Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-02-14 · Administracinė byla Nr. A-556-2496-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-02-14
Bylos Nr.
A-556-2496-11
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pran.), Antanas Ablingis
Pareiškėjas
V. K.
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos
Trečiasis asmuo
Šiaulių
Advokatai
Daiva Balčiūnienė
Kategorijos
  • 9.3.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A556 –2496/2011Procesinio sprendimo kategorija 9.3.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. vasario 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,dalyvaujant pareiškėjo atstovams V. K., advokatei Daivai Balčiūnienei,atsakovo atstovui Rūtai Kazlauskaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. individualios įmonės „Basana“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. individualios įmonės „Basana“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Inspekcija) atliko pareiškėjo V. K. individualios įmonės „Basana“ 2004-01-01 − 2005-12-31 laikotarpio pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir pelno mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą bei surašė 2008 m. rugsėjo 12 d. patikrinimo aktą Nr. 35-163, kuriame papildomai apskaičiavo 51 321 Lt PVM, 22 572,03 Lt PVM delspinigių, 20 930 Lt pelno mokesčio ir 6 637,28 Lt pelno mokesčio delspinigių.

Žemesnės instancijos teismas

Inspekcija 2008 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. 14.4-89-53 minėtąjį aktą patvirtino, nurodydama į biudžetą sumokėti 51 321 Lt PVM, 22 572 Lt PVM delspinigius, 20 930 Lt pelno mokestį, 6 637 Lt pelno mokesčio delspinigius ir sprendimu paskirtas 15 396 Lt PVM baudą bei 6 279 Lt pelno mokesčio baudą.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2009 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. 69-3 Inspekcijos 2008 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 14.4-89-53 patvirtino.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2009 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. S-74(7-35/2009) iš dalies patenkino skundą: panaikino VMI prie FM 2009 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 69-3 dalyje dėl nurodymų sumokėti 26 205 Lt PVM, PVM delspinigius nuo papildomai apskaičiuotos PVM sumos šioje sprendimo dalyje ir 7 861 Lt PVM baudos bei perdavė pareiškėjo skundą VMI prie FM nagrinėti iš naujo bei priimti naują sprendimą šioje dalyje, o VMI prie FM 2009 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. 69-3 dalį, kuria nurodyta pareiškėjui sumokėti 25 116 Lt PVM, PVM delspinigius nuo papildomai apskaičiuotos PVM sumos šioje dalyje, 7 535 Lt PVM baudos, 20 930 Lt pelno mokesčio, 6 637 Lt pelno mokesčio delspinigių ir 6 279 Lt pelno mokesčio baudos, patvirtino.

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. K. individuali įmonė „Basana“ (toliau – ir pareiškėjas, V. K. IĮ ,,Basana”) skundu ir patikslintu skundu (b. l. 5-8; 32-34) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2009 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. S-74(7-35/2009) dėl V. K. IĮ „Basana“ 2009 m. sausio 30 d. skundo rezoliucinės dalies 2 punktą, kuriuo patvirtinta VMI prie FM 2009 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. 69-3 dalis, kuria nurodyta pareiškėjui sumokėti 25 116 Lt PVM, PVM delspinigius nuo papildomai apskaičiuotos PVM sumos šioje dalyje, 7 535 Lt PVM baudą, 20 930 Lt pelno mokestį, 6 637 Lt pelno mokesčio delspinigius ir 6 279 Lt pelno mokesčio baudą.

Pareiškėjas paaiškino, kad yra įrodymai, liudijantys, jog įmonė realiai veikė ir gamino produkciją bei ją realizavo, yra įmonės veikla, atlikti sandoriai, vesti apskaitos dokumentai. Mokestinių ginčų komisija, kaip ir centrinis mokesčių administratorius, atmetė pareiškėjo siūlymą apklausti įmonės „Basana“ darbuotojus, neatsižvelgė į pateiktus notaro patvirtintus esamų ir buvusių darbuotojų paaiškinimus apie tai, kad įmonė veikė realiai ir gamino produkciją bei ją realizavo. Nors sprendime yra kartojama nuostata, kad UAB „Plastalfa“ ir jos direktorius A. M. siekdamas turtinės naudos ir visuomenei priešiškų tikslų, tik surašė dokumentus apie ūkines operacijas, kurios realiai nevyko, tačiau minėtas UAB „Plastalfa“ direktorius A. M. nėra už šią veiklą nubaustas, dėl įmonės veiklos nėra atliekamas ikiteisminis tyrimas, todėl darytina išvada, kad siekimas turtinės naudos ir visuomenei priešiškų tikslų nėra įrodytas, yra tik prielaida, kuria remiantis yra daroma įmonei nepalanki išvada ir priimamas faktiškai įmonę sužlugdantis sprendimas. Atkreipė dėmesį, kad įmonės veikla negali būti nagrinėjama atskiromis dalimis, įmonės veiklos mąstai nėra dideli, o jos sudaromi sandoriai yra tarpusavyje susiję, nes pareiškėjas iš medžiagų, kurias įsigijo iš UAB „Plastalfa“, gamino produkciją − siuvo specialius rūbus, ir realizavo juos Latvijos Respublikoje per Latvijos Respublikoje registruotą įmonę SIA „Basana L“, todėl šių įmonės veiklos momentų negalima skaidyti, teigiant, kad sandoriai su UAB „Plastalfa“ nevyko, buvo fiktyvūs. Be to, jei teismas priimtų nepalankų sprendimą, susidarytų situacija, kai įmonė iš esmės jau būtų laikoma kalta ir toje sprendimo dalyje, kurioje skundas Mokestinių ginčų komisijai buvo patenkintas, o skundas perduotas centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo ir priimti naują sprendimą šioje dalyje.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į skundą (b. l. 61-63) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad skundžiama Mokestinių ginčų komisijos sprendimo dalis yra visiškai pagrįsta ir teisinga, priimta išsamiai bei objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuluota praktika, nustačius aplinkybę, kad PVM sąskaitoje − faktūroje atvaizduota ūkinė operacija neįvyko arba įvyko kitokio turinio, apskaitos dokumentas laikytinas neturintis juridinės galios ir jo pagrindu vykdyti PVM atskaitą mokesčių mokėtojas praranda teisę (LVAT 2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-355/2004, 2007 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-109/2007, 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-711/2007, 2007 m. lapkričio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A18-1040/2007, 2008 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A21-1778-08, 2008 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1845/2008). Atsakovas pabrėžė, kad buhalterinės apskaitos dokumentų juridinė galia sietina ne tik su prekių įsigijimo fakto konstatavimu, bet ir su ūkinėje operacijoje dalyvavusių ūkio subjektų identifikavimu. Pareiškėjo turimos, įstatymo reikalaujamus formaliuosius rekvizitus atitinkančios PVM sąskaitos- faktūros nepagrindžia pareiškėjos teisės į PVM atskaitą, kadangi faktinių aplinkybių visuma leidžia teigti, kad ūkinės operacijos, nurodytos UAB „Plastalfa“ vardu išrašytose PVM sąskaitose-faktūrose, realiai tarp jose nurodytų kontrahentų neįvyko. O nustačius, jog PVM sąskaitos-faktūros negali būti laikomos patvirtinančiomis atitinkamo turinio ūkinių operacijų buvimą, jos laikytinos neturinčiomis juridinės galios bei nesuteikiančiomis teisės į PVM atskaitą, nepriklausomai, ar pirkimo PVM pagal tokią PVM sąskaitą-faktūrą buvo sumokėtas, ar ne. Atsižvelgiant į tai, jog realus prekių ir paslaugų, nurodytų UAB „Plastalfa“ vardu išrašytose PVM sąskaitose-faktūrose, įsigijimas iš šių įmonių neįvyko, bei pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių prekių ir paslaugų įsigijimą iš minėtų įmonių (pagal Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 str. 2 d. nuostatas), darytina pagrįsta išvada, jog pareiškėjas neįgijo teisės atskaityti pirkimo PVM, išskirto minėtose PVM sąskaitose-faktūrose, bei pagal jas išlaidų pripažinimas sąnaudomis, mažinančiomis apmokestinamąjį pelną, negalimas. Šioje konkrečioje byloje įrodinėti nesąžiningumo nebūtina, nes nustačius aplinkybę, kad ūkinė operacija įvyko ne tokiomis sąlygomis, kokios nurodytos buhalterinės apskaitos dokumentuose - įrodinėti pareiškėjo nesąžiningumo nebereikia (LVAT 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-711/2007). Atsakovas taip pat rėmėsi LVAT 2008 m. spalio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1778/2008. Pareiškėjas veikė nerūpestingai ir nesąžiningai, nes prieš sandorių sudarymą ir jų sudarymo metu nesiėmė visų įmanomų veiksmų, siekdamas įsitikinti kitos sandorio šalies teisėtumu, nors įsigydamas prekes turėjo tokią galimybę. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo sąžiningumą, t. y. kad buvo pakankamai rūpestingas, domėjosi sandorio partnerio veiklos teisėtumu, reikalavo informacijos ir ją gavo ar negavo. Pareiškėjas byloje nepateikė jokių įrodymų, kad, įsigydamas prekes per pardavėjo atstovą A. M., susipažino su UAB „Plastalfa“ veiklos legalumą patvirtinančiais dokumentais, reikalavo iš A. M. įgaliojimų vykdyti sandorius UAB „Plastalfa“ vardu patvirtinimo, domėjosi, ar pardavėjas turi teisę verstis atitinkama veikla, susipažino su pardavėjo teisinį statusą patvirtinančiais dokumentais prieš sudarant sandorius, ar atliko kitus veiksmus, kurie leistų teigti, jog pareiškėjas buvo pakankamai rūpestingas ir elgėsi taip, kaip turėtų elgtis subjektas, siekiantis įgyti teisę į PVM atskaitą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. liepos 17 d. sprendimu (b. l. 84-90) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad ginčas tarp pareiškėjo ir Inspekcijos yra kilęs dėl apskaičiuoto 25 116 Lt PVM ir 20 930 Lt pelno mokesčio, pripažinus, kad pareiškėjui UAB „Plastalfa“ vardu išrašyti apskaitos dokumentai neturi juridinės galios. Šiuo aspektu svarbu nustatyti, ar pareiškėjo veiksmai su bendrove „Plastalfa“ buvo realiai atlikti sąskaitose-faktūrose nurodytomis sąlygomis, o ne vien užfiksuoti buhalterinės apskaitos dokumentuose. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Pelno mokesčio įstatymas, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau - ir PVM įstatymas), Buhalterinės apskaitos įstatymas (toliau – ir BA įstatymas), MAĮ. Teismas, įvertinęs PVM įstatymo 64 straipsnio 1, 9 dalių, Pelno mokesčio įstatymo 11 straipsnio 4 dalies, BA įstatymo 12 straipsnio, 13 straipsnio 1 dalies, MAĮ 10 straipsnio nuostatas, padarė išvadą, jog pridėtinės vertės mokestį iš prekių pirkėjo turi teisę imti ir šį mokestį apskaičiuoti išrašomoje ūkinę operaciją fiksuojančioje PVM sąskaitoje-faktūroje ar kitame apskaitos dokumente tik konstatavus, jog įvyko reali ūkinė operacija, buhalterinės apskaitos dokumentuose nurodytomis sąlygomis. Išrašyti apskaitos dokumentai turi atspindėti realiai įvykusią ūkinę operaciją, t. y. turi būti tikri, todėl konstatavus, jog įvyko kitokio turinio ūkinė operacija negu užfiksuota buhalterinės apskaitos dokumente arba tokio turinio ūkinė operacija realiai neįvyko, toks dokumentas negali būti laikomas atitinkančiu teisės aktų reikalavimus ir turinčiu juridinę galią. Centrinio mokesčio administratoriaus teiginys, kad pareiškėjo įmonės PVM sąskaitos - faktūros neturi juridinės galios, buvo aplinkybės, susijusios su bendrovės „Plastalfa“ įmonės veikla. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai faktinių duomenų, įgalinančių teigti apie ūkinių operacijų nebuvimą sąlygomis, atvaizduotomis ginčo sąskaitose-faktūrose. Mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai paneigia pareiškėjo teisę į PVM atskaitą leidžiančią neabejotinai tvirtinti, jog mokesčių mokėtojas tokios teisės neįgijo. Vien tik sąskaitų-faktūrų buvimas nėra absoliutus pagrindas teisei į PVM atskaitą realizuoti, jei mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai suponuoja priešingą poziciją. Tikrinamoje administracinėje byloje pareiškėjas nepagrindė sudarytų sandorių realumo tomis sąlygomis, kurios buvo atvaizduotos UAB „Plastalfa“ išrašytose sąskaitose-faktūrose, kadangi kaip nustatė mokesčių administratorius minėta bendrovė laikotarpiu nuo 2004-11-08 iki 2006-06-30 ūkinių operacijų realiai nevykdė, todėl ginčo sąskaitose-faktūrose įformintos prekės (audiniai) nebuvo parduotos tomis sąlygomis, kurios atvaizduotos apskaitos dokumentuose, o tik surašyti apskaitos dokumentai. Vadinasi, nustačius, kad audinių pardavimas neįvyko tomis sąlygomis kaip atvaizduota ginčo PVM sąskaitose- faktūrose, teisė į PVM atskaitą negali būti realizuota. Jei ūkinė operacija neįvyko arba net jei ir ūkinė operacija būtų įvykusi, bet ne tokiomis sąlygomis, kokios nurodytos buhalterinės apskaitos dokumentuose - įrodinėti įmonės nesąžiningumo nebereikia (LVAT 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-711/2007). Teismas padarė išvadą, kad skundžiamo Mokestinių ginčų komisijos 2009 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. S-74(7-35/2009) rezoliucinės dalies 2 punktas yra teisėtas ir pagrįstas.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 92-101) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo sprendimas yra neteisėtas, nes priimtas, pažeidžiant Administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintas procesą reglamentuojančias teisės normas, o taip pat netinkamai taikant tarptautines ir nacionalines materialinės teisės normas, reglamentuojančias teisę į PVM atskaitą, pirkėjo atsakomybę už pardavėjo neteisėtus veiksmus teisės į PVM atskaitą kontekste, taip pat protingumo ir sąžiningumo kriterijus, kai kurias mokesčių mokėtojo teises reglamentuojančias nacionalines teisės normas.

2. Pridėtinės vertės mokesčio sistemos esmę atskleidžia Europos Bendrijos 1967 m. balandžio 11 d. pirmoji Tarybos direktyva dėl valstybių narių teisės aktų, reglamentuojančių apyvartos mokesčius, suderinimo 67/227/EEB (CELEX Nr. 31967L0227). Direktyvos 2 straipsnis nurodo, jog „Pagal bendrosios pridėtinės vertės mokesčio sistemos principą, prekės ir paslaugos apmokestinamos bendru vartojimo mokesčiu, kuris yra tiksliai proporcingas prekių bei paslaugų kainai, nepriklausomai nuo operacijų skaičiaus gamybos ir paskirstymo procese iki to etapo, kuriame skaičiuojamas mokestis. Kiekvienos operacijos metu iš apskaičiuojamo atsižvelgiant į prekių ar paslaugų kainą tokioms prekėms ar paslaugoms nustatytu tarifo pridėtinės vertės mokesčio, gali būti atimama pridėtinės vertės mokesčio dalis, kuri tiesiogiai priskirtina įvairioms sąnaudų sudedamosioms dalims.“ Teismas suklydo, neteisingai taikydamas suformuotą teismo praktiką šioje byloje. Europos Teisingumo Teismas yra nurodęs, jog už mokesčių administravimą atsakingoms institucijoms (nacionalinės teisės prasme - atsakovui šioje byloje) nėra užkirstas kelias rinkti įrodymus siekiant įsitikinti, ar mokesčių mokėtojas tikrai vykdo ekonominę veiklą, o ne vien apgaulės ar piktnaudžiavimo keliu siekia įgyti teisę į PVM atskaitą. Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad priemonės, kurių gali imtis valstybės narės pagal Šeštosios direktyvos 22 straipsnio 8 dalį, siekdamos užtikrinti teisingą apmokestinimą ir užkirsti kelią mokesčių vengimui, neturi viršyti to, kas yra būtina minėtiems tikslams pasiekti. Taigi jos neturi būti panaudotos tokiu būdu, kad sistemos požiūriu paneigtų teisę į PVM atskaitą, esančią Bendrijos teisės sukurtos PVM sistemos principu. Atsakovas, o tuo pačiu ir teismas pažeidė aukščiau nurodytą principą.

3. Byloje nėra (ir negali būti) nustatyta jokių faktinių duomenų, įrodymų, patvirtinančių jo, kaip mokesčių mokėtojo, neapdairumą, nerūpestingumą ar juo labiau nesąžiningumą.

4. Teismas, nurodydamas, kad pareiškėjas privalo pateikti įrodymus apie tai, jog ūkinės operacijos realiai įvyko, privalėjo nurodyti, kokiais konkrečiais įrodymais tai įmanoma padaryti.

5. Pardavėjui sumokėjus PVM už realiai įvykusį prekių ar paslaugų teikimą, pirkėjo teisė jį atskaityti tampa absoliuti ir negali būti paneigta remiantis ūkinės operacijos įforminimo trūkumais. Teigiant priešingai, būtų iškreipta apmokestinimo PVM esmė bei paneigtas dvigubo apmokestinimo draudimo principas.

6. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 2 punktas (teismo sprendimo motyvuojamoji dalis) imperatyviai reikalauja, kad teismo sprendime būtų nurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Šią teisės normą pažeidė teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nes nėra nurodyta jokių konkrečių įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų, jog jo įmonei buvo žinoma arba kad jo įmonė turėjo realią galimybę žinoti, suprasti apie UAB „Plastalfa“ galimai neteisėtą veiklą. Be to, teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nes nebuvo galima nagrinėti šios bylos, kol nebus išspręsta kita byla, nagrinėjama baudžiamąja tvarka. Faktiniai duomenys ir dokumentai bus gauti tik tuomet, kai bus priimtas galutinis sprendimas baudžiamojoje byloję, kurioje ikiteisminis tyrimas pradėtas dėl tų pačių aplinkybių - šioje byloje nagrinėjamų PVM sąskaitomis-faktūromis įformintų ūkinių sandorių teisėtumo, realumo ir dokumentų, kuriais sandoriai įforminti, tikrumo.

7. Teismas LVAT 2004 m. spalio 27 d. plenarinės sesijos nutartį traktuoja iš esmės neteisingai, ne mokesčio mokėtojo, bet mokesčių administratorius naudai.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 106-109) prašo pareiškėjo skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime pirmosios instancijos teismui. Atsakovas pažymi, kad baudžiamajame procese sprendžiamas galimai nusikalstamas veikas padariusių asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimas, o mokestiniame procese sprendžiamas mokėtojo apmokestinimo klausimas. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2007 m. gegužės 28 d. sprendime Nr. A-6-238/2007 pažymėjo, kad „pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su juo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė pagal kitus įstatymus reguliuojančius su atitinkama atsakomybe susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi ir jų esmė bei tikslai“. Todėl pareiškėjo argumentai dėl bylos stabdymo atmestini kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys susiklosčiusiai LVAT praktikai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 111) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti.

Inspekcija nurodo, kad palaiko atsakovo VMI prie FM atsiliepime išdėstytus motyvus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas/apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo palikta galioti Mokestinių ginčų komisijos 2009 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. S-74(7-35/2009) dalis, kuria patvirtinta VMI prie FM 2009 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. 69-3 dalis. Joje nurodyta pareiškėjui sumokėti 25 116 Lt PVM, PVM delspinigius nuo papildomai apskaičiuotos PVM sumos šioje dalyje, 7 535 Lt PVM baudą, 20 930 Lt pelno mokestį, 6 637 Lt pelno mokesčio delspinigius ir 6 279 Lt pelno mokesčio baudą.

Administracinėje byloje ginčo tarp šalių dėl realiai įvykusių ūkinių operacijų neiškilo, tačiau mokesčių administratorius teigė, kad jos įvyko ne tarp tų subjektų, kurie buvo įrašyti sąskaitose faktūrose, kas, pastarojo nuomone, paneigė teisę į PVM atskaitą ir įgalino apskaičiuoti papildomai mokėtiną pelno mokestį.

Teisėjų kolegijos vertinimu, turint omenyje tai, kad nepateikti važtaraščiai dėl prekių gabenimo iš UAB „Plastalfa“, nėra aiškūs prekių siuntėjas bei gavėjas, atmetant pareiškėjo pateiktą notariškai patvirtintą dokumentą, kuris nei paneigia nei patvirtina ūkinių operacijų buvimą tarp pareiškėjo ir UAB „Plastalfa“, sutiktina dėl ūkinių operacijų nebuvimo tarp tų asmenų, kurie fiksuoti ginčo sąskaitose faktūrose (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.).

Tačiau administracinėje jurisprudencijoje formuojama nuostata, jog „vien ta faktinė aplinkybė, kad apmokestinamas prekių tiekimas ir (ar) paslaugų teikimas įvyko ne tarp PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų ūkio subjektų savaime dar nepaneigia pirkėjo teisės į PVM atskaitą. Atsižvelgiant į fiskalinio neutralumo, proporcingumo principus mokesčių administratorius tokiais atvejais (kai siekiama paneigti teisę į PVM atskaitą, nustačius prekių (paslaugų) tiekimą ne tarp tų subjektų, kurie atvaizduoti PVM sąskaitose faktūrose) turi įrodinėti asmens pretenduojančio į PVM atskaitą nesąžiningumą“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556 – 610/2010).

Ši principinė pozicija atsispindi ir administracinėje byloje Nr. A438- 1097/2009, kur buvo nurodyta, kad „kai nustatoma, jog prekės ir/ar paslaugos pirkėjui realiai buvo suteiktos (ūkinės operacijos realiai įvyko), už kurias pirkėjas sumokėjo atitinkamas pridėtinės vertės mokesčio sumas, tačiau nustatoma, jog šias prekes ir/ar paslaugas pirkėjui suteikė ne PVM sąskaitose faktūrose nurodyti subjektai, o kiti subjektai, kurie yra nustatomi ir/ar žinomi, ši aplinkybė pati savaime nėra pakankama nesuteikti pirkėjui teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą. Tai gali būti padaryta kai nustatoma, kad pirkėjas žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą pridėtinės vertės mokesčiu įtrauktame sandoryje ir priklausomai nuo šios aplinkybės nustatymo, turi būti sprendžiamas teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą klausimas“; „mokesčių administratoriaus sprendimas, kuris grindžiamas vien ta aplinkybe, kad PVM sąskaitose faktūrose nurodytų prekių ir/ar paslaugų nesuteikė PVM sąskaitose faktūrose nurodyti asmenys, dėl ko šios PVM sąskaitos faktūros neturi juridinės galios ir remiantis jomis negali būti vykdoma pridėtinės vertės mokesčio atskaita, yra teisiškai nepagrįstas bei neteisinga“.

Tokia pat nuomonė išdėstyta ir administracinėje byloje Nr. A556- 1659/2008.

Todėl sąžiningumo aplinkybė, kai nustatoma, kad PVM apmokestinamas prekių tiekimas ir (ar) paslaugų teikimas įvyko ne tarp PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų ūkio subjektų, yra įrodinėjimo dalykas, mokesčių administratoriui turint tikslą paneigti teisę į PVM atskaitą.

Mokesčių administratorius nurodė, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo sąžiningumą, t.y., kad buvo pakankamai rūpestingas, domėjosi sandorio partnerio veiklos teisėtumu, reikalavo informacijos ir ją gavo ar negavo.

Iš tikro administracinėje byloje nėra faktinių duomenų, jog, įsigyjant prekes per pardavėjo atstovą A. M., buvo susipažinta su UAB „Plastalfa“ veiklos legalumą patvirtinančiais dokumentais, reikalauta iš A. M. įgaliojimų vykdyti sandorius UAB „Plastalfa“ vardu patvirtinimo, domėtasi, ar pardavėjas turi teisę verstis atitinkama veikla, susipažinta su pardavėjo teisinį statusą patvirtinančiais dokumentais prieš sudarant sandorius, ar atlikti kiti veiksmai, leidžiantys teigti, kad pareiškėjas buvo pakankamai rūpestingas ir elgėsi taip, kaip turėtų elgtis teisinis vienetas, siekiantis įgyti teisę į PVM atskaitą. Surinktų įrodymų visuma paneigia teisinę galimybę tvirtinimui ne tik dėl ūkinių operacijų buvimo tarp pareiškėjo ir UAB „Plastalfa“, bet ir lemia, turint omenyje paminėtas aplinkybes, išvadą dėl pareiškėjo nebuvimo pakankamai rūpestingu bei atidžiu, vykdant operacijas, neįsitikinimo operacijų skaidrumu, teisėtumu ir pan., t.y. nebuvimu sąžiningu.

Administracinių teismų praktikoje aiškinant įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių taisykles, taip pat yra konstatuota, kad nustačius, jog ūkinės operacijos (kai ji realiai yra įvykusi) turinys yra ne toks, koks pavaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose, tai mokesčių administratoriui sudaro pagrįstą pagrindą manyti, kad šiomis ūkinėmis operacijomis buvo arba galėjo būti piktnaudžiaujama (sukčiaujama) pridėtinės vertės mokesčio atžvilgiu bei reikalauti iš pirkėjo įrodyti tikrąjį ūkinės operacijos turinį: duomenis, apie tikrąjį ūkinės operacijos subjektą, suteikusį jam prekes ir/ar paslaugas ir kitas reikšmingas aplinkybes bei įrodyti, kad jis nežinojo ir negalėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą pridėtinės vertės mokesčiu įtrauktame sandoryje. Šios teisiškai reikšmingos aplinkybės šalių gali būti įrodinėjamos bei paneigiamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, šiuos įrodymus vertinant pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Todėl šie klausimai, ar pirkėjas turi teisę, ar ne į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą, priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių, joje surinktų įrodymų visumos ir pan. (administracinė byla Nr. A-438-1097/2009).

Tikrinamoje administracinėje byloje konstatavus apie realiai įvykusias operacijas, bet nepripažinus pareiškėją buvus sąžiningu, siekiant teisės į PVM atskaitą, pastaroji negalėjo būti realizuota. Pareiškėjo pateikti argumentai dėl ūkinių operacijų su UAB „Plastalfa“ nebuvo pagrįsti nekeliančiais abejonių faktiniais duomenimis. Jo (pareiškėjo/apelianto) nerūpestingumas užkirto kelią patikėti vykdytos PVM apmokestinamos veiklos skaidrumu, o taip pat atėmė galimybę įrodyti tikrąjį ūkinės operacijos turinį: kas vis dėl to buvo realus kontrahentas suteikęs įmonei prekes; įrodyti, kad pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti, jog įsigydamas prekes dalyvauja į sukčiavimą pridėtinės vertės mokesčiu įtrauktame sandoryje.

Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo minimas ikiteisminis tyrimas, šiuo atveju, neturi įtakos nagrinėjamos administracinės bylos baigčiai. Aptariamoje administracinėje byloje analizuojami pridėtinės vertės mokesčio ir su juo susijusių sumų klausimai, neatsiejami nuo pareiškėjo/apelianto vykdytos ūkinės veiklos bei iš čia kylančių teisinių pasekmių. Tuo tarpu ikiteisminis tyrimas yra nukreiptas į konkretaus asmens baudžiamosios atsakomybės aspektą neturintį organiškų sąsajų su pareiškėjo pareiga sumokėti pridėtinės vertės mokestį bei su juo susijusias sumas.

Ginčijamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u ta r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o V. K. individualios įmonės ,,Basana“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisLaimė BaltrūnaitėArūnas Sutkevičius