Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-343/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-03-25
Bylos Nr.: 2A-343/2014
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Alė Bukavinienė, Konstantinas Gurinas, Danutė Milašienė
Atsakovas: Utenos rajono savivaldybės tarybai, Utenos rajono savivaldybės administracijai

(S)LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. kovo 25 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Milašienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės (toliau - UAB) „BLT Technology“ (buvusi UAB „BILIETAI LT“) ir UAB „Baltijos reklamos projektai“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 7 d. sprendimo, kuriuo skundas atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-347-278/2013 pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės (toliau - UAB) „BLT Technology“ (buvusi UAB „BILIETAI LT“), UAB „Baltijos reklamos projektai“ skundą atsakovėms Utenos rajono savivaldybės tarybai, Utenos rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo ir įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Utenos rajono savivaldybės taryba 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. TS-315 pripažino tikslingu Utenos miesto daugiafunkcinio sporto komplekso (toliau - arenos) valdymo ir naudojimo koncesijos suteikimą. Utenos rajono savivaldybės administracija (toliau – suteikiančioji institucija) atliko auditą, su tikslu įvertinti arenos valdymo ir naudojimo koncesijos suteikimo konkurso sąlygas ir koncesijos sutarties projektą. Paskelbus atvirą viešą konkursą dėl koncesijos suteikimo, konkurse vienintelį pasiūlymą kartu pateikė UAB ,,BLT technology“ ir UAB „Baltijos reklamos projektai“. Utenos rajono savivaldybės administracija derybas su šiomis bendrovėmis vesti pavedė šiam konkursui sudarytai komisijai. Tarp bendrovių ir komisijos dėl esminių koncesijos sutarties sąlygų buvo tartasi šešiuose posėdžiuose, vykusiuose 2009-2010 m. Posėdyje, vykusiame 2009 m. lapkričio 6 d., bendrovės sutiko koncesijos kainą nuo konkurso pasiūlyme jų nurodytos 1 400 000 Lt sumažinti iki 820 000 Lt. Koncesijos suteikimo komisija, įvertinusi 2010 m. patirtas arenos išlaikymo išlaidas, laikė, kad net ir sumažinta bendrovių pasiūlyta koncesijos kaina yra per didelė, dėl ko komisija pasiūlė nutraukti koncesijos įsigijimo procedūras. Utenos rajono savivaldybės taryba nepritarė galutiniam koncesijos suteikimo sutarties projektui, nurodydama, jog derybų metu šalims nepavyko susitarti dėl esminės sąlygos – koncesijos mokesčio dydžio. Utenos rajono savivaldybės administracijos direktorius įsakymu nutraukė koncesijos suteikimo konkursą.

Šalies argumentai

Pareiškėjai UAB ,,BLT technology“ ir UAB „Baltijos reklamos projektai“ (toliau – pareiškėjai) 2012 m. balandžio 30 d. skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą, prašydami panaikinti atsakovų Utenos rajono savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. TS-67 „Dėl Utenos miesto daugiafunkcinio sporto komplekso (arenos) valdymo ir naudojimo koncesijos suteikimo sutarties projekto“ ir Utenos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. balandžio 11 d. įsakymą Nr. AĮ-347 „Dėl Utenos miesto daugiafunkcinio sporto komplekso (arenos) valdymo ir naudojimo koncesijos suteikimo konkurso nutraukimo“. Nurodė, kad Utenos miesto savivaldybės taryba 2008 m. gruodžio 23 d. įvertinusi Utenos miesto daugiafunkcinio sporto komplekso (arenos) valdymo ir naudojimo modelių teisiniu aspektu analizę, nusprendė pripažinti arenos valdymo ir naudojimo koncesijos suteikimą tikslingu (1 t., 61-87 b. l.). Iki viešo konkurso paskelbimo buvo atliktas auditas siekiant įvertinti pateiktas arenos valdymo ir naudojimo koncesijos suteikimo konkurso sąlygas ir koncesijos sutarties projektą. Savivaldybė įvertino ir pritarė analizėje pasiūlytam koncesijos modeliui, taryba priėmė sprendimą skelbti viešą atvirą konkursą dėl koncesijos suteikimo. Minėtame konkurse pareiškėjai 2009 m. kovo 25 d. pateikė įpareigojantį pasiūlymą. Teigia, jog 2009-2012 metais vykusių derybų metu buvo susitarta dėl visų koncesijos sutarties sąlygų, tame tarpe ir dėl koncesijos mokesčio (820 000 Lt per metus, neįskaitant PVM). Utenos rajono savivaldybės taryba 2012 m. kovo 29 d. priėmė sprendimą, kuriuo nutarė nepritarti galutiniam Arenos valdymo ir naudojimo koncesijos suteikimo sutarties projektui ir nusprendė pasiūlyti administracijai nutraukti konkurso procedūras. Utenos rajono savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. balandžio 11 d. įsakymu nutraukė konkursą. Nurodo, jog minėti atsakovų sprendimai pažeidė Koncesijų įstatymo normas. Prašė atnaujinti skundo padavimo terminą, kadangi pareiškėjai bylinėjosi dėl bylos teismingumo (1 t., 2-10 b. l.).

Atsiliepimas

Atsakovas Utenos rajono savivaldybės administracija pateiktu atsiliepimu su skundu nesutiko ir skundą prašė atmesti. Nurodė, kad galutinį sprendimą dėl rengiamo sutarties projekto atitikimo šalių valiai gali priimti tik Utenos rajono savivaldybės administracijos direktorius, o jis niekam šios teisės neperleido, todėl nėra pagrindo teigti buvus susitarimui dėl koncesijos sutarties kainos. Teigė, jog koncesininkas savo rizikos sumažinimui įpareigojančiu pasiūlymu ir derybų metu prašė mokėti koncesijos mokestį, dvigubai didesnį nei galima jo rizika. Padarė išvadą, jog šalims nesutarus dėl priimtino koncesijos sutarties teksto, abi derybų pusės atsidūrė aklavietėje, nesant nei vienos kaltės, ir Utenos rajono savivaldybės administracija konstatavo nesėkmingą derybų baigtį, o nesant kitų pasiūlymų, neliko prasmės tęsti koncesijos suteikimo procesą. Teigė, kad, remiantis teismų praktika, yra galimybė bei suteikiančiosios organizacijos teisė nutraukti koncesijos suteikimo procedūrą praėjus Koncesijų įstatyme numatytam terminui. Prašė netenkinti pareiškėjų prašymo atnaujinti skundo pateikimo terminą, nes pareiškėjus derybų metu atstovavo profesionalūs teisininkai, kuriems žinomos juridinės procedūros (1 t., 121-124 b. l.).

Atsiliepimu į skundą atsakovas Utenos rajono savivaldybės taryba nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti. Nurodė, jog gavus duomenis apie 2010 m. Utenos rajono savivaldybės patirtas Arenos išlaikymo išlaidas, nustatyta, kad koncesininko mokestis du kartus didesnis nei patirtos išlaidos, todėl, nekintant minėtiems duomenims, derybos baigėsi. Matydama tokį interesų neatitikimą bei sąžiningai derėdamasi, neturėjo nei juridinės, nei faktinės galimybės sutikti su pareiškėjų pasiūlymu. Teigė, jog toks sandoris būtų nuostolingas ir neskaidrus, prieštarautų viešajam interesui. Nesutiko su prašymu atnaujinti terminą skundui pateikti (1 t., 133-138).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio apygardos teismas 2013 m. kovo 7 d. sprendimu skundą atmetė. Teismas nesutiko su pareiškėjų teiginiais ir konstatavo, kad koncesijos konkurso atšaukti ar pakeisti konkurso sąlygas atsakovai negalėjo, kadangi Koncesijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalies nuostatos nustato terminą iki kada suteikiančioji institucija turi teisę pakeisti konkurso sąlygas arba atšaukti konkursą, o bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad šis terminas jau buvo pasibaigęs, t. y. pasibaigus pareiškėjų išsamių įpareigojančių pasiūlymų pateikimui. Nors pareiškėjos teigė, kad dėl koncesijos mokesčio dydžio buvo susitarta 2009 m. lapkričio 6 d., tačiau iš koncesijos suteikimo komisijos 2012 m. sausio 11 d. posėdžio dienotvarkės matyti, kad posėdyje buvo vestos derybos dėl koncesijos mokesčio, kas teismui leido daryti išvadą, jog viena iš esminių sutarties sąlygų nebuvo sutarta. Teismas konstatavo, kad šalių derybos nutrūko minėto posėdžio metu galutinai nesutarus dėl koncesijos mokesčio, t. y. esant ikisutartiniams santykiams, todėl atsakovams savalaikiai neatšaukus konkurso, Koncesijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalies nuostata negali būti aiškinama, kaip įpareigojanti ikisutartinių santykių šalis pasiekti derybų baigties rezultatą, t. y. minėta norma negali būti aiškinama, kaip apribojanti sutarties šalių laisvės principą, nes atsakovas negali būti verčiamas sudaryti sutartį. Kadangi Koncesijų įstatymas nereglamentuoja ikisutartiniuose santykiuose nepasiektų rezultatų įforminimo, todėl atsakovai turėjo teisę vadovautis Civilinio kodekso normomis ir nutraukti konkursą, nes priverstinis koncesijos sutarties sudarymas pažeistų sutarties laivės principą ir viešąjį interesą (CK 6.163 str. 2 d.). Konkurso sąlygų 11.12 p. nustatė, jog komisijos ir konkurso dalyvio derybų metu suderintą koncesijos sutarties galutinį projektą tvirtina Utenos rajono savivaldybės taryba, o tarybai nepritarus konkurso dalyvio ir komisijos suderintam galutiniam koncesijos sutarties projektui, derybos atnaujinamos arba visos procedūros nutraukiamos. Pareiškėjų nurodytas koncesijos mokestis 820 000 Lt be PVM, buvo pernelyg didelis ir nepriimtinas, o šios aplinkybės paaiškėjo pareiškėjams atsisakius mažinti prašomą koncesijos mokestį. Teismas padarė išvadą, kad esant vienam konkurso dalyviui konkurso komisija derybomis siekė sumažinti koncesijos mokestį, o to nepasiekus, koncesijos konkurso vykdymas tapo neįmanomas dėl aplinkybių, kurių atsakovai negalėjo kontroliuoti ar protingai numatyti koncesijos konkurso paskelbimo metu. Teismas atmetė pareiškėjų teiginius, jog atsakovai elgėsi nesąžiningai. Konstatavo, jog derybų eigoje nebuvo susitarta dėl koncesijos mokesčio dydžio, todėl nesant kitų konkurso dalyvių, taryba turėjo pagrindą siūlyti savivaldybės administracijai nutraukti konkursą. Teismas taip pat padarė išvadą, kad pareiškėjai praleido skundo padavimo terminą, pagrindų atnaujinti praleistą terminą nėra, nes nepateikta duomenų, jog skundo padavimo terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu pareiškėjai UAB „BLT Technology“ (buvusi UAB „BILIETAI LT“) ir UAB „Baltijos reklamos projektai“ prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 7 d. sprendimą ir bylą išspręsti iš esmės. Apeliantų manymu pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialios teisės normas, jo argumentai nepagrįsti ir neteisingi.

Nurodo šiuos argumentus:

1. Pirmosios instancijos teismas padarė klaidingas išvadas, kad ginčo santykiams taikomos bendri sutartims galiojantys principai, atsižvelgiant į Koncesijų įstatyme ir kituose įstatymuose nustatytus koncesijų sutarčių ypatumus. Nagrinėjamuoju atveju būtų sudaryta ne bet kokia dvišalė sutartis, o koncesijų sutartis, suteikiama paskelbus viešą atvirą konkursą, tad šiems teisiniams santykiams reguliuoti yra skirtos specialios LR CK XLIX skyriaus normos. Apeliantai dalyvavo konkurse, buvo pripažinti konkurso laimėtojais, todėl suteikiančiosios institucijos viešas pažadėjimas įpareigojo šį asmenį įdėti visas įmanomas pastangas, kad koncesijos sutartis būtų sudaryta, nes konkursą paskelbusi šalis turėjo pareigą įvykdyti savo pasižadėjimą (CK 6.947 str.).

2. Koncesijų įstatymo 16 straipsnio 5 dalis rodo, jog suteikiančioji institucija turi pareigą ir įstatymo jai suteiktas plačias galimybes tartis, derėtis, suderinti galutines koncesijos sutarties sąlygas, siekiant užbaigti derybas sėkmingai. Apeliantai dėjo visas įmanomas pastangas, kad koncesijos sutartis būtų sudaryta (žymia dalimi sumažino koncesijos mokestį, siūlė galimybes pakeisti koncesijos sutartį), tuo tarpu atsakovai derėtis nenorėjo nuo pat pradžių nesiekė, kad koncesijos sutartis būtų sudaryta (delsė, vilkino procesą, neformaliai siūlė koncesininkui atsiimti pasiūlymą, atliko kitus veiksmus, kuriais parodė neketinanti sudaryti koncesijos sutartį). Atsakovai nesiderėjo dėl kitų sąlygų, tik reikalavo sumažinti koncesijos mokestį iki faktinių arenos išlaikymo išlaidų.

Žemesnės instancijos teismas

3. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė tik į atsakovų pateiktus argumentus ir nevertino pačių atsakovų parengtų ir paskelbtų konkurso sąlygų reikalavimų, kuriais remiantis ir buvo teikiamas pasiūlymas. Teismas prilygindamas koncesininko riziką tik su arenos faktinėmis išlaidomis, padarė visiškai klaidingą išvadą, kuri prieštarauja Koncesijų įstatymui ir konkurso sąlygoms. Teismas privalėjo palyginti arenos faktines išlaidas pagal konkurso sąlygas, t. y. su tokiais reikalavimų įgyvendinimais, kuriuos numato koncesijos sutarties sąlygos ir konkurso sąlygos. Sprendime nurodytos faktinės arenos išlaidos yra gautos pastatą administruojant Utenos rajono savivaldybės biudžetinei įstaigai, tačiau arenoje tuo metu nevyko renginiai, gauti duomenys neapėmė šildymo sezono ir yra nerealūs. Teismas neįvertino, kad gauti duomenys neatitinka konkurso sąlygų ir koncesininko prisiimamų rizikų (arenos užimtumo, likutinės vertės, finansinės, draudimo ir kt.), koncesininko įsipareigojimo organizuoti tam tikrą kiekį renginių, o faktinės arenos išlaidas sudaro ne tik 3 eilutės (šildymas, vanduo ir elektros energija), tačiau mažiausiai 30 eilučių (techninė priežiūra, draudimas, valymas, apsauga, nuotekų valymas ir pan.). Koncesijos sutartis numatė koncesininko įsipareigojimą mokėti žemės nuomos mokestį bei infrastruktūros objektų nuomos mokestį, tuo tarpu biudžetinė įstaiga neturėjo tokių išlaidų. Biudžetinė įstaiga arenos pastatu naudojosi neribotai, tuo tarpu koncesininkas pagal konkurso sąlygas turėtų neatlygintinai suteikti savivaldybės nurodytoms įstaigoms ne mažiau kaip 1200 val. per kalendorinius metus pagrindinėje arenos salėje ir 2400 val. mažojoje (treniruočių) arenos salėje, kas reiškia, jog koncesininkui atimama teisė tuo metu ne tik naudoti areną, bet ir gauti iš to pajamas (pvz. nuomojant). Būtent tokios atsakovo parengtos konkurso sąlygos ir sąlygojo atitinkamo koncesijos mokesčio apskaičiavimą.

Atsiliepimas

4. Atsakovai specialistų pagalba apskaičiavo, jog galimas koncesijos mokesčio dydis esant nurodytoms konkurso sąlygoms ir reikalavimams yra 960 000 Lt. Vėliau, visiškai nepagrįstai, atsakovai nusprendė jog toks ir mažesnis koncesijos mokesčio dydis yra nepriimtinas. Teismas skundžiamame sprendime nepasisakė, kodėl ginčo atveju atsakovai galėjo nesivadovauti atlikta analize ir skaičiavimais priimant sprendimus dėl koncesijos suteikimo, nors įstatymas tokią pareigą nustato Koncesijų įstatymo 5 straipsnio 5 dalyje.

5. Įstatymai numato konkurso dalyviui viešą iš anksto pažadėtą atlygį: sutarties sudarymą, teisės suteikimą ir atlyginimą. Koncesijos sutartis yra sudaroma pagal pačių atsakovų parengtą projektą, kuris yra priedas prie konkurso sąlygų, koncesijos mokesčio mokėjimas yra numatytas Konkurso sąlygų 3.2 punkte, be to suteikiančioji institucija preliminarų koncesijos mokesčio dydį nusimatė patvirtindama koncesijos tikslingumą (pagal atliktą studiją-analizę). Apeliantų manymu, vadovaujantis šiomis nuostatomis, atsakovai privalėjo sudaryti koncesijos sutartį. Vadovaujantis Koncesijų įstatymo 16 straipsnio 5 dalimi atsakovai turėjo galimybę siūlyti palankesnes sąlygas nei numatyta konkurso sąlygose ir taip pasiekti susitarimą, tačiau to nedarė, o konkursą nutraukė. Šalims susitarus dėl esminių Koncesijos sutarties sąlygų, Koncesijos sutartis turėjo būti tvirtinama Tarybos posėdyje.

6. Pakeisti konkurso sąlygas arba jį atšaukti leidžiama tiktai nustatyto darbams pateikti termino pirmojoje pusėje (CK 6.948 straipsnis, Koncesijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalis, konkurso sąlygų 2.3.3. punktas). Gavus išsamius įpareigojančius pasiūlymus, suteikiančioji institucija neturi teisės konkurso atšaukti. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje: 2009 m. birželio 15 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-457/2009 buvo suformuluotas precedentas, jog praleidus Koncesijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje numatytą terminą, Koncesijos procedūras galima nutraukti tik Koncesijos sutarties nutraukimo pagrindais, numatytais Koncesijų įstatymo 26 straipsnyje. Nepagrįstai nusprendę, jog šalys nesusitarė dėl Koncesijos sutarties kainos, bei nutraukę Konkurso dėl koncesijos suteikimo procedūras darybų ir sutarties sudarymo etape (Koncesijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 7 punktas), atsakovai pažeidė minėtas imperatyvias Koncesijos įstatymo normas bei pareiškėjų teisėtus lūkesčius, ko pasekoje turi būti naikinami jų neteisėti sprendimai.

7. Konkurso sąlygos nenumatė, jog koncesijos mokesčio dydis turi būti susietas su faktinėmis arenos išlaidomis. Todėl tokių aplinkybių atsiradimas negali būti laikomas tinkamu pagrindu nutraukti konkurso procedūras ar nesudaryti koncesijos sutarties dėl per didelio koncesijos mokesčio dydžio. Atsakovai tiesiog pakeitė nuomonę dėl koncesijos mokesčio dydžio ir dėl šios priežasties nutraukė konkurso procedūras. Nutraukti toli pažengusias derybas dėl ne svarbios priežasties ir dar pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, yra neteisėta, todėl tokie sprendimai turi būti laikomi naikintinais.

8. Apeliantai pripažįsta formaliai praleidę terminą pradiniam ieškiniui pateikti, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog santykiai kylantys iš viešųjų pirkimų ir kitų viešų konkursų yra sietini su viešojo intereso gynimu, todėl, apeliantų nuomone, teismas priimdamas sprendimą dėl šioje byloje spręstino klausimo dėl termino atnaujinimo, turėtų prioritetiškai atsižvelgti į viešojo intereso svarbą. Apeliantų nuomone, apginti teisėtus lūkesčius ir nustatyti šioje, su viešuoju interesu susijusioje byloje, teisingumą, yra svarbiau, nei senaties termino pažeidimas ir iš to kylančios teisinės pasekmės.

Šalies argumentai

Atsakovai Utenos rajono savivaldybės taryba ir Utenos rajono savivaldybės administracija pateikė tapačius atsiliepimus, kuriais su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašo jį atmesti. Nurodė, kad:

1. Apeliantai klaidingai interpretuoja skundžiamame teismo sprendime išdėstytus teiginius, nes pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantai, visiškai teisingai koncesijos teisiniams santykiams taikė tiek Koncesijų įstatymo, tiek Civilinio kodekso normas, kai konkreti teisinė situacija nereglamentuota Koncesijų įstatyme.

2. Apeliantų pozicija, jog atsakovų sprendimas nutraukti koncesijos suteikimo procedūras yra neteisėtas, nes priimtas vėliau nei Koncesijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje numatytas terminas, prieštarauja jų pačiu pasiremtai teismų praktikai. Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. birželio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-457/2009 konstatavo, jog praleidus Koncesijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje numatytą terminą koncesijos procedūras galima nutraukti tik Koncesijų įstatymo 26 straipsnyje nurodytais pagrindais.

3. Koncesijos tikslingumo vertinimo paskirtis yra ne apskaičiuoti konkretų koncesijos mokestį, o išanalizuoti ir nustatyti, ar koncesija apskritai yra tikslinga, todėl modelyje naudojamas skaičius negali reikšti priimtino koncesijos mokesčio dydžio. Panevėžio apygardos teismas tai pažymėjo savo sprendime, todėl nepagrįsti apeliantų argumentai, kad teismas dėl šito nepasisakė.

4. Paaiškėjusios faktinės išlaidos ženkliai skyrėsi nuo analizėje pateikiamų ir pareiškėjų nurodomų, todėl realios faktinės išlaidos negalėjo anksčiau būti žinomos atsakovams, nes paaiškėjo tik susumavus 2010 m. finansinius rezultatus (Koncesijų įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Koncesininkui elgiantis nesąžiningai ir siūlant nepagrįstai didelį koncesijos mokestį, privalo būti teisinė galimybė apginti suteikiančiosios institucijos bei viešąjį interesą – derybas nutraukti. Apeliantai valdo ir naudoja Klaipėdos miesto areną, taigi jiems turėjo būti žinomos faktinės išlaidos, susijusios su šia ūkine-komercine veikla, tačiau pateikdami aiškiai per didelių sąnaudų skaičiavimus, apeliantai veikė nesąžiningai ir pateikė neteisingus duomenis, susijusius su jų veikla (Koncesijų įstatymo 26 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

5. Atsakovai visada turėjo tikslą ir siekė sudaryti koncesijos sutartį, tačiau ne bet kokiomis sąlygomis, o nepažeidžiančiomis viešojo intereso. Koncesijos suteikimo komisija visų derybų metu nuolat akcentavo per didelį reikalaujamą koncesijos mokestį. Apeliantai, reikalaudami dvigubai didesnės mokesčio sumos, nei faktinės arenos išlaikymo išlaidos, ir niekaip aiškiai jos nepagrįsdami, elgėsi nesąžiningai. Apeliantai koncesijos mokestį sutikę sumažinti tik 20-30 tūkstančių litų ir nurodę, kad tai yra jų galutinė derybinė pozicija, patys užkirto kelią sėkmingai derybų eigai. Toks mokestis savivaldybės netenkino, todėl pakartotinas derybų atnaujinimas, suprantant, kad konsensusas nebus pasiektas, būtų beprasmis. Atsakovas veikė sąžiningai ir neturėjo kitos išeities, kaip derybų nebetęsti, nes nebuvo sutarta dėl esminės sąlygos – koncesijos kainos.

6. Apeliantai teigdami, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ir neatsižvelgė į itin didelę koncesininkui tenkančią riziką, nurodė jų manymu realias arenos išlaikymo išlaidas, tačiau skaidraus ir aiškaus planuojamų išlaidų pagrindimo nepateikė. Renginių organizavimo išlaidos negali būti įtraukiamos, nes koncesijos sutarties dalykas yra leidimas užsiimti ūkine-komercine veikla ir dėl šios ūkinės-komercinės veiklos būdų, metodų ir kaštų riziką prisiima koncesininkas. Koncesininkui mokamas koncesijos mokestis, todėl jam būtų atlygintos išlaidos už arenos naudojimą viešosioms reikmėms. Koncesijos mokestis negali viršyti koncesijos dalyko išlaikymo išlaidų, nes priešingu atveju viešos lėšos būtų naudojamos neskaidriai - vieno privataus asmens interesams patenkinti. Pagrindinis koncesijos sutarties požymis yra rizikos perkėlimas koncesininkui ir tai, kad koncesininkas atlyginimą gauna iš trečiųjų asmenų, tiekdamas paslaugas (vykdydamas ūkinę veiklą). Suteikiančiosios institucijos mokamas koncesijos mokestis turi padengti tik dalį sąnaudų, proporcingai prisiimamai rizikai. Pagal atsakovų užsakymu atliktą rizikos paskirstymo tarp viešojo ir privataus sektoriaus įvertinimą, koncesininkas turėjo prisiimti 64 proc. visos projekto rizikos, o suteikiančioji institucija – 36 proc. Todėl ir koncesijos mokestis neturėtų būti didesnis nei 36 proc. numatomų arenos išlaikymo išlaidų, tuo tarpu pareiškėjai nesutinka net su atsakovų siūlymu mokėti mokestį, lygų visoms išlaikymo išlaidoms – 416 800 Lt. Pareiškėjai siekia, kad atsakovai padengtų absoliučiai visas jiems ūkinėje veikloje galinčias atsirasti išlaidas ir norėtų gauti vien pelną. Tokia pareiškėjų pozicija negali būti laikoma teisinga ir sąžininga.

7. Apeliantai turėjo profesionalius atstovus – advokatus, todėl privalėjo skundą paduoti kompetentingam teismui nepraleisdami termino, tuo labiau kad tokio pobūdžio teismingumas jau yra išspręstas Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti. Paduodami ieškinį apeliantai gina savo privatų interesą, todėl nėra pagrindo teigti, kad terminas ieškiniui paduoti turėtų būti atnaujintas siekiant apginti viešąjį interesą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Apeliacinis skundas atmestinas. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmę bylai turinčias aplinkybes, byloje surinktus įrodymus įvertino nepažeidęs įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė materialios bei procesinės teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnis).

Pareiškėjai apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą panaikinti ir skundą patenkinti. Tačiau pateikę tokį prašymą apeliantai jokių įtikinamų argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas nenurodė, nes apeliaciniame skunde esantis deklaratyvus teiginys, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialios teisės normas bei nukrypo nuo teismų praktikos, negali būti prilygintas patikimam argumentui, paneigiančiam pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumą (CPK 178 str.).

Apeliacinio skundo pradžioje apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidingas išvadas, kad ginčo santykiams taikomos bendri sutartims galiojantys principai, atsižvelgiant į Koncesijų įstatyme ir kituose įstatymuose nustatytus koncesijų sutarčių ypatumus. Nagrinėjamuoju atveju būtų sudaryta ne bet kokia dvišalė sutartis, o koncesijų sutartis, suteikiama paskelbus viešą atvirą konkursą, tad šiems teisiniams santykiams reguliuoti yra skirtos specialios CK XLIX skyriaus normos. Apeliantų teiginys apie koncesijos santykiams taikytinas CK XLIX skyriaus normas yra pagrįstas, tačiau jų argumentas dėl netinkamų teismo išvadų yra neteisingas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pasisakė, kad CK normos, ypač reglamentuojančios konkurso santykius, koncesijos suteikimo konkursui taikomos tuomet, kai konkreti teisinė situacija nereglamentuota Koncesijų įstatyme (CPK 3 str. 6 d.). Tokia teismo išvada visiškai neprieštarauja apeliantų teiginiui apie koncesijai taikytinas viešuosius konkursus reglamentuojančias CK normas, nes nesant konkretaus situacijos reglamentavimo nei Koncesijų įstatyme, nei CK XLIX skyriuje, taikytinos bendros CK normos.

Apeliantai nurodo, jog dalyvavo konkurse, buvo pripažinti konkurso laimėtojais, todėl suteikiančiosios institucijos viešas pažadėjimas įpareigojo šį asmenį įdėti visas įmanomas pastangas, kad koncesijos sutartis būtų sudaryta, nes konkursą paskelbusi šalis turėjo pareigą įvykdyti savo pasižadėjimą (CK 6.947 str.). Apeliantų manymu, gavus išsamius įpareigojančius pasiūlymus, suteikiančioji institucija neturi teisės konkurso atšaukti. Tokia apeliantų pozicija teisinga tik iš dalies. Pirmos instancijos teismas teisingai konstatavo, kad koncesijos konkurso atšaukti ar pakeisti konkurso sąlygas atsakovai negalėjo, kadangi Koncesijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje numatytas terminas jau buvo pasibaigęs, t. y. pasibaigus pareiškėjų išsamių įpareigojančių pasiūlymų pateikimui. Tokia išvada pagrįsta, nes skundžiami Utenos rajono savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimas Nr. TS-67 „Dėl Utenos miesto daugiafunkcinio sporto komplekso (arenos) valdymo ir naudojimo koncesijos suteikimo sutarties projekto“ bei Utenos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas Nr. AĮ-347 „Dėl miesto daugiafunkcinio sporto komplekso (arenos) valdymo ir naudojimo koncesijos suteikimo konkurso nutraukimo“ buvo priimti pasibaigus išsamių įpareigojančių pasiūlymų vertinimui, o CK 6.948 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atšaukti konkursą galima tiktai nustatyto darbams pateikti termino pirmojoje pusėje, bei Koncesijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje – kad suteikiančioji institucija turi teisę atšaukti konkursą laikotarpio nuo konkurso sąlygų paskelbimo iki išsamių įpareigojančių konkurso pasiūlymų pateikimo pirmojoje pusėje. Esant tokiai reglamentacijai atsakovai konkursą galėjo atšaukti tik iki Koncesijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino arba esant Koncesijų įstatymo 26 straipsnyje, numatančiame jau sudarytos koncesijos sutarties nutraukimo pagrindus, nustatytoms sąlygoms. Nors apeliantai tiesiogiai neginčija tokios teismo išvados, tačiau iš apeliacinio skundo tūrinio matyti, jog jie iš esmės nesutinka, kad nagrinėjamu atveju gali būti taikomas Koncesijų įstatymo 26 straipsnis, nes, jų teigimu, vienintelis teisėtas konkurso atšaukimo būdas yra numatytas paminėtoje Koncesijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje bei CK 6.948 straipsnyje. Tačiau apeliantai skunde nenurodo, kokia gi teisės norma gali būti taikoma nagrinėjamoje situacijoje, o argumentuoja, jog viešas pažadėjimas įpareigoja atsakovus suteikti apeliantams specialią teisę, nes būtent jų projektas pagal konkurso sąlygas pripažintas Koncesijos konkurso nugalėtoju. Atmestini apeliantų teiginiai dėl negalimumo byloje nagrinėjamoje stadijoje nutraukti viešąjį konkursą bei privalomumo sudaryti sutartį, kadangi tokie atvejai jau išsamiai išspręsti teismų praktikoje. Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. birželio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-457/2009 yra konstatavęs: „Negalima teigti, kad jei laikotarpyje nuo Koncesijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino pabaigos iki koncesijos sutarties sudarymo atsiranda arba paaiškėja aplinkybės, dėl kurių koncesijos sutarties vykdymas tampa neįmanomas (Koncesijų įstatymo 26 str. 1 d. 2 p.), šalys privalo baigti [...] derybas, sudaryti koncesijos sutartį ir tik tuomet ją nutraukti. [...] nutraukiant konkurso procedūras laikotarpyje, kai jau yra pasibaigęs Koncesijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nustatytas terminas, o koncesijos sutartis dar nesudaryta, taikytinas Koncesijų įstatymo 26 straipsnis (CPK 3 str. 6 d.).“ Šia nutartimi apeliantai patys remiasi savo apeliaciniame skunde, tačiau nurodo tik CK 6.948 str. numatytas konkurso atšaukimo sąlygas ir nutyli apie teismo išvadas dėl taikytinų normų nutraukiant konkursą, kai jau yra pasibaigęs Koncesijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalies terminas.

Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog nagrinėjamuoju atveju atsakovai koncesijos konkurso atšaukti ar pakeisti konkurso sąlygų negalėjo, tačiau galėjo nutraukti sutartį, esant Koncesijų įstatymo 26 straipsnyje numatytoms sąlygoms.

Apeliantai remiasi Koncesijų įstatymo 16 straipsnio 5 dalimi ir nurodo, jog dėjo visas įmanomas pastangas, kad koncesijos sutartis būtų sudaryta (žymia dalimi sumažino koncesijos mokestį, siūlė galimybes pakeisti koncesijos sutartį), tuo tarpu atsakovai derėtis nenorėjo, nuo pat pradžių nesiekė koncesijos sutarties sudarymo (delsė, vilkino procesą, neformaliai siūlė koncesininkui atsiimti pasiūlymą, atliko kitus veiksmus, kuriais parodė neketinantys sudaryti koncesijos sutartį), nesiderėjo dėl kitų sąlygų, tik reikalavo sumažinti koncesijos mokestį iki faktinių arenos išlaikymo išlaidų. Tačiau skunde nenurodoma, kokie konkretūs atsakovų veiksmai būtų galėję įtakoti derybas bei konkurso rezultatą. Apeliantai iš esmės remiasi tik tuo, jog atsakovai privalėjo sutikti su jų pasiūlytu koncesijos mokesčio dydžiu, kuris neva buvo suderėtas.

Apeliantų teigimu, bet kokie veiksmai, atlikti po konkurso paskelbimo, negali pateisinti konkurso atšaukimo. Tačiau Civilinio kodekso 6.948 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad atšaukti konkursą galima tiktai nustatyto darbams pateikti termino pirmojoje pusėje, o šio straipsnio 5 dalis įpareigoja šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus reikalavimus, atšaukiant konkursą, pažeidusį konkurso organizatorių išmokėti atlyginimą tam, kuris atliko konkurso sąlygas atitinkantį darbą. Koncesijų įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad koncesijos sutarties nutraukimo pagrindu gali būti aplinkybės, kurių nebuvo galima numatyti ir kurių atsiradimui negalima buvo užkirsti kelio. Vadinasi įstatyme, kaip sutarties nutraukimo (o nagrinėjamu atveju ir kaip konkurso atšaukimo) pagrindas yra įtvirtintos aplinkybės, atsiradusios vėliau, t. y. po koncesijos sutarties sudarymo ar po Koncesijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino pabaigos. Utenos rajono savivaldybės taryba 2008 m. gruodžio 23 d. priimdama sprendimą dėl arenos koncesijos konkurso, objektyviai negalėjo numatyti, kokios realios išlaidos arenai išlaikyti yra būtinos (nes tuomet arena dar net nebuvo pastatyta) ir tai paaiškėjo tik pasibaigus pirmiesiems arenos naudojimo metams. Byloje nėra duomenų patvirtinančių, kad atsakovams paminėtos aplinkybės (arenos išlaikymo kaštai) buvo žinomos iki priimant sprendimą dėl koncesijos konkurso. Be to, nei viena šalis negalėjo numatyti, kad dėl koncesijos kainos nesutarimo bus užsitęsusios visos konkurso procedūros. Jei, kaip teigia apeliantai, po įpareigojančio pasiūlymo pateikimo nebūtų galimybės nutraukti derybų, koncesininkai galėtų siūlyti neprotingai dideles koncesijos mokesčio sumas, o suteikiančioji organizacija negalėtų atsisakyti sudaryti tokią sutartį ir turėtų skirti savivaldybės biudžeto lėšas privatiems interesams patenkinti.

Apeliantų teigimu įstatymai numato konkurso dalyviui viešą iš anksto pažadėtą atlygį: sutarties sudarymą, teisės suteikimą ir atlyginimą. Suteikiančioji institucija preliminarų koncesijos mokesčio dydį nusimatė patvirtindama koncesijos tikslingumą (pagal atliktą studiją-analizę). Apeliantų manymu, vadovaujantis šiomis nuostatomis, atsakovai privalėjo sudaryti koncesijos sutartį.

Koncesijų įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad sėkmingai baigusi derybas su aukščiausią įvertinimą gavusiu konkurso dalyviu, suteikiančioji institucija sudaro su juo koncesijos sutartį bei prireikus kitas papildomas bei susijusias sutartis, įskaitant sutartis su koncesijos projekto finansuotojais. Pirmosios instancijos teismas teisingai pasisakė, jog ši nuostata reiškia, kad derybos su aukščiausią įvertinimą gavusiu konkurso dalyviu gali ir nutrūkti, nes derybų pradėjimas nereiškia, kad sutartis tikrai bus sudaryta. Apeliantai teigia, kad dėl koncesijos mokesčio dydžio buvo susitarta 2009 m. lapkričio 6 d. posėdyje, tačiau tokios aplinkybės neužfiksuotos jokiame protokole, o tik Utenos rajono savivaldybės meras 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimu pavedė savivaldybės kontrolės ir audito tarnybai iki 2010 m. sausio 8 d. atlikti auditą ir parengti išvadą dėl galutinio koncesijos sutarties projekto (1 t., 25 b. l.). Tuo tarpu koncesijos konkurso sąlygų 11.10 punktas numatė, jog derybos yra protokoluojamos ir jose pasiektas rezultatas fiksuojamas derybų protokolu, kurį pasirašo komisijos pirmininkas ir konkurso dalyvio įgaliotas atstovas (1 t., 186-201). Tokiu būdu darytina išvada, jog nebuvo pasiektas derybų rezultatas, nes priešingu atveju jis būtų užfiksuotas protokolu. Be to, apeliantų teiginį apie baigtas derybas ir sutartas visas esmines koncesijos sąlygas paneigia tai, jog koncesijos suteikimo komisijos 2012 m. sausio 11 d. posėdžio metu buvo vestos derybos dėl koncesijos mokesčio, kas leidžia daryti išvadą, jog viena iš esminių sutarties sąlygų nebuvo sutarta, kas ir užfiksuota posėdžio protokole (1 t., 23-24 b. l.). Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog šalių derybos nutrūko 2012 m. sausio 11 d. komisijos posėdyje galutinai nesutarus dėl koncesijos mokesčio, t. y. esant ikisutartiniams santykiams, o sutartis yra dviejų asmenų valios išraiška, jų suderinta valia, todėl atsakovams savalaikiai neatšaukus konkurso, Koncesijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalies nuostata negali būti aiškinama, kaip įpareigojanti ikisutartinių santykių šalis pasiekti derybų baigties rezultatą, t.y., minėta norma negali būti aiškinama, kaip apribojanti sutarties šalių laisvės principą, nes atsakovas negali būti verčiamas sudaryti nenaudingą sutartį. Teismas teisingai sprendė, kad Koncesijų įstatymas nereglamentuoja ikisutartiniuose santykiuose nepasiektų rezultatų įforminimo, todėl atsakovai turėjo teisę nutraukti konkursą, nes priverstinis koncesijos sutarties sudarymas pažeistų sutarties laivės principą ir viešąjį interesą (CK 6.163 str. 2 d.). Be to, pačios konkurso sąlygos, su kuriomis apeliantai buvo susipažinę, numatė galimybę baigti derybas be rezultato. Konkurso sąlygų 11.12 p. nustatė, jog komisijos ir konkurso dalyvio derybų metu suderintą koncesijos sutarties galutinį projektą tvirtina Utenos rajono savivaldybės taryba, o tarybai nepritarus konkurso dalyvio ir komisijos suderintam galutiniam koncesijos sutarties projektui, derybos atnaujinamos arba visos procedūros nutraukiamos (1 t., 187-201 b. l.). Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog nesutarus dėl koncesijos mokesčio, Utenos rajono savivaldybės taryba turėjo teisę siūlyti savivaldybės administracijai priimti sprendimą dėl konkurso nutraukimo.

Atsakovų elgesys negali būti vertintinas kaip nesąžiningas, nes, kaip nurodė savo atsiliepimuose į apeliacinį skundą, jie turėjo tikslą ir siekė sudaryti koncesijos sutartį, tačiau ne bet kokiomis sąlygomis, o nepažeidžiančiomis viešojo intereso. Bylos medžiaga patvirtina, jog koncesijos suteikimo komisija visų derybų metu 2011-2012 metais nuolat akcentavo per didelį reikalaujamą koncesijos mokestį (1 t., 23-24, 25, 140-141, 176, 177 b. l.). Atsakovai priėmė sprendimą skelbti konkursą, atliko valdymo ir naudojimo koncesijos tikslingumo įvertinimą (1 t., 61-87), atliko auditą (1 t., 25 b. l.), ne kartą susitiko derybose su koncesininkais (1 t., 23-24, 25, 140-141, 176, 177 b. l.), užklausinėjo papildomą medžiagą (1 t., 139, 177), parengė du koncesijos sutarties projektus (1 t., 26-49, 88-111 b. l.) bei kitus susijusius dokumentus (1 t., 51-60, 112-113 b. l.), t. y. akivaizdžiai veikė sąžiningai, neilgindami proceso. Atsakovų pozicija, siekiant minimaliomis išlaidomis sudaryti koncesijos sutartį, negali būti vertintina kaip nesąžininga. Paskutinių derybų metu apeliantai koncesijos mokestį sutikę sumažinti tik 20 000 – 30 000 litų, toks mokestis savivaldybės netenkino, todėl pakartotinas derybų atnaujinimas, suprantant, kad konsensusas nebus pasiektas, pagrįstai atsakovų pripažintas beprasmis. Derybų nutraukimas nesutarus dėl esminės sąlygos – koncesijos kainos, buvo pagrįstas. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog pareiškėjų atstovas derybose V. K. 2012 m. sausio 11 d. posėdyje pripažino, jog jam žinoma apie siūlymą Taryboje šios koncesijos atsisakyti, pripažino, kad konsorciumas dėl užsitęsusių derybų patyrė išlaidų ir kreipsis dėl nuostolių atlyginimo (1 t., 23-24 b. l.). Tokie apeliantų atstovo teiginiai derybų metu parodo, jog apeliantams dar iki minėto 2012 m. sausio 11 d. koncesijos komisijos posėdžio buvo žinoma apie savivaldybės poziciją ir ketinimus, tad nesuprantama, kodėl nagrinėjamoje byloje apeliantai įrodinėja, jog dėl visų sąlygų buvo sutarta dar iki minėto posėdžio.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė tik į atsakovų pateiktus argumentus ir nevertino pačių atsakovų parengtų ir paskelbtų konkurso sąlygų reikalavimų, kuriais remiantis ir buvo teikiamas pasiūlymas. Teismas privalėjo palyginti atsakovų pateiktas arenos faktines išlaikymo išlaidas su kaštais, kurie susidarytų įgyvendinant reikalavimus, kuriuos numatė koncesijos sutarties ir konkurso sąlygos.

Apeliantų argumentai dėl koncesijos mokesčio (820 000 Lt) apskaičiavimo nėra pagrindas pripažinti konkurso atšaukimą neteisėtu, nes apeliantų pateiktos arenos išlaikymo sąnaudos surašytos nepateikiant jokių šių sumų pagrįstumą įrodančių dokumentų ar duomenų, nėra pateikta jokia išsamesnė ekonominė analizė, o tik palyginimai, kartais su netinkamais objektais (antai arenos šildymo kaštai lyginami su gyvenamųjų butų šildymo kaštais). Tokiu būdu laikytina, jog apeliantai neįvykdė CPK 178 straipsnyje nustatytos įrodinėjimo pareigos. Pateikti išsamius koncesijos mokestį bei arenos išlaikymo kaštus pagrindžiančius įrodymus apeliantai turėjo galimybę, juolab, kad jie koncesijos pagrindu jau valdo Klaipėdos „Švyturio“ areną.

Apeliantai, pateikdami konkursui pasiūlymą dėl koncesijos mokesčio dydžio, vėliau šią sumą sumažino perpus, o prasidėjus deryboms ir savivaldybei įvertinus 2010 m. arenos finansinius duomenis, net ir sumažintas apeliantų koncesijos mokestis vis tiek buvo dvigubai didesnis, nei faktinės savivaldybės patirtos arenos išlaikymo išlaidos. Manytina, jog toks elgesys savivaldybės atstovams suteikė pagrindą įtartį apeliantus elgiantis nesąžiningai, juolab, kad savo atsiliepimuose atsakovai pažymėjo, jog apeliantai dėl koncesijos mokesčio derėjosi niekaip nepagrįsdami savo skaičiavimų.

Apeliaciniame skunde pabrėžiama, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė, kodėl ginčo atveju atsakovai galėjo nesivadovauti atlikta analize ir skaičiavimais priimant sprendimus dėl koncesijos suteikimo, nors įstatymas tokią pareigą nustato Koncesijų įstatymo 5 straipsnio 5 dalyje. Su tokia apeliantų pozicija nesutiktina: pirma, konkursas tapo neįmanomas ne dėl to, jog koncesijos suteikimo komisija nesivadovavo atlikta analize, tačiau dėl esminės sąlygos – kainos, nesuderėjimo; antra, kaip teisingai savo atsiliepime pabrėžė atsakovai, koncesijos tikslingumo vertinimo analizės paskirtis yra ne apskaičiuoti konkretų koncesijos mokestį, o išanalizuoti ir nustatyti, ar koncesija apskritai yra tikslinga, todėl modelyje naudojamas skaičius negali reikšti galutinio koncesijos mokesčio dydžio; trečia, konkurso taisyklės jokiu būdu nenumatė, jog koncesijos mokestis bus susietas su konkurso pasiūlymu. Pastarasis nustatomas būtent derybų metu, nes pripažinus priešingai, pačios derybos apskritai taptų beprasmės. Koncesijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad konkursas dėl koncesijos suteikimo vykdomas septyniais etapais, paskutinis iš kurių yra derybos ir koncesijos sutarties sudarymas (Koncesijų įstatymo 8 str. 1 d. 7 p.). To paties straipsnio 2 dalis leidžia konkursą dėl koncesijos suteikimo skelbti be konkurso dalyvių išankstinės atrankos ir preliminarių neįpareigojančių pasiūlymų (kas buvo pasirinkta nagrinėjamuoju atveju), tačiau nėra numatyta galimybė skelbti tokį konkursą be derybų.

Apeliantų teigimu konkurso sąlygos nenumatė, jog koncesijos mokesčio dydis turi būti susietas su faktinėmis arenos išlaidomis, todėl tokių aplinkybių atsiradimas negali būti laikomas tinkamu pagrindu nutraukti konkurso procedūras ar nesudaryti koncesijos sutarties dėl per didelio koncesijos mokesčio dydžio. Apeliantai pabrėžia, kad toli pažengusios derybos negali būti nutrauktos be pakankamos priežasties.

Kaip jau minėta, konkurso dėl koncesijos suteikimo procedūra reglamentuota specialiame įstatyme, kuriame derybos įtvirtintos kaip privalomas etapas. Jau vien todėl konkurso sąlygų įvykdymas negali būti tapatinamas su sutarties sudarymu. Be to, Koncesijų įstatymo 16 straipsnyje yra įtvirtinta galimybė baigti derybas be sutarties pasirašymo. Koncesijos sutarties pasirašymas yra ne formalus šalių suderintos valios išreiškimas, o privalomas konkurso etapas, sekantis po derybų, o šiuo atveju nebuvo pasiektas derybų rezultatas – nesusitarta dėl koncesijos kainos. Nesant sėkmingoms deryboms šalys negali būti priverstos pasirašyti nesuderėtą sutartį. Nagrinėjamu atveju konkurso atšaukimo priežastys jau aptartos – savivaldybė tokį projektą vykdė pirmą kartą, jokios patirties neturėjo, todėl objektyviai negalėjo numatyti visų realių arenos išlaikymo kaštų, o visos reikšmingos aplinkybės koncesijos kainai nustatyti paaiškėjo tik pasibaigus pirmiems arenos naudojimo finansiniams metams (Koncesijų įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tuo tarpu apeliantai valdo ir naudoja Klaipėdos miesto areną, taigi jiems buvo žinomos faktinės išlaidos, susijusios su šia ūkine-komercine veikla, tačiau jų pateikti sąnaudų skaičiavimai buvo du kartus didesni nei faktiškai patirti savivaldybės. Būtent tuo pagrindu atsakovai laikė, jog apeliantai veikė nesąžiningai ir pateikė neteisingus duomenis, susijusius su jų veikla (Koncesijų įstatymo 26 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog koncesijos konkurso vykdymas tapo neįmanomas dėl aplinkybių, kurių atsakovai negalėjo kontroliuoti ar protingai numatyti koncesijos konkurso paskelbimo metu.

Teismas pritaria atsakovų atsiliepimuose išdėstytai pozicijai dėl suteikiančiosios institucijos mokamo koncesijos mokesčio dydžio, o būtent, kad jis turi padengti tik dalį sąnaudų, proporcingai prisiimamai rizikai. Tiek koncesininkas, tiek suteikiančioji institucija turi prisiimti atitinkamą dalį projekto rizikos, todėl šiam tikslui ir atliekamas rizikos paskirstymo tarp viešojo ir privataus sektoriaus įvertinimas. Kaip savo atsiliepimuose pabrėžė atsakovai, jie nagrinėjamuoju atveju sutiko mokėti pareiškėjams mokestį didesnį už suteikiančiajai institucijai tenkančią riziką ir lygų visoms išlaikymo išlaidoms – 416 800 Lt. Tuo tarpu pareiškėjai su tuo nesutiko ir siekė, kad atsakovai padengtų absoliučiai visas jiems ūkinėje veikloje galinčias atsirasti išlaidas ir norėtų gauti vien pelną. Tokia pareiškėjų pozicija negali būti laikoma teisinga ir sąžininga, kadangi ja siekiama privačiai pasipelnyti viešojo sektoriaus sąskaita, neprisiimant sau absoliučiai jokios rizikos.

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant kilusį tarp šalių ginčą, o E. Ž. Teismo praktikoje nurodyta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgement of 19 Decembre 1997, Reports 1997-VIII, p 2930 per 59-60). Teisėjų kolegija pasinaudodama šia teise pažymi, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo bei atsakovų atsiliepimuose išdėstytais argumentais dėl ieškinio senaties termino praleidimo. Papildomai pažymėtina, jog patys apeliantai pripažįsta esantys profesionalūs koncesijų santykių dalyviai, o patikrinus LITEKO duomenų bazės duomenis nustatyta (CPK 179 str. 3 d.), kad jie teisminiuose ginčuose dėl koncesijų santykių dalyvauja bent jau nuo 2009 m., jiems nuo to laiko atstovauja ta pati advokatė A. J., todėl darytina išvada, jog apeliantai privalėjo žinoti apie nagrinėjamos bylos teismingumą, o ieškinio senaties terminą praleido be svarbių priežasčių. Apeliantai taip pat negalėjo būti diskriminuojamos, nes jie buvo vieninteliai koncesijos konkurso dalyviai.

Atsižvelgusi į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi pareiškėjų UAB „BLT Technology“ (buvusi UAB „BILIETAI LT“) ir UAB „Baltijos reklamos projektai“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 7 d. sprendimo, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė materialines bei procesines teisės normas, dėl ko pagrįstai pareiškėjų skundą atmetė, todėl naikinti skundžiamą sprendimą dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nėra pagrindo. Kadangi teisėjų kolegija nenustatė pagrindų, įtvirtintų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, bei CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 338 str.), ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus apeliacinį skundą, apeliantų patirtos bylinėjimosi išlaidos jiems nepriteistinos.

Atsakovas Utenos rajono savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš apeliantų 12 100 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Vertinant, kokia suma turi būti priteisiama atsakovui dėl jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, teisėjų kolegija sprendžia, kad tikslinga vadovautis teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – Rekomendacijos). Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad atsakovas teikė atsiliepimą į ieškinį, taip pat atskirąjį skundą ir papildomus argumentus dėl ieškinio atmetimo pagrindų. Pagal Rekomendacijų 7 punktą, pagrindu apskaičiuoti maksimalius bylinėjimosi išlaidų dydžius yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesio alga. Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą, atsakovui priteistina 3000 Lt už atsiliepimo į skundą parengimą, 8.3 punktą – 1750 Lt už tripliką, 8.15 punktą – 1500 Lt už atsiliepimą į apeliacinį skundą, iš viso – 6250 Lt.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui Utenos rajono savivaldybės administracijai (į. k. 188710442) 6250 Lt bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 3125 Lt iš kiekvieno apelianto UAB „BLT Technology“ (į. k. 110865758) ir UAB „Baltijos reklamos projektai“ (į. k. 300039675).

Teisėjai Alė BukavinienėKonstantinas GurinasDanutė Milašienė