Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Audrius Cininas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal nukentėjusiojo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutarimo, kuriuo M. S. skundas dėl Vilniaus apskrities VPK Vilniaus 2 policijos komisariato 2017-01-06 nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje buvo patenkintas ir paskirta bauda pagal ATPK 110 str. 10 d. panaikinta, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities VPK Vilniaus m. 2 PK 2017-01-06 nutarimu M. S. skirta 216 € bauda už ATPK 110 str. 10 d. ir Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-3963 patvirtintų Gyvūnų laikymo Vilniaus m. savivaldybės teritorijoje taisyklių 5.4 p. pažeidimą. Nuobauda skirta už tai, kad 2016-09-29, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, UAB „J.“ (duomenys neskelbtini) teritorijoje, palaidas nenustatytos veislės sarginis šuo, priklausantis M. S., nagais apdraskė A. P. Automobilį CRYSLER, v.n. (duomenys neskelbtini)

Vilniaus m. apylinkės teismo 2017-05-04 nutarimu Vilniaus apskrities VPK Vilniaus m. 2 PK 2017-01-06 nutarimas panaikintas. Administracinės byla M. S. atžvilgiu nutraukta.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, jog byloje nėra jokių neginčytinų ir objektyvių įrodymų, kurie paneigtų M. S. versiją, kad 2016-09-29 būtent jo šuo apdraskė A. P. priklausantį automobilį „Chrysler“, v/n (duomenys neskelbtini)

Apygardos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju Vilniaus apskrities VPK Vilniaus 2 PK (toliau – Institucija) nesurinko įrodymų, neabejotinai patvirtinančių, jog 2016-09-29 būtent M. S. šuo apdraskė A. P. priklausantį automobilį „Chrysler“, v/n (duomenys neskelbtini). Apylinkės teismas, panaikindamas Institucijos 2017-01-06 nutarimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamame nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Iš M. S. parodymų matyti, kad jo darbas kontrolės punkte registruoti įvažiuojančio transporto atvykimo/išvykimo laiką, o po darbo kontroliuoti, kad nebūtų pašalinių asmenų, tikrinti teritoriją, tuo metu šuo būna kartu, be pavadėlio. Įvykio metu M. S. dirbo objekte, esančiame Metalo 19A, Vilniuje. Įvykio metu M. S. budėjo iki ryto. Pamainos metu, ir po jos niekas nebuvo priėjęs reikšti pretenzijų, tik kitą dieną, apie 13.00 val. priėjo du vyriškiai (P. I. ir nukentėjusysis). M. S. parodė, kad įvykio metu nematė, kad šuo vaikytų kokį nors gyvūną, bet šuo galėjo būti nubėgęs į tolimą kampą ir tuo metu ką nors vaikytis, M. S. šunį stebėjo ne visada (b.l. 94-103). Kito teismo posėdžio metu M. S. po susipažinimo su bylą patikslino savo parodymus ir parodė, kad šuo visą laiką buvo su jo, šunį matė visą naktį. Teritorijoje galėjo būti kitų gyvūnų ir jei galėjo ką nors vaikytis (b.l. 135-140). Tai, kad M. S. pakeitė savo parodymus nepatvirtina jo kaltės. Tą aplinkybę M. S. paaiškino tuo, kad kalbėdamas, kad jo šuo vaikėsi laukinį gyvūną, jis minėjo ne įvykio vakarą (b. l. 94-103).

Liudytojais apklausti G. B., M. V., B. M. ir A. A. M. S. šunį apibūdina panašiai: šuo ramus, 50-60 cm aukščio, dėl šuns elgesio nebuvo jokių problemų. Visi minėti liudytojai parodė, kad aikštelėje matė priklydusius ir kitus beglobius šunis, kurie greičiausiai pralenda pro skyles, loja vakarais, be to matė ir laukinių gyvūnų šeško ar lapės pėdas. Liudytojas P. I. parodė, kad teritorijoje kitų, benamių sunų nematė, bet neatmetė galimybės, kad pro šlagbaumą jie galėjo prabėgti.

Įvykį stebėjęs liudytojas M. R. parodė, kad įvykio naktį jį pažadino šuns lojimas, tą naktį liudytojas nakvojo aikštelėje, savo mašinoje. Tai buvo tamsus šuo, juodos ar pilkos spalvos, šunį liudytojas matė pirmą kartą. Šuo šokinėjo prie automobilio sparnų, kapoto, aplink priekinę dalį. M. S. tuo metu vaikščiojo aikštelėje. Benamių šunų aikštelėje liudytojas nematė niekada.

Apeliantas teigia, jog M. S. kaltumą galėtų įrodyti garso įrašas, atmestinas. Pateiktas garso įrašas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo įvertintas kitų byloje surinktų įrodymų kontekste. Jame nėra objektyvių duomenų, kad būtent M. S. šuo šokinėjo ant automobilio, taip pat nėra duomenų apie šuns išvaizdą ir M. S. pokalbio metu nepatvirtino, kad tai jo šuo buvo užšokęs ant automobilio, jis tiesiog paminėjo, kad šuo bėgiojo, vaikėsi laukinį gyvūną, bet įvykio laiko ir kitų aplinkybių nekonkretizavo.

Apeliantas skundė teigia, kad nebuvo atsižvelgiama į liudytojo M. R., stebėjusio M. S. šunį šokinėjant ant nukentėjusiojo automobilio, parodymus. Apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais nesutinka ir sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija ir išvada, kad sprendžiant klausimą dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės, reikalinga nustatyti, ar byloje įrodyta, kad būtent M. S. šuo padarė žalą nukentėjusiajam. Nors teisme apklaustas liudytojas M. R. paaiškino, kad ant automobilio priekinės dalies šokinėjo aikštelės sargo šuo, nurodė, kad tai tamsus, juodos arba pilkos spalvos kiemsargis kurį jis matė ir išvažiodamas iš teritorijos 2016-09-30 ryte, tačiau parodžius keturias šunų nuotraukas, jis nurodė, jog sargo šuo yra pavaizduotas nuotraukoje Nr. 1, kai tuo tarpu pagal bylos duomenis M. S. šuns nuotrauka yra Nr. 5 ir dėl to byloje ginčo nėra. Kadangi apklausos metu liudytojas M. R. suabejojo, ar teisingai atpažino šunį, paprašytas pakartotinai parodyti, kurį šunį jis matė, vėlgi parodė nuotrauką Nr.l. Lyginant šunų atvaizdus, esančius nuotraukose Nr. 1 ir Nr. 5, matyti, kad šunų išvaizda ir kailio spalva akivaizdžiai skiriasi.

Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad liudytojo M. R. parodymai vertintini kritiškai. Vertinant kitų liudytojų parodymus apie tai, kad teritorijoje, esančioje adresu Metalo g. 19A, Vilniuje, ne kartą matė lakstančius benamius šunis, kitus gyvūnus (apie tai matyti ir iš šios teritorijos pateiktų nuotraukų), darytina išvada tik apie tai, kad automobilį galėjo apgadinti ir kiti gyvūnai, ne tik M. S. šuo. Liudytojai P. I. ir nukentėjusysis įvykio metu nedalyvavo ir įvykio nematė. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai liudytojų parodymus teisme nelaikė M. S. kaltę patvirtinančiais įrodymais.

Dėl liudytojo M. R. šunų atpažinimo procedūros pagal pateiktas nuotraukas apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atpažinimo procedūrai buvo pateiktos skirtingų dydžių, spalvų ir veislių 5 šunų nuotraukos, iš kurių tik viena nuotrauka Nr.4 buvo prastos kokybės, ir būtent šią nuotrauką teismas pašalino iš atpažinimo procedūros. Kaip matyti iš pateiktų fotonuotraukų, jos yra geros kokybės, nuotraukose pavaizduoti šunys yra panašios išvaizdos, todėl apelianto skundo argumentai, kad liudytojas pagal nuotraukas dėl jų prastos kokybes negalėjo atpažinti šuns, kurį jis matė naktį įvykio metu, yra visiškai nepagrįsti. Liudytojas M. R., į kurio parodymus apeliantas prašo atsižvelgti, negalėjo tiksliai atpažinti M. S. šuns, nes kaip nurodė, matė šunį tik du kartus.

Dėl apelianto skundo argumentų, kad M. S. nuolat keitė parodymus, apeliacinės instancijos teismas su tokiais skundo argumentais taip pat nesutinka. Tai, jog M. S. teismo posėdžiuose duoti parodymai dėl to, ar šuo įvykio naktį visada buvo jo akivaizdoje ar ne, keitėsi neduoda pagrindo teigti, kad būtent M. S. šuo šokinėjo ant nukentėjusiojo automobilio ir yra pagrindas patraukti M. S. atsakomybėn. Kitų objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų tokias aplinkybes, byloje nėra. Juolab, M. S. nurodė, kad aikštelėje daug kartų matė benamius šunis ir kitus gyvūnus. Tos aplinkybės yra įrodytos ir kitų liudytojų (G. B., M. V., B. M. ir A. A.) parodymais. M. S. šuo buvo jo akivaizdoje, jis nematė, kad šuo šokinėtų ant automobilio. Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų, o duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir administracinei nuobaudai skirti. Nesant pakankamai duomenų, kuriais remiantis galima daryti išvadą, kad asmuo padarė jam inkriminuojamą teisės pažeidimą, visi neaiškumai vertinami administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

Įvertinus byloje esančią medžiagą ir pirmosios instancijos teismo nutarimą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, išsamiai ir betarpiškai išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus bei juos tinkamai įvertino. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, jog byloje nepakanka įrodymų apie tai, jog būtent M. S. šuo apgadino nukentėjusiojo A. P. automobilį. Byloje esančių įrodymų visuma patvirtina tik faktą, kad būtent A. P. automobilis ir būtent tą naktį (2016 m. rugsėjo 29-30 d.) buvo apgadintas, bet ne faktą, kad tai padarė M. S. šuo.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo argumentais, teisinio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti A. P. apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutarimą palikti galioti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.