- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-31
- Bylos Nr.
- 1A-573/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-96-1-00976-2013-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Laima Garnelienė, Svajūnas Knizleris (pran.), Violeta Ražinskaitė
- Nuteistasis
- S. B.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 17 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktuose, ir nuteistas laisvės atėmimu keturiolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. B. nuteistas už tai, kad 2013 m. lapkričio 6-7 dienų laikotarpiu, tiksliau nenustatytu laiku, gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu su šeimos nariu – sugyventine R. D., tyčia suduodamas rankomis ir kojomis ne mažiau kaip 39 smūgius ir ne mažiau kaip 9 kartus smogdamas ir durdamas mačetės tipo peiliu nukentėjusiajai į įvairias kūno vietas, padarė jai: nubrozdinimus veide ir kairės alkūnės sulenkiamajame paviršiuje, kraujosruvas veide, smakre, kairėje alkūnėje, abiejuose dilbiuose, šlaunyse, blauzdose, dešinio kelio priekiniame paviršiuje, sukėlusius nežymų sveikatos sutrikdymą; durtinę-pjautinę žaizdą kaklo kairėje pusėje ir pjautines žaizdas abiejose plaštakose, sukėlusias nesunkų sveikatos sutrikdymą; durtinę-pjautinę kiauryminę krūtinės žaizdą su dešiniojo plaučio, krūtinkaulio ir dešinės pusės II, III šonkaulių sužalojimais, durtinę-pjautinę kiauryminę krūtinės žaizdą su širdies ir kairės pusės IV šonkaulio sužalojimais, durtinę-pjautinę kiauryminę pilvo kairės pusės žaizdą su plonžarnės pasaito ir plonžarnės sužalojimais, sukėlusius sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl ko nuo dviejų durtinių-pjautinių kiauryminių krūtinės žaizdų su dešiniojo plaučio ir širdies sužalojimais, sukėlusių kraujo susikaupimą dešinėje krūtinplėvės ertmėje ir širdiplėvės ertmėje, nukentėjusioji R. D. mirė įvykio vietoje, t. y. tyčia itin žiauriai nužudė savo šeimos narį – sugyventinę R. D..
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis S. B. prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 17 d. nuosprendį ir sušvelninti jam pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktus paskirtą bausmę.
Nuteistasis S. B. nurodo, kad savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos pilnai pripažino ir nuoširdžiai gailisi, nusikalstamus veiksmus išprovokavo pati nukentėjusioji, po nusikaltimo padarymo jis pats paskambino kaimynui ir paprašė iškviesti policiją. Pažymi, kad ankstesni jo teistumai yra išnykę, nuo paskutinio teistumo praėjo 13 metų, iki įvykio gyveno šeimyninį gyvenimą. Mano, kad apygardos teismas šių aplinkybių tinkamai neįvertino, todėl paskyrė aiškiai per griežtą bausmę.
Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė S. B. apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo S. B. apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduoto apeliacinio skundo ribose, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nuteistajam S. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamų įvykių, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sudėties, S. B. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktuose, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Taip pat apygardos teismas S. B. už padarytą nusikalstamą veiką paskyrė tinkamą bausmę, ją vertinti kaip aiškiai per griežtą ir švelninti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kaip matyti iš nuteistojo S. B. apeliacinio skundo, prašydamas sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, jis nurodo aplinkybes, kurių, jo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino kaip jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, turinčių reikšmės bausmės paskyrimui. Apeliaciniame skunde S. B. pažymi, kad jis pilnai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei, kad jo veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiosios elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Tokie S. B. teiginiai – nepagrįsti, prieštaraujantys bylos medžiagai ir nustatytoms faktinėms aplinkybėms.
Atsakant į nuteistojo apeliacinį skundą pažymėtina, kad prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kai asmuo savanoriškai (laisva valia), o ne dėl surinktų įrodymų duodamas teisingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, parodo apie esmines jos aplinkybes ir kartu dėl padaryto nusikaltimo iš tiesų nuoširdžiai apgailestauja, kritiškai vertina savo elgesį, stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius ir pan. Teismų praktikoje apie šių aplinkybių buvimą sprendžiama ne vien pagal bendrus kaltininko pareiškimus (kurie gali būti formalūs) dėl kaltės pripažinimo ar gailėjimosi, o objektyviai įvertinus bylos aplinkybių visumą: duotų parodymų (iki nuosprendžio priėmimo) turinį, kitais įrodymais nustatytus faktus, realias kaltininko pastangas bei norą sušvelninti dėl jo padarytos nusikalstamos veikos kilusius padarinius, kritišką, adekvatų savo elgesio vertinimą ir kt. Byloje nustatyta apelianto minima aplinkybė, kad po sugyventinės nužudymo pats paskambino kaimynui ir paprašė iškviesti policijos pareigūnus. Kita vertus, duodamas pirminius parodymus ikiteisminio tyrimo metu S. B. kaltu prisipažino iš dalies, teigė, kad konflikto metu nukentėjusioji pati puolė ant jo ir pasismeigė ant jo rankoje buvusio peilio (113-114 b.l.). Dar kartą apklaustas ikiteisminio tyrimo metu S. B. tvirtino, kad neprisimena, kaip konflikto metu dūrė ir sužalojo sugyventinę (116-117 b.l.). Taigi, matyti, kad S. B. davė nenuoseklius parodymus, menkino savo kaltę, t. y. nepripažino dalies esminių bylos faktinių aplinkybių, o jo gailestis dėl padaryto nusikaltimo buvo daugiau deklaratyvus. Teisiamajame posėdyje S. B. prisipažino nužudęs sugyventinę iš esmės verčiamas byloje nustatytų aplinkybių, teigė, kad prisimena dūręs jai peiliu, todėl mano, kad visus sužalojimus padarė jis. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, pagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.
Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija taip pat neturi teisinio pagrindo pripažinti nuteistojo S. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Ši kaltininko baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma, jei veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis (ar rizikingas) nukentėjusio asmens elgesys. Provokuojančiu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kitą asmenį pradėti nusikalstamai veikti ir kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į tokį nukentėjusiojo elgesį, t. y. šis iš dalies nulemia kaltininką nusikalsti. Byloje nustatyta, kad prieš nusikaltimo padarymą S. B. su nukentėjusiąja vartojo jos nupirktą alkoholį, konfliktavo, tačiau nenustatyta, kad nukentėjusioji sąmoningai skatino sugyventinį panaudoti prieš ją fizinį smurtą. Paties S. B. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme apie nukentėjusios sužalojimo aplinkybes ir jos elgesį įvykio metu yra nekonkretūs ir nenuoseklūs (113-114, 116-117, 188-189 b.l.). Kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių nuteistojo apeliaciniame skunde iškeltą versiją, kad konfliktą išprovokavo pati nukentėjusioji, byloje nėra. Taigi, nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad pati nukentėjusioji savo gyvenimo būdu – pirkdama ir vartodama alkoholį kartu su S. B. provokavo smurto panaudojimą, tačiau pagrįstai nepripažino tokių jos veiksmų kaip konkrečių veiksmų, patvirtinančių provokuojantį elgesį BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatų prasme.
Taigi, atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo S. B. prašymas paskirti jam švelnesnę bausmę siejamas su aptartų baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymu, pagal byloje nustatytas aplinkybes nėra teisinio pagrindo sušvelninti nuteistajam pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmes nuteistajam, nepažeidė BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų bausmės skyrimo reikalavimų, bausmės individualizavimo ir teisingumo principų, ir paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta. Nuteistasis S. B. padarė tyčinį nusikaltimą, t. y. kvalifikuotą nusikaltimą žmogaus gyvybei – šeimos nario nužudymą itin žiauriai, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalyje, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). BK 129 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymui S. B. prieš šeimos narį tyčia panaudojo peilį ir padarė daugybinius sužalojimus sugyventinei smūgiuojant peiliu ir rankomis bei kojomis, kas sukėlė nukentėjusiosios mirtį. Savo nusikalstamais veiksmais nuteistasis sukėlė labai sunkias, negrįžtamas pasekmes – nukentėjusioji neteko gyvybės. Iš byloje esančių S. B. asmenybę charakterizuojančių duomenų matyti, kad nors anksčiau jis buvo šešis kartus teistas, tačiau teistumas išnykęs, turi vieną galiojančią administracinę nuobaudą, oficialiai niekur nedirba, įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą (131-139 b.l.). S. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe buvo pripažinta tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Net ir konstatavus šią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, S. B. paskirta bausmė ne didesnė nei sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytas bausmės vidurkis. Taigi, nors teismas nepripažino S. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiosios elgesys, tačiau į nusikaltimo padarymo aplinkybes, t. y. (nukentėjusiosios nupirkto alkoholio vartojimą) buvo atsižvelgta skiriant bausmę. Kolegijos manymu, įvertinus visas aukščiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, S. B. už labai sunkų tyčinį smurtinį nusikaltimą paskirtas sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, nėra aiškiai per griežta bausmė. Tokia bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, todėl nėra teisinio pagrindo ją švelninti. Bausmės paskyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecinė teisė. Apeliacinės instancijos teismas paskirtą bausmę pakeisti gali tik tais atvejais, kai bausmė yra aiškiai per švelni ar aiškiai per griežta.
Apeliacine tvarka patikrinus baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma nuteistojo S. B. apeliaciniame skunde, nėra pagrindų nuosprendžiui pakeisti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo S. B. apeliacinį skundą atmesti.