Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pranešėjo ir kolegijos pirmininko Donato Jatužio, teisėjų Algirdo Gapučio ir Bronės Vidzėnienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. P. apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo:

M. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 178 str. 2 d. laisvės atėmimo bausme 1 metams 9 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64¹ str., šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu, nurodant paskirtą laisvės atėmimo bausmę atlikti pataisos namuose ir bausmės pradžią skaičiuoti nuo sulaikymo dienos, t. y. nuo 2015 m. gegužės mėn. 14 d. Vadovaujantis BK 72 str. 2 d. konfiskuoti M. P. priklausantys 50 Eur, kaip iš nusikalstamos veikos gautas turtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. P. nuteistas už tai, kad jis pagrobė svetimą turtą įsibraudamas į patalpą, o būtent: 2015 m. gegužės 9 d., apie 10.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, Pasvalio m., sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini), per nerakintas duris įsibrovė į A. Z. priklausantį sodo namelį, iš kur slapta pagrobė svetimą, nukentėjusiajai A. Z. priklausantį 500,00 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung G900 Galaxy S5“, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), padarydamas nukentėjusiajai A. Z. 500,00 Eur turtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliantas prašo sušvelninti paskirtą bausmę. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai įvertino bei pritaikė bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, apylinkės teismas vadovavosi BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, BK 56 str. įtvirtintomis bausmės skyrimo recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą taisyklėmis. Teismas motyvavo laisvės atėmimo bausmės ir jos dydžio skyrimą, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos sunkumo ir pavojingumo visuomenei laipsnį, nusikalstamų veikų stadiją. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad kaltinamasis padarė apysunkį nusikaltimą, aptarė kaltės formą ir rūšį, t. y., kad nusikalstamą veiką M. P. padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Teismas vertino atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad M. P. visiškai prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), o atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką M. P. įvykdė būdamas apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Teisingai pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nusikaltimus apeliantas padarė anksčiau būdamas teistas už nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turiniams interesams padarymą, naują veiką įvykdė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, todėl M. P. yra recidyvistas. BK 27 str. 1 d. nustatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, o tokį nusikaltimą padaręs asmuo yra recidyvistas. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantas paskutinį kartą teistas 2013 m. rugsėjo 17 d. Pasvalio rajono apylinkės teismo už nusikaltimus nuosavybei, bausmę atlikęs, tačiau teistumas neišnykęs. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai jam skyrė bausmę laikydamas jį recidyvistu ir taikydamas recidyvistams skirtas bausmių skyrimo taisykles: BK 56 str. 1 d. nustatyta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai šiuo atveju gali būti pasiekti tik skiriant griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą. Įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingus tiek su padarytu nusikaltimu, tiek su nuteistojo asmenybe susijusius duomenis, jų visumą, vadovaudamasis aptartomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, apylinkės teismas M. P. už padarytą nusikaltimą skyrė ženkliai mažesnę negu BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę. Apylinkės teismas nepažeidė anksčiau nurodytų bausmės skyrimą reglamentuojančių nuostatų. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, M. P. paskirta bausmė atitinka BK 41 str. nurodytą bausmės paskirtį, nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta, todėl ją dar labiau švelninti nėra teisinio pagrindo.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad prisipažino ir gailisi dėl padaryto nusikaltimo, tačiau akivaizdu, jog šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas jau įvertinto skirdamas bausmę neperžengiant sankcijos ribų bei pritaikydamas BK 64¹ str. nuostatas ir sumažindamas nuteistajam šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę vienu trečdaliu.

Nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymo ir ta dalimi, kuria jis prašo taikyti BK 75 str. Pagal teismų praktiką laikomasi nuomonės, kad teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe. Esminė BK 75 str. nuostatų taikymo sąlyga yra teismo išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismas šią išvadą gali suformuluoti pagal visų BK 41 str. nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

Kaip jau minėta anksčiau, M. P. iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo ne kartą buvo teistas už turtinių nusikaltimų padarymą, naują nusikaltimą padarė neišnykus teistumui ir po bausmės atlikimo praėjus neilgam laiko tarpui. Šie duomenys rodo, kad už ankstesnius nusikaltimus paskirtosios bausmės tikslai iki galo nebuvo įgyvendinti, nes M. P. neigiamas požiūris į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas nepakito. Jis linkęs nusikalsti, todėl nėra jokio teisinio pagrindo daryti išvadą, kad bausmės tikslai galėtų būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo paskyrimo. Taip pat nėra jokio pagrindo tikėtis, kad būdamas laisvėje M. P. susilaikys nuo nusikalstamų veikų darymo, todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmos instancijos teismo išvadai, kad M. P. paskirtos bausmės tikslai (BK 41 str.) gali būti pasiekti tik jam paskyrus laisvės atėmimo bausmę ją realiai atliekant pataisos namuose.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bausmių skyrimui reikšmingas aplinkybes ir apelianto asmenybę, daro išvadą, kad M. P. paskirta bausmė yra ir taip švelni, todėl ją dar labiau švelninti nėra jokio teisinio pagrindo. Apelianto apeliaciniame skunde nurodytos kitos aplinkybės, kurios nėra esminės, taip pat nesudaro pakankamo teisinio pagrindo skirti švelnesnę bausmę ar taikyti BK 75 str. nuostatas.

Tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo apylinkės teismo priimtas nuosprendis keistinas dalyje, susijusioje su turto konfiskavimu.

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 72 str. 2 d., priėmė pagrįstą sprendimą konfiskuoti 50 Eur, kaip iš nusikalstamos veikos gautą turtą, tačiau neatkreipė dėmesio į tai, kad paminėti pinigai natūra pas M. P. nebuvo rasti.

Turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką, jo bendrininkus ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn (BK 72 str. 1 d.). BK 72 str. 2 d. nustatyta, kad konfiskuotinas turtas, kuris buvo uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Pagal BK 72 str. 5 d., kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pasisakęs, kad iš nusikalstamos veikos gauti pinigai ir (ar) kitą materialą vertę turintys daiktai konfiskuojami, jeigu kaltininkas iš nusikalstamos veikos neteisėtai praturtėjo, o byloje nereiškiamas civilinis ieškinys ar nėra duomenų, jog neteisėtai užvaldytas turtas buvo grąžintas nukentėjusiam (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-511/2010, 2K-329/2011, 2K-7-84/2012, 2K-138/2014 ir kt.). Byloje nustatyta, kad M. P. lombarde užstatė iš nukentėjusios A. Z. pavogtą mobiliojo ryšio telefoną ir už jį gavo 50 Eur. Šios piniginės lėšos atitiko BK 72 str. 2 d. įtvirtintą vieną konfiskuotino turto rūšių. Byloje nėra duomenų, kad šie pinigai būtų buvę grąžinti ar byloje būtų buvęs pareikštas civilinis ieškinys dėl jų. Taip pat šių piniginių lėšų nėra galimybės paimti iš M. P., kadangi jos ikiteisminio tyrimo metu nebuvo rastos. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes šiuo atveju turėjo būti taikomos ne BK 72 str. 2 d., o BK 72 str. 5 d. nuostatos ir turėjo būti išieškota konfiskuotino turto vertę atitinkanti jau paminėta pinigų suma.

Dėl šių aplinkybių nuosprendis turto konfiskavimo dalyje keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, nurodant, kad ši baudžiamojo poveikio priemonė taikoma vadovaujantis BK 72 str. 5 d.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.,

nusprendžia:

pakeisti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 9 d. nuosprendžio dalį dėl turto konfiskavimo.

Išieškoti iš M. P. valstybės nuosavybėn konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 50 eurų (BK 72 str. 5 d.).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.