- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-09-08
- Bylos Nr.
- 2S-899-467/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė, Romualda Janovičienė, Andžej Maciejevski
- Atsakovas
- UAB „Okeano žuvis“, I. S.
- Ieškovas
- R. B., M. O.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro
kolegijos posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovų UAB „Okeano žuvis“ ir I. S. atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 21 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovų R. B. ir M. O. ieškinį atsakovams UAB „Okeano žuvis“ ir I. S. dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Kolegija nustatė:
Šalies argumentai
I. R. B. ir M. O. 2009-03-25 kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Okeano žuvis“ ir I. S. kiekvienam ieškovui po 20000 Lt neturtinės žalos. Ieškinio užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovų nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą 40000 Lt sumai. Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grindė tuo, kad UAB „Okeano žuvis“ išlaidos yra didesnės nei pajamos ir 2007 m. įmonė dirbo nuostolingai. Atsakovė I. S. yra UAB „Okeano žuvis“ direktorė, kurios pajamos yra glaudžiai susijusios su šia bendrove, todėl, kilus nemokumo problemų UAB „Okeano žuvis“, nemokumo problemos gali kilti ir atsakovei I. S. .
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. balandžio 21 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino: areštavo atsakovui UAB „Okeano žuvis“ nuosavybės teise priklausantį turtą, uždraudė disponuoti areštuotu turtu, paliko teisę šį turtą valdyti ir juo naudotis; turto nesant ar jo nepakankant, areštavo pinigines lėšas, esančias atsakovo vardu atidarytose sąskaitose bankuose, paliekant teisę įmokėti pinigus į sąskaitą (-as), uždraudė disponuoti ar naudotis areštuotoje sąskaitoje (-ose) esančiomis lėšomis, leidžiant iš šių lėšų daryti atsiskaitymus tik su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, valstybės biudžetu bei ieškovu. Nurodė, kad bendra areštuoto atsakovo turto ir piniginių lėšų suma savo verte turi atitikti 40000 Lt ieškinio kainą. Areštavo atsakovei I. S. nuosavybės teise priklausantį turtą, uždraudžiant disponuoti areštuotu turtu, paliekant teisę šį turtą valdyti ir juo naudotis; turto nesant ar jo nepakankant, areštavo pinigines lėšas, esančias atsakovės vardu atidarytose sąskaitose bankuose, paliekant teisę įmokėti pinigus į sąskaitą (-as), uždraudė disponuoti ar naudotis areštuotoje sąskaitoje (-ose) esančiomis lėšomis. Nurodė, kad bendra areštuoto atsakovės turto ir piniginių lėšų suma savo verte turi atitikti 40000 Lt ieškinio kainą. Teismas, atsižvelgė į tai, kad atsakovas UAB „Okeano žuvis“ yra verslo subjektas, o arešto nukreipimas išimtinai į atsakovo pinigines lėšas gali visiškai apriboti jo galimybes vykdyti ūkinę veiklą, sutrikdyti atsiskaitymus su darbuotojais bei valstybės biudžetu. Tačiau konstatavęs, jog ieškovų reikalavimas yra turtinio pobūdžio, ieškinio suma yra didelė, o byloje nėra aišku, kiek atsakovų sąskaitose yra piniginių lėšų, ar jų pilnai pakaktų pareikšto ieškinio reikalavimų užtikrinimui, padarė išvadą, jog, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Okeano žuvis“ prašo nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovų R. B. ir M. O. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti visiškai. Nurodo, kad teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones nesant CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatytų taikymo pagrindų ir nevertino atsakovo kartu su atsiliepimu į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateiktų išsamių argumentų bei juos patvirtinančių įrodymų apie įmonės finansinę padėtį. Teismas nevertino realios atsakovo finansinės būklės, bet tenkino prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vieninteliu motyvu – kad ieškovų reikalavimas yra turtinio pobūdžio ir ieškinio suma yra didelė, nors reikalavimo dydis turėjo būti įvertintas ne absoliučiu dydžiu, o atsižvelgiant į konkretaus atsakovo finansines galimybes. Taip pat teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė ekonomiškumo, teisingumo ir šalių teisėtų interesų pusiausvyros principus. Be to skundžiama teismo nutartis yra prieštaringa, nutarties aprašomoji dalis neatitinka (prieštarauja) rezoliucinei daliai. Nutarties motyvuose teismas pasisakė, kodėl tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo UAB „Okeano žuvis“ atžvilgiu, tačiau apie būtinybę taikyti tokias priemones ir atsakovės I. S. atžvilgiu, nepasisakė, nors taikė jas abiejų atsakovų atžvilgiu. Iš skundžiamos nutarties rezoliucinės dalies formuluotės matyti, kad teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė 80000 Lt sumai ir tokiu būdu dvigubai viršijo pareikšto reikalavimo sumą. Teismas taip pat nutarties rezoliucinėje dalyje nepagrįstai išplėtė laikinųjų apsaugos priemonių turinį ir apimtį. Teismas nutartimi neleido daryti atsiskaitymų su bendrovės darbuotojais, todėl buvo apribota įmonės gamybinė veikla.
Atskiruoju skundu atsakovė I. S. taip pat prašo nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovų R. B. ir M. O. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti visiškai. Nurodo, kad teismas pažeidė CPK 145 straipsnio 4 dalį ir 291 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nes nutartis yra nemotyvuota apeliantės atžvilgiu, kas sudaro absoliutų nutarties negaliojimo pagrindą (CPK 329 str. 2 d. 4 p.). Teismas pažeidė ekonomiškumo principą, kadangi laikinąsias apsaugos priemones taikė viršydamas pareikšto reikalavimo sumą: bendra ieškovų pareikštų reikalavimų suma yra 40000 Lt, tačiau pagal nutarties rezoliucinę dalį ieškovai turi teisę antstolio pagalba išieškoti iš atsakovų 80000 Lt. Teismas pažeidė interesų pusiausvyros principą, kadangi, apribodamas teisę naudotis ir disponuoti banko sąskaitose esančiomis piniginėmis lėšomis, maksimaliai apribojo galimybę apeliantei užtikrinti sau ir sūnui normalias gyvenimo sąlygas: ji negali sumokėti privalomų mokesčių už komunalines paslaugas, susimokėti už maisto produktus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo UAB „Okeano žuvis“ atskirąjį skundą ieškovai R. B. ir M. O. prašo atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad tai, jog apeliantas turi nekilnojamojo turto, nereiškia, kad jis gali vykdyti savo įsipareigojimus. Teismui pateikti duomenys apie UAB „Okeano žuvis“ gaunamas pajamas, kelia rimtus įtarimus dėl įmonės mokumo. Prie atsiliepimo pateikta 2009-04-09 UAB „Auditrix“ audito išvada nepatvirtina, kad UAB „Okeano žuvis“ finansine atskaitomybe galima pasitikėti, todėl atskirojo skundo argumentai, paremti bendrovės balanso duomenimis, negali būti pagrindu panaikinti skundžiamą nutartį. Be to, esant solidariam reikalavimui, nėra pagrindo išskirstyti, kiek ir kurio atsakovo turto turi būti areštuota.
Atsiliepimu į atsakovės I. S. atskirąjį skundą ieškovai R. B. ir M. O. prašo atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad, esant solidariam reikalavimui, nėra pagrindo išskirstyti, kiek ir kurio atsakovo turto turi būti areštuota, nes ieškinio patenkinimo atveju išieškojimas vyktų iš bet kurio skolininko, todėl kiekvienas iš jų turi turėti turto pakankamai. Apeliantė nepateikė įrodymų, kad, areštavus jos lėšas, ji negalės užtikrinti nepilnamečio sūnaus pragyvenimo. Atsakovė nepateikė duomenų apie turto neturėjimą bei gaunamus alimentus, todėl laikytina, kad jos turto pakaks ir nebus reikalo areštuoti pinigus sąskaitose. Be to CPK numato, kad pragyvenimui būtinos lėšos negali būti areštuojamos, todėl įstatymas saugo apeliantės ir jos nepilnamečio sūnaus interesus.
Motyvuojamoji dalis
Atskirieji skundai tenkintini iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos duomenis, atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad yra pagrindas iš dalies skundus patenkinti ir apskųstąją teismo nutartį pakeisti (CPK 320 str., 329 str. 1 d.).
CPK 6 straipsnyje įtvirtintas teisingumo principas reiškia, kad pažeista ar ginčijama subjektinė teisė bus apginta tik tada, kai teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškinys, bus pilnai įvykdytas. Tuo tikslu įstatymų leidėjas CPK 144-152 straipsniuose įtvirtino laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos, siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, todėl jos turi atitikti ieškovo pareikšto reikalavimo esmę ir būti susijusios su galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymu. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės taikomos atsižvelgiant į bylos pobūdį, ieškinio reikalavimą, atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tačiau teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, bet jam pakanka įsitikinti, kad konkrečiu atveju tokia reali grėsmė yra galima ir kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.
Pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškovų nurodytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą manyti, jog laikinųjų apsaugos priemonių nesiėmus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, yra pagrįsta tuo požiūriu, jog pagal susiformavusią Lietuvos teismų praktiką jau vien tai, kad prašoma išieškoti suma yra didelė, laikytina, jog yra reali grėsmė, kad teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, jei nebus taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Ieškovų R. B. ir M. O. reikalavimas yra turtinio pobūdžio, jo suma yra 40000 Lt. Todėl teismas visiškai pagrįstai atsižvelgė į šią bei kitas reikšmingas aplinkybes, nurodytas ieškovų prašyme (CPK 144 str. 1 d.). Tokiu būdu teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju ieškovų nurodytos aplinkybės sudarė pakankamą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 str.).
Apeliantas UAB „Okeano žuvis“, prašydamas panaikinti skundžiamą nutartį, iš esmės atskirąjį skundą grindžia savo gera finansine padėtimi. Šiems teiginiams pagrįsti pateikti duomenys, kad bendrovė turi nekilnojamojo turto. Tačiau pateikti duomenys patys savaime nereiškia, jog apeliantas yra pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus. Be to abejoti apelianto gaunamomis pajamomis verčia ir ieškovų prie atsiliepimo į atskirąjį skundą pateikta 2009-04-09 UAB „Auditrix“ audito išvada. Kadangi pateiktų duomenų nepakanka konstatuoti, jog atsakovo finansinė padėtis yra gera ir stabili, teisėjų kolegija apelianto teiginius apie jo gerą turtinę padėtį atmeta kaip nepagrįstus ir neįrodytus.
Apeliantas UAB „Okeano žuvis“ taip pat nurodo, kad teismas, jo atžvilgiu taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė teisingumo ir šalių teisėtų interesų pusiausvyros principus. Tačiau tokie apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti, kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas civilinėje byloje visada yra susijęs su tam tikrais suvaržymais ar apribojimais atsakovo atžvilgiu, nes laikinosios apsaugos priemonės ir yra taikomos tam, kad būtų užtikrintas galimo teismo sprendimo pagal pareikštą ieškinį konkrečioje byloje užtikrinimas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti ieškovų interesus ir būsimo galimai ieškovams palankaus teismo sprendimo įvykdymą, t.y. jų taikymu siekiama, kad šalių finansinė padėtis per visą ginčo nagrinėjimo laiką išliktų tokia, kokia buvo prieš bylos nagrinėjimą, ir tai garantuotų galutinio sprendimo įvykdymą. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas laikėsi šalių teisėtų interesų pusiausvyros principo, kadangi skundžiama nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, kurios atitinka pareikšto ieškinio esmę, todėl yra tiesiogiai susijusios su būsimu galimai palankaus ieškovams teismo sprendimo įvykdymu.
Apeliantas atskirajame skunde taip pat nurodo, jog teismas skundžiama nutartimi neleido daryti atsiskaitymų su bendrovės darbuotojais, todėl buvo apribota įmonės gamybinė veikla. Su tokiais argumentais teisėjų kolegija iš dalies sutinka. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 145 straipsnio reikalavimais, leido atsakovui UAB „Okeano žuvis“ areštuotomis lėšomis atlikti tik tas operacijas, kurios nurodytos teismo nutartyje. Tačiau CPK 145 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, parinkdamas laikinąsias apsaugos priemones, turi vadovautis ekonomiškumo principu, t.y. užtikrinti, kad, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, nebūtų sutrikdyta įprasta gamybinė juridinio asmens veikla ir maksimaliai užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, t.y. neatneštų atsakovui nuostolių arba šie nuostoliai būtų minimalūs, o taip pat nepažeistų kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų. Pirmosios instancijos teismas, areštavęs atsakovui nuosavybės teise priklausantį turtą ir, tik jo nesant, pinigines lėšas, leido atsakovui iš jų atsiskaityti su ieškovu, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir valstybės biudžetu, tačiau nesuteikė teisės iš areštuotų piniginių lėšų mokėti darbo užmokestį darbuotojams. Dėl to teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog atsakovas UAB „Okeano žuvis“ yra ūkinę veiklą vykdantis subjektas, kuriam galiojantys teisės aktai nustato pareigą mokėti darbuotojams darbo užmokestį, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju yra tikslinga leisti UAB „Okeano žuvis“ iš areštuotų piniginių lėšų ir mokėti darbuotojams darbo užmokestį.
Apeliantai UAB „Okeano žuvis“ ir I. S. nepagrįstai teigia, kad teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė 80000 Lt sumai ir tokiu būdu dvigubai viršijo pareikšto reikalavimo sumą, nes iš skundžiamos nutarties rezoliucinės dalies matyti, kad bendra areštuoto turto ir piniginių lėšų suma savo verte turi atitikti 40000 Lt. Be to ieškovų ieškinys yra pareikštas abiems atsakovams solidariai, todėl, patenkinus ieškinį, kiekvienas iš atsakovų turi turėti pakankamai turto arba lėšų, kad būtų galima tinkamai tokį teismo sprendimą įvykdyti. Dėl to teismas pagrįstai skundžiamoje nutartyje nenurodė, kiek ir kokio turto ar lėšų konkretaus atsakovo areštuoti.
Apeliantė I. S. iš esmės teisingai atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė motyvų, kodėl jos atžvilgiu būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau šis procesinės teisės normos pažeidimas negali būti pakankamu pagrindu apskųstajai nutarčiai panaikinti, nes CPK normos, reglamentuojančios laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, suteikia pačiam teismui diskrecijos teisę taikyti arba netaikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Tokių priemonių taikymo būtinybė nagrinėjamoje byloje pakankamai aptarta atsakovo UAB „Okeano žuvis“ atžvilgiu, todėl iš esmės teisėta ir pagrįsta teismo nutartis negali būti panaikinama vien formaliais pagrindais (CPK 328 str.).
Tačiau teisėjų kolegija sutinka su apeliantės I. S. argumentais, kad jos atžvilgiu pritaikius laikinąsias apsaugos priemones iš dalies buvo pažeistas šalių interesų pusiausvyros principas, kadangi atsakovei, maksimaliai apribojus teisę disponuoti piniginėmis lėšomis, kartu buvo apribota ir jos galimybė užtikrinti sau ir sūnui normalias gyvenimo sąlygas, sumokėti mokesčius, įsigyti maisto ir pan. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas privalo atsižvelgti ne tik į ieškovo, bet ir į atsakovo teisėtus interesus, t.y. taikomos ieškinio užtikrinimo priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams, nes kaip jau buvo minėta, teisingumo principas reikalauja užtikrinti kreditoriaus ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą, ir kartu nepažeisti kitų asmenų interesų. Todėl derinant šalių, dalyvaujančių sprendžiant ginčą byloje, interesus ir siekiant išlaikyti pusiausvyrą, teismas, turėdamas teisę taikyti laikinąsias apsaugos priemones, negali šių priemonių taikyti besąlygiškai, neatsižvelgdamas į konkrečią situaciją bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Atsižvelgiant į apeliantės ir jos vaiko interesus, ir į tai, kad visiškas jos piniginių lėšų areštas apribojo galimybę užtikrinti sau ir savo vaikui būtinas gyvenimo sąlygas, paliktinos pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, suteikiant teisę apeliantei disponuoti areštuotoje sąskaitoje (-ose) esančiomis lėšomis ne didesnei kaip 2000 Lt sumai kiekvieną mėnesį.
Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai pritaikė procesinės teisės normas, dėl ko priėmė iš dalies nepagrįstą nutartį. Dėl šių priežasčių atskirieji skundai tenkinami iš dalies ir apskųstoji nutartis keistina, leidžiant atsakovui UAB „Okeano žuvis“ iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, o atsakovei I. S. disponuoti areštuotoje sąskaitoje (-ose) esančiomis lėšomis ne didesnei kaip 2000 Lt sumai kiekvieną mėnesį (CPK 320 str., 329 str. 1 d.).
Kiti atskirųjų skundų argumentai nėra juridiškai reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 21 d. nutartį pakeisti, nurodant, jog, turto nesant ar jo nepakankant, areštavus pinigines lėšas, esančias atsakovo UAB „Okeano žuvis“ vardu atidarytose sąskaitose bankuose, leidžiama iš areštuotų lėšų daryti atsiskaitymus ne tik su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, valstybės biudžetu bei ieškovais, bet ir su bendrovės darbuotojais; turto nesant ar jo nepakankant, areštavus pinigines lėšas, esančias atsakovės I. S. vardu atidarytose sąskaitose bankuose, leidžiama disponuoti areštuotoje sąskaitoje (-ose) esančiomis lėšomis ne didesnei kaip 2000 Lt sumai kiekvieną mėnesį. Kitoje dalyje nutartį palikti nepakeistą.