- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-28
- Bylos Nr.
- 2S-515-450/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-44-3-00764-2013-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Radzevičienė
- Atsakovas
- UAB „Irmarim“
- Ieškovas
- UAB „Exvero“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Irmarim“ atskirąjį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Exvero“ ieškinį atsakovui UAB „Irmarim“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovo 25 289,64 Lt skolos, 743,84 Lt sutartines palūkanas, 9 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovui priklausančių piniginių lėšų areštą Lietuvos Respublikoje esančiuose bankuose, kuriuose atsakovas turi savo sąskaitas, o jei sąskaitose piniginių lėšų nebūtų, taikyti nekilnojamojo ir kilnojamojo turto areštą 26 033,48 Lt reikalavimo sumai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Širvintų rajono apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi tenkino ieškovo UAB „Exvero“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nutarė – areštuoti 26 033,48 Lt reikalavimo sumai atsakovui UAB „Irmarim“ priklausančias pinigines lėšas Lietuvos Respublikoje esančiuose bankuose, kuriuose atsakovas turi savo sąskaitas, o jų nesant ar esant nepakankamai, taikyti nekilnojamojo ir kilnojamojo turto areštą. Bendra arešto suma neturi viršyti 26 033,48 Lt sumos.
Teismas nustatė, kad atsakovas UAB „Irmarim“ vengia atsiskaityti su ieškovu, nereaguoja į ieškovo prašymus bei įspėjimus dėl kreipimosi į teismą dėl skolos ir palūkanų priteisimo, kad ieškovo žiniomis atsakovas nuosavybės teise neturi jokio nekilnojamojo turto, o ieškovo reikalavimo suma yra didelė. Teismas konstatavo, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių – atsakovui priklausančių piniginių lėšų arešto 26 033,48 Lt reikalavimo sumai, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Todėl ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo tenkintas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Irmarim“ prašė panaikinti Širvintų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. d. nutartį ir priteisti iš ieškovo atsakovo naudai 220 Lt bylinėjimosi išlaidų. Taip pat prašė priimti naujus įrodymus – dokumentus apie sumokėtas ieškovui sumas. Apeliantas nesutinka su skundžiama nutartimi, kadangi teismas nutartį priėmė pažeidžiant įrodymų vertinimo reikalavimus, neišsiaiškino ir neišreikalavo iš ieškovo reikiamų ir papildomų dokumentų bei įrodymų, nepašalino prieštaravimų tarp jų. Be to, teigė, jog negavo ieškovo teismui pateikto prašymo kopijos ir nutartis buvo priimta rašytinio proceso tvarka, apeliantui nedalyvaujant. Nurodo, kad tokiu būdu buvo pažeistos atsakovo teisės į teisingą ir nešališką bylos išnagrinėjimą, apribota galimybė pateikti reikšmingus įrodymus, o tai laikytina esminiais CPK pažeidimais. Pažymėjo, kad nepagrįsti teismo argumentai tuo požiūriu, jog pagal susiformavusią teismų praktiką vien didelė ieškinio suma yra reali grėsmė, kad teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu. Nurodė, kad neteisingai įvardinta ieškinio suma, be to, nesutiko, kad ji yra didelė. Pažymėjo, kad nėra aišku, ar ieškovas pateikė teismui prašymą ar ieškinį, nes nei vieno dokumento kopijos nėra gavęs. Mano, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepakankamai motyvuota ir iš esmės neatitinka CPK 291 str. reikalavimų. Pažymėjo, kad atsakovas pateikė dokumentus, jog sąžiningai vykdo įsipareigojimus ir nevengia mokėti susidariusių skolų, kurios pagal atsakovo vykdomą veiklą nėra didelės, todėl taikyti laikinųjų apsaugos priemonių nebuvo pagrindo. Apeliantas mano, kad vykdant priverstinį skolos išieškojimą per antstolį gali būti areštuotos atsakovo sąskaitos banke ir lėšos skirtos verslui ir darbuotojų atlyginimams. Pažymėjo, kad įmonėje dirba 20 darbuotojų. Tokiu būdu, atsakovas patirs turtinę ir neturinę žalą bei praras partnerių pasitikėjimą įmone. Mano, kad ieškovas piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis ir klaidina teismą nepateikdamas reikšmingų įrodymų apie skolą. Pažymėjo, kad skola mokama periodiškai, o dėl sandorio nebuvo sudaryta jokia aiški ir tiksli žodinė ar rašytinė sutartis, nebuvo sudarytas joks skolos mokėjimo grafikas, nenumatyti jokie mokėjimo terminai. Nurodė, kad ieškovui yra sumokėta 23 000 Lt, o už kitas paslaugas buvo atlikti tarpusavio užskaitymai, todėl didžioji dalis skolos sumos yra sumokėta. Nurodė, kad palūkanos yra neteisingai paskaičiuotos. Pažymėjo, kad atsižvelgiant į įmonės vykdomą veiklą ir specifiką, smulkūs bei maži kreditoriniai įsipareigojimai juridiniams asmenims yra neišvengiami.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Exvero“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašė palikti Širvintų rajono apylinkės teismo nutartį nepakeistą. Nurodė, kad teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė dėl to, kad pareikšto ieškinio suma objektyviai yra didelė, todėl gali kilti grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Pažymėjo, kad teismas sutiko su ieškovo prašymu, jį tenkino ir nurodė nutartyje motyvus. Nurodė, kad teismas, nepranešdamas atsakovui apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą ieškovui, nepažeidė jokių procesinių normų, nes įstatymas numato teismui teisę, bet ne pareigą apie tokio prašymo nagrinėjimą pranešti ieškovui. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovo turtinė padėtis yra labai prasta, jis neturi likvidaus turto, todėl pareikšto ieškinio suma yra didelė. Nurodė, kad absoliučiai nesuprantama ir nelogiška atsakovo pozicija, kaip ir kokiu būdu jam teigiant, jog ieškinio suma nėra didelė ir jis neva sąžiningai vykdydamas savo įsipareigojimus, iki šiol neapmokėjo visos skolos ieškovui. Pažymėjo, kad atsakovo teiginiai yra deklaratyvūs ir nesudaro pagrindo pripažinti, jog atsakovo turtinė padėtis yra gera. Be to, atsakovas nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, kad jo turtinė padėtis yra stabili. Nurodė, kad ieškovas nepagrįstai teigė, jog ieškovas nepateikė ieškinį pagrindžiančių įrodymų. Be to, teismas spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą neturi atlikti įrodymų tyrimo, o turi tik įvertinti ar pareikštas ieškinys nėra akivaizdžiai nepagrįstas. Atsakovo argumentai, kuriais jis įrodinėja ieškinio nepagrįstumą, nagrinėtini sprendžiant klausimą iš esmės. Nurodė, kad ieškovo teiginiai apie proporcingumo principo pažeidimą yra absoliučiai nepagrįsti, kadangi taikyti suvaržymai yra minimalūs ir tik tokie, kokių reikia teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad jis negali atsiskaityti su darbuotojais ar kitais verslo subjektais, nepagrindė, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones nustatyto reikalavimo ribose, šie apribojimai sukėlė kokias nors neigiamas finansines pasekmes. Pažymėjo, kad teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones pareikštų reikalavimų užtikrinimui, neviršydamas ieškinio sumos, kuri buvo apskaičiuota ieškovo ieškinio pateikimo teismui dienai, o tai, kad vėliau atsakovas sumokėjo 4000 Lt skolos neturi reikšmės, kadangi teismui patenkinus ieškinį ir išieškojus pinigines lėšas, vykdymo metu skolos bus išieškota tiek, kiek atsakovas nebus sumokėjęs iki teismo sprendimo vykdymo pradžios.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas, Širvintų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis paliktina nepakeista.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų LR CPK 329 str. 2 d., nenustatyta. Nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, reiškia, jog teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo (nutarties) ar jos dalies teisėtumą ir pagrįstumą.
Byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą (LR CPK 178 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Bylos medžiaga nustatyta, jog ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo 25 289,64 Lt skolos, 743,84 Lt sutartines palūkanas, 9 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, konstatavo, kad galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, todėl pritaikė ieškovo prašytas laikinąsias apsaugos priemones – nutarė areštuoti 26 033,48 Lt reikalavimo sumai atsakovui UAB „Irmarim“ priklausančias pinigines lėšas Lietuvos Respublikoje esančiuose bankuose, kuriuose atsakovas turi savo sąskaitas, o jų nesant ar esant nepakankamai, taikyti nekilnojamojo ir kilnojamojo turto areštą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, ginčo tarp šalių pobūdį, atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones.
Apeliantas atskirąjį skundą grindžia ir tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išnagrinėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jam nepranešus, rašytinio proceso tvarka. Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismo nutartis nenaikintina, nes pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovo nurodytas aplinkybes, dėl kurių buvo prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, manė, kad pranešimas gali sutrukdyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, o pagal CPK 147 str. tokias aplinkybes nustato klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjantis teismas. Vadovaujantis CPK 147 str. 1 d., kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, kad civilinio proceso įstatymas nustato teismui teisę, o ne pareigą apie tokio prašymo nagrinėjimą pranešti atsakovui, todėl tos aplinkybės, kad pirmosios instancijos teismas nepranešė apeliantams apie ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą ir skundžiamoje nutartyje nenurodė tokio sprendimo motyvų, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeistos procesinės teisės normos (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-630/2012). Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pranešti atsakovui apie gautą teisme prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl teismas nepažeidė procesinių teisės normų.
Apeliantas nesutinka su skundžiama nutartimi, nurodydamas, kad teismas nutartį priėmė pažeidžiant įrodymų vertinimo reikalavimus, neišsiaiškino ir neišreikalavo iš ieškovo reikiamų ir papildomų dokumentų bei įrodymų, nepašalino prieštaravimų tarp jų. Skundą nagrinėjantis teismas atkreipia apelianto dėmesį, jog teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turi preliminariai (prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tik atlikęs preliminarų ieškinio reikalavimų ir pateiktų įrodymų vertinimą ir padaręs išvadą dėl egzistuojančios ieškiniu pareikštų reikalavimų tenkinimo tikimybės, teismas turėtų spręsti dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo kaip CPK 144 str. 1 d. įtvirtinto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo buvimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-2173/2011). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Esant šiai proceso stadijai, tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nesprendžiamas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Įstatymas įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 str.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 str.). Taikant laikinąsias apsaugos priemones taip pat turi būti įvertintas jų tikslingumas, t. y. jos turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su pareikštų reikalavimų esme, pobūdžiu ir apimtimi. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas preliminariai įvertino pareikšto ieškinio pagrįstumą, kad ieškovo reikalavimai motyvuoti, argumentuoti bei tikėtinai pagrįsti pateiktais dokumentais. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012).
Iš atskirojo skundo matyti, kad atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo grindžiamas aplinkybe, kad atsakovo turtinė padėtis yra gera, o reikalavimo suma nėra didelė. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškovo nurodytas aplinkybes pripažino, kad reiškiamo turtinio reikalavimo suma atsakovui yra didelė, todėl yra tikimybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Teismas nurodė, kad atsakovo turimo turto sudėtis nėra žinoma. Vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo praktika, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne tik absoliučiu dydžiu, bet taip pat atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-336/2009). Taigi nors nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nevertino finansinių galimybių bei jo turtinės padėties, nes tokių duomenų bei įrodymų nepateikė nei ieškovas, nei atsakovas, tačiau apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad grėsmės ieškovo reikalavimų patenkinimui bei didelės reikalavimo sumos prezumpcijos, kaip pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, apeliantas nepaneigė, apeliacinės instancijos metu duomenų patvirtinančių atsakovo stabilią finansinę padėtį pastarasis taip pat nepateikė. Todėl atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos nuomone, yra pagrindas pripažinti, kad ieškovo pareikšta 26 033,48 Lt dydžio reikalavimų suma yra pakankamai didelė ir yra reali grėsmė ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
Apeliantas taip pat prašė priimti naujus įrodymus - mokėjimų nurodymus, pagrindžiančius pinigų sumokėjimą ieškovui. CPK 314 str. nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šis argumentas atmetamas tuo pagrindu, kad šioje bylos stadijoje nėra sprendžiamas ginčas iš esmės, todėl visi įrodymai, pagrindžiantys ar paneigiantys aplinkybes susijusiais su ieškinio (ne)pagrįstumu, turi būti pateikiami pirmosios instancijos teismui, sprendžiant ginčą iš esmės.
Atsižvelgiant į tai, kad pagal LR CPK 80 str. 2 d. už atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių mokamas 100 Lt žyminis mokestis (CPK 82 str. pagrindu yra indeksuojamas), pateikiant atskirąjį skundą Širvintų rajono apylinkės teismui toks mokestis nebuvo sumokėtas, todėl atmetus atskirąjį skundą, žyminis mokestis, viso 103,20 Lt, yra priteistinas iš atsakovo UAB „Irmarim“.
Atmetus atsakovo atskirąjį skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nėra atlyginamos (LR CPK 93 str. 1 d.).
Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai taikė laikinąsias apsaugos priemones, teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl teisinio pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį neturi (LR CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 80 str. 2 d.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Širvintų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo UAB „Irnarim“ (į. k. (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini)) 103,20 Lt (vieną šimtą tris litus 20 centų) žyminio mokesčio Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR Finansų ministerijos.