- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-07
- Bylos Nr.
- 2K-565/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Goda (pirm.), Vytautas Masiokas (pran.), Egidijus Bieliūnas
- Nuteistasis
- G. K.
- Advokatai
- Petras Macenis
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Egidijaus Bieliūno ir pranešėjo Vytauto Masioko,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 14 d. nuosprendžio, kuriuo Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. liepos 8 d. išteisinamasis nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas, apkaltinamasis, nuosprendis: G. K. pripažintas kaltu pagal BK 199² straipsnio 1 dalį ir nubaustas 100 MGL (13 000 Lt) bauda.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Masioko pranešimą, nuteistojo ir gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu G. K. nuteistas už tai, kad, pažeisdamas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomos alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 2 punkto 2.1 ir 2.1.1 papunkčių reikalavimus, 2007 m. rugpjūčio 20 d. iš Pagėgių savivaldybės teritorijos mikroautobusu „Mercedes Benz Sprinter“ (valst. Nr. ,,duomenys neskelbtini“) miško bei lauko keliais neteisėtai gabeno akcizais apmokestinamas prekes – ne mažiau kaip 23 500 vnt. pakelių cigarečių „Jin Ling“ su Rusijos Federacijos banderolėmis, kurių bendra muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, yra 70 994 Lt, t. y. viršija 250 MGL dydžio sumą, į Tauragės rajono, Baltrušaičių kaimo teritoriją, kur apie 20.30 val., važiuojant lauko keliu, mikroautobusas užklimpo, dėl to G. K. iš mikroautobuso pasišalino, tačiau Baltrušaičių kaime buvo sulaikytas jį persekiojusių VSAT prie Lietuvos Respublikos VRM Pagėgių rinktinės pareigūnų.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. K. dėl kaltinimo pagal BK 199² straipsnio 1 dalį buvo išteisintas nenustačius, kad jis padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Šis teismas konstatavo, kad byloje nesurinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių G. K. kaltę, todėl niekuo nepaneigta galimybė, jog automobilyje „Mersedes Benz Sprinter“ rastas kontrabandines cigaretes gabeno kitas asmuo ar asmenys, o ne G. K. Šios instancijos teismas suabejojo liudytojų policijos pareigūnų A. G., M. D. ir R. M. parodymų patikimumu, nes dėl per didelio atstumo šie liudytojai negalėjo nei atpažinti G. K., nei girdėti jam įlipant į automobilį uždaromų durelių garso. Sudaryti eksperimentui tokias pat oro ir kitas sąlygas, kokios buvo įvykio metu, neįmanoma, tačiau, teismo manymu, liudytojų galimybė girdėti durelių trinktelėjimą buvo mažai tikėtina ir dėl tuo metu vyravusio rytų, pietryčių vėjo krypties, jo greičio, nes vėjas pūtė ne į liudytojų pusę. Įvertinęs visus kitus byloje esančius duomenis (liudytojų R. M., M. D. ir A. G. parodymų patikrinimo vietoje protokolus, įvykio vietos apžiūros protokolą, specialistų išvadas), teismas konstatavo, kad jie surinkti nesilaikant BPK reikalavimų arba yra abejotini, todėl jais nesirėmė.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal prokuroro skundą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. neišsamiai išsiaiškino visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, o teismo nuosprendyje neišdėstė įrodymų vertinimo analizės – nevertino įrodymų visumos ir atskirų įrodymų jų tarpusavio sąsajumo ir loginio ryšio požiūriu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atlikusi įrodymų tyrimą, pavedusi prokurorui atlikti papildomus tyrimo veiksmus ir, įvertinusi bylos duomenis – liudytojų M. D., A. G. ir R. M. parodymus, byloje esančias specialistų išvadas, įvykio vietos apžiūros protokolą, papildomo tyrimo metu surinktus duomenis, apklaususi specialistus bei dar kartą apklaususi minėtus liudytojus bei pašalinusi byloje esančius neaiškumus, konstatavo, jog įrodymų visuma, leidžia padaryti pagrįstą išvadą dėl G. K. kaltės, kad būtent jis vairavo mikroautobusą, kuriuo buvo gabenamos cigaretės su Rusijos Federacijos banderolėmis.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis G. K. prašo panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti išteisinamąjį nuosprendį.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė šios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Pripažindamas kasatorių kaltu, šis teismas pažeidė BK 2 straipsnio 3 dalies normą.
Žemesnės instancijos teismas
Kasatoriaus manymu, pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs, motyvuotai atmetė kaltinimą grindžiančius duomenis, t. y. nepripažino jų įrodymais, nes šie gauti ne įstatymų nustatyta tvarka ir jų negalima patikrinti BPK nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių nuostatomis, iš esmės visus duomenis pripažino įrodymais, taip padarydamas esminį BPK pažeidimą. Kasatorius tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atlikęs eksperimentą, kurio pagal jo (G. K.) prašymus neatliko ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nesilaikė BPK 197 straipsnyje eksperimentui keliamų reikalavimų ir įvykio metu buvusių meteorologinių sąlygų, tačiau jo metu gautais duomenimis rėmėsi kaip įrodymu. Pagal BPK 197 straipsnio nuostatas, eksperimentas suteikia galimybę patikrinti jau esančius ikiteisminio tyrimo duomenis. Darant minėtą tyrimo veiksmą galima patikrinti įvykio ar reiškinio suvokimą. Tyrimas daromas sąlygomis, maksimaliai panašiomis į buvusias tiriamo įvykio metu. Taip pat, kasatoriaus manymu, policijos pareigūnų darbo broko taisymas prokurorui naudinga linkme nėra apeliacinės instancijos teismo funkcija, be to, taip pažeidžiama BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostata. Pareigūnai, apklausiami teisme dėl kilusių neaiškumų dėl jų duotos išvados ar įvykio vietos apžiūros protokolo neatitikties BPK keliamiems reikalavimams, savaime suprantama visada patvirtins, kad jų atlikti tyrimo veiksmai atitinka įrodymus BPK 20 straipsnio 1 dalies prasme.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 197 straipsnių nuostatų taikymo
Nuteistojo kasaciniame skunde formaliai nurodomi BPK 369 straipsnyje nustatyti kasacinio apskundimo pagrindai (netinkamai pritaikytas įstatymas, padaryti esminiai BPK pažeidimai), tačiau nenurodomi juos pagrindžiantys teisiniai argumentai. Iš kasacinio skundo turinio ir suformuluoto prašymo (panaikinti apkaltinamąjį ir palikti galioti išteisinamąjį nuosprendį) išplaukia, kad nuteistasis G. K. sutinka su pirmosios instancijos teismo konstatuotais procesiniais pažeidimais ir įrodymų vertinimu. Kasatorius teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis nepagrįstas, nes byloje surinkti įrodymai besąlygiškai nepatvirtina jo kaltės, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai iš esmės visus duomenis pripažino įrodymais, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas, o apklausdamas teisme specialistus pažeidė ir BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad nesurinkta pakankamai patikimų ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių G. K. kaltę. Teismas suabejojo liudytojų A. G., M. D. ir R. M. parodymų patikimumu, nes dėl per didelio atstumo šie liudytojai negalėjo nei atpažinti G. K., nei girdėti jam įlipant į automobilį uždaromų durelių garso. Įvertinęs visus kitus byloje esančius duomenis (liudytojų R. M., M. D. ir A. G. parodymų patikrinimo vietoje protokolus, įvykio vietos apžiūros protokolą, specialistų išvadas), teismas konstatavo, kad jie surinkti nesilaikant BPK reikalavimų arba yra abejotini, todėl jais nesirėmė. Taigi šios instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad nesurinkta pakankamai patikimų ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių G. K. kaltę, tačiau jį išteisino nenustatęs, kad G. K. padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Taigi šio teismo išvados prieštaringos.
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal prokuroro skundą, nusprendė atlikti įrodymų tyrimą: apklausti liudytojus A. G., M. D. ir R. M., specialistus, atlikusius odorologinę ir mikrodalelių ekspertizę, bei specialistą, kuris įvykio vietoje paėmė mikrodalelių pavyzdžius. Taip pat šis teismas įpareigojo prokurorą atlikti papildomus tyrimo veiksmus: įvykio vietovės apžiūrą, sudarant detalų jos planą, liudytojų R. M., M. D. ir A. G. parodymų patikrinimą vietoje, sudarant planą ir fotografuojant, atlikti eksperimentą šių liudytojų parodymams patikrinti (ar iš vietos, kurioje jie buvo, galima matyti ant kelio stovintį automobilį ir girdėti uždaromų automobilio durelių garsą).
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklausti liudytojai A. G., R. M., M. D., specialistai K. P. (įvykio vietoje paėmęs mikrodalelių pavyzdžius nuo automobilio sėdybės), R. L. (atlikusi mikrodalelių ekspertizę), V. V. (atlikusi odorologinę ekspertizę). Šis teismas pažymėjo, kad liudytojų parodymai apie esmines įvykio aplinkybes yra nuoseklūs, vieni kitiems neprieštarauja, jais netikėti ir nesiremti nėra jokio teisinio pagrindo. Šie liudytojai savo parodymus patvirtino atliekant jų parodymų patikrinimą vietoje. Jais paneigta G. K. gynybinė versija, pagal kurią jis ir brolis P. K. atsitiktinai važiavo netoli kontrabandinėmis cigaretėmis pakrauto mikroautobuso ir dėl to per klaidą buvo sulaikyti. Šios instancijos teismas pripažino, kad ne visų liudytojų parodymai apie tai, kaip buvo apsirengęs nuo mikroautobuso bėgantis vaikinas, sutampa. Tačiau teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad du liudytojai – M. D. ir R. M. – vienodai parodė, jog bėgantis vaikinas buvo apsirengęs šviesios spalvos marškinėliais ir tamsiomis kelnėmis. G. K. pirmosios instancijos teisme pripažino, kad sulaikymo metu jis vilkėjo šviesios spalvos marškinėlius ir tamsias sportines kelnes. Tai, kad liudytojas A. G. nurodė ne tos spalvos marškinėlius, kuriais vilkėjo bėgantis nuo įklimpusio mikroautobuso jaunuolis, nepaneigia visų šių liudytojų parodymų patikimumo. Atliktų eksperimentų protokolų turinys patvirtina, kad dauguma atvejų būnant toje vietoje, kurią nurodė įvykio metu buvę visi trys pareigūnai A. G., M. D. ir R. M., esant panašioms meteorologinėms sąlygoms, uždaromų automobilio durelių garsas buvo girdimas. Tai patvirtino ir eksperimentuose dalyvavęs išteisintasis G. K. Be to, byloje nėra jokių duomenų, duodančių pagrindą manyti, kad šie liudytojai sąmoningai siektų apkalbėti G. K., duodami jį kaltinančius parodymus.
Be to, šis teismas pažymėjo, kad kaltinimas buvo grindžiamas ne vien tik liudytojų parodymais, bet ir kitais bylos duomenimis – specialistų išvadomis, kuriomis nepagrįstai suabejota. Kasatorius skunde be pagrindo nurodo, kad apeliacinės instancijos teisme apklausiant specialistus, atlikusius odorologinį tyrimą ir medžiagų mikrodalelių tyrimą, taip pat specialistą, kuris įvykio vietoje paėmė mikrodalelių pavyzdžius, pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostata. Vadovaujantis BPK 284 straipsnio 2 dalimi, specialistas į teismo posėdį šaukiamas apklausai tik tuo atveju, kai teismas nusprendžia, kad jo parodymai būtini specialisto išvadai paaiškinti ar papildyti. Taigi, vadovaujantis šia nuostata, taip pat BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostata išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teisme ir buvo apklausti specialistai K. P. (įvykio vietoje paėmęs mikrodalelių pavyzdžius nuo automobilio sėdybės), R. L. (atlikusi mikrodalelių ekspertizę) ir V. V. (atlikusi odorologinę ekspertizę) tam, kad būtų pašalintos visos abejonės ir neaiškumai. Apeliacinės instancijos teisme specialistas K. P. paaiškino, kaip nuo vairuotojo sėdynės buvo imami mėginiai mikrodalelių tyrimui bei patvirtino, kad buvo paimtos dvi audinio fragmento iškarpos. Specialistas K. P. paaiškino, kad įvykio vieta buvo apžiūrėta naktį, skubant, todėl jis protokolą pasirašė jo neperskaitęs. Specialisto K. P. paaiškinimą, kad mikrodalelės tyrimui buvo paimtos tinkamai, iš dalies patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta specialistė R. L., kuri paaiškino, jog, gavusi užduotį atlikti mikrodalelių tyrimą, telefonu susisiekė su K. P., kuris patvirtino, kad mikrodalelės tyrimui buvo paimtos ne nuo atskirų dalių, o nuo visos sėdynės. Todėl, specialistės teigimu, vertinant jos pateiktą išvadą, reikėtų laikyti, kad nuo visos vairuotojo sėdynės paimtos mikrodalelės yra bendro grupinio priklausomumo su G. K. sportinių kelnių audeklo dominuojančiais pluoštais. Be to, specialistė motyvuotai paaiškino aplinkybes, kurioms esant mikropluošteliai nuo vieno kontaktuojančio audinio paviršiaus ant kito gali persikelti, o atvirkščiai – ne. Tokiais specialistės parodymais paneigtos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos abejonės specialisto išvados patikimumu. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad tai, jog įvykio vietos apžiūros protokole neužfiksuotas audeklo fragmentų paėmimas nuo vairuotojo sėdynės, yra įvykio vietos apžiūros protokolo surašymo trūkumas, bet šio pažeidimo nepripažino esminiu. Specialistė V. V. teisme paaiškino, kad atliekant odorologinį tyrimą galimos trejopos išvados – kategoriškai teigiama, kategoriškai neigiama ir tikėtina. Tikėtina išvada labiau prilyginama teigiamai išvadai. Specialistė patvirtino, kad šioje byloje duota išvada tikėtina, labiau prilyginama teigiamai išvadai, jog ant automobilio „Mercedes Benz Sprinter“ vairuotojo sėdynės rastas išteisintojo G. K. kvapas.
Taigi apeliacinės instancijos teisme apklausti specialistai išsamiai paaiškino aplinkybes apie medžiagų mikrodalelių paėmimą tyrimui, taip pat savo tyrimų rezultatus, dėl kurių pirmosios instancijos teismas suabejojo ir jais nesirėmė. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai motyvavo, kodėl odorologinio tyrimo ir medžiagų mikrodalelių tyrimo metu gauti duomenys yra pakankamai patikimi įrodymai, kuriais galima grįsti G. K. kaltę. Beje, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs procesinius pažeidimus, jų nepripažino esminiais. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismui tik pripažinus procesinius pažeidimus esminiais, tų procesinių veiksmų metu gauti duomenys yra niekiniai. BPK pažeidimai pripažintini esminiais tuo atveju, kai jie suvaržo įstatymo garantuotas kaltinamojo teises arba sukliudo teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Taigi apeliacinės instancijos teismas, atlikęs papildomą tyrimą, teismo posėdyje apklausęs liudytojus ir specialistus, dar kartą įvertino bylos duomenis – liudytojų M. D., A. G. ir R. M. parodymus, jų parodymų patikrinimo vietoje protokolus, atliktų eksperimentų duomenis, byloje esančias specialistų išvadas, įvykio vietos apžiūros protokolą bei, pašalinęs byloje esančius neaiškumus, konstatavo, jog jais nustatyti duomenys sudaro vientisą įrodymų grandinę, leidžiančią padaryti pagrįstą išvadą dėl G. K. kaltės neteisėtai gabenus akcizais apmokestinamas prekes. Šios instancijos teismo išvados išsamiai motyvuotos. Kartu teismas teisingai pripažino, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. neišsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, o teismo nuosprendyje neišdėstė įrodymų vertinimo analizės – nevertino įrodymų visumos ir atskirų įrodymų jų tarpusavio sąsajumo ir loginio ryšio požiūriu. Kadangi įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, todėl kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo esmingai pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, atlikęs eksperimentą, kurio pagal kaltinamojo G. K. prašymus neatliko ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nesilaikė BPK 197 straipsnyje eksperimentui keliamų reikalavimų ir įvykio metu buvusių meteorologinių sąlygų, todėl šie duomenys yra neteisėti. Šie kasatoriaus argumentai taip pat nepagrįsti.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl BPK 197 straipsnio taikymo pasisako teisės taikymo aspektu. BPK 197 straipsnyje nustatyta, kad liudytojų, nukentėjusiųjų, įtariamųjų parodymams ar versijoms patikrinti galima atkurti tiriamo įvykio situaciją, aplinką, asmenų veiksmus ar kitas aplinkybes ir atlikti reikiamus bandymus. Apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Įrodymų tyrimas atliekamas ir atnaujinamas pagal BPK XXI skyriuje nustatytas taisykles (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Vadovaudamasis BPK 287 straipsnio nuostatomis teismas bylos nagrinėjimo metu turi teisę atlikti bet kokį BPK numatytą proceso veiksmą. Jeigu šių veiksmų atlikti teisme dėl kokių nors priežasčių neįmanoma arba tai labai apsunkina bylos nagrinėjimą, teismas gali pavesti šiuos veiksmus atlikti ar organizuoti jų atlikimą prokurorui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 7 dalimi, įpareigojo prokurorą atlikti, be kita ko, eksperimentą, kurio metu nustatyti, ar iš vietos, kurioje buvo liudytojai A. G., M. D. ir R. M., galima matyti ant kelio šalia sodybos stovintį automobilį ir girdėti uždaromų durelių garsą. Taigi eksperimentą nutarta atlikti tam, kad būtų galima patikrinti minėtų liudytojų parodymų patikimumą. Liudytojų galimybe girdėti automobilio uždaromų durelių garsą dėl įvykio vietos ypatumų ikiteisminio tyrimo metu abejojo kaltinamasis G. K., todėl prašė atlikti eksperimentą, tačiau prokuroro 2008 m. lapkričio 11 d. nutarimu šis prašymas atmestas. Ikiteisminio tyrimo teisėjas 2008 m. gruodžio 23 d. nutartimi G. K. skundą atmetė. Pirmosios instancijos teismas suabejojo minėtų liudytojų parodymų patikimumu, nes dėl didelio atstumo šie liudytojai negalėjo nei atpažinti G. K., nei girdėti jam įlipant į automobilį uždaromų durelių garso. Šio teismo nuosprendyje nurodyta, kad sudaryti eksperimentui tokias pat oro ir kitas sąlygas, kokios buvo įvykio metu, neįmanoma, tačiau, teismo manymu, liudytojų galimybė girdėti durelių trinktelėjimą buvo mažai tikėtina ir dėl tuo metu vyravusio rytų, pietryčių vėjo krypties, jo greičio, nes vėjas pūtė ne į liudytojų pusę. Kasatorius teisingai nurodo, kad eksperimentas suteikia galimybę patikrinti jau esančius ikiteisminio tyrimo duomenis. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir patikrinti liudytojų M. D., A. G. ir R. M. parodymų patikimumą – ar galėjo jie girdėti uždaromų automobilio durelių garsą, pavedė prokurorui atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmą – eksperimentą. Ta aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu prokuroras atmetė kaltinamojo G. K. prašymą atlikti eksperimentą, nedraudžia atlikti šį tyrimo veiksmą teisminio bylos nagrinėjimo metu, nes ikiteisminio tyrimo metu prokuroras vertina surinktus duomenis ir sprendžia, ar jų pakanka kaltinamajam aktui surašyti, o bylą perdavus teismui surinktus joje duomenis jau vertina teismas. Eksperimentai atlikti sąlygomis, kiek galima atitinkančiomis įvykio dieną buvusias. Eksperimentai atlikti 2010 m. sausio 5 ir 7 d., 15.15 – 16.20 val. sningant, pučiant pietų pietvakarių vėjui. Atliekant eksperimentus dalyvavo išteisintasis G. K. bei jo gynėjas.
Taigi eksperimentai atlikti nepažeidžiant BPK 197 straipsnio reikalavimų, apeliacinės instancijos teismas jų metu gautus duomenis įvertino, palygino su kitais bylos duomenimis ir išsamiai motyvavo, kodėl jais grindžia G. K. kaltę.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, esminių BPK pažeidimų nepadarė ir tik išsamiai ištyręs bylos aplinkybes, kurių netyrė pirmosios instancijos teismas, įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė teisingas išvadas. Neturėdama pagrindo kvestionuoti apeliacinės instancijos teismo nustatytų bylos aplinkybių (BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu), kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 199² straipsnio 1 dalis – G. K. veiksmams pritaikytas tinkamai. Taigi ir BK 2 straipsnio 3, 4 dalyse numatytos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos nepažeistos.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o šio teismo apkaltinamasis nuosprendis, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintinas teisėtu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo G. K. kasacinį skundą atmesti.