Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko teisėjo Benedikto Stakausko, teisėjos Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo teisėjo Jono Prapiesčio,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. Š. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo G. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 2 dalies 2 punktą septyneriems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, šią bausmę iš dalies sudėjus su Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2003 m. spalio 29 d. nuosprendžiu paskirta bausme, galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas septyneriems metams aštuoniems mėnesiams. Iš G. Š. priteista 5000 Lt atlyginti nukentėjusiajam A. A. padarytą neturtinę žalą ir 5167,50 Lt Valstybinei ligonių kasai už nukentėjusiojo gydymą.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 4 d. nutartis, kuria nuteistojo G. Š. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjos, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. Š. nuteistas už tai, kad 2004 m. sausio 5 d., apie 21.35 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute „(duomenys neskelbtini)“ vieną kartą smogdamas peiliu dėl girtumo miegančiam A. A. į krūtinę, padarė jam durtinę–pjautinę žaizdą ląstos IV tarpšonkaulyje prie krūtinkaulio kairiojo krašto ir kiauryminį širdies dešiniojo skilvelio pažeidimą, t. y. tyčinį sunkų sveikatos sutrikdymą bejėgiškos būklės žmogui (BK 135 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Kasatorius tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai A. G. bei G. D. įvykio metu buvo labai girti, todėl jų parodymai byloje nenuoseklūs, prieštaringi. Iš skausmo prabudęs nukentėjusysis kasatoriaus rankose peilio nematė. Be to, teismas vadovavosi teismo medicinos specialisto išvadomis, kad sužalojimas nukentėjusiajam buvo padarytas tikriausiai peiliu, ir įvykio vietos apžiūros protokolu, kuriame nurodyta, jog po nukentėjusiojo sužalojimo minėtame bute buvo rastas kasatoriui priklausantis peilis, kurį jis buvo pametęs. Byloje nepadaryta šio peilio ekspertizė, kuri turėjo nustatyti, ar tikrai šiuo peiliu buvo sužalotas nukentėjusysis. Kasatorius taip pat neigia liudytojų A. G. ir G. D. parodymus, kad šie tik išvedė jį iš buto, tačiau jo nemušė.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. Š. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo teiginių, kurie nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas

Kasatorius skunde tvirtina, kad teismai priėmė nepagrįstus ir neteisėtus sprendimus, nes rėmėsi prieštaringais liudytojų parodymais, nekategoriška teismo medicinos specialisto išvada ir pan. Taigi kasatorius iš esmės nesutinka su teismų pateiktu byloje surinktų įrodymų vertinimu ir ginčija teismų nustatytas aplinkybes. Kartu kasatorius teigia, kad jam paskirta neteisinga bausmė.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis).

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintas imperatyvas, jog kasacinės instancijos teismas, pritaikydamas kitą baudžiamąjį įstatymą arba paskirdamas naują bausmę, remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų posėdžiuose išnagrinėtais įrodymais (BPK 376 straipsnio 4 dalis).

Tuo tarpu nuteistojo G. Š. kasaciniame skunde, kaip minėta, ginčijamos pirmosios instancijos teismo išdėstytos išvados dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo. Kasatoriaus tvirtinimas, kad jam paskirta neteisinga bausmė, paremtas ne konkrečiomis nuorodomis į, kasatoriaus nuomone, pažeistus baudžiamojo įstatymo straipsnius, normas, bet bendro pobūdžio teiginiais.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, minėti nuteistojo G. Š. kasacinio skundo teiginiai teisėjų kolegijos paliekami nenagrinėti, nes pagal BPK 369 straipsnį, 376 straipsnio 1 ir 3 dalis jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir todėl yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų. Kartu pažymėtina, kad kasatoriaus teiginius dėl neteisingos bausmės išnagrinėjo apeliacinės instancijos teismas ir išdėstė pagrįstą nuomonę.

Dėl kasacinio skundo teiginių apie ekspertizę

Kasatorius tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atlikti įvykio vietos apžiūros metu rasto ir paimto peilio ekspertizę, kuri turėjo nustatyti, ar šiuo peiliu buvo sužalotas nukentėjusysis. Taigi kasatorius mano, kad teismas jo byloje pažeidė BPK 286 straipsnio (Ekspertizės skyrimas ir darymas bylos nagrinėjimo teisme metu) reikalavimus.

Ekspertizė daroma teisme, kai reikšmingoms bylai aplinkybėms nustatyti reikalingos išsamios mokslo, technikos, meno ar kokios nors kitos srities specialios žinios. Pagal BPK 286 straipsnio 1 dalį teismas pats sprendžia, ar tokios žinios yra reikalingos tiriant įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, ir turi teisę paskirti ekspertizę savo iniciatyva arba bylos nagrinėjimo dalyvių prašymu. Taigi ekspertizės skyrimas – teismo teisė, bet ne pareiga, baudžiamojo proceso įstatymas palieka teismui spręsti, ar reikia ir kada skirti ekspertizę.

Pirmosios instancijos teisme teisminio nagrinėjimo dalyviai, tarp jų ir nuteistasis bei jo gynėjas, neprašė atlikti ekspertizės, šio klausimo nuteistasis nekėlė ir apeliaciniame skunde. Kartu pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu, vadovaujantis BPK 205 ir 207 straipsniais, nukentėjusiojo sužalojimo vietoje rastas peilis buvo apžiūrėtas ir ištirtas. Daiktų parodymo atpažinti protokole įtvirtinta, jog nukentėjusysis A. A. įvykio vietos apžiūros metu paimtą peilį atpažino ir nurodė, kad juo jis buvo sužalotas. Liudytojas G. D. patvirtino, kad šis peilis priklauso G. Š., nes iki įvykio ir jo metu šį peilį matė G. Š. rankose. Taigi pirmosios instancijos teismas, nepaskirdamas įvykio vietos apžiūros metu rasto ir paimto peilio ekspertizės, BPK 286 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepažeidė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir nenustačiusi byloje pirmosios instancijos nuosprendžio ar apeliacinės instancijos nutarties panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, numatytų BPK 369 ir 383 straipsniuose, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo G. Š. kasacinį skundą atmesti.