Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, apeliacinį skundą, prie kurio prisidėjo trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1243-125/2013, kuriuo buvo atmestas ieškovo Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinys atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Arctic Group“ dėl žemės nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia ir nutraukimo, tretieji asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialas, uždaroji akcinė bendrovė „Tamtamas“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliantas nenurodė nei faktinių, nei teisinių pagrindų, kurių pagrindu turėtų būti panaikinta Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 18 d. sprendimo dalis dėl pirkimo pardavimo be varžytynių 2010 m. vasario 26 d. sutarties. Be to, apeliaciniame skunde net nurodo, kad nekvestionavo sutarties su UAB „Pas Izaurą“, nes UAB „Pas Izaurą“ jau ieškinio padavimo teismui metu buvo išregistruota. Vadinasi, tuo pačiu pagrindu neturėtų būti ginčijama ir pirkimo pardavimo be varžytynių 2010 m. vasario 26 d. sutartis Nr. 1, nes nebeliko šios sutarties šalies ir nėra jos teisų perėmėjų. Todėl CPK 320 straipsnio 1 dalies pagrindu apeliacinės instancijos teismas neturėtų išeiti už apeliacinio skundo ribų ir nenagrinėti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 18 d. sprendimo dalies dėl pirkimo pardavimo be varžytynių 2010 m. vasario 26 d. sutarties Nr. 1 teisėtumo. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio l dalį bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, yra parduodamas. Taigi, įstatymas nustato administratoriui pareigą parduoti visą turtą, išskyrus tą, į kurį negali būti nukreiptas išieškojimas. CPK 749 – 752 straipsniai leidžia išieškoti iš turtinių teisių. Ieškovas ieškinio dalį dėl 2010 m. vasario 26 d. pirkimo pardavimo be varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu grindžia CK 6.491 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią nuomininkas gali perleisti nuomos teisę tik gavęs nuomotojo sutikimą. Tačiau ši norma turtinės teisės (nuomos teisės) perleidimą reglamentuoja įprastine tvarka, o šiuo atveju yra vykdomas priverstinis pardavimas. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 3 punktą kito turto pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas. BUAB „Pas Izaurą“ 2010 m. vasario 5 d. kreditorių susirinkime 6 darbotvarkės klausimu „Dėl bendrovės turto pardavimo tvarkos ir kainų nustatymo“ buvo nutarta rinkti pasiūlymus UAB „Pas Izaurą“ turtinių teisių pirkimui skelbiant spaudoje ir turtą parduoti didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui. Šis kreditorių susirinkimo nutarimas yra galiojantis, jis nebuvo apskųstas. Be to, UAB „Pas Izaurą“ kreditoriumi buvo žemės nuomotojas - Klaipėdos miesto savivaldybė, dėl ko laikytina, kad nuomotojo sutikimas buvo. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas nenustato pareigos bankrutuojančiai įmonei parduodant turtines teises gauti nuomotojo sutikimą, o tokio sutikimo reikalavimas yra neteisingas, nes draudimas (leidimo negavimas) parduoti bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės turtą reikštų kreditorių teisių pažeidimą. Esant priverstiniam pardavimui CK 6.491 straipsnio 1 dalis nėra taikoma.Klaipėdos miesto savivaldybė niekada nesikreipė į UAB Pas Izaurą“ dėl nuomos sutarties netinkamo vykdymo, nereikalavo, kad UAB „Pas Izaurą“ pašalintų galimus nuomos sutarties pažeidimus, nesiuntė kitokių pranešimų. Pagal CK 6.217 straipsnio 3 dalį teisė nutraukti sutartį įgyjama tik tuo atveju, jei kita šalis per papildomą terminą nepašalina galimų nuomos sutarties pažeidimų, be to, pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį pažeidimas turi būti esminis. Nesant jokių įspėjimų bankroto administratoriui negalėjo būti žinoma, kad 1994 m. vasario 15 d. valstybinės žemės nuomos sutartis vykdoma netinkamai. UAB „Arctic Group“ nupirko nuomos teisę nesant jokių pretenzijų dėl žemės nuomos sutarties vykdymo.Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad naujasis turtinių teisių savininkas UAB „Arctic Group“ siekė valstybinės žemės sklypą naudoti pagal paskirtį, nes 2010 m. spalio 19 d. pateikė prašymą dėl ginčo sklypo ir šalia esančios laisvos valstybinės žemės sklypo planavimo, bet šių procedūrų pabaigti negali dėl ieškinio ir jo pagrindu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Prašymas dėl planavimo buvo pareikštas iki ieškinio pareiškimo, taigi, UAB „Arctic Group“ dar iki prasidedant ginčui ėmėsi priemonių galimiems pažeidimas pašalinti. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad UAB „Arctic Group“ naudoja žemės sklypą ne pagal paskirtį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Byloje nustatyta, kad atsakovas UAB „Arctic Group“ 2010 m. vasario 26 d. pirkimo–pardavimo be varžytynių sutartimi Nr. 1 (toliau-Sutartis1) iš bankrutavusios UAB „Pas Izaurą“, atstovaujamos administratoriaus UAB „Tamtamas“, už 19 000 Lt nupirko valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos teisę pagal 1994 m. vasario 15 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį (b.l. 20, 57). Nuomos sutarties terminas – nuo 1994 m. vasario 15 d. iki 2087 m. vasario 15 d., žemės sklypo naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos. Be to, atsakovas iš bankrutavusios UAB „Pas Izaurą“ 2010 m. vasario 26 d. pirkimo–pardavimo be varžytynių sutartimi Nr. 2 už 1 000 Lt taip pat įsigijo sklype esančius statinius – pastatą parduotuvę (toliau-Sutartis2), į kurią pardavėjo UAB „Pas Izaurą“ daiktinės teisės nebuvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, o pardavėjas nurodytas kaip naudotojas (b.l. 47, 69).

Byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad ginčo sklypas UAB „Pas Izaurą“ 1994 m. buvo išnuomotas kaip buvusios parduotuvės naudotojui, šiuo metu apleistas, faktiškai nėra ir parduotuvės, tačiau pastatas tebėra registruotas Nekilnojamojo turto registre.

Apeliantas šioje byloje buvo pareiškęs du reikalavimus –pripažinti Sutartį1 negaliojančia ir nutraukti prieš terminą nuomos sutartį pagal 1994 m. vasario 15 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties sąlygas su atsakovu. Pirmosios instancijos teismas ieškinį dėl abiejų reikalavimų atmetė, apeliantas su tuo nesutinka.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Žemės nuomos bendrosios nuostatos reglamentuotos CK 6 knygos XXIX skyriuje, kurio normos aptaria atitinkamų institucijų kompetenciją sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartis, nustatyti valstybinės žemės išnuomojimo būdai, kitos žemės nuomos sąlygos (nuomos pasibaigimo, nuomos sutarties nutraukimo pagrindai ir kt.). Pagal CK 6.551 straipsnio nuostatas valstybinė žemė išnuomojama aukciono būdu Vyriausybės nustatyta tvarka, šios žemės nuoma ne aukciono būdu galima, jeigu ji užstatyta fiziniam ar juridiniam asmeniui nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, taip pat kitais įstatymų numatytais atvejais. Žemės įstatymo 9 straipsnio 5 dalis taip pat nustato, kad valstybinė žemė išnuomojama iš esmės - išskyrus šio straipsnio 6–9 dalyse nustatytus atvejus - aukciono būdu. Nagrinėjamai bylai aktuali išimtis yra nustatyta šio straipsnio 6 dalies 1 punkte - valstybinė žemė išnuomojama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais (išskyrus laikinuosius statinius, inžinerinius tinklus bei neturinčius aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statinius, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui). Žemės sklypai, užstatyti fizinių ar juridinių asmenų nuomojamais statiniais ar įrenginiais, išnuomojami tik šių statinių ar įrenginių nuomos terminui. Žemės sklypai išnuomojami teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatyto dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Detalesnė valstybinės žemės nuomos tvarka nustatyta Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintose Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėse (toliau- Taisyklės).

Įvertinus paminėtas teisinio reglamentavimo nuostatas, sutiktina su apeliantu, kad valstybinės žemės naudojimo, valdymo ir disponavimo teisiniams santykiams taikomas specialus teisinis reglamentavimas dėl objekto, susijusio su viešuoju interesu. Jame faktiškai įtvirtintas vienintelis būdas asmeniui tapti valstybinės žemės nuomininku – aukciono tvarka. Minėti teisės aktai, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, nenumato, kad asmuo galėtų tapti valstybinės žemės nuomininku kitais būdais inter alia įsigydamas turtines (nuomos) teises iš bankrutuojančios įmonės. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Žemės įstatymas nedraudžia nuomos teisių perleidimo. To iš esmės nedraudžia ir CK nuostatos. Tačiau iš aptarto reglamentavimo matyti, kad valstybinė žemė nuomininkui be aukciono gali būti nuomojama tik tuo atveju, jei tai susiję su jam priklausančių (ar nuomojamų) statinių ar įrenginių valdymu, ir tik tokio dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti. Pažymėtina, kad ir po ginčo sandorio įsigaliojusioje Taisyklių redakcijoje nustatyta (45 punktas), kad žemės nuomos teisė į žemės sklypą ar jo dalį gali būti perleidžiama kitiems asmenims tik tais atvejais, kai perleidžiami išnuomotame žemės sklype esantys statiniai ar įrenginiai (jų dalys). Jeigu perleidžiamiems statiniams ar įrenginiams (jų dalims) eksploatuoti reikia ne viso išnuomoto žemės sklypo, žemės sklypo dalies, kurios nuomos teisė perleidžiama, dydis nustatomas pagal Taisyklių 7 ir 8 punktų nuostatas. Pateikti valstybinės žemės nuomotojui žemės sklypo planą, kuriame pagal Taisyklių 8 punktą būtų išskirta perleidžiamam statiniui ar įrenginiui eksploatuoti reikalinga žemės sklypo dalis, kurios nuomos teisę prašoma perleisti kartu su statiniu ar įrenginiu, įpareigojamas valstybinės žemės nuomininkas (jeigu pagal prie valstybinės žemės nuomos sutarties pridėtą žemės sklypo planą ši žemės sklypo dalis negali būti nustatyta). Kasacinis teismas yra pasisakęs dėl valstybės žemės nuomos santykių imperatyvumo ir pažymėjęs, kad valstybinės žemės nuomos santykiams būdingas teisinis apibrėžtumas. Valstybės žemės perleidimo santykių įstatyme įtvirtintu reglamentavimu siekiama užtikrinti, kad valstybės (savivaldybių) nuosavybė būtų tvarkoma taip, jog tai atitiktų visos visuomenės interesus, viešajam interesui teikiant prioritetą prieš privatų tiek žemės naudojimo tikslų, paskirties, tiek žemės naudojimo sąlygų atžvilgiu. Šių teisinių santykių reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus. Valstybės (savivaldybių) žemės perleidimo sandoriai, sudaryti pažeidus viešosios teisės principą, kai valstybės (savivaldybių) turtas įgytas kitaip negu nustatyta imperatyviuoju reguliavimu, pažeidžiant įtvirtintą tvarką ir šio reguliavimo tikslus (saugomas vertybes), yra niekiniai. Taigi valstybinė žemė gali būti išnuomojama tik griežtai laikantis imperatyviųjų teisės normų nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-461/2013).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, jog jo nagrinėtose bylose akcentuojama, kad teisės nuomoti valstybinę žemę įstatyminis pagrindas – teisėtas šioje žemėje esančių statinių valdymas (CK 6.551 str. 2 d.). Šiuo teisiniu reguliavimu siekiama perduoti valstybinės žemės sklypų naudojimosi teises, skirtas savininko turimų nuolatinių statinių ar įrenginių eksploatavimui įgyvendinti. Valstybinė žemė išnuomojama tokiems statiniams eksploatuoti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, esant teisminiam ginčui dėl to, ar asmeniui turi būti išnuomojamas žemės sklypas, reikia įvertinti, ar šiam asmeniui priklausantys statiniai ir įrenginiai atitinka įstatyme nurodytus kriterijus. Būtina sąlyga yra tai, kad valstybinės žemės sklypas turi būti reikalingas statinio eksploatavimui ir naudojimui pagal jo paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2006; 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-96/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2010; kt.).

Nagrinėjamu atveju Sutartį1 apeliantas prašė pripažinti negaliojančia, nes nuomos teisių perleidimui nebuvo gautas nuomotojo sutikimas (CK 6.491 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ši CK nuostata yra CK XXVIII skyriuje, tuo tarpu žemės nuomos santykius reglamentuoja kito - XXIX CK skyriaus normos, todėl ji netaikytina. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu aiškinimu. Iš tikrųjų CK XXIX skyriaus normos tiesiogiai nenumato nuomotojo sutikimo nuomininko teisių perleidimui kaip tai nurodyta CK XXVIII skyriaus II skirsnyje, reglamentuojančiame nuomos sutarties šalių teises ir pareigas (CK 6.491 str. 1 d.). Tačiau pirmosios instancijos teismo toks izoliuotas teisės normų aiškinimas, teisėjų kolegijos vertinimu, faktiškai reikštų savininko nekontroliuojamo nuomininkų keitimosi galimybę, tokiu būdu pažeidžiant savininko teisę savo nuožiūra valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 str.). Šiame kontekste pastebėtina, kad įstatymas nustato, jog žemės nuomininkas vien jau subnuomai turi gauti rašytinį nuomotojo sutikimą (CK 6.553 str. 1 d.). Todėl nebūtų jokio logiško paaiškinimo, kodėl jo nereikia apskritai perleidžiant nuomos teises kitam subjektui ir kodėl savininko sutikimo nereikalingumas taikytinas tik žemės nuomotojų atžvilgiu (o juo labiau dėl jau minėtų motyvų – valstybinės). Todėl teisėjų kolegija sutinka su apeliantu dėl nuomotojo sutikimo būtinumo perleidžiant valstybinės žemės nuomos teisę. Pažymėtina, kad dėl CK 6.491 straipsnio 1 dalies taikymo žemės nuomos teisiniams santykiams pasisakyta ir kasacinio teismo nutartyje, kurioje buvo sprendžiamas žemės nuomos sutarties kvalifikavimo klausimas (žr. 2012 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2012).

Be to, jau aukščiau minėta, kad pagal teisinį reglamentavimą galimybė tapti valstybinės žemės nuomininku sietina su statinių eksploatavimu. Nagrinėjamu atveju žemės sklypas UAB „Pas Izaurą“ buvo išnuomotas prie pastato – parduotuvės, kurios faktiškai nebėra, taigi, sklypas netarnauja pastato eksploatacijai, t.y. sąlygos, kurioms esant jis buvo išnuomotas, išnyko, 2009 m. lapkričio 26 d. nuomos mokesčio įsiskolinimas už jį sudarė daugiau kaip 900 Lt (t. 1, b.l. 80). Šiame kontekste pastebėtina, kad ir pats atsakovas ketina naudoti sklypą visai kitiems tikslams, o pagal Taisyklių 30.7 punktą išnuomotuose žemės sklypuose statyti naujus statinius ar įrenginius ir rekonstruoti esamus galima tik tuo atveju, jeigu tai numatyta nuomos sutartyje ir tokia statyba ar rekonstrukcija neprieštarauja nustatytam teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimui. Šiuo atveju Sutartimi2 UAB „Pas Izaurą“ administratorius pardavė registre teberegistruotą pastatą parduotuvę. Tačiau, visų pirma, faktiškai tokio pastato nėra. Antra, net padarius prielaidą, kad toks statinys ar jo dalis tebėra, teisėjų kolegija sprendžia, kad Sutartis2 pripažintina niekine ex officio (CK 1.78 str. 3, 5 d. d.). Toks sprendimas nelaikytinas apeliacinio skundo ribų peržengimu. Kasacinio teismo teisėjų kolegija yra nurodžiusi, kad teismo pareigos ex officio konstatuoti niekinio sandorio faktą ir teisinius padarinius (CK 1.78 straipsnio 5 dalis) tikslas – viešojo intereso gynimas. Dėl to apeliacinės instancijos teismo naudojimasis šiais teisiniais instrumentais, jei egzistuoja prieš tai aptartos sąlygos (konstatuojama būtinybė teismui veikti aktyviai ar nustatomas akivaizdus pagrindas sandorį pripažinti niekiniu), patenka į įstatymo nustatytą išimtį, kai, ginant asmens, visuomenės ar valstybės teises ar teisėtus interesus, leidžiama peržengti apeliacinio skundo ribas ir tai netraktuojama kaip CPK 320 straipsnio pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2014).

Pagal ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalį administratorius gali parduoti įmonės turtą, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, tik šiame straipsnyje nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju, visų pirma, UAB „Pas Izaurą“, minėta, nebuvo pastato savininkas, o tik naudotojas. Taigi, tai nebuvo įmonės turtas, o tik savininkas inter alia bankrutuojanti įmonė turi teisę perduoti kitam asmeniui nuosavybės teisės objektą (CK 4.37 str. 2 d., ĮBĮ 33 str. 1 d.). Antra, pagal ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punktą nekilnojamasis turtas apskritai galėjo/turėjo būti parduotas tik varžytynių tvarka. Todėl jo pardavimas be varžytynių neteisėtas ir šia prasme. Tokiu atveju, t.y. pripažinus Sutartį2 niekine, atsakovas negalėtų įgyti nuomos teisių ir kaip teisėtas statinių valdytojas.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad Sutartis1 ir Sutartis2 pripažintinos negaliojančiomis (CK 1.78 str. 5 d., 1.80 str. 1 d.) . UAB „Pas Izaurą“ yra išregistruota iš Juridinių asmenų registro, todėl dvišalė restitucija negalima, atsakovas savo teises dėl sumokėtų pagal sutartis sumų gali ginti kitais įstatyme numatytais būdais.

Ieškovas antru ieškinio reikalavimu prašė prieš terminą nutraukti valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį su atsakovu UAB „Arctic Group“, kurio nuomos teisė į žemės sklypą pagal 1994 m. vasario 15 d. sutarties Nr. 10 sąlygas Nekilnojamojo turto registre įregistruota 2010 m. vasario 26 d. Sutarties1 pagrindu. Pripažinus Sutartį1 negaliojančia, nustačius, kad UAB „Pas Izaurą“ yra išregistruota iš Juridinių asmenų registro, kas savo ruožtu reiškia, kad CK 6.562 straipsnio 3 punkto pagrindu žemės nuomos sutartis yra pasibaigusi, tenkinti šį reikalavimą (faktiškai alternatyvų pirmajam) nėra pagrindo. Todėl dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su aplinkybėmis, reikšmingomis sutarties (ne)nutraukimui, išsamiau nepasisakoma.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą. Todėl jis iš dalies naikinamas ir priimamas naujas sprendimas - ieškinį tenkinti iš dalies (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 330 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nusprendė:

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 18 d. sprendimą iš dalies panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti negaliojančia pirkimo–pardavimo be varžytynių 2010 m. vasario 26 d. sutartį Nr. 1, kuria atsakovas UAB „Arctic Group“ iš bankrutavusios UAB „Pas Izaurą“, atstovaujamos administratoriaus UAB „Tamtamas“, įgijo turtinę teisę į valstybinės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), - nuomos teisę pagal valstybinės žemės sklypo 1994 m. vasario 15 d. nuomos sutartį ir žemės sklypą grąžinti valstybei.

Pripažinti negaliojančia pirkimo–pardavimo be varžytynių 2010 m. vasario 26 d. sutartį Nr. 2, kuria atsakovas UAB „Arctic Group“ iš bankrutavusios UAB „Pas Izaurą“, atstovaujamos administratoriaus UAB „Tamtamas“, įgijo Nekilnojamojo turto registre, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruotus statinius , esančius (duomenys neskelbtini), kurių naudotojas UAB „Pas Izaurą“.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Arctic Group“ 600 Lt žyminio mokesčio valstybei.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Arctic Group“ 600 Lt žyminio mokesčio valstybei apeliacinės instancijos teisme.