Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Rinkevičiaus, Eglės Surgailienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jelenos Šiškinos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ ieškinį atsakovui A. D. dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti 2003 m. gruodžio 23 d. tarp ieškovės ir atsakovo pasirašytą paskolos sutartį negaliojančia ir priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 41 994,90 Eur negrąžintos paskolos bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.Ieškovė nurodė, kad atsakovas yra buvęs ilgametis asociacijos darbuotojas – 1995 – 2014 m. jis buvo vyriausiasis finansininkas ir vienas iš asociacijos administracijos vadovų. 2003 m. gruodžio 23 d. tarp asociacijos ir atsakovo buvo sudaryta paskolos sutartis, kuria asociacija įsipareigojo 15 metų terminui paskolinti atsakovui beprocentinę 86 886 Eur paskolą (300 000 Lt), o atsakovas įsipareigojo paskolintus pinigus grąžinti. Paskolos sutartimi sutartą pinigų sumą asociacija 2004 m. balandžio 30 d pervedė atsakovui. Ieškovė, įvertinusi, kad paskolos sutartis prieštarauja jos veiklos tikslams, 2012 m. rugsėjo 24 d. pareikalavo grąžinti visą sumą iki 2012 m. spalio 1 d. Po šio raginimo atsakovas 2013 m. vasario 11 d., 2013 m. vasario 12 d., 2014 m. liepos 30 d. ir 2014 m. rugsėjo 4 d. grąžino ieškovei 44 891,10 Eur (155 000 Lt) paskolos. Likusi paskolos suma negrąžinta. Valstybinei mokesčių inspekcijai atlikus asociacijos veiklos už 2007 – 2011 metus mokesčių laikotarpio mokestinį patikrinimą buvo konstatuota, kad atsakovas, nemokėdamas palūkanų už suteiktą paskolą, gavo pajamas natūra ir už 2010-2011 metus priskaičiavo asociacijai sumokėti už atsakovą 2 173,89 Eur gyventojų pajamų mokesčio, 4 489,80 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų ir 1 304,33 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų, iš viso 7 968,02 Eur. Vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi ginčo sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo Asociacijų įstatymo 16 straipsnio 1 daliai. Nors paskolos sutarties data yra 2003 m. gruodžio 23 d., atsižvelgiant į tai, kad paskolos sutartis yra realinės sutartis, todėl laikytina, kad paskolos sutartis buvo sudaryta 2004 m. balandžio 30 d., kada buvo pervesta paskolos sutartyje nurodyta pinigų suma. 2004 m. balandžio 30 d. jau galiojo imperatyvi AĮ 16 straipsnio 2 dalies norma, draudžianti asociacijai teikti paskolos, dėl ko paskola atsakovui negalėjo būti suteikta. Pripažinus sutartį negaliojančia, taikytina restitucija ir įpareigojant atsakovą grąžinti ieškovei likusią paskolos sumą – 41 994,90 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 16 d. sprendimu ieškinį tenkino ir pripažino negaliojančia 2003 m. gruodžio 23 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp ieškovės Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ ir atsakovo A. D., įsigaliojusią 2004 m. balandžio 30 d. nuo jos sudarymo momento; taikė restituciją ir priteisė iš atsakovo A. D. ieškovės Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ naudai 41 994,90 Eur negrąžintos paskolos, 5 procentus nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2016 m. spalio 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo 2 678,90 Eur bylinėjimosi išlaidų.Teismas nustatė, kad paskolos sutartis tarp šalių buvo sudaryta 2003 m. gruodžio 23 d., o pinigai pervesti 2004 m. balandžio 30 d. Vadovaujantis CK 6.870 straipsnio 2 dalimi, numatančia, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento, teismas konstatavo, kad paskolos santykiai tarp šalių susiklostė nuo 2004 m. balandžio 30 d., kada ieškovė pervedė atsakovui 300 000,00 Lt.Paskolos sutarties sudarymo laikotarpiu, t. y. 2004 m. balandžio 30 d. galiojusi Asociacijų įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinta norma numatė, kad asociacijai draudžiama teikti paskolas (įstatymo redakcija įsigaliojo nuo 2004 m. vasario 12 d.)Teismas sprendė, kad nors ieškovės įstatuose nėra nurodyta, kokia veikla asociacija negali užsiimti, tačiau yra nurodytas asociacijos įsteigimo tikslas, uždaviniai ir vykdytinos funkcijos tikslams ir uždaviniams įgyvendinti, kurių sąrašas baigtinis ir jame nėra numatyta galimybė teikti paskolas.Asociacija įsteigta siekiant sudaryti jos nariams kuo palankesnes sąlygas savarankiškai vystyti ir plėtoti visų rūšių pervežimus. Atsakovas nėra asociacijos narys, sutartinių santykių sudarymo laikotarpiu nevykdė jokios su pervežimais susijusios veiklos. Todėl sudarytas sandoris – paskolos suteikimas atsakovui kaip ieškovės buvusiam darbuotojui prieštarauja ieškovės įstatuose numatytiems tikslams, uždaviniams, funkcijoms, t. y. juridinio asmens teisnumui, ir tokia veikla draudžiama Asociacijų įstatymo (16 straipsnio aktualios redakcijos 2 dalies 4 punktas). Todėl tarp šalių sudarytas sandoris pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. Vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 2 dalimi, numatančia, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), iš atsakovo ieškovės naudai priteistina negrąžintos paskolos suma – 41 994,90 Eur.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas A. D. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: Atsakovui nebuvo tinkamai pranešta apie teismo posėdį. Antrą kartą procesiniai dokumentai viešo paskelbimo būdu įteikti ne A. D., o A. D.. Be to, atsakovas pastaruoju metu ieškinyje nurodytu gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), jau nebegyvena, todėl ir nurodytu adresu jo ieškoti nėra pagrindo. Atsakovas šiuo metu faktiškai gyvena (duomenys neskelbtini), kur turi nuosavybėje gyvenamąjį namą ir šiuo adresu jį ir galima rasti. Savo darbo pareigose atsakovas taip pat dirba tik pusę etato, todėl pranešimų apie šią bylą pristatymas nesutapdavo su atsakovo buvimu darbovietėje. Pranešimai dėl registruotų siuntų atsakovo taip pat nepasiekdavo jo registruos gyvenamosios vietos adresu, nes tuo metu, kai pranešimai buvo pristatomi, atsakovo nebūdavo Neringoje, o nuvykus į paštą, jie nebūdavo atsakovui įteikiami, nes būdavo jau grąžinti adresatui. Ieškovės atstovas atsakovą taip pat galėjo informuoti apie šią bylą kitoje tarp tų pačių šalių nagrinėjamoje byloje. Teismas pripažino 2003 m. gruodžio 23 d. paskolos sutartį negaliojančia, bei priteisė 41 994,90 Eur negrąžintos paskolos, tačiau negrąžinta paskola gali būti priteista tik pagal paskolos sutartį, jei tokia sutartis pripažįstama ir ji yra vykdoma. Jei nėra paskolos sutarties, tai neaišku kaip teismas galėjo priteisti ir negrąžintą paskolą pagal minėtą sutartį.Ieškovė 2012 m. rugsėjo 24 d. raštu pareikalavo, kad atsakovas 2003 m. gruodžio 23 d. paskolos sutartį įvykdytų, todėl pagal CK 1.79 straipsnio 2 dalies 2 punktą, taip ginčijamą sandorį patvirtino ir neteko teisės jį ginčyti, nes sandoris, kurį pripažinti negaliojančiu būtinas teismo sprendimas, yra laikomas nuginčijamas sandoris.Ieškovė Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas, nepavykus įteikti atsakovui procesinių dokumentų trimis skirtingais adresais, visiškai pagrįstai galėjo nuspręsti, jog atsakovo gyvenamoji ir darbo vieta yra nežinomos.Skundo teiginiai, jog atsakovas faktiškai gyvena kitoje vietoje, dirba puse etato, pavėluotai bandė iš pašto įstaigos atsiimti pašto siuntą, apskritai yra neparemti jokiais įrodymais.Kitoje apeliaciniame skunde minimoje byloje atsakovas savo 2017 m. kovo 26 d. prašyme, t. y. parengtame po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo, nurodė tą patį adresą, kuriuo pirmosios instancijos teismas iš pat pradžių ir bandė siųsti procesinius dokumentus, – (duomenys neskelbtini). 2017 m. balandžio 10 d. atstovavimo sutartyje, pateiktoje nagrinėjamoje byloje su atsakovo atstovo prašymu suteikti prieigą prie elektroninės bylos kortelės ir pasirašytoje paties atsakovo, jo gyvenamąją vieta nurodoma (duomenys neskelbtini), t. y. deklaruota gyvenamoji vieta, į kurią pirmosios instancijos teismas taip pat siuntė dokumentus.Teismas pripažino paskolos sutartį negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. dėl jos prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms. Teismas, kaip ir nurodyta pačiame skundžiamame sprendime, būtent ir taikė restituciją natūra: atsakovas įpareigotas grąžinti likusią paskolos dalį. Tai, kad teismas įpareigotas grąžinti lėšas įvardino paskolos dalimi, o ne piniginėmis lėšomis, yra visiškai nereikšminga, nes jokių neigiamų pasekmių atsakovui nesukelia.Asociacija niekada ir jokiais veiksmais šio sandorio nepatvirtino. Priešingai, 2012 m. ir 2016 m. asociacija pareikalavo iš atsakovo nedelsiant grąžinti pagal paskolos sutartį pervestas pinigines lėšas, nes sutartį laikė neteisėta, o atsakovas šį reikalavimą iš dalies įvykdė.Paskolos sutartis buvo neatlygintinė (be palūkanų), sudaryta net 15 metų terminui, todėl asociacija ne tik iš jos negavo jokios naudos, bet ir patyrė nuostolių: atgauti pinigai dėl infliacijos jau bus nuvertėję, Valstybinė mokesčių inspekcija nurodė asociacijai sumokėti už atsakovą 7 968,02 Eur dydžio mokesčius, nes neatlygintinę paskolą traktavo atsakovo pajamomis natūra.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.Apeliantas A. D. nesutinka su pirmosios instancijos sprendimu ir skundą grindžia iš esmės trimis argumentais: pirma, kad jis tinkamai nebuvo informuotas apie bylą ir apie teismo posėdį, todėl teismo sprendimas turi būti naikinamas CPK 329 straipsnio pagrindais; antra – teismas negalėjo priteisti negrąžintos paskolos, kadangi pripažino sutartį negaliojančia, taikydamas restituciją teismas galėjo priteisti tik pinigines lėšas; trečia – sutarties sudarymo metu sutartis buvo visiškai teisėta, ieškovas ją pripažino, vykdė, todėl ginčyti neturi teisės (CK 1.79 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi civilinės bylos medžiagą ir apelianto skundo argumentus, daro išvadą, jog apelianto skundas nepagrįstas.

Dėl teisės būti išklausytam įgyvendinimo

Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad, tinkamai nepranešus apie teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme vietą ir laiką, šioje byloje buvo pažeista apelianto teisė būti išklausytam. Kaip matyti iš bylos dokumentų, ieškinys ir siūlymas pateikti atsiliepimą į ieškinį apeliantui (atsakovui) pirmiausia buvo išsiųstas ieškovo ieškinyje nurodytu adresu (duomenys neskelbtini). Vokas su teismo siųstais dokumentais grąžintas teismui, nes apeliantas dokumentų neatsiėmė pašte per jų saugojimo laiką. Pažymėtina, kad šį į adresą kaip kontaktinį adresą apeliantas pats yra nurodęs ir ginčijamoje sutartyje. Nors apeliantas neigia, jog šiuo adresu jis gyvena. Iš byloje esančios atsakovo su advokatu sudarytos teisinės pagalbos sutarties taip pat matyti, jos apeliantas šį adresą kaip kontaktinį adresą ir dabar nurodė savo advokatui. Nors apeliantas teigia, kad jis gyvena ir jį galima rasti adresu (duomenys neskelbtini), apeliantas savo gyvenamosios šiuo adresu vietos nedeklaravo. Kaip matyti iš Liteko duomenų sistemos, šiuo metu apeliantas gyvenamąją vietą yra deklaravęs adresu (duomenys neskelbtini). Šiuo adresu pirmosios instancijos teismas taip pat siuntė procesinius dokumentus apeliantui, bet jie vėlgi nebuvo įteikti apeliantui neatsiėmus jų pašte. Pažymėtina, jog iki bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pradžios apeliantas gyvenamosios vietos apskritai nebuvo deklaravęs, byloje pateikta gyventojų registro pažymą patvirtina, jog paskutinė žinoma atsakovo gyvenama vieta 2005 m. buvo deklaruota adresu R(duomenys neskelbtini). Teismas taip pat patikrino SoDros duomenis apie darbo santykius ir, nustatęs, jog apeliantas dirba UAB „Yvetė“ ir išsiuntė procesinius dokumentus į atsakovo darbovietę. Dokumentai iš atsakovo darbovietės teismui vėlgi buvo grąžinti siuntos neatsiėmus pašte. CPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyta, kai adresato gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos ir kai šio Kodekso nustatyta tvarka nėra galimybės paskirti kuratorių, teismas gali įteikti procesinius dokumentus viešo paskelbimo būdu. Taip gali būti įteikiami ieškinio kopija atsakovui, teismo šaukimai, pranešimai ir kiti procesiniai dokumentai dalyvaujantiems byloje asmenims. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, teismas turėjo pagrindo konstatuoti, jog apelianto gyvenama vieta nėra žinoma, ir pagrįstai priėmė nutartį dėl procesinių dokumentų įteikimo apeliantui viešo paskelbimo būdu. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal teismų praktiką vienas iš sutarties šalių, įstatymų nustatyta tvarka nepranešęs apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą nei antrai sutarties šaliai, nei deklaravimo įstaigai, elgiasi nesąžiningai, todėl netenka teisės remtis šiuo faktu, ginčydamas procesinių dokumentų įteikimo jam tinkamumą. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas neneigia gavęs pašto darbuotojų paliktus jam pranešimus apie tai, kad jam siunčiami dokumentai, tačiau nurodo neva nesuspėdavęs jų atsiimti. Teisėjų kolegija vertina, jog gavęs tokius pranešimus apeliantas apie jam iškeltas bylas neabejotinai galėjo pasidomėti teisme.Apeliantas nurodo, kad įteikdamas jam procesinius dokumentus, teismas nurodė ne tą asmenį. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apelianto skundo argumentais, kadangi įteikiant ieškinį ir teismo šaukimą į posėdį pirmosios instancijos teismo nutartyse buvo neteisingai nurodytas apelianto vardas – nurodyta ne Adolfas, o Alfonsas. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas galėjo save identifikuoti tiek pagal bylos šalis, tiek pagal ginčo esmę. Atsižvelgdama į proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatytas suklydimas nagrinėjamoje byloje nelėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimo, todėl teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinto absoliutaus pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindo buvimo. Pažymėtina ir tai, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai atsakovas laiku sužino apie pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimą ir pasinaudoja teise į apeliaciją, o apeliacinės instancijos teismas priima ir ištiria visus jo pateiktus įrodymus, atsakovas įgyvendina savo teisę būti išklausytam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje B. D. v. R. D., bylos Nr. 3K-3-101/2010). Nagrinėjamu atveju atsakovas laiku sužinojo apie teismo procesą, pasinaudojo teise į apeliaciją, o apeliacinės instancijos teismas priima ir nagrinėja bei vertina visus atsakovo pateiktus procesinius dokumentus bei įrodymus.

Dėl bylos esmės

Minėta, jog 2003 m. gruodžio 23 d. tarp šalių buvo sudaryta beprocentinė paskolos sutartis, kuria ieškovas įsipareigojo penkiolikos metų laikotarpiui paskolinti apeliantui 300.000,00 Lt. Apeliantas neginčija, kad 2004 balandžio 30 d. ši suma iš ieškovo jam buvo pervesta. Pažymėtina, jog apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, kad pagal Asociacijų įstatymo redakcijos, įsigaliojusios 2004 m. vasario 14 d., 16 straipsnio 2 dalies 4 punktą asociacijai draudžiama suteikti paskolas. CK 6.870 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų perdavimo momento. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šalių sudarytas sandoris yra neatitinkantis asociacijos tikslų, uždavinių ir funkcijų, prieštarauja imperatyviai įstatymo nuostatai, todėl vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, 1.78 straipsnio 3 dalimi šalių sudarytas paskolos sandoris yra niekinis ir negalioja nuo sudarymo momento. CK 1.78 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šalys negali niekinio sandorio patvirtinti, todėl teisėjų kolegijos vertinimu nepagrįsti apelianto argumentai, jog ieškovas sandorį patvirtino. Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija) (CK 1.80 straipsnio 2 dalis), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš apelianto ieškovo naudai 41.994,90 Eur (kitą dalį sumos apeliantas ieškovui jau buvo grąžinęs) bei procesines palūkanas.Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias materialines teisės normas, nepadarė esminių proceso normų pažeidimų, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto ieškovo naudai priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, patirtos už advokato paslaugas surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Tačiau ieškovo prašoma priteisti suma viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose rekomenduojamą maksimalų dydį, kuris šiuo atveju sudaro 1.069,64 Eur. Kadangi byla nėra didelės apimties, atsiliepimas taip pat, o teisinės problematikos naujumo joje neįžvelgiama, bylinėjimosi išlaidų suma mažinama iki kolegijos vertinimu šiuo atveju pagrįstos 500,00 Eur sumos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto A. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovo Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ (j. a. k. 121053434) naudai 500,00 Eur (penki šimtai eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.