- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-01-14
- Bylos Nr.
- I1-397-554/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01938-2019-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Algis Markevičius (pirm.)
- Pareiškėjas
- A. Z.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2Civilinės atsakomybės sąlygos
- 20.2.3Žala
atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 9 d. skundu kreipėsi į apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl prieštaraujančių teisės aktams įkalinimo sąlygų sudarymo laikotarpi nuo 2017 m. sausio 12 d. iki 2019 m. balandžio 18 d.
Atsiliepimas
Pareiškėjas skunde (b. l. 1–2) ir atsikirtime į atsakovo atsiliepimą (b. l. 49–51) nurodė, kad nuo 2017 m. sausio 12 d. iki 2019 m. balandžio 18 d. atliko bausmę Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN-AK) netinkamomis sąlygomis. Yra neįgalus, jam nustatytas nuolatinės slaugos poreikis, tačiau kalint Pravieniškių PN-AK, slauga visiškai nebuvo užtikrinta, t. y. nebuvo užtikrinta pagalba buityje – pareiškėjas turėjo rankomis išsiplauti drabužius, pasigaminti maistą, išsiplauti indus, pasikloti lovą bei atlikti kitus būtinus buities darbus. Atlikti buities darbų savarankiškai pareiškėjas negalėjo, todėl buvo priverstas pažeidinėti nustatytą tvarką ir prašyti kitų nuteistųjų, kad padėtų apsitarnauti. Kad kitų žmonių pagalba pareiškėjui yra būtina yra pripažinusi Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba. Teigė, jog visą tą laiką nebuvo skirtas asmuo – kitas nuteistasis ar sanitaras kuris padėtų nueiti į parduotuvę ir parsinešti prekes, padėti išsiskalbti asmeninius rūbus. Dėl negalėjimo apsitarnauti pareiškėjas nuolat patirdavo diskomfortą, diskriminaciją, orumo pažeminimą, dvasinę kančią, jautėsi prislėgtas.
Šalies argumentai
Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 24–27) nurodė, kad vadovaujantis Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros skyriaus (šiuo metu įvykus reorganizacijai, šis skyrius pavaldus Laisvės atėmimo vietų ligoninei) nuostatais įstaigoje laikomiems nuteistiesiems yra teikiama valstybės remiamos pirminio ir antrinio lygio ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Pataisos namai neteikia slaugos paslaugų. Pažymėjo, kad maistas nuteistiesiems yra tiekiamas į laikinojo stebėjimo patalpą. Maisto valgymui yra įrengtas stalas. Gerinant nuteistųjų gyvenimo sąlygas Pirmojo sektoriaus Sveikatos priežiūros skyriaus laikinojo stebėjimo patalpoje buvo pastatytas šaldytuvas. Įstaigos išduota patalynė (pagalvė, antklodė ir čiužinys), esant būtinumui, gali būti dezinfekuojami. 2013 m. birželio 28 d. Pravieniškių PN-AK direktoriaus įsakymu Nr. V-216 patvirtintas Patalynės ir drabužių gavimo, apskaitos, skalbimo ir dezinfekcijos tvarkos aprašas, kuriuo nustatyta nuteistiesiems sutuoktinių, sugyventinių arba artimųjų giminaičių perduotos patalynės gavimo, apskaitos, skalbimo ir dezinfekcijos tvarka.
Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas pats galėjo pasikloti lovą, kadangi jam nustatytas 25 procentų darbingumas, jis gali vaikščioti su ramentais. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į pataisos namų psichologus dėl patirtų psichologinių išgyvenimų, kuriuos galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, konsultuotas nebuvo. Todėl aplinkybės, jog pareiškėjas realiai jautė emocinę depresiją, pažeminimą ir dvasinę skriaudą yra nepagrįstos. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl jo skundas yra visiškai nepagrįstas. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas dalyje paliktinas nenagrinėtu, likusioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais neužtikrinant specialiosios nuolatinės priežiūros (pagalbos) Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 12 d. iki 2019 m. balandžio 18 d.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Pabrėžtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė, numatyta CK 6.250 straipsnyje. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 173 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad neįgaliesiems sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos. Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme neįgalusis asmuo yra apibrėžiamas kaip asmuo, kuriam pagal šį įstatymą nustatytas neįgalumo lygis arba 55 procentų ir mažesnis darbingumo lygis, arba specialiųjų poreikių lygis (2 straipsnio 8 dalis). Šiame įstatyme nustatyta, kad neįgaliųjų socialinė integracija organizuojama vadovaujantis ir prieinamumo principu, pagal kurį, neįgaliesiems sudaromos sąlygos veiklai visose gyvenimo srityse ir galimybė naudotis ištekliais, bei savarankiškumo ir pasirinkimo laisvės užtikrinimo principu, reiškiančiais, kad neįgalieji turi būti nuolat skatinami būti savarankiški (3 straipsnio 5 ir 6 punktai).
Administracinėje byloje yra pateikta Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. lapkričio 15 d. darbingumo lygio pažyma Nr. DL-1 Nr. 2992 (b. l. 6), iš kurios duomenų matyti, kad pareiškėjui nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. spalio 29 d. nustatytas netektas 75 procentų nedarbingumas, taip pat Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno II teritorinio skyriaus 2017 m. lapkričio 15 d. Specialiųjų poreikių nustatymo pažyma SP Nr. 2993 (b. l. 3), iš kurios duomenų matyti, kad pareiškėjui nuo 2017 m. spalio 30 d. iki 2019 m. spalio 29 d. nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Iš byloje pateikto 2018 m. liepos 27 d. medicininio pažymėjimo (b. l. 10) duomenų matyti, kad pareiškėjas yra patyręs stuburo smegenų pažeidimą po stuburo traumos. Nurodyti duomenys leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu pateko į neįgaliųjų asmenų kategoriją ir turėjo nustatytą specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš aplinkybės, kad Pravieniškių PN-AK jam, kaip neįgaliajam, nebuvo užtikrinta pagalba buityje, t. y. nebuvo paskirtas asmuo, kuris padėtų apsipirkti parduotuvėje, išsiplauti drabužius, pasigaminti maistą, išsiplauti indus, pasikloti lovą.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 105 straipsnio 4 punkte įtvirtinta, kad teismas skundą (prašymą, pareiškimą) palieka nenagrinėtą, jeigu teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose išnagrinėta administracinė byla Nr. I-8569-402/2019 pagal pareiškėjo A. Z. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių PN-AK dėl neturtinės žalos, patirtos laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 12 d. iki 2019 m. balandžio 18 d., atlyginimo priteisimo. Administracinėje byloje Nr. I-8569-402/2019 priimtame 2019 m. gruodžio 30 d. sprendime teismas konstatavo, jog visą ginčo laikotarpį (išskyrus laikotarpius, kai pareiškėjas būdavo išvykęs į kitas laisvės atėmimo vietas) pareiškėjo galimybės išsiskalbti drabužius buvo apribotos. Teismas 2019 m. gruodžio 30 d. sprendime taip pat nurodė, jog Pravieniškių PN-AK, turėdami kompetentingų institucijų pateiktą informaciją apie pareiškėjo sveikatos būklę, jo darbingumo lygį, nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį ir ribotas galimybes judėti, privalėjo sudaryti nuteistojo sveikatos būklę atitinkančias kalinimo sąlygas bei padarė išvadą, kad Pravieniškių PN-AK, neužtikrinę pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų, pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 5 dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme įtvirtintus neįgaliųjų socialinės integracijos principus. 2019 m. gruodžio 30 d. teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs, pareiškėjas minėtą sprendimą apskundė apeliaciniu skundu, kuris 2020 m. sausio 13 d. nutartimi buvo priimtas.
Administracinėje byloje Nr. I-8569-402/2019 ginčo laikotarpis sutampa su nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodomu ginčo laikotarpiu, už kurį yra prašoma priteisti neturtinę žalą dėl tos pačios aplinkybės – dėl sąlygų išsiskalbti rūbus nesudarymo pareiškėjui. Pareiškėjas administracinėje byloje Nr. I-8569-402/2019 bei šioje nagrinėjamoje administracinėje byloje skundą grindžia tuo, jog jam, kaip neįgaliajam, kurio judėjimo galimybės yra ribotos ir kuriam nustatytas nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, nebuvo sudarytos sveikatos būklę atitinkančios kalinimo sąlygos. Teismas 2019 m. gruodžio 30 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. I-8569-402/2019, konstatavo, jog atsakovas nesilaikė neįgaliųjų teises reglamentuojančių teisės normų, todėl nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti ginčo dalyko ir pagrindo tapatumą. Atsižvelgiant į tai, kad teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-8569-402/2019 nėra įsiteisėjęs ir byla bus nagrinėjamam apeliacine tvarka, pareiškėjo skundas dalyje dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kildinamą iš sąlygų išsiskalbti rūbus nesudarymo, paliekamas nenagrinėtas (ABTĮ 105 str. 4 p.).
Pareiškėjas taip pat nurodo, jog jam nebuvo teikiama pagalba norint pasigaminti maistą ir išsiplauti indus.
Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad maistas nuteistiesiems yra tiekiamas į laikinojo stebėjimo patalpą. Maisto valgymui yra įrengtas stalas. Gerinant nuteistųjų gyvenimo sąlygas pirmojo sektoriaus Sveikatos priežiūros skyriaus laikinojo stebėjimo patalpoje buvo pastatytas šaldytuvas (b. l. 25).
BVK 173 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, nustatyta, kad virtuvėlė apskritai gali būti įrengiama tik esant techninėms galimybėms (5.11 p.). Taigi, virtuvėlės įregimas yra neprivalomas. Iš to seka, kad pataisos įstaiga neprivalo užtikrinti, jog nuteistieji turėtų galimybę patys gamintis maistą.
Be to, iš Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimo, priimto administracinėje byloje Nr. I-8569-402/2019, turinio matyti, kad minėtoje administracinėje byloje patektame skunde pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildino iš to, jog laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 12 d. iki 2019 m. balandžio 18 d. Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybos stacionare įrengtoje virtuvėje trūko inventoriaus - nebuvo elektros plytelės, nei puodų su keptuve. Taigi, pats pareiškėjas nurodo, jog maisto pasigaminti negalėjo dėl inventoriaus virtuvėje nebuvimo, todėl nėra pagrindo teigti, jog jis patyrė žalą dėl to, jog nebuvo asmens, kuris būtų padėjęs gamintis maistą, t. y. jog pareiškėjas būtų turėjęs galimybę gamintis maistą tuo atveju, jei jam būtų padėjęs paskirtas asmuo.
Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl galimybės gamintis maistą ir išsiplauti indus nesudarymo nėra pagrįsti imperatyviomis teisės aktų nuostatomis. Be to, pareiškėjas buvo maitinamas nemokamai (šios aplinkybės neneigė). Taigi, teismas vertina, kad šioje dalyje nėra pagrindo pripažinti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus ir neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjui.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, jog neturtinę žalą patyrė dėl to, jog nebuvo skirta asmens, kuris jam padėtų apsipirkti, pasikloti lovą.
Atsakovas iš esmės neneigia, jog pareiškėjui pagalba apsipirkti ir pasikloti lovą nebuvo teikiama. Tačiau nagrinėjamu atveju aktualu ir tai, kad pareiškėjas apibūdindamas jo galimai patirtą neturtinę žalą nurodo tik bendro pobūdžio teiginius, jog jis patyrė diskomfortą, diskriminaciją, orumo pažeminimą, dvasinę kančią, jautėsi prislėgtas. Tačiau pareiškėjas konkrečiai neįvardija ir neindivizualizuoja jam kilusių neigiamų pasekmių (pvz. nenurodo, kad tam tikru metu dėl sveikatos būklės negalėjo įsigyti maisto produktų ar kitų reikmenų ar kad dėl ėjimo apsipirkti į parduotuvę ar lovos klojimo jam atsirado sveikatos pablogėjimas). Pareiškėjas skunde teigia, jog buvo priverstas pažeidinėti pataisos įtaigos tvarką - prašyti pagalbos kitų nuteistųjų, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjui už pagalbos iš kitų nuteistųjų prašymą buvo skirtos nuobaudos, taip nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų skirtos nuobaudos už nepaklotą lovą. Atsižvelgiant į tai pareiškėjo argumentai vertintini kaip deklaratyvūs ir atmestini.
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė visų būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų (neteisėtų veiksmų ir jam kilusios žalos), todėl valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 200 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 105 straipsnio 4 punktu teismas
nusprendžia:
pareiškėjo A. Z. skundo dalį dėl netinkamų kalinimo sąlygų (dėl sąlygų išsiskalbti rūbus nesudarymo) laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 12 d. iki 2019 m. balandžio 18 d. palikti nenagrinėtą.
Likusioje dalyje pareiškėjo A. Z. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.