- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-03-04
- Bylos Nr.
- 1S-38-581/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-53419-2016-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Jolanta Raščiuvienė
- Advokatai
- Irmantas Ruželė
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jolanta Raščiuvienė, sekretoriaujant Ritai Padvilikienei,
asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – R. A. – motinai T. A., sugyventinei G. Š.,
neviešame teismo posėdyje išnagrinėjusi asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – R. A. – motinos T. A. atstovo advokato Irmanto Ruželės apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. vasario 6 d. nutarties, kuria pratęsta taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas VšĮ Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi R. A., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktuose, buvo skirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas VšĮ Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje sustiprinto stebėjimo sąlygomis.
2. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. vasario 15 d. nutartimi R. A. taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis – pakeista į priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis.
3. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje R. A. buvo pratęstas.
Šalies argumentai
4. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė 2020–01–17 teikimu Nr. (duomenys neskelbtini) kreipėsi į Panevėžio apylinkės Rokiškio rūmų teismą su prašymu R. A. taikomą stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis pakeisti į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis (b. l. 2).
Žemesnės instancijos teismas
5. Skundžiama Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. vasario 6 d. nutartimi VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas tenkintas iš dalies ir R. A. taikomos priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje – taikymas buvo pratęstas, bet nepakeistas į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis (b. l. 31–33).
6. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog prašoma panaikinti skundžiamą nutartį ir priimti naują sprendimą – R. A. atžvilgiu taikytą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis pakeisti į priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.
Šalies argumentai
6.1. Skunde nurodo, kad iš bylos duomenų matyti, jog R. A. psichikos būklė yra iš esmės pagerėjusi, todėl jo sveikatos būklė atitinka tiems kriterijams, kuriuos kelia įstatymas dėl gydymo rėžimo pakeitimo. R. A. atžvilgiu jau apie 2 metus joks medikamentinis gydymas nėra taikomas, o iki tol pusmetį jam buvo teikiami medikamentai tik miegui gerinti (tai teismo posėdžio metu patvirtino teikimą palaikiusi R. A. gydanti gydytoja).
6.2. Teismas skundžiamoje nutartyje akcentuoja R. A. padarytos įstatymu uždrausto veikos sunkumą, tačiau iš Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 25 d. nutarties matyti, kad veika padaryta ne iš anksto ją planuojant, ne rengiantis tam, ne apsvaigimo būsenoje ar esant kitoms ypatingą šiurkštumą bylojančioms aplinkybėms, o bandant gelbėti (pagal tuometinį savo veiksmų suvokimą) galimai su sveikatos sutrikimu susidūrusį mažametį savo valią ir dėl savo neišprusimo, gyvenimiškos patirties neturėjimo, žemo intelekto sąlygojusio elgesio, lėmusio sunkius padarinius. Jokiu gydymu žemo intelekto asmeniui pakelti nėra įmanoma, atitinkamai, joks medikamentinis gydymas A. A. ir nėra taikomas. Išprusimo stoka niekaip nepasireiškia R. A. elgesyje agresija nei prieš save, nei prieš kitus asmenis, todėl teismo išvada, kad yra išlikęs jo socialinis pavojingumas, tėra tik formalus teiginys BK normos, kuri buvo inkriminuota pastarajam, kontekste, nevertinant konkrečios veikos padarymo aplinkybių, nevertinant jo elgsenos iki ir po veikos.
6.3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad stabili R. A. psichinė būklė tėra tik paskutinius 5 mėnesius. 2019–02–15 nutartyse peržiūrint priverstinio gydymo tęstinumą, jau buvo konstatuota R. A. psichinės būklės stabilus pagerėjimas, o 2019–08–08 nutartyje nepagrįstai nurodyta, kad stebimas laikas bendro stebėjimo sąlygomis dar per trumpas. Ankstesnėse nutartyse nurodytos jo elgesio patologijos tėra tik asmenybės bruožai ar intelekto deficito padariniai, kurie nėra gydymo objektas, o geresni rezultatai šiose srityse siekiami asmens socializacijos, ugdymo, mokymo ar pan. procese. Gydanti gydytoja patvirtino, kad R. A. atžvilgiu taikomas socialinis užimtumas, kuriuos pastarasis su noru lanko, todėl teismo padarytos prielaidos, kad ambulatorinėmis sąlygomis tokios paslaugos nežinia ar bus teikiamos ir R. A. lankomos, yra nepagrįstos.
6.4. R. A. smurto rizikos įvertinimo akte nurodyta, kad rizika yra vidutinė, tačiau toks vertinimas iš esmės susijęs su veikos pavojingumu. Tinkamas medikamentinio gydymo režimas, tinkama priežiūra ir kontrolė užtikrintų tokios smurto rizikos minimalizavimą. Socialinė aplinka, į kurią galėtų grįžti R. A. yra tinkama, artimieji per visą ilgą gydymosi laikotarpį, rūpinosi, domėjosi R. A. gydymo eiga, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad gydymo tęstinumas negalėtų būti užtikrintas priverstinai gydantis ambulatorinėmis sąlygomis.
7. Teismo posėdyje prokurorė prašė skundą atmesti, o R. A. motina, sugyventinė G. Š. ir gynėjas – tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
8. Skundas atmetamas.
9. Išnagrinėjęs skundo argumentus, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį teismas konstatuoja, kad Panevėžio apylinkės teismas Rokiškio rūmai skundžiama 2020 m. vasario 6 d. nutartimi pagrįstai R. A. pratęsė priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis taikymą, todėl tenkinti jo motinos atstovo advokato I. Ruželės apeliacinį skundą nėra pagrindo.
10. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Teismas sprendimą dėl taikomų priemonių rūšies pakeitimo į švelnesnę priima atsižvelgęs į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, išklausęs sveikatos priežiūros įstaigos atstovo apie asmens dabartinę sveikatos būklę, jam taikytą gydymą bei rezultatus, siekiant nustatyti, ar asmens sveikatos būklė yra pagerėjusi, dėl ko jam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė turėtų būti pakeista į švelnesnę. Taigi yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį jo socialinį pavojingumą.
11. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, įvertinęs R. A. psichinę sveikatą bei su ja susijusį jos socialinį pavojingumą, pagrįstai ir motyvuotai atsisakė pakeisti šiuo metu jam taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.
11.1 Nors VšĮ Rokiškio psichikos sveikatos centro Komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pakeitimo medicininės apžiūros išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad R. A. psichikos būsena per stebimą laikotarpį buvo stabili, agresijos, vidaus tvarkos pažeidimų nenustatyta; stabėjimo metu ramus, lanko visas prieinamas veiklas, bendrauja su šeimos nariais ir rekomendavo R. A. pakeisti priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis į priverstinį ambulatorinį gydymą, tačiau vien šios išvados nuspręsti dėl ambulatorinio gydymo R. A. nepakanka. Apylinkės teismas, įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, ypatingai atsižvelgęs į smurto rizikos įvertinimo HCR-20 išvadą bei prieš tai pateiktą gydytojų komisijos išvadą, pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo manyti, jog R. A. psichinė būsena pasikeitė tiek, kad jam būtų galima taikyti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, be to, ir esant stebimam paciento psichinės būklės pagerėjimui, šis laikotarpis yra per trumpas, jog būtų galima konstatuoti, kad R. A. psichinė būsena stabiliai pagerėjo, o jo socialinis pavojingumas visuomenei sumažėjo tiek, kad jį toliau galima stebėti ambulatorinėmis sąlygomis. R. A. stacionarinis stebėjimas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje taikomas nuo 2017 m. gegužės 17 d. Panevėžio apylinkės teismo nutartimis priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis buvo pratęstas. Kaip matyti iš Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutarties, kuria buvo nagrinėjamas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas dėl priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis pratęsimo R. A., ir šis teikimas tenkintas, apylinkės teismas konstatavo, kad stebėjimo laikotarpiu R. A. psichinė būsena pagerėjusi, bet dar nepakankamai stabili (b. l. 16–17).
11.2. Nuo ankstesnės gydytojų komisijos išvados iki šioje byloje pateiktos gydytojų komisijos išvados praėjo tik pusė metų, todėl, net jeigu ir buvo stebimas paciento psichinės būklės pagerėjimas, šis laikotarpis yra per trumpas, kad būtų galima konstatuoti, jog R. A. sveikatos būklė yra stabiliai pagerėjusi, o socialinis pavojingumas visuomenei esmingai sumažėjęs, dėl ko jam būtų galima toliau taikyti švelnesnes gydymo priemones. Juolab, kad R. A. priverčiamoji medicinos priemonė ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis jau buvo taikomas 2015 metais, jam įvykdžius nesunkų nusikaltimą. Akivaizdu, į ką pagrįstai dėmesį atkreipė ir pirmosios instancijos teismas, jog R. A. ankstesnės priverčiamosios priemonės taikymas tikslų nepasiekė. Nors R. A. motina T. A. teismo posėdžio metu nurodė, kad sutinka prižiūrėti ir rūpintis savo sūnumi, užtikrinti jo tinkamą priežiūrą, tačiau iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų ((duomenys neskelbtini)) matyti, jog pati T. A. augina tris neįgalius vaikus, kuriems reikalinga nuolatinė priežiūra. Šie duomenys nesudaro pagrindo spręsti, jog bus užtikrinta tinkama R. A. elgesio kontrolė ir tinkamas ambulatorinis gydymas, jo tęstinumas, atsižvelgiant į paties R. A. galimybes pasirūpinti savimi savarankiškai dėl diagnozuotos ligos. Visi pirmiau paminėti duomenys apie dabartinę R. A. psichikos būklę šios nutarties priėmimo momentu neleidžia daryti išvados nei apie jo socialinio pavojingumo sumažėjimą, nei apie psichinės būklės pagerėjimą tiek, kad būtų galima konstatuoti, jog jo nebereikia stebėti ir gydyti stacionare, kad jo gydymas ir švelnesnėmis sąlygomis būtų efektyvus bei nekeltų pavojaus nei jam pačiam, nei aplinkiniams. Todėl daroma išvada, kad aptartų aplinkybių visuma šiuo metu pagrindžia būtinumą R. A. toliau taikyti esamą priverčiamąją medicinos priemonę, nes priverstinis gydymas ambulatorinio stebėjimo sąlygomis šuo metu nebūtų pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti.
12. Apylinkės teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, padarė teisingą išvadą, kad nors ir R. A. psichinė būklė yra pagerėjusi, tačiau įvertinus jam diagnozuotą psichikos sutrikimą, padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos pavojingumą visuomenei, jo socialinis pavojingumas šiuo metu vis dar išlikęs, todėl stacionarinį R. A. stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis būtina tęsti. Pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, teismo išvadų, su kuriomis sutinka aukštesnysis teismas, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia, todėl skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,
nutaria:
T. A. atstovo advokato Irmanto Ruželės skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. vasario 6 d. nutartį.
Nutartis įsigalioja nuo jos paskelbimo dienos ir yra neskundžiama.