Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Laimos Garnelienės ir Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo T. B. ir nukentėjusiojo J. G. ir jo atstovo advokato Jono Nekrašiaus apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 28 d. nutarties, kuria vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 28 straipsnio 1 ir 2 dalimis, baudžiamoji byla, kurioje A. G. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punkte, nutraukta.

Nukentėjusiųjų T. B., J. G. ir Valstybinės ligonių kasos civiliai ieškiniai palikti nenagrinėti bei atsisakyta priteisti nukentėjusiųjų T. B. ir J. G. atstovavimo išlaidas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. buvo kaltinamas tuo, kad 2012 m. balandžio 12 d. apie 3.42 val., prie naktinio klubo „Martini“, esančio Šiaulių m., Draugystės g. 25, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilus tarpusavio konfliktui, tyčia dūrė peiliu ne mažiau kaip tris kartus T. B. į kairės pusės krūtinės sritį, padarydamas nukentėjusiajam T. B. krūtinės kairės pusės tris durtines-pjautines žaizdas: vieną – kiaurinę su kairiojo plaučio pažeidimu ir dvi – nekiaurines, t. y. sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo T. B. sveikatą.

Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, A. G. 2012 m. balandžio 12 d., apie 3.45 val., Šiaulių m., prie Trakų g. 24 namo, tyčia dūrė peiliu ne mažiau kaip keturis kartus J. G. į kairę pilvo ir juosmens pusę, taip padarydamas nukentėjusiajam J. G. dvi pilvo kairės pusės kiaurines, durtines-pjautines žaizdas, kepenų, tuščiosios žarnos pažeidimus, dvi juosmens kairės pusės durtines-pjautines žaizdas, t. y. sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo J. G. sveikatą.

Šiaulių apygardos teismas skundžiama 2013 m. gegužės 28 d. nutartimi, vadovaudamasis BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalimis, baudžiamąją bylą, kurioje A. G. buvo kaltinamas sunkiai sužalojęs du žmones (BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punktas), nutraukė pripažinęs, kad A. G. sunkius kūno sužalojimus T. B. ir J. G. padarė įgyvendindamas savo teisę į būtinąją gintį. Savo sprendimą pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad A. G. nukentėjusiesiems T. B. ir J. G. padaryta žala atitinka pavojingumo pobūdį ir užpuolimo mastą, todėl jis neturi atsakyti už jam inkriminuojamos veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punkte. Atsižvelgus į tai, teismas paliko nenagrinėtus nukentėjusiųjų – T. B. civilinį ieškinį dėl 20 000 Lt neturtinės žalos ir J. G. civilinį ieškinį dėl 33 155,47 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei Šiaulių teritorinės ligonių kasos 19 658,13 Lt civilinį ieškinį dėl nukentėjusiųjų gydymo stacionare išlaidų atliginimo. Konstatavęs, kad A. G. nėra kaltas dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, pirmosios instancijos teismas atsisakė priteisti nukentėjusiųjų T. B. ir J. G. patirtas atstovavimo išlaidas.

Nukentėjusysis J. G. ir jo atstovas Jonas Nekrašius apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 28 d. nutartį ir A. G. priimti apkaltinamąjį nuosprendį – pripažinti jį kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir skirti jam šio straipsnio sankcijoje numatytą bausmę; 2) nukentėjusiajam J. G. iš A. G. priteisti – 28 900 Lt neturinei ir 1 155,47 Lt turtinei žalai atlyginti bei 6 000 Lt atstovavimo išlaidų.

Skunde nurodoma, jog byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų J. G. pavojingą, realų kėsinimąsi prieš A. G. ir jo draugus, todėl A. G. veiksmus pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino kaip įgyvendinančius jo teisę į būtinąją gintį. Kaip nepagrįsta prielaida skunde vertinama ir apygardos teismo teiginiai dėl A. S. įtakos jo veiksmams. Tai, kad įvyki naktį naktiniame klube „Martini“ jis buvo kartu su A. S. ir T. B., nereiškia, jog šie asmenys vienaip ar kitaip darė jam neigiamą įtaką. Pažymima ir tai, jog J. G. nėra kaltinamas jokių fizinio smurto panaudojimu nei prie A. G., nei prieš jo draugus, byloje nėra nustatyta jokių faktų apie tai, kad būtent jis – J. G. būtų sukėlęs konfliktą.

Nukentėjusiojo ir jo gynėjo tvirtinimu, visiškai neteisinga J. G. fizinius duomenis, kuriuos eilę metų jis lavino, kad pasiektų sportinių aukštumų, ir amžių vertinti kaip faktorių, sukėlusį pavojingo kėsinimosi situaciją, nes jis jokio smurto nei prieš A. G., nei prieš jo brolį A. A. nenaudojo. Nepaisant to, kad J. G. ir atrodė tvirtesnis už A. G. bei už jį vyresnis, šioje situacijoje A. G. pranašumo suteikė turimas peilis, kuriuo padaryti sunkūs sužalojimai ne tik J. G., bet ir T. B., patvirtina jo agresyvumą, veiksmų kryptingumą ir siekį pademonstruoti galią.

Skunde tvirtinama, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai suprato liudytojo apsaugos darbuotojo A. D. parodymus dėl J. G. agresyvumo, kadangi šis liudytojas tik nurodo, jog J. G. ir A. A. buvo susikibę, tačiau niekur nemini, jog J. G. būtų panaudojęs smurtinius veiksmus prieš A. A.. Paaiškina, jog tuo metu, kai J. G. ir A. A. buvo vienas nuo kito atskirti ir laikomi apsaugos darbuotojų, J. G., pajutęs aštrius dūrius į kairę pilvo ir juosmens pusę, siekė ištrūkti ir pereiti į saugesnę vietą, kadangi suprato, jog kėsinamasi į jo gyvybę, todėl agresyvumu J. G. kaltinamas nepagrįstai. Be to, pažymi, jog skundžiamoje nutartyje teismas klaidingai nurodė, kad A. S. išprovokuotą ir T. B. pradėtą agresiją prieš A. G. ir A. A. toliau tęsė J. G. ir A. S. bei vėliau prie jų prisijungę N. R. bei A. S., bei išsamiai išdėsto, jų manymu, šią teismo išvadą paneigiančią įvykių seką.

Nukentėjusysis ir jo gynėjas teigia, jog tai, kad įvykio naktį J. G. buvo su T. B., dar nereiškia, jog jis darė įtaką T. B. veiksmams. Paaiškina, jog tuo metu, kai T. B. ketino eiti ar jau ėjo link A. G. ir jo draugų, J. G. šalia „Martinio“ klubo laiptų stovėjo liudytoja S. P., ir tai patvirtina, jog J. G. buvimas T. B. jokio įtakos nedarė. Pirmosios instancijos teismo išvadą dėl to, kad A. A. mušė <...> J. G., apeliantų tvirtinimu, paneigia ir Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros 2013 m. vasario 21 d. nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo J. G. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 40-9-054-12.

Skunde taip pat teigiama, jog A. G. dūriai peiliu J. G. nepagrįstai buvo traktuojami kaip būtinoji gintis. Tvirtina, jog šie A. G. veiksmai buvo padaryti tyčia, nes jokios realios grėsmės iš J. G. pusės A. A. ir A. G. nebuvo. Pabrėžia, jog J. G. A. G. sužalojo tuomet, kai jis ir A. A. jau buvo atskirti vienas nuo kito apsaugos darbuotojų, todėl jokios būtinosios ginties situacijos A. G. savo veiksmais jis nesukėlė. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė ir į tai, jog nusikaltimo padarymo metu A. G. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, dėl to elgėsi iššaukiamai, o dėl gyvenimiškos patirties stokos ir neatsakingumo, klaidingai suvokdamas situaciją ir susidariusias aplinkybes, veikė ne įgyvendindamas teisę į būtinąją gintį, o tyčia, iš keršto sužalojo nukentėjusiuosius: tyčia ne mažiau kaip tris kartus dūrė peiliu T. B., o praėjus vos 3 (trims) minutėms – J. G., abiems padarydamas sunkius sveikatos sutrikdymus. Taip pat skunde pabrėžiama, jog ypatingai neatsakingas A. G. elgesys sukėlęs pavojų, ne tik nukentėjusiesiems, bet ir aplinkiniams.

Apkreipia apeliacinės instancijos teismo dėmesį į tai, jog A. G. savo kaltės neneigė, iš dalies, J. G. sumokėdamas 1 100 Lt sumą, atlygino jo patirtą neturtinę žalą, siekė susitaikyti ir nukentėjusiesiems atlyginti padarytą žalą.

Nukentėjusysis T. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 28 d. nutartį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį – A. G. pripažinti kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo išvados neatitina bylos aplinkybių ir dėl to netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Nukentėjusysis skunde išsamiai išdėsto savo įvykio versiją bei tvirtina, jog demonstruodamas peilį A. G. provokavo konfliktą, tuo siekdamas, kad konfliktas iš žodinio peraugtų į fizinio smurto naudojimą ir jis turėtų galimybę panaudoti turimą peilį bei kovos menus, kuriuos nurodė mokantis. Pažymi, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad būtent A. G., demonstruodamas priemones, kovinius veiksmus ir vartodamas necenzūrinius žodžius, buvo konflikto iniciatorius. Nurodo, jog teismas nepagrįstai pripažino A. G. grupės siekį pasitraukti iš konfliktinės situacijos, kadangi pasitraukimo metu buvo vartojami įžeidžiantys, necenzūriniai žodžiai prieš kitą konfliktuojančią grupę, tokiu būdu provokuojant tolesnį konfliktą ir skatinant galimą fizinio smurto kilimą tarp grupių, ir be pagrindo nevertino kaip provokacinių veiksmų minėto A. G. peilio demonstravimo, grasinimo „išspardyti galvas“ bei prisistatymo karatistu, kadangi teismų praktikoje šie veiksmai pripažįstami konflikto provokavimu. Be to, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai A. S. pripažino konfliktinės situacijos provokatoriumi. Tvirtina, jog susidariusi situacija vertintina kaip muštynės, kai abi konfliktuojančios pusės vadovaujasi agresyviais interesais ir noru pulti, o ne gintis. Tokių muštynių metu teisė į būtinąją ginti neatsiranda, nes jose nėra besiginančiųjų, juolab, kad situacija, kai jis, t.y. T. B., priėjęs prie A. G. sudavė smūgį ranka, nukentėjusiojo nuomone, negali būti pripažinta pavojinga ir akivaizdi. Nustatyta, kad jis, T. B., prie A. G. grupės priėjo vienas, be specialių asmeniui žaloti pritaikytų priemonių, jie vienas prieš kitą stovėjo tik dviese, netoli A. G. grupės, kurią sudarė dar du jaunuoliai, todėl tiesioginis jėgų santykis buvo vienodas, galimos žalos vienam iš jų apskritai nebuvo galimybės numatyti. Nukentėjusysis tvirtina, jog smogdamas jam peiliu A. G. tęsė abipusį konfliktą ne gynybos, o puolimo tikslais, tokiu būdu, realizuodamas išsakytus ketinimu, siekė konfliktą užbaigti nugalėtoju.

Nukentėjusysis, įvertinęs aplinkybę, jog A. G. peilį iš draugo pasiėmė iš anksto, konfliktinės situacijos vystimosi seką, A. G. elgesį ir jo pasiruošimą naudoti peilį bet kokio pobūdžio kėsinimosi metu, atsiskyrimą nuo grupės, siekiant vienam pasitikti jį – T. B., ir po pirmojo smūgio ranka, net nelaukus tolimesnių jo veiksmų, ypatingai staiga sudavus smūgius peiliu į kairės pusės krūtinės sritį, taip pat nukentėjusiojo J. G. žalojimo peiliu veiksmai rodo, kad A. G. veikė tiesiogine tyčia, todėl jo padaryta nusikalstama veika negali būti vertinama kaip padaryta būtinosios ginties situacijoje ar peržengiant būtinosios ginties ribas.

Nukentėjusysis taip pat pažymi A. G. elgesį panaudojus peilį, būtent tai, kad jis vengė būti sulaikytas, neprisipažino panaudojęs peilį, kaltės neigimą ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu, melagingų parodymų davimą.

Asmuo kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta A. G. atsikirtime į nukentėjusiųjų T. B. ir J. G. apeliacinius skundus pateikia nesutikimo su juose išdėstytais motyvais argumentus, ir prašo nukentėjusiųjų apeliacinių skundų netenkinti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiųjų J. G. ir T. B. atstovai bei prokuroras prašė apeliacinius skundus tenkinti pilnai juose išdėstytais motyvais. Asmuo kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta ir jo gynėjas prašė nukentėjusiųjų apeliacinius skundus atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Nukentėjusiųjų J. G. ir T. B. apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliantai tvirtina, kad, jų nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taikydamas A. G. atžvilgiu BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažindami, kad jo veiksmai konflikto su nukentėjusiaisiais metu atitiko būtinąją gintį. Skunduose teigiama, kad A. G. susidariusioje konfliktinėje situacijoje be jokio reikalo ir priežasties panaudojo peilį, dėl ko sunkiai buvo sutrikdyta dviejų asmenų sveikata, todėl jo veika turi būti kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje išsamiai ir detaliai įvertino ar buvo susidariusi būtinosios gintie situacija pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Visi byloje surinkti įrodymai buvo išsamiai ir objektyviai ištirti teismo posėdžiuose, įvertinti ir motyvuotai aptarti teismo nutartyje.

BK 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta asmens teisė į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šio BK straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika.

Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties sampratą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis atitinkamai formuojamą teismų praktiką būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus.

Įvertinęs byloje ištirtus įrodymus, pirmosios instancijos teismas nutartyje padarė pagrįstą išvadą, kad fiziškai stipresnių ir skaičiumi skaitlingesnė nukentėjusiųjų ir jų draugų grupė, lyginant su A. G. buvusių draugų grupe ir būtent nukentėjusiojo T. B. pradėtas fizinis smurtas prieš A. G., rodė pavojingą kėsinimąsi, kuris buvo realus ir akivaizdus. Apeliantai savo skunduose nesutinka su teismo nutartyje išdėstytomis išvadomis, tvirtindami, kad byloje nėra faktinių aplinkybių, kurie patvirtintų J. G. pavojingą kėsinimąsi A. G. ir jo draugų atžvilgiu, o situaciją T. B. atveju, kai pastarasis sudavė A. G. smūgį kumščiu į galvą, vertina kaip abipuses muštynes, kuomet abi pusės vadovaujasi agresyviais interesais ir noru pulti. Teisėjų kolegijos nuomone, tokie teiginiai yra nepagrįsti, nes susidariusią konfliktinę situaciją apeliantai vertino tik nukentėjusiųjų pozicijai naudingų įrodymų kontekste, tačiau neatsižvelgė į byloje ištirtų įrodymų visetą, ką padarė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje. Pažymėtina, kad įrodymus teismas įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Kaip matyti iš nukentėjusiųjų apeliacinių skundų teiginių, argumentai, kuriais jie neigia pirmosios instancijos teismo išvadas dėl būtinosios ginties situacijos buvimo, yra vienodi ir nėra nauji. Kaip seka iš apeliacinio skundo ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio protokolo, šie argumentai jau buvo išsakyti ir pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, su nukentėjusiųjų apeliacinių skundų argumentais susijusios bylos aplinkybės teisme buvo visapusiškai ištirtos ir jų argumentai dėl A. G. kaltės tyčia sunkiai sutrikdžius sveikatą dviem asmenims motyvuotai atmesti.

Pirmosios instancijos teismas posėdyje ištyrė ir nutartyje įvertino kaltinamojo A. G., nukentėjusiųjų J. G. ir T. B., tiesiogiai įvykyje dalyvavusių ar jį mačiusių A. A., D. U., A. D., A. S., D. S., G. Z., A. Č., N. R., A. S. ir kitų liudytojų parodymus, specialisto išvadas bei kitus byloje surinktus rašytinius įrodymus ir padarė išvadą, kad A. G. gynėsi nuo realaus pavojingo kėsinimosi ir nors jo veika formaliai ir atitinka BK 135 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, tačiau esant visoms būtinosios ginties sąlygoms, nuo baudžiamosios atsakomybės jis turi būti atleistas.

Nukentėjusiųjų J. G. ir T. B. apeliaciniuose skunduose nemažai dėmesio skiriama konflikto naktiniame bare „Martini“ analizei ir apeliantams naudinga linkme interpretuojant byloje ištirtus įrodymus teigiama, kad A. G. su savo draugais išprovokavo vėliau įvykusias muštynes, todėl peilio panaudojimas tęsiantis konfliktui tarp abiejų asmenų grupių gatvėje, turėtų būti vertinamas pagal kilusias pasekmes. Su apeliacinių skundų teiginiais galima sutikti tik dalinai, t.y.. kad konfliktas tarp dviejų grupių galimai dėl menkavertės dingsties prasidėjo klubo patalpose. Byloje nustatyta, kad konfliktas atsinaujino gatvėje, tačiau priešingai nei bando įrodyti apeliantai, muštynių iniciatoriais buvo ne kaltinamasis A. G. ar A. A., o nukentėjusieji su savo draugais.

Apie konflikto klube pradžią parodymus davė liudytojas A. S., t.y. kad einant iš rūbinės ir besibraunant pro žmones, jį pečiu kliudė A. A., su kuriuo susiginčijo, o vėliau į tarpusavio konfliktą įsikišo A. G.. Išėjęs iš klubo ir eidamas link Trakų gatvės pamatė, kaip A. G. atsiskyrė nuo savo draugų ir nuėjo link T. B., tarp jų kilo muštynės, po ko T. B. vietoje parklupo. Apie konfliktą klubo patalpose teismo posėdyje parodė ir liudytojas D. S., nors pastarasis ir nepatvirtino, kad jo brolis rūbinėje susistumdė būtent su A. A., o ne kitu asmeniu. Apie klubo patalpose kilusį žodinį konfliktą taip pat parodė liudytojai G. K., A. S. ir G. Z.. Liudytojas N. R. papildomai parodė, kad A. G. rankose laikė peilį ir tai jis suprato kaip pagrasinimą jam ir jo draugams. A. G. šios aplinkybės nepatvirtino ir parodė, kad norėdami išvengti konflikto tęsinio jis su draugais išėjo link Trakų gatvės, kur laukė taksi, tačiau buvo užpulti agresyviai nusiteikusių asmenų. Apibendrinant byloje apklaustų nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, galima daryti išvadą, kad žodinio pobūdžio konfliktas naktinio klubo patalpose įvyko dėl agresyviai nusiteikusio A. S. santykių aiškinimosi su vienu iš A. G. pažįstamų, tačiau vertinant ar buvo susidariusi būtinosios ginties situacija, konflikto pradžia klubo patalpose neturėjo įtakos tolesniems A. G. veiksmams, kadangi jis su draugais išėjo ir tuo pademonstravo, kad vengia tolesnio konflikto tęsinio. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus ir padarė argumentuotą išvadą, jog konfliktas, peraugęs į muštynes kilo tik dėl T. B. ir jo draugų neteisėtų veiksmų, dėl ko A. G., gindamas save ir A. A., panaudojo peilį.

Ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdyje dėl pareikšto kaltinimo A. G. davė vienodus ir nuoseklius parodymus, kad norėdami išvengti konflikto, jis su draugais ėjo link Trakų gatvės ir laukė atvažiuojančio taksi, tačiau prie jų pribėgo tie patys jaunuoliai, kurie bandė sukelti muštynes klube, sudavė smūgį jam į veidą, po to dar smūgius į kitas kūno vietas. Liudytojas A. Č. taip pat parodė, kad pasibaigus žodiniam konfliktui klube, jie išėjo į Trakų gatvę, tačiau šioje vietoje juos užpuolė tie patys klube buvę agresyviai nusiteikę jaunuoliai, kurie ir pradėjo muštynes. A. G. parodė, kad peilį jis išsitraukė tik po 4-5 jam suduotų smūgių ir pradėjo gintis mojuodamas peiliu į šalis. Šiuos A. G. parodymus iš dalies patvirtino nukentėjusysis T. B., parodydamas, kad dėl klube kilusio konflikto kartu su A. S. ir J. G. persekiojo gatvėje stovėjusį A. G. ir ranka sudavė jam smūgį į galvą.

Nukentėjusysis J. G. savo parodymuose tvirtino, kad nematė ar T. B. sudavė smūgį A. G. į veidą, tačiau iš tolesnių J. G. veiksmų matyti, kad nukentėjusieji ir juos palaikiusieji asmenys inicijavo konflikto tęsinį ir buvo agresyviai nusiteikę A. G. ir jo draugų atžvilgiu. Ši išvada daroma įvertinus ir nukentėjusiojo J. G. veiksmus, nes pastebėjęs smurto išsigandusį ir iš muštynių vietos nubėgantį A. A., kartu su A. S. jį vijosi ir susigrūmė. Nors J. G. ir neigia sudavęs smūgius A. A., tačiau tokius parodymus teismas pagrįstai atmetė remdamasis liudytojų A. A., A. D., A. Č., G. K., iš dalies – A. S. parodymais, kad jis vieną kartą spyrė A. A. į krūtinę.

Priešingai nei teigiama nukentėjusiojo J. G. ir jo atstovo apeliaciniame skunde, teismo posėdyje liudytojas A. D. patvirtino, jog matė kaip tarp A. S. ir A. A. vyko muštynės, dalyvaujant jose pastebėjo ir J. G.. Analogiškas įvykio aplinkybes teismo posėdyje patvirtino ir muštynėse tiesiogiai dalyvavęs A. S., bei liudytojas A. Č. t.y., jie parodė, kad N. R. su A. S. kojomis sudavė smūgius A. A.. Kaip nustatyta iš liudytojos G. K. parodymų, situacija buvo grėsminga, nes A. G. su A. A. užpuolė skaičiumi didesnė jaunuolių grupė, todėl ji kvietė policijos pareigūnus. Ši aplinkybė patvirtina teismo išvadas, kad A. G. ir A. A. gynėsi nuo juos užpuolusių asmenų, todėl vertinant kėsinimosi intensyvumą, užpuolikų ir besiginančiųjų kiekybinį santykį, galimą žalą sveikatai, darytina išvada, kad kėsinimasis buvo pavojingas.

A. G. ir A. A. parodymus apie tai, kad konfliktą prie naktinio klubo „Martini“ pradėjo nukentėjusieji su savo draugais, patvirtina skaitmeninė laikmena su vaizdo įrašu, kuri buvo ištirta pirmosios instancijos teismo posėdyje. Įraše matyti, kad prie A. G. gatvėje prisiartino devynių asmenų grupė ir prasidėjo muštynės.

Teismas pagrįstai atmetė liudytojo D. U. parodymus, kuriais remdamiesi apeliantai įrodinėja, kad niekas nemušė A. A., o A. G. nebuvo jokio reikalo savigynos tikslais panaudoti peilį. Byloje nustatyta, kad D. U. dirbo klube apsaugos darbuotoju ir buvo pažįstamas su vienu iš konflikto iniciatorių A. S., todėl duodamas parodymus mėgino pateisinti nukentėjusiųjų ir jų draugų veiksmus. Teismas nutartyje pažymėjo, kad D. U. parodymams prieštarauja ne tik liudytojų A. A. bei A. S., tačiau ir paties A. S. parodymai, kad jis sudavė smūgį keliu A. A. į krūtinę. Kaip matyti iš įvykį mačiusių ir jame dalyvavusių liudytojų parodymų, apsaugos darbuotojai D. U. bei A. D. tik stebėjo muštynes, tačiau nesistengė jų nutraukti iki to momento, kol pribėgo A. G. ir gindamas A. A. nuo jį užpuolusių asmenų, peiliu sužalojo J. G.. Šie įrodymai patvirtina, kad kėsinimasis buvo realus ir neegzistavo tik besiginančiojo A. G. vaizduotėje, o besikėsinančiųjų į BK 28 straipsnio 2 dalyje nurodytas vertybes elgesys buvo išreikštas išoriškai, nes jį matė parodymus apie įvykį byloje davę liudytojai.

Teismo medicinos specialisto išvadose konstatuota, kad A. G. ir A. A. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs ne mažiau kaip keturių trauminių poveikių pasekoje A. G. atžvilgiu ir ne mažiau dešimties trauminių poveikių pasekoje A. A. atžvilgiu. Taip pat specialistai padarė išvadą, kad sužalojimai galėjo būti padaryti ginantis nagrinėjamo įvykio aplinkybėmis. Šios išvados patvirtina A. G. parodymus ir paneigia nukentėjusiųjų ir jų atstovų skunduose bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje išsakytą poziciją, kad ginti save ir kitą asmenį A. G. nebuvo jokios būtinybės, o situacija turėtų būti vertinama kaip muštynės tarp dviejų asmenų grupių su atsiradusiomis pasekmėmis. Kadangi tiek A. G., tiek A. A. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, galima daryti išvadą, kad užpuolimas buvo akivaizdus ir A. G., reaguodamas į susidariusią situaciją, bei gindamas save ir kitą asmenį, neperžengė būtinosios ginties ribų.

Teismų praktikoje sprendžiant klausimus ar buvo sąlygos būtinajai ginčiai, atsižvelgiama į tai, kad susidariusioje konkrečioje situacijoje dėl jėgų santykio, patirties, naudojamų priemonių ir kitų aplinkybių besiginančiojo veiksmai gali būti efektyvesni, kaip nagrinėjamu atveju panaudojant peilį prieš neginkluotus, tačiau aiškią fizinę persvarą turinčius nukentėjusiuosius ir konflikte jų pusėje dalyvavusius asmenis. Nėra svarbu ar žala, padaryta besikėsinančiajam, yra mažesnė už žalą, kuri buvo padaryta ar grėsė užpultajam. Nei kokybės, nei kiekybės požiūriu žala neprivalo atitikti tos žalos, kurios buvo siekta ar kurią sukėlė kėsinimasis. Nagrinėjamoje byloje T. B. ir J. G. buvo padaryta didesnė žala sveikatai nei besiginančiajam A. G., tačiau tuo atveju jei pastarasis, susidarius būtinosios ginties sąlygoms, nebūtų gynęs savęs bei A. A. nuo pavojingo kėsinimosi, pasekmės jų sveikatai ar net gyvybei galėjo būti sunkesnės. Tokia išvada daroma į tai, kad pavojingas kėsinimasis A. G. atveju nutrūko tik po to, kai jis sudavė jį užpuolusiam T. B. ne mažiau tris smūgius peiliu į krūtinės sritį. Analogiška situacija susiklostė ir J. G. atveju. Byloje nustatyta, kad A. A. pasivijo ir fizinį smurtą jo atžvilgiu vartojo J. G. kartu su A. S., N. R. bei A. S., todėl esant kiekybinei besikėsinančiųjų persvarai, A. G. veiksmai visiškai atitiko BK 28 straipsnio 2 dalyje numatytas sąlygas.

Nukentėjusysis J. G. ir jo atstovas apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog A. A. mušė J. G. ir savo teiginiams pagrįsti apeliantai remiasi Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro 2013 m. vasario 21 d. nutarimu, kuriuo ikiteisminis tyrimas J. G. buvo nutrauktas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymių. Kolegijos nuomone, apeliantai nepagrįstai remiasi prokuroro nutarimu, priimtu J. G. atžvilgiu, nes jame nurodytos įvykio aplinkybės nepaneigia teismo nutarties išvadų dėl būtinosios ginties situacijos susidarymo. Kaip matyti iš prokuroro nutarimo turinio, ikiteisminio tyrimo metu buvo sprendžiami kiti klausimai - ar yra pagrindo J. G. pranešti apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje ir nors jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas prokuroro buvo nutrauktas, tačiau šiuo metu galutinis procesinis sprendimas dar nėra priimtas. Be to, A. S., N. R. ir A. S. pranešta apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, o tai yra tie patys asmenys, kurie dalyvavo muštynėse ir padarė A. A. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Remdamasi išdėstytu teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama Šiaulių apygardos teismo 2013m. gegužės 28 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta ir ją panaikinti nukentėjusiųjų apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais, nėra pagrindo. Kadangi baudžiamoji byla A. G. atžvilgiu buvo nutraukta, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, teismas pagrįstai paliko nenagrinėtais civilinių ieškovų byloje pareikštus ieškinius dėl žalos atlyginimo ir nepriteisė nukentėjusiųjų patirtų atstovavimo išlaidų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo J. G. ir jo atstovo advokato Jono Nekrašiaus bei nukentėjusiojo T. B. apeliacinius skundus atmesti.