, atsiradusių iš netinkamo sutarties vykdymo. Realių nuostolių, kurie galėtų būti suprantami, kaip sutarties su įmonės klientais nutraukimas ar iš sutarties kylantys nuostoliai, ieškovas neįrodė. Ieškovo teiginiai, kad įmonė turi regreso teisę į atsakovę, t.y. atlygino už ją padarytą žalą trečiajam asmeniui, yra nepagrįsti nei teisiškai, nei faktiškai.
Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Apeliacinį skundą atmetus, atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d.). Apelianto prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas, nes teismo sprendimas yra priimtas ne apelianto naudai. Atsakovės R. Č. prašymas priteisti 150 EUR išlaidų už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, yra pagrįstas įrodymais. Šios išlaidos atitinka bylos sudėtingumą ir neviršija rekomendacijų. Todėl atsakovės prašymas tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Ieškovo UAB „Apskaitos analitika“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei R. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo UAB „Apskaitos analitika“, juridinio asmens kodas 303078092, 150 EUR (šimtą penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.