- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-06-04
- Bylos Nr.
- I-2314-790/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00931-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Marius Bajoras
- Pareiškėjas
- P. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 55.1Teismo sprendimas
- 20.2.3.2Neturtinė žala
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas P. B. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 600 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2018 m. vasario 21 d. apie 5 dienas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 106 ir Nr. 314. Kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotas sudarė apie 6 kv. m, dalį kameros ploto užėmė baldai ir sanitarinis mazgas, todėl laisvas kameros plotas buvo per mažas ir nuteistasis negalėjo laisvai judėti. Kameros nuolat buvo perpildytos, jose buvo laikoma tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų. Patalpos neatitiko higienos normų reikalavimų, buvo šalta, drėgna, nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas. Lukiškių TI-K patalpose rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiais, o pareigūnai savo veiksmais tyčia sudarė konfliktines situacijas tarp kalinių, nuolat juos provokavo, elgėsi netinkamai. Pareiškėjui atvykus ir išvykstant iš Lukiškių TI-K, asmens ir jo daiktų apžiūros buvo daromos antisanitarinėms sąlygoms (buvo šalta, nešvaru), asmuo, esant šaltai oro temperatūrai, buvo verčiamas nusirengti, daiktus sudėti į nešvarias dėžes. Pareiškėjas pažymi, kad dėl šių neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų patyrė nepatogumų, dvasinių, emocinių sukrėtimų, emocinę depresiją, pažeminimą.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 11–18). Nurodo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 106 ir Nr. 314 ir šiose kamerose pareiškėjui tekęs patalų plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Atsakovės atstovas pažymi, kad už kamerų valymą ir tvarką jose yra atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, kurie eilės tvarka tvarko kameras, kuriose gyvena. Kamerose yra įrengtos sanitarinio mazgo patalpos, kurios nuo likusio kameros ploto atskirtos ne žemesnėmis negu 1,5 m aukščio sienelėmis. Privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose yra įrengiamos užuolaidos, artimiausiu metu jos bus įrengtos visose Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose, be to, dalyje kamerų sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per vėdinimui pritaikytus langus, jose įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas, kuris atitinka dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas, bei radijo taškai, be to, prie kamerų yra įrengti ir šviesos perjungimo mygtukai. Lukiškių TI-K suimtiesiems, nuteistiesiems ir pareigūnams griežtai draudžiama rūkyti priėmimo–paskirstymo skyriuje, jame esančiose trumpalaikio laikymo kamerose bei kitose bendro naudojimo patalpose, o skirstant suimtuosius į kameras, be kita ko, yra atsižvelgiama į suimtojo (nuteistojo) prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančiųjų asmenų. Valymo darbai priėmimo–paskirstymo punkte yra atliekami kiekvieną dieną, tam, kad būtų užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos ir palaikoma kratų patalpos sanitarinė švara. Lukiškių TI-K pareigūnai nuolat stebi suimtuosius ir nuteistuosius, siekdami užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkirsti kelią konfliktinių situacijų atsiradimui. Atsakovės atstovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nėra konkretūs, pareiškėjas neįrodo, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai padarė tiesioginės įtakos pareiškėjui ir sukėlė jam neigiamų padarinių, todėl pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atsakovės atstovas vertina kaip nesąžiningą pareiškėjo siekį pasipelnyti valstybės sąskaita.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus reikalavimus ir prašė skundą tenkinti. Pareiškėjas teigia, kad atsakovės atstovas nepagrįstai nurodo, jog jis buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose vienas, kadangi visą laiką kamerose kartu su juo buvo dar vienas asmuo. Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl pernelyg mažo gyvenamosios patalpos ploto ir netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų, kurie nebuvo atskirti nuo likusio kameros ploto ir iš kurių sklido smarvė, tarp pareiškėjo ir kitų kamerose laikomų asmenų kildavo įtampa.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovės Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, netinkamomis sąlygomis vykdant pareiškėjo suėmimą Lukiškių TI-K.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04).
Pareiškėjas pateiktame skunde patirtą neturtinę žalą, visų pirma, grindžia aplinkybe, kad Lukiškių TI-K kamerose jam tekęs gyvenamosios patalpos plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, kameros buvo nuolat perpildytos, todėl tokiose patalpose esančiam asmeniui buvo apribota galimybė laisvai judėti.
EŽTT praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) yra išaiškinta, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, ir tais atvejais, kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą.
Savo ruožtu vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėtina, kad šis įsakymas nenumato, kad į 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 106 (7,38 kv. m, 1 asmuo kameroje) ir kameroje Nr. 314 (7,58 kv. m, 1 – 2 asmenys kameroje). Iš Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. balandžio 4 d. pranešimo (b. l. 42–43) matyti, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengtos sanitarinio mazgo patalpos, kurių plotas apie 0,7 kv. m. Tokiu būdu, vadovaujantis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, darytina išvada, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui tekęs kameros plotas, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą patalpos plotą, svyravo nuo 3,44 kv. m iki 6,88 kv. m, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo patalpos ploto – nuo 3,79 kv. m iki 7,58 kv. m. Taigi, pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas nepažeidžiant nei Konvencijos 3 straipsnio garantuojamų teisių, nei nacionalinės teisės aktų nuostatų dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto.
Pareiškėjas nesutinka su atsakovės atstovo pateiktais duomenimis dėl jo apgyvendinimo Lukiškių TI-K kamerose, nurodydamas, kad ginčui aktualiu laikotarpiu jis nebuvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose vienas, bet visą laiką buvo uždarytas kartu su dar vienu asmeniu. Kitų atsakovės atstovo pateiktų duomenų (konkrečių kamerų, kuriose jis buvo laikomas, ir jų ploto) pareiškėjas nekvestionuoja. Pareiškėjo pateiktus duomenis, kad Lukiškių TI-K kamerose jis buvo laikomas su kitu asmeniu laikant teisingais, darytina išvada, kad pareiškėjui tekęs kameros Nr. 106 plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto, sudarė 3,69 kv. m, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą – 3,34 kv. m, kameros Nr. 314 plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo patalpos ploto, sudarė 3,69 kv. m, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą patalpos plotą – 3,44 kv. m. Vadinasi, net ir tuo atveju, jei pareiškėjas buvo visą ginčo laikotarpį minėtose kamerose laikomas su dar vienu asmeniu, jam teikęs kameros plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto reikalavimų pažeidimo atmestini.
Pareiškėjas skunde teigia, kad kameros, kuriose jis buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų, jose buvo šalta ir drėgna, nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas.
Tardymo izoliatorių, pataisos namų ir kitų laisvės atėmimo vietų bei policijos areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma). Vadovaujantis Higienos normos 16 punktu, laisvės atėmimo vietose esančių gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C, o Higienos normos 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, kurios turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (Higienos normos 14 punktas), o natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (Higienos normos 15 punktas).
Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (b. l. 42–43) nurodyta, kad Lukiškių TI-K gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliai, per langus. Visose Lukiškių TI-K gyvenamosiose patalpose yra skaidraus stiklo langai, kurie gali būti lengvai atidaromi ir yra pritaikyti patalpoms vėdinti. Atsakovės atstovo atsiliepime į skundą nurodo, kad kamerose yra įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – NVSC) 2018 m. vasario 6 d. patikrinimo akte Nr. (10-12 15.4.8.)PA-187 (b. l. 24–28) nustatyta, kad kameroje Nr. 106, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2018 m. vasario 21 d., oro temperatūra siekė 19 °C, Higienos normų pažeidimo dėl netinkamos oro temperatūros šioje kameroje nenustatyta. NVSC 2018 m. vasario 27 d. patikrinimo akte Nr. (10-12 15.4.8)PA-602 (b. l. 33–36) nustatyta, kad kameroje Nr. 106 oro temperatūra buvo 18 °C, oro judėjimo greitis 0,05 m/s ir tai atitiko Higienos normos reikalavimus. Byloje pateiktuose NVSC patikrinimo aktuose nėra nustatyta Higienos normos reikalavimų pažeidimų dėl kamerų apšvietimo, oro temperatūros ar drėgmės lygio.
Taigi, byloje esantys įrodymai nepagrindžia pareiškėjo teiginių dėl Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvusios temperatūros, drėgmės lygio ar kamerų apšvietos neatitikimo Higienos normų reikalavimais, priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės nebuvo pažeidžiamos. Šią išvadą patvirtina tiek pirmiau paminėtose NVSC patikrinimo aktuose konstatuotos aplinkybės, tiek ir aplinkybė, kad pareiškėjas nesikreipė su prašymais ar skundais dėl netinkamų gyvenimo sąlygų į Lukiškių TI-K administraciją (b. l. 23). Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjo teiginiai dėl oro temperatūros ir drėgmės lygio bei apšvietimo neatitikimo Higienos normų reikalavimams atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.
Pareiškėjas nurodė, kad atsakovė neužtikrino jo atžvilgiu Higienos normų reikalavimų laikymosi, kadangi kamerose esantys sanitariniai mazgai nebuvo izoliuoti nuo likusio kameros ploto, juose nebuvo įrengta atskira oro šalinimo sistema, todėl iš sanitarinio mazgo patalpų į kameros sklido nemalonus kvapas.
Vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5 punktu, kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa, kurioje įrengtas klozetas ir praustuvas. Siekiant užtikrinti kamerose laikomų asmenų privatumą, 2017 m. Lukiškių TI-K buvo įrengtos užuolaidos, atskiriančios sanitarinio mazgo patalpą nuo likusio kameros ploto. Tokios užuolaidos, be kita ko, įrengtos 8, 9, 10, 11 postų kamerose Nr. 104–200, taip pat 18 posto kamerose Nr. 309–323, taigi, ir kamerose Nr. 106 ir 314, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Duomenų, kad sanitarinio mazgo patalpoje būtų įrengta atskira oro šalinimo sistema, byloje nėra.
Vis dėlto, pažymėtina, kad reikalavimas dėl atskiros oro šalinimo sistemos įrengimo kamerose esančiuose sanitariniuose mazguose buvo įtvirtintas tik iki 2015 m. lapkričio 21 d. galiojusios Lietuvos higienos normos HN76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, 21 punkte. Be to, minėtos higienos normos 2 punkte buvo nustatyta, kad jos nuostatos yra taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, savo ruožtu veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiuo metu galiojančioje Higienos normoje nėra nustatyta reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui, taigi, nėra nustatyta ir įpareigojimo dėl atskiros oro šalinimo sistemos įrengimo. Toks reikalavimas nėra nustatytas ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, ar Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, nuostatose. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl oro šalinimo sistemos sanitariniuose mazguose neįrengimo atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde teigė, kad Lukiškių TI-K rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiaisiais. Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama, bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Higienos normos 7 punkte reglamentuota, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K administracijai kyla pareiga užtikrinti, kad asmenys kamerose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, o nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad suimtieji skirstomi į kameras, inter alia (be kita ko) atsižvelgiant į suimtojo (nuteistojo) prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančiųjų asmenų. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. balandžio 4 d. tarnybiniame pranešime (b. l. 42–43) pažymėta, kad Lukiškių TI-K nerūkantieji kartu su rūkančiais yra apgyvendinami tik tuo atveju, jeigu to pageidauja nerūkantieji asmenys. Visi į Lukiškių TI-K atvykę asmenys pildo adaptacijos anketas, kuriose nurodo ar sutinka būti apgyvendinti gyvenamoje kameroje kartu su rūkančiaisiais asmenimis. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K metu būtų prašęs apgyvendinti jį atskirai nuo rūkančių asmenų, taip pat pareiškėjas nenurodo, kada ir su kokiais rūkančiais asmenimis jis buvo laikomas kamerose, dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas neteikė skundų Lukiškių TI-K administracijai (b. l. 23), todėl teismas neturi pagrindo pripažinti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai šiuo aspektu pareiškėjo atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjui galėjo atsirasti neigiamų išgyvenimų, sukeliančių neturtinę žalą.
Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K asmens ir daiktų apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, esant žemai temperatūrai jis buvo verčiamas nusirengti, daiktus dėti į nešvarias dėžes. Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 (toliau – Instrukcija), 148 punkte nustatyta, kad siekiant surasti ir paimti į suimtiesiems ir nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų sąrašus neįtrauktus daiktus, aptikti pabėgimui rengiamas vietas, surasti laisvės atėmimo vietų teritorijoje besislapstančius suimtuosius arba nuteistuosius, atliekamos suimtųjų ir nuteistųjų, laisvės atėmimo vietų teritorijų ir patalpų kratos bei apžiūros, o 152 punkte nurodoma, kad suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visuminę (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Ją atlieka tos pačios lyties kaip suimtasis ar nuteistasis asmuo. Apieškodami suimtojo ar nuteistojo kūną ir maisto produktus, kratą atliekantys pareigūnai privalo mūvėti pirštines. Suimtiesiems ir nuteistiesiems visuminė krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos (Instrukcijos 153.1 punktas). Instrukcijos 154 punktas detaliai numato šios procedūros atlikimo tvarką. Nurodytas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad atliekant asmenų kratas turi būti laikomasi nustatytų higienos reikalavimų bei užtikrinamos saugios ir tinkamos kratos atlikimo sąlygos.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodo, kad vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 1-278 bei Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 1-286, valymo darbus atlieka nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareigas bei Ūkio skyriaus valytojai. Tam, kad būtų užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos ir palaikoma kratų patalpos sanitarinė švara, valymo darbai priėmimo–paskirstymo punkte atliekami kiekvieną dieną. Tuo tarpu pareiškėjo nurodyti argumentai, kad asmens apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis yra abstraktūs, pareiškėjas skunde šių argumentų nedetalizavo – nenurodė konkrečių datų, kai pareiškėjo asmens ir daiktų apžiūra buvo atliekama netinkamomis sąlygomis, ar patalpų, kuriose nebuvo laikomasi Higienos normos reikalavimų. Be to, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2018 m. nėra pateikęs Lukiškių TI-K administracijai skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų (b. l. 23). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui atvykstant / išvykstant iš Lukiškių TI-K, kratos buvo atliekamos pažeidžiant nustatytą tvarką ar antisanitarinėmis sąlygomis.
Pareiškėjas taip pat paminėjo, kad tyčiniais Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmais buvo sudaromos konfliktinės situacijos tarp kalinamų asmenų, pareigūnai elgėsi netinkamai, nuolat provokuodavo kalinius, tačiau jokių šį teiginį detalizuojančių aplinkybių pareiškėjas nepateikė, apsiribodamas tik deklaratyvių teiginių išdėstymu, todėl, teismo vertinimu, šie pareiškėjo argumentai per se (patys savaime), jų neindividualizavus ir nepagrindus konkrečiais duomenimis, yra tiek abstraktūs, kad taip pat negali sudaryti pagrindo pripažinti, kad atsakovė pažeidė teisės aktų reikalavimus.
Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjo skundo bei atsakovės atstovo atsiliepimo į skundą argumentus, konstatuotina, kad byloje nėra nustatyta atsakovės neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu. Nenustačius CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, kilimo sąlygų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo P. B. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.