- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-02-19
- Bylos Nr.
- 2A-146/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Vigintas Višinskis, Marytė Mitkuvienė
- Ieškovas
- Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovo UAB „Baltijos parkingas“, Vilniaus miesto savivaldybės
- Atsakovas
- UAB „Baltijos parkingas“, Norvegijos įmonei Parkerings-Compagniet
- Trečiasis asmuo
- UAB „Vilniaus parkavimo kompanija“
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: Kazio Kailiūno, Marytės Mitkuvienės ir Viginto Višinskio (pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovo UAB „Baltijos parkingas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1072-51/2006 pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovams UAB „Baltijos parkingas“, Norvegijos įmonei Parkerings-Compagniet, AS dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo UAB „Vilniaus parkavimo kompanija“, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė, remdamasi CK 6.66 ir 6.67 straipsniais (actio Pauliana), pareiškė ieškinį atsakovams UAB „Baltijos parkingas“, Norvegijos įmonei Parkerings-Compagniet, AS ir, jį patikslinęs, prašė pripažinti negaliojančia 2002 m. gruodžio 19 d. Pastato (automobilių stovėjimo aikštelės), esančio Vilniuje, Rinktinės g. 48b, (unikalus Nr. 1099-7008-1015), pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp UAB „Baltijos parkingas“ ir Norvegijos bendrovės „Parkerings-Compagniet AS“ (toliau – ginčo sutartis, sandoris) (2 t., b. l. 138-142).
Nurodė, kad ieškovas 2004 m. balandžio 27 d. pareiškė ieškinį civilinėje byloje Nr.2-175-51/2005 atsakovams - UAB „Baltijos parkingas“, UAB „Egapris“ ir UAB „Vilniaus parkavimo kompanija“ dėl 1 808 949,18 Lt skolos ir delspinigių priteisimo, kurį teismas 2005 m. birželio 29 d. sprendimu iš dalies patenkino, priteisė solidariai iš atsakovų beveik 1,2 mln. Lt. Antstolis, taikydamas nurodytoje civilinėje byloje laikinąsias apsaugos priemones, surado ir areštavo UAB „Vilniaus parkavimo kompanija“ 246 690 Lt vertės turto bei 2 521,95 Lt piniginių lėšų, o UAB „Baltijos parkingas“ ir UAB „Egapris“ priklausančio turto nerado. Tuo metu (2004 m. rugpjūčio 2 d.) ieškovas ir sužinojo apie ginčo sutarties, kuria ieškovo kreditorius UAB „Baltijos parkingas“ perleido nuosavybės teise priklausantį turtą Norvegijos įmonei Parkerings-Compagniet, AS, sudarymą. Ieškovas teigia, jog ginčijama sutartis pažeidžia jo interesus, UAB „Baltijos parkingas“ neprivalėjo sudaryti šio sandorio ir jį sudarė turėdamas vienintelį tikslą – sumažinti savo mokumą ir taip išvengti prievolės ieškovui įvykdymo. Pažymėjo, jog UAB „Baltijos parkingas“ yra Norvegijos bendrovės Parkerings-Compagniet, AS dukterinė bendrovė, t. y. tiesiogiai arba netiesiogiai jos kontroliuojama, todėl atsakovams taikytina CK 6.67 straipsnyje įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija. Kita vertus, netgi netaikant šios prezumpcijos, ieškovo manymu, konstatuotinas atsakovų nesąžiningumas, nes Norvegijos bendrovės vadovas tuo pačiu buvo ir UAB „Baltijos parkingas“ vadovas, todėl atsakovai, sudarydami ginčijamus sandorius, žinojo apie UAB „Baltijos parkingas“ skolą ieškovui ir tai, kad ginčijamas sandoris pažeis ieškovo interesus. Pažymėjo, jog apie ginčo sutartį sužinojo nurodytos kitos civilinės bylos nagrinėjimo metu, todėl ieškinio senaties termino nėra praleidęs, arba jis turėtų būti atnaujintas atsižvelgiant į tai, kad ilgą laiką buvo siekiama ginčą išspręsti taikiai, atsakovai žadėjo ieškovui sumokėti skolą, tačiau neįvykdė savo įsipareigojimų.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimu ieškinį patenkino, pripažino negaliojančia ginčo sutartį, taikė dvišalę restituciją, grąžino ginčo sutartimi perleistą pastatą atsakovui UAB „Baltijos parkingas“, o iš jo Norvegijos bendrovei Parkerings-Compagniet, AS priteisė 4 789 404 Lt, taip pat priteisė valstybei iš UAB „Baltijos parkingas“ ir Norvegijos bendrovės Parkerings-Compagniet, AS po 15 000 Lt žyminio mokesčio ir po 17,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.
Teismas, įvertinęs bylos įrodymus, konstatavo, kad atsakovas UAB „Baltijos parkingas“, ieškovo kreditorius, neprivalėjo sudaryti ginčo sutarties, abi ginčo sandorio šalys buvo nesąžiningos ieškovo atžvilgiu, todėl ieškinys, pareikštas CK 6.66 straipsnio pagrindu, tenkintinas ir taikytina dvišalė restitucija, kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmė (CK 1.80 str. 2 d.). Teismas nurodė, kad ginčas civilinėje byloje Nr. 2-175-51/05 buvo kilęs iš 1999 m. gruodžio 30 d. sutarties, sudarytos tarp ieškovo ir konsorciumo, kurį sudarė UAB „Baltijos parkingas“ ir UAB „Egapris“, dėl netinkamo konsorciumo narių įsipareigojimų vykdymo, o teismo sprendimu, konstatavus, kad UAB „Baltijos parkingas“ įsiskolinimas ieškovui susidarė 2001-2003 metais, iš atsakovų solidariai priteista ieškovui 1,2 mln. Lt. Teismas nurodė, kad pagal bylos duomenis atsakovas iš esmės ir neneigė turįs prievolę mokėti ieškovui, nurodė esąs pasirengęs įvykdyti savo sąskaita visus konsorciumo įsipareigojimus, o nesutarimai ir derybos vyko daugiausia dėl to, kokio dydžio suma turėtų būti mokama įvertinant pasikeitusią automobilių blokavimo tvarką. Todėl, teismo nuomone, atsakovas ginčo sutarties sudarymo metu suvokė turįs neįvykdytų piniginių prievolių ieškovui, bet, nepaisant to, sudarė ginčo sutartį, tokiu būdu iš esmės likdamas be realaus turto, kurio sąskaita galėtų būti įvykdyta prievolė ieškovui, t. y. faktiškai tapdamas nemokus arba bent jau ženkliai sumažindamas ieškovo galimybes gauti reikalavimo patenkinimą (atsakovo nurodomos 4 mln. Lt vertės jam priklausančios UAB „Vilniaus parkavimo kompanija“ akcijos iš esmės nepadengtos turtu, nes vykdant turto areštą buvo rasta tik 250 000 Lt vertės turto).
Teismas, vertindamas atsakovų sąžiningumą, nustatė, kad abiem atsakovams vadovavo tas pats asmuo – R. S. , ir padarė išvadą, kad realu, jog apie UAB „Baltijos parkingas“ finansinę padėtį ir prievoles ieškovui ginčo sutarties kontrahentas žinojo. Be to, ginčijama sutartis sudaryta netrukus po to, kai UAB „Baltijos parkingas“ atstovai buvo įspėti apie galimą teisminį ginčo dėl 1999 m. gruodžio 30 d. sutarties vykdymo sprendimą. Taip pat teismas pažymėjo, jog ginčijamos sutarties pagrindu gautinos lėšos realiai nebuvo gautos, nes jos mažesniąja dalimi buvo nukreiptos AB Vilniaus banko paskolos dengimui, o pagrindinė gautinų lėšų dalis įskaityta kaip UAB „Baltijos parkingas“ prievolių vykdymas kreditoriui - Norvegijos bendrovei, kuri, kaip minėta, susijusi su UAB „Baltijos parkingas“ (Sutarties 2.1 p.), nors iki paskolų, gautų pagal sutartis su Norvegijos bendrove, grąžinimo terminų suėjimo atsakovas UAB „Baltijos parkingas“ žinojo apie egzistuojantį praterminuotą įsiskolinimą ieškovui, o AB Vilniaus banko paskola buvo padengta, jos grąžinimo terminas netgi nebuvo suėjęs.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad didesnė tikimybė, jog ieškovas vienerių metų ieškinio senaties termino ginčyti nurodytą sandorį nėra praleidęs, kadangi atsakovas neįrodė, jog ieškovui 2003 m. gegužės mėn. pateikė duomenis apie savo 2002 m. finansinę atskaitomybę, o ieškovo teigimu, jis apie ginčo sandorį sužinojo tik 2004 m. rugpjūčio 2 d., gavęs išrašą iš viešo registro (CK 6.66 str. 3 d. Ir pažymėjo, kad pagal bylos duomenis atsakovas buvo ne kartą deklaravęs savo pasirengimą vykdyti prievoles pagal 1999 m. gruodžio 30 d. sutarties sąlygas, todėl, net ir pripažinus, jog ieškinio senaties terminas praleistas, jis turėtų būti atnaujinamas dėl svarbių priežasčių.
Šalies argumentai
Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimo dalį, kuria taikyta dvišalė restitucija, ir pritaikyti vienašalę restituciją, tik grąžinant atsakovui UAB „Baltijos parkingas“ ginčo sutartimi perleistą pastatą. Nurodo, kad skundžiama teismo sprendimo dalis yra nepagrįsta ir neteisėta, priimta netinkamai išaiškinus Pauliano ieškinio ir restitucijos taikymo taisykles. Pažymi, jog teismas, pripažindamas sandorį negaliojančiu 6.66 straipsnio pagrindu, turi taikyti restituciją, atsižvelgdamas į CK 6.66 straipsnio 4 dalyje nurodytas taisykles, t. y. tiek, kiek tai būtina kreditoriaus interesų apsaugai. Pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgdamas į konstatuotą atsakovų nesąžiningumą sudarant ginčo sandorį, pritaikė dvišalę restituciją, nors ieškovo interesų apsaugai pakako vienašalės restitucijos. Pažymi, jog pritaikius dvišalę restituciją, Norvegijos įmonė įgijo virš 4 mln. Lt vertės reikalavimo teisę į atsakovą UAB „Baltijos parkingas“, kas dar labiau sumažino jo mokumą ir galimybę ieškovui gauti reikalavimo patenkinimą. Be to, reali ginčo statinio vertė yra tik 3 552 754 Lt, o byloje nėra duomenų, jog UAB „Baltijos parkingas“ realiai iš nurodytos užsienio įmonės gavo už ginčo sandoriu įgytą turtą visus pinigus, nes atsakovai tarpusavio susitarimu taikė priešpriešinių reikalavimų įskaitymą.
Atsiliepimas
Atsakovai UAB „Baltijos parkingas“ ir Norvegijos įmonė Parkerings-Compagniet, AS atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad ieškovo reikalavimo taikyti vienašalę restituciją patenkinimas pažeistų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, nesąžiningai pablogintų Norvegijos įmonės Parkerings-Compagniet, AS padėtį bei įteisintų neatlygintinį šios įmonės nuosavybės nusavinimą. Pažymi, jog ginčo sandoris buvo dvišalis ir atlygintinis, yra visiškai įvykdytas, o CK 1.80 straipsnio 2 dalis vienareikšmiai nurodo, kad pripažinus negaliojančiu sandorį, kiekviena šalis privalo grąžinti kitai šaliai visa, ką pagal jį yra gavusi.
Šalies argumentai
Atsakovas UAB „Baltijos parkingas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti – arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliantas nurodo, kad teismas neteisingai įvertino ir interpretavo bylos įrodymus, pažeisdamas įrodymo vertinimo taisykles, nenustatė reikšmingų bylos išsprendimui ir CK 6.66 straipsnio taikymui faktinių aplinkybių, t. y. neatskleidė bylos esmės, ir netinkamai pritaikė materialines teisės normas:
Teismas nenustatė visų CK 6.66 straipsnio taikymui būtinų sąlygų, tuo suteikdamas galimybę kreditoriui piktnaudžiauti šiuo institutu. Iš esmės analizavo tik vieną sąlygą – ar skolininkas privalėjo sudaryti ginčo sandorį, tačiau nenustatė, kokio dydžio ieškovo reikalavimas egzistavo ginčo sutarties sudarymo metu. Pažymi, jog kitoje civilinėje byloje teismas nustatė, kad apelianto skola ieškovui buvo kaupiamojo pobūdžio ir 1,2 mln. priteista suma susidarė 2003 m. spalio 20 d., o ne ginčo sandorio sudarymo metu (2002 m. gruodžio 19 d.). Nepagrįstai teismas rėmėsi ir apelianto bei UAB „Vilniaus parkavimo kompanija“ turto aprašais, padarytais 2004 metų gegužės – liepos mėnesiais, neatsižvelgė į byloje esantį įrodymą – 2002 m. gruodžio 31 d. auditoriaus apelianto finansinės atskaitomybės paaiškinimą, liudijantį, kad iš ginčo sandorio apeliantas gavo 358 859 Lt pelną, taigi ginčo sandoris nepadarė apelianto mokumui neigiamos įtakos, o ieškovas neįrodė, kad sudarius ginčo sandorį ir po jo apeliantas tapo nemokus ar sumažino ieškovo galimybes gauti reikalavimo patenkinimą. Be to, teismas netyrė ir nenustatė visų solidarių ieškovo skolininkų pagal civilinėje byloje Nr.2-175-51/2005 priimtą sprendimą finansinės padėties ir gebėjimų patenkinti ieškovo reikalavimą ginčo sandorio sudarymo metu ir po jo, klaidingai savo išvadas pagrindė 2004 metų liepos mėnesį buvusia UAB „Vilniaus parkavimo kompanija“ akcijų verte. Teismas neatsižvelgė, kad po ginčo sutartie sudarymo ieškovo solidarūs skolininkai turėjo turto, kurio vertės pakako įvykdyti ieškovo ir kitų kreditorių reikalavimus.Teismas neatsižvelgė, kad atsakovas nesiekė išvengti atsiskaitymo su ieškovu, o ginčo sutartis buvo sudaryta po dvišalių konsultacijų su ieškovu. Teismas netyrė ir nevertino įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo sandoris buvo atlygintinis, didžioji dalis gautų iš jo lėšų buvo panaudota prievolių įvykdymui, kurių įvykdymo terminas buvo suėjęs ginčo sutarties sudarymo metu.Teismas, neteisingai interpretavęs bylos įrodymus, nepagrįstai konstatavo, jog atsakovai, sudarydami ginčo sandorį, buvo nesąžiningi. Nurodo, kad apeliantas, gavęs iš AB Vilniaus banko kreditą, įsigijo ginčo statinį, kurį išnuomojo UAB „Vilniaus parkavimo kompanija“. Ši įmonė mokėjo apeliantui nuompinigius, kurie buvo skiriami kredito padengimui. 2002 metais ieškovas išreiškė susirūpinimą, kad nurodytos įmonės mokami nuompinigiai ir kitos eksploatacinės išlaidos gali neigiamai įtakoti UAB „Vilniaus parkavimo kompanija“ finansinę padėtį bei gebėjimą investuoti į Vilniaus parkavimo sistemos sukūrimą, dėl to apeliantas ir nutarė ginčo statinį perleisti Norvegijos įmonei, kuri už jį sumokėjo didesnę kainą nei tuo metu buvusi statinio rinkos kaina, o iš gautų lėšų apeliantas pagerino savo ir UAB „Vilniaus parkavimo kompanija“ finansinę padėtį. Teigia, jog ieškovas atsisakė priimti iš apelianto pasiūlymą užtikrinti prievoles.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į atsakovo UAB „Baltijos parkingas“ apeliacinį skundą prašo jį atmesti, nurodydamas, jog nepalaiko jo argumentų, o savo pagrindinius argumentus dėl teismo sprendimo yra pateikęs savo apeliaciniame skunde. Papildomai nurodo, kad actio Pauliana instituto tikslas yra ginti kreditorius nuo nesąžiningų skolininkų, o skolininkas privalo savo mokumą išlaikyti tol, kol galioja prievolė kreditoriui. Teismui, pripažįstant sandorį negaliojančiu nurodytu pagrindu, pakankam nustatyti, kad kreditoriaus reikalavimas yra didesnis už tą sumą, kurią realiai būtų galima gauti iš skolininko. Teigia, jog apeliantas pirmosios instancijos teisme nesirėmė aplinkybe, kad jo turtas ginčo sutarties sudarymo metu buvo didesnis nei ieškovo reikalavimas, todėl nebegali ja remtis ir apeliacinėje instancijoje. Pažymi, jog pagal CK 6.66 straipsnį pripažįstant sandorį negaliojančiu, nebūtina net nustatyti skolininko nemokumo, nes pakanka konstatuoti, kad kreditoriaus teisės buvo kitaip pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 20 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-473/2004). Ieškovo teisės buvo pažeistos, nes pagal ginčo sandorį gautos lėšos buvo pervestos kitiems kreditoriams, kurių reikalavimo terminai, skirtingai nuo ieškovo, nebuvo suėję. Teismas pagrįstai konstatavo atsakovų nesąžiningumą, nes apeliantas realiai niekada nesiekė įvykdyti įsipareigojimą ieškovui, o tik vilkino laiką.
Atsakovas Norvegijos įmonė Parkerings-Compagniet, AS atsiliepimu į atsakovo UAB „Baltijos parkingas“ apeliacinį skundą prašo jį patenkinti, nurodydamas, kad visiškai jį palaiko.
Motyvuojamoji dalis
Ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Atsakovo UAB „Baltijos parkingas“ apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Dėl ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinio skundo.
Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo taikyti vienašalę restituciją. Teismo sprendimo neteisėtumą apeliantas grindžia CK 6.66 straipsnio 4 dalies nuostata, kuri, apelianto nuomone, reiškia, jog kreditorius turi pilnai patenkinti savo reikalavimus patenkinus actio Pauliana. Dvišalės restitucijos taikymas, apelianto nuomone, pažeidžia ieškovo kaip kreditoriaus interesus, nes realizavus Pastatą vykdymo procese galimas tik dalinis ieškovo reikalavimo patenkinimas, kadangi atsakovas turi ir daugiau kreditorių. Taigi, apeliantas iš esmės vienašalės restitucijos taikymą grindžia tuo, jog gali nepakakti lėšų pilnai atsiskaityti su juo. Toks CK 6.66 straipsnio 4 dalies aiškinimas yra neteisingas.
CK 6.66 straipsnio 4 dalis nustato, jog sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti. Ši norma negali būti aiškinama atskirai, ji turi būti aiškinama sistemiškai atsižvelgiant į visą actio Pauliana esmę.
Lietuvos Aukščiausiasis teismas, formuojantis Lietuvos respublikos teismų praktiką, 2006 m. lapkričio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2006 nurodė, jog „CK 6.66 straipsnyje įtvirtintas specialus kreditoriaus interesų gynybos būdas – Pauliano ieškinys. Šiuo ieškiniu siekiama apginti kreditorių nuo nesąžiningo skolininko veiksmų, kuriais šis, siekdamas išvengti prievolės vykdymo kreditoriui, pablogina savo turtinę padėtį, perleisdamas turtą kitiems asmenims. Šio ieškinio tikslas – taikant restituciją sugrąžinti skolininko turtą, kurį šis nesąžiningai perleido tretiesiems asmenims ir šio turto sąskaita patenkinti kreditoriaus reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ,,Turto bankas“ v. BAB ,,Rimeda“, byla Nr. 3K-3-201/2001, kategorija 31.6.1; 2002 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB ,,Lietuvos kuras“ v. V. B. ir kt., byla Nr. 3K-3-1415/2002, kategorija 31.6.1; 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Centarium” ir kt., byla Nr. 3K-3-17/2006, kategorijos 35.6.1, 45.4 ir kt.). Kreditorius, pareikšdamas Pauliano ieškinį, siekia atkurti pažeistą skolininko mokumą, sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai ir be pagrindo perleido kitiems asmenims. Atkūrus pažeistą skolininko mokumą, padidėja kreditoriaus galimybės, jog skolininkas visiškai ar bent iš dalies įvykdys savo prievolę. Sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti (CK 6.66 straipsnio 4 dalis). Taigi, pagal kreditoriaus ieškinį skolininko sudarytą sandorį pripažinus negaliojančiu, išieškojimas pagal kreditoriaus reikalavimą nukreipiamas į perduotą pagal tą sandorį turtą, jo vertę ar pinigines lėšas tiek, kiek reikalinga kreditoriaus reikalavimams patenkinti. Tokią nuostatą lemia actio Pauliana kompensacinis pobūdis. Kitaip, nei kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais atvejais, sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis Pauliano ieškinio tikslas. Sandorio pripažinimas negaliojančiu yra tik priemonė atkurti skolininko pažeistą mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ,,Turto bankas” v. BAB ,,Rimeda”, bylos Nr. 3K-3-201/2001, kategorija 31.6.1). CK 6.66 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta actio Pauliana specifika nuo kitų sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindų, pavyzdžiui, patenkinus netiesioginį ieškinį išreikalautas turtas (piniginės lėšos), kitaip nei tenkinant Pauliano ieškinį, įskaitomas į skolininko turtą ir naudojamas visų skolininko kreditorių reikalavimams patenkinti. Minėta, kad kreditorius, pareikšdamas Pauliano ieškinį, siekia apginti savo interesus. Dėl to, patenkinus tokį ieškinį ir pritaikius restituciją, turtas ar piniginės lėšos perduodamos ne skolininkui, o skiriamos Pauliano ieškinį pareiškusio kreditoriaus reikalavimui patenkinti“. Pažymėtina, kad įstatyme (CK 6.66 straipsnio 4 dalis) nenustatyta, kad turtas ar piniginės lėšos, patenkinus Pauliano ieškinį ir pritaikius restituciją, būtų tiesiogiai priteisiami kreditoriui, nes galimi atvejai, kad, pripažinus sandorį negaliojančiu ir patenkinus ieškovo (kreditoriaus) reikalavimus, likęs turtas ar piniginės lėšos turi būti grąžinami skolininkui.
Taigi, pagal kreditoriaus ieškinį skolininko sudarytą sandorį pripažinus negaliojančiu, išieškojimas pagal kreditoriaus reikalavimą nukreipiamas į perduotą pagal tą sandorį turtą, jo vertę ar pinigines lėšas tiek, kiek reikalinga kreditoriaus reikalavimams patenkinti. Ta aplinkybė, jog gali nepakakti skolininkui lėšų pilnai atsiskaityti su ieškovu iš restitucija gauto turto, nėra ir negali būti pagrindu taikyti vienašalę restituciją. Patenkinus Pauliano ieškinį ieškovo reikalavimo tenkinimas nukreipiamas į pagal dvišalę restituciją grąžintą turtą, tačiau ieškovas turi pirmumo teisę patenkinti savo reikalavimą iš grąžinto turto. Patenkinus ieškovo reikalavimus, likęs turtas ar piniginės lėšos, jei tokio liks, turi būti grąžinamas skolininkui (atsakovui UAB „Baltijos parkingas“). Todėl pritaikius restituciją ir grąžinus Pastatą (automobilių stovėjimo aikštelę), esančią Vilniuje, Rinktinės g. 48b, (unikalus Nr. 1099-7008-1015) atsakovui UAB „Baltijos parkingas“, ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 1 196 147 Lt reikalavimo vykdymas nukreiptinas į grąžintą turtą.
Dėl atsakovo UAB „Baltijos parkingas“ apeliacinio skundo.
Apeliantas pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą grindžia tuo, jog nebuvo visų CK 6.66 straipsnio taikymui būtinų aplinkybių, konkrečiai imant: nebuvo nustatyta ieškovo reikalavimų suma, galiojusi ginčijamo sandorio sudarymo metu; nebuvo tiriama ir nustatyta solidari skolininkų finansinė padėtis ir gebėjimas likutiniu turtu patenkinti ieškovo reikalavimus; nebuvo įrodytas ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumas.
Dėl reikalavimų sumos dydžio nustatymo.
Nors apeliantas teigia, kad teismas nenustatė konkrečios ieškovo reikalavimų sumos ginčijamo sandorio sudarymo metu, todėl neva nebuvo pagrindo tenkinti Pauliano ieškinio. Tačiau teismo posėdžio metu apelianto atstovas pripažino, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu skola ieškovui buvo apie 847 469 Lt. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad sudarius ginčijamą sandorį likusio turto vertė buvo apie 250 000 Lt, t.y. sudarius ginčijamą sandorį likusio turto nepakako atsiskaitymui su ieškovu, tuo ginčijamas sandoris pažeidė ieškovo interesus. Todėl apelianto teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl solidarios skolininkų prievolės ir galimumo ją įvykdyti. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog teismas privalėjo įvertinti abiejų solidarių skolininkų turto masę spręsdamas klausimą dėl Pauliano ieškinio tenkinimo. Jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.). Taigi įstatymas suteikė teisę ieškovui reikalauti solidarios prievolės įvykdymo iš bet kurio iš atsakovų ir tiek visos, tiek dalies. Ieškovas, pasinaudodamas savo teise, nukreipė visos prievolės vykdymą į atsakovą UAB „Baltijos parkingas“ ir atsakovas UAB „Baltijos parkingas“ privalo prievolę įvykdyti neatsižvelgiant į galimumą išieškoti skolą iš kito solidarios prievolės skolininko. Aplinkybė, jog iš ginčijamo sandorio atsakovas gavo pelno nereiškia, jog nebuvo pažeistos ieškovo teisės. Todėl apelianto argumentai, kad teismas, vertindamas galimumą įvykdyti prievolę, privalėjo vertinti visų solidarios prievolės skolininkų turtą, yra nepagrįstas.
Dėl ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumo. Kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalių nesąžiningumas yra preziumuojamas kai sandoris sudarytas dėl skolos, kurios mokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs, mokėjimo (CK 6.67 str. 1 d. 5 p.). Skolos terminas AB Vilniaus bankas dar nebuvo pasibaigęs, todėl šioje dalyje nesąžiningumas yra preziumuojamas. Be to, atsakovas UAB „Baltijos parkingas“ yra Norvegijos bendrovės Parkerings-Compagniet, AS dukterinė įmonė, abiems bendrovėms vadovauja tas pats asmuo, todėl sandorio šalių nesąžiningumas yra preziumuojamas (CK 6.67 str. 1 d. 8 p.). Kadangi ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumas yra preziumuojamas pagal įstatymą, todėl apelianto nurodomos aplinkybės susijusios su sandorio šalių nesąžiningumu, kurių neištyrė pirmosios instancijos teismas, neturi reikšmės.
Atmetus atsakovo apeliacinį skundą iš jo priteistinos 9 Lt (II T., b.l. 181) procesinių dokumentų įteikimo išlaidos į valstybės pajamas (CPK 92 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kod ekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimą dalį, kuria taikyta dvišalė restitucija, pakeisti.
Papildyti sprendimą nurodant, kad ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 1 196 147 Lt reikalavimo vykdymas turi būti nukreiptas į pagal restituciją atsakovui UAB „Baltijos parkingas“ grąžintą turtą - Pastatą (automobilių stovėjimo aikštelę), esančią Vilniuje, Rinktinės g. 48b, (unikalus Nr. 1099-7008-1015).
Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo UAB „Baltijos parkingas“ 9 (devynis) litus išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu į valstybės pajamas.