- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-07-08
- Bylos Nr.
- I-4635-142/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05310-2015-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- M. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant pareiškėjui M. D. (M. D.), viešo teismo posėdžio metu išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo M. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
M. D. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–8), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 3 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde pareiškėjas nurodo, kad nuo 2013 m. birželio 28 d. iki 2014 m. liepos 4 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis. Paaiškina, kad jam trūko ploto, žiemą buvo šalta, vasarą – karšta, maistas buvo neskanus, jo energetinė vertė buvo nuo 1300 iki 1500 k. kal. Nurodo, kad kamerose buvo tarakonų, trūko kėdžių, dėl blogos ventiliacijos buvo didelė drėgmė, kamerose buvo tik vienas mažas langas, trūko natūralios šviesos, prie stalo galėjo atsisėsti tik 2 asmenys. Pasak pareiškėjo, sanitarinis mazgas buvo atskirtas maža sienele (ne aukštesne nei 1,35 m), kuri jokios įtakos nedarė. Paaiškina, kad stalas nuo tualeto nutolęs tik apie 1,5 metro. Be to, naudojantis tualetu, buvo nepakankamai užtikrinama asmens privatumo apsauga. Nurodo, kad pasivaikščioti gryname ore galėjo tik 1 val. per parą, o nusiprausti duše tik vieną kartą per savaitę. Visa tai pareiškėjas vertina kaip kankinimą. Pasak pareiškėjo, jis nuolat patirdavo psichologinį sukrėtimą, garbės ir orumo pažeminimą, kančią.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė savo skundą ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 32–39). Nurodo, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas. Paaiškina, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K neturi galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau yra siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Paaiškina, kad kameros yra vėdinamos per tam pritaikytus langus. Pažymi, kad tie asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi problemų dėl drėgmės. Taip pat pažymi, kad UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ vykdo vabzdžių naikinimo darbus bei profilaktinius patikrinimus. Pasak Lukiškių TI-K, valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Pareiškėjo skundą vertina kaip nesąžiningą norą pasipelnyti mokesčių mokėtojų sąskaita.
Lukiškių TI-K atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 140).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Valstybės institucijos ir jų pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).
Saugant ir ginant žmogaus teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje taip pat yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šiame kontekste svarbu ir tai, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K (jo pareigūnų) veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Kaip minėta, pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų inter alia minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto neužtikrinimo pareiškėjui.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.
Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis (b. l. 32–33), byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą ginčo laikotarpį, t. y. 2013 m. birželio 28–30 d. pareiškėjas kartu su kitais 3 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 7,45 kv. m, 2013 m. liepos 2 d., nuo 2013 m. liepos 6 d. iki 2013 m. rugpjūčio 8 d., 2013 m. rugpjūčio 15–26 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 28 d. iki 2013 m. rugsėjo 20 d., 2014 m. sausio 10–14, 16–19 d., nuo 2014 m. sausio 21 d. iki 2014 m. vasario 16 d., 2014 m. vasario 19 d., nuo 2014 m. vasario 22 d. iki 2014 m. balandžio 7 d., 2014 m. balandžio 9, 12–27, 29 d., 2014 m. gegužės 1–5, 10–12, 14–18 d., nuo 2014 m. gegužės 22 d. iki 2014 m. birželio 16 d. ir nuo 2014 m. birželio 21 d. iki 2014 m. liepos 3 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 7,94 kv. m, nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2013 m. lapkričio 5 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 8,2 kv. m, 2013 m. lapkričio 9–13 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 7,35 kv. m, 2013 m. lapkričio 22–28 d., nuo 2013 m. lapkričio 30 d. iki 2013 m. gruodžio 16 d., 2013 m. gruodžio 18 d. ir nuo 2013 m. gruodžio 21 d. iki 2014 m. sausio 9 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas – 7,82 kv. m, o 2014 m. liepos 4–10 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 7,80 kv. m. Taigi, ginčo laikotarpiu iš viso 295 paras (beveik 10 mėn.) pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (LVAT administracinės bylos Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013, Nr. A492-496/2013 ir kt.). Konstatuotina, kad Lukiškių TI-K CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl baldų trūkumo neabejotinai susijusios su ploto trūkumu kamerose.
Skunde nurodoma, kad gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K buvo nežmoniškos ir žeminančios orumą. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisų Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Teismas pažymi, kad nustatytas pažeidimas nors ir nebuvo visiškai nepertraukiamas, tačiau tęsėsi gana ilgą laiko tarpą (iš viso beveik 10 mėnesių), be to, dalį šio laikotarpio pažeidimas pasireiškė dideliu mastu (pareiškėjui tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas, atsižvelgiant į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, dažnai nesiekė net 2 kv. m), todėl teismo vertinimu yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad perpildytų kamerų sukeliami sunkumai pasiekė minimalų žiaurumo lygį ir pažeidė pareiškėjo orumą.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo netinkamai įrengti sanitariniai mazgai.
Reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, taip pat nulemiančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013). Privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas EŽTT jurisprudencijoje buvo viena iš aplinkybių, nulėmusių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pripažinimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).
Nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – higienos norma 76:2010) 21 punkte, be kita ko, numatyta, kad kamerų tipo patalpų, baudos izoliatorių patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus nustato minėta HN 76:2010, kurios 2 punktas apibrėžia jos taikymo ribas, t. y. nurodo, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atskiros sanitarinio mazgo patalpos įrengimas su ventiliacijos sistema yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl su tuo susiję reikalavimai nagrinėjamu atveju nėra taikomi. Kamerų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus taip pat nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Taisyklės). Minėtų taisyklių 14.5 punkte inter alia nustatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad 1,5 metro pertvara kamerose yra įrengta. Pareiškėjas nurodo, kad sienelė yra ne aukštesnė nei 1,35 metro ir negali būti vertinama, kaip tinkamas atitvėrimas nuo gyvenamosios patalpos. Pareiškėjas nurodė, kad ji nepakankamai užtikrina privatumą. Lukiškių TI-K nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad sienelė yra ne žemesnė kaip 1,5 metro ir, kad sienele sanitariniai mazgai kamerose yra atitverti nuo likusio kameros ploto ne iš dalies, t. y. nepateikė įrodymų, kad Lukiškių TI-K užtikrino pareiškėjo minimalų privatumą, jam naudojantis tualetu.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jam neužteko išsimaudyti po dušu tik vieną kartą per savaitę. Higienos normos 76:2010 68 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuotini. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais dėl leidimo pasinaudoti dušu dažniau nei vieną kartą per savaitę.
Pasak pareiškėjo, Lukiškių TI-K kamerose veisėsi tarakonai. Bylos duomenimis nustatyta, kad Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo sudaręs sutartis su UAB „Dezinfa“ ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 123–129). Pagal šias sutartis buvo sutarta, kad bus nuolat vykdoma patalpų priežiūra (išsiaiškinant vabzdžių buvimą ir atliekant jų naikinimo darbus). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K ėmėsi būtinų priemonių parazitams išvengti, todėl Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuotini.
Kaip minėta, pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose buvo tamsu, drėgna, žiemą – šalta, vasarą – karšta. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar ji, žinodama apie tam tikrus trūkumus ar pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tai būtų patikrinta, o informacijai pasitvirtinus, ėmėsi veiksmų, kad trūkumai ar pažeidimai būtų pašalinti. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į kompetentingą instituciją, atliekančią operatyvinius patikrinimus dėl higienos normų reikalavimų laikymosi – Vilniaus visuomenės sveikatos centrą (toliau – Centras). Iš Lukiškių TI-K teismui pateiktų Centro atliktų patikrinimų (inicijuotų kitų asmenų) aktų matyti, kad 2013 m. gruodžio 11 d. buvo patikrinta kamera Nr. 280, kurioje tuo metu buvo laikomas pareiškėjas, ir buvo nustatyta, kad vietomis nuo lubų ir sienų nubyrėję dažai, tai neatitiko higienos normos 76:2010 28 punkto reikalavimų, tačiau apšvietimo, santykinės oro drėgmės ir temperatūros rodiklių neatitikimų nebuvo nustatyta (b. l. 52–53). Higienos normos 76:2010 28 punkto pažeidimas kameroje Nr. 280 nebuvo pašalintas visą pareiškėjo buvimo šioje kameroje laikotarpį, nes 2014 m. kovo 17 d. Centro atliktos grįžtamosios kontrolės metu šis pažeidimas vėl buvo konstatuotas (b. l. 63).
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad buvo vedamas pasivaikščioti tik 1 val. per parą. Pasak pareiškėjo, tai prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateiktam išaiškinimui bei pažeidžia Konvencijos 3 straipsnį.
Šiuo aspektu teismas pažymi, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angliškai – outside their cells) užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Šiuo atveju, minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas galėjo lankytis bibliotekoje, koplyčioje, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis, pasinaudoti sporto kiemeliu.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad maistas Lukiškių TI-K buvo neskanus, jo trūko.
Fiziologines mitybos normas atskiroms kalinamų asmenų grupėms nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintos Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose (pavyzdžiui, nedirbantiems vyrams yra nustatyta 2 298 kcal per parą norma). Pastebėtina, kad pareiškėjas nei karto nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją ar į kitas institucijas, kurios galėjo patikrinti, ar pareiškėjo gaunamas maitinimas atitinka teisės aktais nustatytą jo energetinę vertę. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu būtų atlikti su tuo susiję tikrinimai, todėl padaryti išvadą, kad pareiškėjui buvo teikiamas maitinimas, kuris neatitiko minėtu nutarimu nustatytos energetinė vertės nėra pakankamo pagrindo. Atsižvelgiant į tai, neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai šiuo aspektu nekonstatuoti, o pareiškėjo skundo argumentai atmetami, kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kamerose buvo tik po dvi kėdes. Šios aplinkybės Lukiškių TI-K neneigė.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje „Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ (toliau – Aprūpinimo baldais norma) nustatyta, kad taburečių kameroje turi būti tiek, kiek joje yra asmenų. Atsižvelgiant į tai, kad didelę ginčo laikotarpio dalį, pareiškėjas buvo laikomas kartu su dar 2–3 asmenimis, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K pažeidė minėtą Aprūpinimo baldais normą.
Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju, buvo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai, teismui kyla pagrindas svarstyti neturtinės žalos atlyginimo klausimą.
Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Nors tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama bausmės pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, tačiau, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką, įvertinus nustatytų pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. LVAT praktikoje taip pat buvo konstatuota, kad šios kategorijos bylose nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pagrįsti patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, be to, tai yra susiję ir su pačios žalos, už kurios patyrimą yra prašoma atlyginti ir kompensuoti, prigimtimi (LVAT 2016 m. kovo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-336-858/2016). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė pakankamai intensyvius dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio aspektu pažymėtina, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenimis (b. l. 15–31) byloje nenustatyta, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė realų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei. Pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio aspektu pastebėtina, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų aplinkybių į Lukiškių TI-K administraciją su skundais nesikreipė. Nepaisant to, teismo vertinimu, šiuo atveju asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visetą ir ypač į tai, kad buvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija. Atsižvelgdamas į nustatytus įvairius pažeidimus, pažeidimų mastą, trukmę ir pasekmes, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 2 065,00 Eur, skaičiuojant 7,00 Eur už vieną parą (295 paros x 7,00 Eur), kai pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas priteisti 3 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti 2 065,00 Eur. Kitoje dalyje pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. D. (M. D.) skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui M. D. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 065,00 Eur (du tūkstančius šešiasdešimt penkis eurus 00 ct) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.