Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-10-26 · Administracinė byla Nr. eI-3797-189/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-10-26
Bylos Nr.
eI-3797-189/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01724-2017-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Bronius Januška, Tomas Blinstrubis, Irena Paulauskienė
Pareiškėjas
O. K.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3797-189/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01724-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1., 55.1.3. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Irenos Paulauskienės,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Aurelijai Puzinienei,atsakovo atstovei Radvilei Bajelytei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu (t. 1, b. l. 1–7), prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2017 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. (15/5-2) 11U-551 (00608) (toliau – ir Sprendimas); 2) priteisti iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos visas patirtas bylinėjimosi išlaidas pareiškėjo M. Z. naudai.

Pareiškėja nesutinka su skundžiamu atsakovo sprendimu, nes atsakovas priešingai nei reikalaujama įstatymo, nesiremia jokiais duomenimis, o tik deklaratyviai konstatuoja realiai susiklosčiusiai situacijai prieštaraujančias aplinkybes. Pažymėjo, kad pareiškėja Lietuvoje gyvena nuo 7 metų, čia mokėsi mokykloje kartu su broliu ir turėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Šiuo metu Lietuvoje gyvena visi pareiškėjos artimi giminaičiai - mama, brolis S. Š. su šeima. Pareiškėja yra nutraukusi visus ryšius su(duomenys neskelbtini), neturi jokio kito darbo ar verslo, nuosavybės ar nuomos teise valdomo nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), neturi jokių artimų giminaičių, todėl panaikinus pareiškėjos leidimą laikinai gyventi, ji neturės jokių galimybių grįžti į (duomenys neskelbtini) bei ten pradėti kurti savo gyvenimą. Pareiškėjo teigimu, ji su Lietuvos Respublika yra susijusi stipriais socialiniais bei giminystės ryšiais, kurių atsakovas priimdamas Sprendimą visiškai neįvertino bei nenagrinėjo.

Nurodo, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų, įtvirtintų svarbiausiuose nacionalinio lygmens (Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnis ir kt.), Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Pareiškėjos teigimu, atsakovas 2017 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau –ir VSD) rašto pagrindu pradėjo UAB „Guerra Consulting“ (toliau – ir Bendrovė) veiklos patikrinimą, pavesdama jį Migracijos valdybai, kuri netinkamai atlikdama faktinių aplinkybių nustatymą bei vertinimą atsakovui pateikė raštą ir tarnybinį pranešimą dėl UAB „Guerra Consulting“ veiklos patikrinimo. Tačiau minėtų kitų viešojo administravimo institucijų pateiktų dokumentų, kurių pagrindu atsakovas priėmė skundžiamą sprendimą, pareiškėjai nebuvo pateikti bei su jais nebuvo supažindinta.

Pareiškėjos teigimu, atsakovo Sprendimas pagal įmonės fiktyvumo požymius, priimtas nesilaikant Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, (toliau - Tvarkos aprašas) nustatytos procedūros (tvarkos), pažeidžiant VAĮ 8 straipsnyje nustatytą gero administravimo principą, ko pasėkoje Sprendime nurodomos faktinės aplinkybės, susijusios su įmonės veikla, neatitinka realios faktinės situacijos.

Pažymėjo, kad atsakovas nė karto nesikreipė į pareiškėją dėl apklausos raštu ar bent žodžiu atlikimo, kurios metu buvusi galimybė atsakovui objektyviai ir tinkamai išsiaiškinti dėl UAB „Guerra Consulting“ veiklos. Todėl atsakovo neveikimas ar/ir siekis išvengti nenaudingų duomenų byloje, siekiant priimti nepalankų sprendimą, pažeidžia ne tik Tvarkos aprašo nustatytą tvarką, bet ir pačios pareiškėjos teisė būti išklausytam. Nepaklausus Tvarkos apraše nurodomų asmenų (įmonės vadovo, dalyvių), atsakovas neturėjo faktinės galimybės priimti objektyvų bei pagrįstą Sprendimą. Be to, atsakovas išduodamas pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tuo metu vertino laikino leidimo išdavimo pareiškėjai pagrindą, bet jokių faktinių aplinkybių, kuriuos duotų pagrindą abejoti Bendrovės teisėta bei realia veikla, nenustatė.

Pareiškėjos teigimu, skundžiamas Sprendimas priimtas remiantis visiškai su UAB „Guerra Consulting“ veikla nesusijusio asmens (trečiojo asmens) - darbuotojo (vairuotojo) S. Š. sūnaus paaiškinimais, kurie neturi jokio ryšio su UAB „Guerra Consulting“ ir juose nėra ir negali būti pateikta jokios reikšmingos informacijos vertinant Bendrovės veiklos fiktyvumą.

Be to, atsakovas remiasi darbuotojų T. S. ir R. U. paaiškinimais apie Bendrovės veiklą. Pareiškėja nekvestionuoja šių darbuotojų paaiškinimo turinio, tačiau nesupranta, ar viešojo administravimo institucija, priimdama Sprendimą gali remtis darbuotojų paaiškinimais telefonu, žodiniais neprotokoluotais paaiškinimais, kurie nėra tinkamai įforminti. Nesant jokių pagrįstų įrodymų, kurie patvirtintų darbuotojų apklausų/paaiškinimų turinį, pareiškėjai užkertama teisė patikrinti Migracijos Valdybos nurodomų faktų tikrumą, kas visiškai prieštarauja gero administravimo principo imperatyvams.

Pažymėjo, kad analogiški argumentai dėl įrodymų nepateikimo, nurodant faktines aplinkybes, jog atsakovas negalėjo susisiekti su kontaktiniais duomenimis, esančiais internetiniame puslapyje - www.guerraconsultinguab.com.

Nurodė, kad atsakovas Sprendime prieštarauja savo paties nurodytiems argumentams, nes nurodo, kad internetinis tinklapis yra neveikiantis, o po to teigia, jog minėtoje internetinėje svetainėje prekyba nėra vykdoma. Pažymėjo, kad šiuo metu svetainėje atliekami atnaujinimo darbai, t. y. kuriama nauja internetinė svetainė, t. y. keičiamas prabangių drabužių prekybos būdas, nes pasikeitus ekonominei situacijai teko iš prekybos parduotuvėje („butike“) pereiti prie prekybos internetu brangiais rūbais, nes tai padeda mažinti įmonės patiriamas išlaidas prekybos vietai, biuro išlaikymui, o darbuotojams suteikiamas lankstus nuotolinis darbas.

Pažymėjo, kad atsakovo įmonės fiktyvią veiklą grindžia tuo, kad pareiškėja ir darbuotojai yra susiję artimais giminystės ryšiais, nors vėliau nurodoma, kad pareiškėją su Lietuvos Respublika nesieja jokie socialiniai bei artimi giminystės ryšiai, todėl šiuos atsakovo argumentus vertina kaip prieštaringus.

Sprendime nurodoma, kad Bendrovė nevykdo mokestinių įsipareigojimų, tačiau pareiškėjos duomenimis UAB „Guerra Consulting“ šiuo metu, neturi jokių skolinių įsipareigojimų.

Nurodo, kad vertinant tik pavienius įrodymus (darbuotojų paaiškinimais bei su prašymu dėl laikino leidimo išdavimo pateiktomis darbo sutartimis), atsakovas objektyviai neturi jokių galimybių įsitikinti teisėta tikrinamos bendrovės veikla. Pažymėjo, kad pareiškėja tik prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi metu dalyvavo apklausoje dėl įmonės veiklos, vėliau pareiškėja nė karto nebuvo pakviesta į apklausą, jokių dokumentų dėl Bendrovės veiklos jos nebuvo paprašyta pateikti.

Šalies argumentai

Pareiškėjos teigimu, šiuo metu pareiškėja su įmonės akcininku M. Z. yra parengę naują verslo planą - pradėti iš Prancūzijos Amatininkų aukcionų įsigytais rūbais prekiauti atnaujintoje internetinėje parduotuvėje, vėliau bus bandoma plėstis ir atidaryti naują prabangių rūbų parduotuvę Vilniaus miesto centre.

Dėl pagalbos kitiems asmenims, įsigyjant laikinus leidimus gyventi Lietuvoje, pažymėjo, kad tokia veikla neužsiima ir niekada neužsiėmė, o atsakovas sprendime nenurodė nė vieno asmens, kuris būtų tokia pagalba iš pareiškėjos pasinaudojęs.

Pareiškėja teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 77 straipsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 79 straipsnis).

Pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu palaikė skunde išdėstytus argumentus, papildomų paaiškinimų iš esmės nepateikė (2017 m. rugsėjo 25 d. teismo posėdžio garso įrašas).

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į skundą (t. 2, b. l. 6–15) su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad Migracijos departamentas, gavęs VSD informaciją dėl galimo įmonės fiktyvumo, ėmėsi veiksmų siekiant išsiaiškinti, ar UAB „Guerra Consulting“ iš tiesų vykdo veiklą, todėl buvo kreiptasi į Migracijos valdybą su prašymu atlikti Bendrovės veiklos patikrinimą, kurio metu nustatyta, kad Bendrovė registracijos adresu veiklos nevykdo, tai patvirtino ir šiuo adresu esančio buto gyventojas S. Š., ir Bendrovės darbuotoja T. S.. Pažymi, būtent pareiškėja kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo teisėtos veiklos pagrindu, turi pareigą nurodyti adresą, kuriuo būtų galima rasti jos valdomą įmonę.

Be to, pareiškėja, pateikdama prašymą, pridėjo UAB „Guerra Consulting“ darbuotojų darbo sutartis, tačiau jose nėra sulygta dėl darbuotojų darbo nuotoliniu būdu, nors Bendrovės darbuotojos nurodo, kad dirba nuotoliniu būdu. Taigi, atlikus patikrinimą, nustatyta, kad duomenys apie įmonės buveinę, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės.

Pažymėjo, kad interneto svetainė www.guerraconsultinguab.com, kurioje, anot įmonės darbuotojos ir pareiškėjos, vykdoma visa įmonės prekyba prabangiais drabužiais, neveikė, o tai reiškia, kad ir prekyba nebuvo vykdoma nei atlikto įmonės patikrinimo metu (2017 m. balandžio mėn.), nei priimant ginčijamą sprendimą (2017 m. gegužės mėn.), nei rengiant atsiliepimą į pareiškėjos skundą Teismui (2017 m. birželio mėn.).

Dėl pareiškėjos argumento, svetainėje atliekami laikini atnaujinimo darbai, nurodo, kad jau labai ilgą laikotarpį (mažiausiai apie tris mėnesius) įmonės interneto svetainėje nėra vykdoma prekyba, kadangi negalima rasti parduodamų drabužių asortimento, interneto svetainėje nurodytais telefono numeriais susisiekti nepavyksta, visi užrašai yra tik rusų kalba, kas leidžia teigti, kad pareiškėjos įmonė nėra orientuota į veiklos vykdymą būtent Lietuvos Respublikoje.

Atsiliepimas

Atsakovas nesutinka su pareiškėjos teiginiais, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas nesilaikant Apraše nustatytos tvarkos, pažeidžiant VAĮ 8 straipsnį, nes tyrimas dėl įmonės fiktyvumo vertinimo buvo atliktas tinkamai, vadovaujantis Aprašo 100 papunktyje nustatytais fiktyvios įmonės veiksniais ir nustatytas ne vienas veiksnys, dėl kurio gali atsirasti pagrindas manyti, kad įmonė yra fiktyvi.

Nurodo, kad atsakovas nesutinka su pareiškėjos argumentu, kad atsakovas ginčijamą sprendimą priėmė vadovaudamasis kitų viešojo administravimo institucijų pateiktų duomenų pagrindu, o pareiškėja net nebuvo supažindinta ar informuota apie minėtus dokumentus ir jų turinį, nes VSD gautas raštas tik paskatino atlikti pakartotinį tyrimą dėl pareiškėjos valdomos įmonės veiklos vykdymo, o pats savaime nebuvo priežastimi pareiškėjai panaikinti leidimą laikinai gyventi. Pažymi, kad pareiškėja su VSD rašto turiniu buvo supažindinta ginčijamame sprendime, o teisės aktai atsakovui nenustato pareigos pareiškėjai kartu su sprendimu pateikti ir sprendime minimų dokumentų kopijas.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjos argumentus, kad ji turėjo būti apklausta atsakovo, nes Aprašo 101.1 papunktyje numatytas tik vienas iš daugelio galimų informacijos dėl įmonės vykdomos veiklos gavimo būdų - užsieniečio apklausa, tačiau šis būdas nėra privalomas visais atvejais. Pareiškėjos atveju buvo pasirinkta, kad tokiomis priemonėmis galėtų būti Aprašo 101.3 papunktyje numatytas įmonės patikrinimas nuvykus į įmonės registracijos vietą, taip pat apklausiant pareiškėjos įmonėje įdarbintus darbuotojus, ieškant įmonės vykdomos ūkinės- komercinės veiklos priemonių.

Pažymi, kad įmonės fiktyvumo vertinimas buvo atliekamas prieš priimant sprendimą pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi, tačiau tai atsakovui neužkerta kelio toliau kontroliuoti užsienietės buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjos atveju, ginčijamame sprendime nurodytos aplinkybės buvo nustatytos po leidimo laikinai gyventi išdavimo, t. y. 2017 m. vasario 24 d. gavus raštą iš VSD ir 2017 m. kovo-gegužės mėnesiais vykusio Bendrovės patikrinimo metu.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad apklaustas S. Š., neturi ryšių su UAB „Guerra Consulting“. Šis asmuo buvo apklaustas tuo pagrindu, kad gyvena tuo pačiu adresu (jo gyvenamoji vieta yra deklaruota adresu (duomenys neskelbtini)), kuriuo yra registruota ir UAB „Guerra Consulting“, be to, tiek jo tėvas S. Š., tiek sesuo - pareiškėja O. K. yra įdarbinti šioje įmonėje. Todėl mano, kad Migracijos valdybos pareigūnai rinko duomenis apie įmonę teisėtai, nepažeisdami Aprašo 101.5 papunkčio. S. Š. pateikti duomenys priimant ginčijamą sprendimą buvo įvertinti surinktų duomenų visumoje.

Be to, surinktų duomenų visumoje buvo įvertintas ir telefonu gautas Bendrovės darbuotojos R. U. paaiškinimas, kuris neturėjo lemiamos ar esminės įtakos priimant ginčijamą sprendimą.

Nurodo, kad faktas, jog įmonėje yra įdarbinti asmenys, susiję artimais šeiminiais ryšiais su įmonės vadove, pats savaime negali reikšti įmonės aktyvumo, tačiau šeiminiai ryšiai šios bylos kontekste kelia pagrįstų įtarimų, kad artimieji buvo įdarbinti įmonėje vien tam, kad trečiųjų šalių piliečiai formaliai atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą reikalavimą dėl įsteigimo ne mažiau kaip trijų darbo vietų, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Artimų šeiminių ryšių faktas buvo įvertintas duomenų visumoje.

Nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad įmonė neturi jokių skolinių įsipareigojimų, nes tiek patikrinimo metu, tiek ginčijamo sprendimo priėmimo dieną Bendrovė turėjo skolą Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui.

Atsiliepimas

Atsakovas nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad buvo vertinti tik pavieniai įrodymai, o ne pagrindinė bendrovės veiklos dalis, nes Migracijos departamentas visus surinktus duomenis vertino duomenų visumoje, siekė surasti įmonės ūkinės-komercinės veiklos vykdymą įrodančius duomenis. Pati pareiškėja skunde pripažįsta, kad šiuo metu drabužių prekyba Lietuvoje nėra vykdoma, kadangi prekės dar tik bus perkamos bei vežamos į Lietuvą, bus pradedama prekiauti iš aukcionų įsigytais rūbais ar bus bandoma plėstis ir atidaryti, tačiau niekaip neįrodo aplinkybių, nepaneigia ginčijamame sprendime nurodytų aplinkybių, kad pastaruoju metu iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos UAB „Guerra Consulting“ nevykdė ūkinės-komercinės veiklos. Be to, pareiškėja tas pačias aplinkybes dėl ketinamos vykdyti veiklos pareiškėja, kaip UAB „Guerra Consulting“ direktorė, nurodė dar 2016 m. gegužės mėn., kai kreipėsi su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi.

Atsakovo nuomone, atliktas tyrimas buvo išsamus ir objektyvus, o padarytos išvados išsamiai pagrįstos surinktais duomenimis, todėl nesutinka su skundo teiginiais, kad ginčijamas sprendimas nemotyvuotas, priimtas nesilaikant gero administravimo principo. Ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

Pažymi, kad pareiškėjos argumentai, kad ji nuo 7 metų gyvena Lietuvoje, neatitinka tikrovės, nes Lietuvos Respublikoje ji pagyvendavo tik trumpais laikotarpiais. Be to, pareiškėja kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ne šeimos susijungimo pagrindu, o teisėtos veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje pagrindu, kas ir buvo įvertinta priimant ginčijamą sprendimą.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu palaikė skunde išdėstytus motyvus, papildomų paaiškinimų iš esmės nepateikė, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (2017 m. rugsėjo 25 d. teismo posėdžio garso įrašas).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. gegužės 8 d. sprendimo Nr. (15/5-2) 11U-551(00608) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) pilietei O. K., panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos medžiagoje nustatyta, kad pareiškėja 2016 m. gegužės 17 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Prašyme nurodė, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje (t. 2, b. l. 16–27).

2016 m. birželio 16 d. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi dvejiems metams (t. 2, b. l. 24).

2017 m. vasario 24 d. Migracijos departamentas gavo Valstybės saugumo departamento 2017 m. vasario 21 d. raštą Nr. 18-1691, kuriuo buvo informuotas apie tai, jog Valstybės saugumo departamentas disponuoja informacija apie tai, kad (duomenys neskelbtini) piliečiai M. Z. ir pareiškėja padeda kitiems užsienio šalių piliečiams gauti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Minėtame rašte nurodoma, kad minėti užsieniečiai gauna leidimus gyventi neva ketindami užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, tačiau iš tikrųjų jų nurodomas pagrindas, kuriuo remiantis prašoma išduoti leidimus, yra fiktyvus. Pareiškėja ir M. Z. taip pat padeda užsieniečiams įsteigti fiktyvias įmones Lietuvoje. Be to, UAB „Guerra Consulting“ turi fiktyvios įmonės požymių, joje galimai fiktyviai įdarbinta Lietuvos Respublikos pilietė T. S. (t. 2, b. l. 88).

Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, 2017 m. gegužės 8 d. priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi. Migracijos departamentas, įvertinęs VSD pateiktą informaciją ir visą surinktą medžiagą, susijusią su pareiškėja ir UAB „Guerra Consulting“, ginčijamame sprendime konstatavo, kad UAB „Guerra Consulting“, kurios dalyvė ir vadovė yra pareiškėja, nevykdo veiklos Lietuvos Respublikoje (neturi patalpų, kuriose vykdytų veiklą, interneto svetainė taip pat neveikianti), minėtos bendrovės darbuotojų įdarbinimas yra fiktyvus (darbuotojai neturi įrengtų darbo vietų, kuriose dirbtų visą darbo dieną, jie nepažįsta vienas kito, nežino įmonėje įdarbintų darbuotojų pareigybių, negali nurodyti konkrečių darbo funkcijų, įmonės veiklos pobūdžio, ką įmonėje veikia akcininkai), todėl galima daryti išvadą, kad UAB „Guerra Consulting“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų (t. y. įmonėje nėra visą darbo laiką dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių). Atsižvelgiant į surinktus duomenis ir VSD informaciją, padarė išvadą, kad pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „Guerra Consulting“ veiklą, jos darbuotojų darbą ir pagrindinį jos buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą. Nurodo, kad pareiškėja tik siekė formaliai atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte išdėstytus reikalavimus ir gauti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu bei tokiu būdu legalizuoti savo buvimą Šengeno zonoje, o ne užsiimti deklaruota teisėta veikla UAB „Guerra Consulting“, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad UAB „Guerra Consulting“, kurios dalyvė yra pareiškėja, yra fiktyvi (t.1, b. l. 13–17, t. 2, b. l. 108–112).

Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas.

Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d., t. y. prašymo pateikimo metu), nustatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis: 1) yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo; 2) yra šios dalies 1 punkte nurodytus reikalavimus atitinkančios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys ir jo atvykimo tikslas yra darbas toje įmonėje.

Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra sąlygos, nustatytos Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, kurios, be kitų, yra: duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas).

Iš teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytus leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas ar panaikintas jau išduotas leidimas laikinai gyventi.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien tik Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016).

Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegijos vertinimu, konstatuotina, kad atsakovo išvada, jog pareiškėja, teikdama prašymą gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, pagrįsta.

Iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėja 2016 m. gegužės 17 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Prašyme nurodė, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje (t. 2, b. l. 16–27). Prašymą grindė tuo, kad ji Lietuvoje įregistruotos UAB „Guerra Consulting“ direktorė. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė ir kitus dokumentus, pagrindžiančius, kad pareiškėja yra ir šios Bendrovės akcininkė (t. 2, b. l. 70–73), Tarpininkavimo raštą, pasirašyą akcininko ir komercijos direktoriaus M. Z., kad pareiškėja yra šios Bendrovės akcininkė ir direktorė pagal darbo sutartį (t. 2, b. l. 29), Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, pagrindžiantį, kad pareiškėjai dalinės nuosavybės teise priklauso buto, adresu (duomenys neskelbtini), ¼ buvo dalis (t. 2, b. l. 30–31), Bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus (t. 2, 32–36, 44–67), Darbo sutartis (t. 2, b. l. 37–42).

Žemesnės instancijos teismas

Migracijos departamentas, skundžiamame Sprendime, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi, konstatavo, kad UAB „Guerra Consulting“, kurios dalyvė ir vadovė yra pareiškėja, nevykdo veiklos Lietuvos Respublikoje (neturi patalpų, kuriose vykdytų veiklą, interneto svetainė taip pat neveikianti), minėtos bendrovės darbuotojų įdarbinimas yra fiktyvus (darbuotojai neturi įrengtų darbo vietų, kuriose dirbtų visą darbo dieną, jie nepažįsta vienas kito, nežino įmonėje įdarbintų darbuotojų pareigybių, negali nurodyti konkrečių darbo funkcijų, įmonės veiklos pobūdžio, ką įmonėje veikia akcininkai), todėl padarė išvadą, kad UAB „Guerra Consulting“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų (t. y. įmonėje nėra visą darbo laiką dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių).

Iš byloje esančio Juridinių asmenų registro išrašo nustatyta, kad Bendrovė nuo 2012 m. rugpjūčio 21 d. iki šiol registruota adresu - (duomenys neskelbtini) (t. 2., b. l. 94–96).

Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad Migracijos valdybos pareigūnai, 2017 m. kovo 14 d. pavedimo Nr. 10-G-39388 pagrindu (t. 2, b. l 89), atlikę UAB „Guerra Consulting“ patikrinimą, nustatė, kad Bendrovės registracijos adresu: (duomenys neskelbtini), kuriuo savo gyvenamąją vietą yra deklaravusi pareiškėja O. K. (t. 2., b. l. 105), ant pastato nėra jokių Įmonės iškabų ar kitokios reklamos, skelbiančios apie Bendrovės veiklą. Buto duris atidarė S. Š. (Bendrovėje įdarbinto S. Š. sūnus), kuris nurodė, kad Įmonė yra tik registruota šiuo adresu, tačiau biuro nėra bei veikla nevykdoma. Kur yra jo tėvas S. Š., pasakyti negalėjo. Pareigūnams paskambinus interneto svetainėje www.rekvizitai.lt nurodyti Bendrovės kontaktiniai telefonų numeriai, tačiau jais paskambinus niekas neatsiliepė, patikrinus www.guerraconsultinguab.com nustatyta, kad tinklalapis šiuo metu neveikia (t. 2, b. l. 91–92).

Be to, Migracijos valdybos pareigūnams nuvykus Bendrovė darbuotojos T. S. gyvenamosios vietos adresu, siekiant ją apklausti dėl darbo Įmonėje, ji atsisakė bendrauti su pareigūnais ir rašyti paaiškinimą. Kitą dieną T. S. atvyko į Migracijos valdybą kartu su sūnumi A. S., kaip atstovu (t. 2, b. l. 91–92). 2017 m. balandžio 21 d. paaiškinime T. S. nurodė, kad dirba Bendrovėje nuo 2016 m. liepos mėn. vadybininke ir tarpininkauja užsakant prekes; dirba nuotoliniu būdu; Įmonė biuro neturi; kitų darbuotojų nepažįsta; jos darbo laikas yra nenormuotas, dirba tada, kada reikia išspręsti kilusias problemas; jai yra mokamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalus darbo užmokestis grynaisiais pinigais, išrašant kasos išlaidų orderį. Paaiškino, kad pagrindinė Bendrovės veiklos sritis yra prekyba drabužiais internetu, prekyba vyksta per interneto tinklalapį www.guerraconsultinguab.com., kokios akcininkų funkcijos nežino, nes tai ne jos kompetencijos sritis (t. 2, b. l. 116).

Teismo vertinimu, šie aptarti rašytiniai įrodymai pagrįstai sukėlė abejonę atsakovui dėl realiai Bendrovės vykdomos veiklos ir leido pagrįstai daryti išvadą, kad UAB „Guerra Consulting“ registracijos adresu (duomenys neskelbtini), veiklos nevykdo. Šią aplinkybę patvirtino šiuo adresu esančio buto gyventojas S. Š. (t. 2, b. l. 91–92) bei UAB „Guerra Consulting“ darbuotoja T. S., patvirtindama, kad Bendrovė biuro neturi (t. 2, b. l. 116). Be to, ant pastato nebuvo jokių Bendrovės iškabų ar kitokios reklamos, skelbiančios apie Bendrovės veiklą. Vadinasi, atlikus patikrinimą, nustatyta, kad duomenys apie įmonės buveinę, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės.

Pažymėtina, kad teismas sutinka su atsakovo argumentu, kad pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, turi pateikti išsamius ir atitinkančius tikrovę duomenis tam, kad Migracijos departamentas ir kitos atsakingos valstybės institucijos galėtų vykdyti efektyvią užsieniečių ir įmonės kontrolę. Pareiškėja nei teismui, nei atsakovui nepateikė įrodymų, kad Bendrovės faktinės veiklos adresas nesutampa su registracijos adresu, nors pareiškėja, elgdamasi atsakingai ir rūpestingai, turėjo pareigą nurodyti šią aplinkybę bei įvardinti tikslų UAB „Guerra Consulting“ faktinės veiklos adresą.

Pareiškėja, pateikdama prašymą, pridėjo UAB „Guerra Consulting“ darbuotojų darbo sutartis. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad 2015 m. gruodžio 14 d. darbo sutartimis Bendrovėje, dirbant 8 val. darbo dieną, esant 5 darbo dienų savaitei, Bendrovei įsipareigojant nuo 2016 m. sausio 1 d. mokėti 325 Eur, o nuo 2016 m. sausio 1 d. mokant 350 Eur, mėnesinį darbo užmokestį įdarbinti: ryšių su visuomene vadybininke V. P.-Šniukienė, (t. 1, b. l. 55–56, t. 2, b. l. 37–38), komercijos direktoriaus padėjėju S. Š. (t. 1, b. l. 59–60, t. 2, b. l. 39–40) ir direktoriaus padėjėja R. U. (t. 1, b. l. 57–58, t. 2, b. l. 41–42). Įmonė darbuotojams V. P.-Šniukienei, R. U. ir S. Š. darbo užmokestį mokėjo grynaisiais pinigais, išrašydama kasos išlaidų orderius (t. 1, b. l. 61–63, 66–58, 72–74). Remiantis Sodros duomenimis, nustatyta, jog V. P.-Šniukienė nuo 2016 m. liepos 11 d. Bendrovėje nebedirba, nuo 2016 m. liepos 12 d. Bendrovėje įdarbinta T. S. (t. 2, b. l. 98). Be to, 2013 m. lapkričio 29 d. darbo sutartimi Nr. 2 Bendrovėje įdarbintas M. Z. komercijos direktoriumi, dirbant 5 darbo dienas per savaitę, Bendrovei įsipareigojant nuo 2016 m. sausio 1 d. mokėti 350 Eur mėnesinį darbo užmokestį (t. 1, b. l. 43–47). 2012 m. rugpjūčio 17 d. darbo sutartimi Nr. 1 Bendrovėje įdarbinta pareiškėja direktore (t. 1, b. l. 49–51).

Įvertinus pateiktas darbuotojų darbo sutartis, darytina išvada, kad darbo sutartyse nėra susitarta dėl darbuotojų darbo nuotoliniu būdu. Vadinasi, Bendrovės darbuotojai turi vykdyti veiklą Bendrovės adresu, tačiau kaip jau buvo minėta, šiuo adresu Bendrovė veiklos nevykdo, nes tuo adresu yra tik gyvenamasis butas. Vadinasi, pareiškėjos pateikti duomenys kelia pagrįstų abejonių ne tik dėl Bendrovės realiai vykdomos veiklos, bet ir dėl realiai dirbančių darbuotojų.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad aplinkybės, kai darbo sutartyse nenurodyta, kad darbuotojai dirba nuotoliniu būdu, neaptarta, kaip darbuotojams atlyginama už asmeninių priemonių naudojimą darbui (pvz., išlaidos telefono skambučiams) yra reikšmingos vertinant, ar minėti darbuotojai įmonėje faktiškai dirbo ir ar dirbo visą darbo laiką (žr., pvz., 2017 m. balandžio 10 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3296-662/2017).

Pareiškėjos teigimu, Bendrovė vykdo prabangių rūbų prekybą internetu. Šią aplinkybę patvirtino ir 2017 m. balandžio 21 d. apklausoje UAB „Guerra Consulting“ darbuotoja T. S., nurodydama, kad visa įmonės prekyba vyksta interneto svetainėje www.guerraconsultinguab.com. (t. 2, b. l. 116). Migracijos valdybos pareigūnai patikrinę šią interneto svetainę, 2017 m. balandžio 24 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad patikrinus tinklalapį www.guerraconsultinguab.com nustatyta, kad tinklalapis šiuo metu neveikia, taip pat jie mėgino prisiskambinti interneto svetainėje nurodytais įmonės kontaktiniais telefonais, tačiau niekas neatsiliepdavo (t. 2, b. l. 91–92). Pareiškėja skunde nurodo, kad tai tėra svetainėje atliekami laikini atnaujinimo darbai, be to, 2017 m. rugpjūčio 9 d. teismui buvo pateiktos interneto tinklalapio www.guerraconsultinguab.com kopijos, siekiant pagrįsti vykdomą Bendrovės veiklą internete. Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad interneto svetainė www.guerraconsultinguab.com, kurioje, pareiškėjos ir Bendrovės darbuotojos teigimu, vykdoma visa Bendrovės prekyba prabangiais drabužiais, patikrinimo metu neveikė, vadinasi, prekyba nebuvo vykdoma nei atlikto įmonės patikrinimo metu (2017 m. balandžio mėn.), nei priimant ginčijamą Sprendimą (2017 m. gegužės mėn.), nei rengiant atsiliepimą į pareiškėjos skundą teismui (2017 m. birželio mėn.). Tai, kad teismui pateiktos interneto tinklalapio www.guerraconsultinguab.com kopijos, nepaneigia aplinkybės, kad prekyba realiai šiuo metu vykdoma, nes, išskyrus internetinio puslapio kopijas, jokių kiti įrodymai (PVM sąskaitos faktūros, banko išrašai ir kt.), pagrindžiančių internetinę prekybą, nepateikti. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjos argumentai dėl Bendrovės vykdomos prekybos internete, vertintini kaip gynybinė pozicija.

Pareiškėjos teigimu, Bendrovė 2013 m. „Kempinski“ viešbučio patalpose, esančiose Universiteto g. 14, Vilniuje, atidarė parduotuvę, kurioje buvo prekiaujama garsių pasaulio dizainerių rūbais. Iki 2015 m. prabangių drabužių verslas sekėsi gerai, tačiau po įvykių (duomenys neskelbtini), pablogėjusios politinės situacijos su (duomenys neskelbtini) labai sumažėjo turistų iš šių šalių ir (duomenys neskelbtini), kurie buvo pagrindiniai parduotuvės klientai. Pasikeitus klientams bei jų poreikiams, dėl nuomos kaštų ir nedidelių pajamų nuomos sutartis 2015 m. su viešbučiu „Kempinski“ buvo nutraukta. Dėl sunkios ekonominės bei finansinės situacijos Įmonės dalyviai nusprendė pakeisti prekių pardavimo būdą, t. y. prekes pardavinėti internetu. Šiuo metu yra ieškoma naujų partnerių Prancūzijoje Amatininkų aukcionuose, iš kurių bus perkamos bei vežamos prekės į Lietuvą (sudaryta prekių transportavimo į Lietuvą sutartis).

Pareiškėjos teigimu, pagrindinė Bendrovės veikla – prekyba LUX klasės prekėmis (t. 2, b. l. 135). Tačiau tai, kad skundžiamo Sprendimo priėmimo metu realiai ši veikla nebuvo vykdoma, t. y. Bendrovė realiai nevykdė prekybos, patvirtina byloje pateikti buhalteriniai dokumentai, iš kurių matyti, jog paskutinė PVM sąskaita faktūra išrašyta 2016 m. kovo 21 d. (t. 1, b. l. 75–299), taip pat pareiškėjos paaiškinimas apie planuojamą Įmonės veiklą – prekyba internetu. Pažymėtina ir tai, kad visose pateiktose sąskaitose faktūrose kaip pardavėjas yra nurodoma pareiškėjos valdoma įmonė UAB „Guerra Consulting“, o kaip drabužių pirkėjas - M. Z., kuris yra kitas UAB „Guerra Consulting“ akcininkas bei eina šios įmonės komercijos direktoriaus pareigas. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Migracijos departamento išvada, kad Bendrovė yra fiktyvi, yra pagrįsta ir teisėta.

Be to, atsakovas skundžiamame Sprendime nustatė, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų (t. y. įmonėje nėra visą darbo laiką dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių). Kaip jau buvo minėta, tikrintu laikotarpiu Bendrovėje be pareiškėjos ir komercijos direktoriaus buvo įdarbinti dar trys asmenys – R. U. (direktoriaus padėjėja), S. Š. (komercijos direktoriaus padėjėjas) ir T. S. (jos aiškinimu, vadybininkė), tačiau kur šie asmenys vykdo savo funkcijas - visiškai neaišku. Migracijos valdybos pareigūnams atlikus Bendrovės faktinį patikrinimą jos registracijos adresu, kurį prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nurodė pareiškėja, Bendrovės veiklos požymiai nenustatyti. Minėtu adresu gyvenantis pareiškėjos brolis pareigūnams teigė, kad šiuo adresu Bendrovė yra tik registruota, biuro nėra ir veikla nevykdoma. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad T. S. teigimu, ji įmonėje nuotoliniu būdu dirba nuo 2016 m. liepos mėn. vadybininke, tarpininkauja užsakant prekes, tačiau byloje nustatyta, jog Įmonės parduotuvė buvo uždaryta nuo 2014 m., Įmonės interneto tinklalapis Migracijos valdybos pareigūnų atlikto patikrinimo metu buvo neveikiantis, t. y. prekyba internetu nebuvo vykdoma, todėl T. S. teiginiai dėl darbinių funkcijų realaus atlikimo – tarpininkavimo užsakant prekes, yra nepagrįsti. Pažymėtina, jog pareiškėjas skunde teismui nurodė, jog „šiuo metu yra ieškoma naujų partnerių Prancūzijoje – Amatininkų aukcionuose, iš kurių bus perkamos bei vežamos prekės į Lietuvą“, todėl akivaizdu, jog 2017 m. gegužės mėn., t. y. dar ieškant prekių pardavėjų Prancūzijoje, T. S., kuri Bendrovėje dirba nuo 2016 m. liepos mėn., tarpininkauti užsakant prekes, kurių Įmonė neturėjo, niekaip negalėjo. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, į Bendrovės planuojamos veiklos pobūdį, darytina išvada, kad darbuotojų įdarbinimas vertintinas kaip siekis formaliai atitikti Įstatymo 45 straipsnyje nustatytą sąlygą – yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

Apibendrinant nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad UAB „Guerra Consulting“ nevykdo veiklos Lietuvos Respublikoje (nuo 2016 m. kovo mėn. negauna pajamų; neturi patalpų, kuriose vykdytų veiklą; neturi patalpų, kuriose būtų sandėliuojamos prekės; interneto svetainė skundžiamo Sprendimo priėmimo metu neveikianti; Migracijos valdybos ir departamento pareigūnams susisiekti Bendrovės kontaktiniais telefonais, nurodytais interneto tinklalapiuose www.rekvizitai.lt ir www.guerraconsultinguab.com, nepavyko), Įmonės darbuotojų įdarbinimas yra fiktyvus (darbuotojai neturi įrengtų darbo vietų, kuriose dirbtų visą darbo dieną; S. Š. darbo sutartyje nurodytos pareigos neatitinka pareiškėjos argumentams; T. S. nurodomos atliekamos darbinės funkcijos prieštarauja nustatytoms faktinės aplinkybėms), darytina išvada, kad Įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. Bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Todėl pripažintina, jog pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie Įmonės veiklą, jos darbuotojų darbą ir pagrindinį jo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą.

Pažymėtina, kad LVAT nuoseklioje praktikoje pažymima, kad Migracijos departamentui išdavus ar pakeitus leidimą gyventi, tai nereikštų, jog išduotas (pakeistas) leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje negalėtų būti panaikintas (žr., pvz., 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017).

Pareiškėja skunde teismui nurodė, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas nesilaikant Tvarkos apraše nustatytos tvarkos, pažeidžiant VAĮ 8 straipsnį.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad tyrimas dėl įmonės fiktyvumo vertinimo buvo atliktas tinkamai, vadovaujantis Tvarkos aprašo 100 papunktyje nustatytais fiktyvios įmonės veiksniais, nes byloje esantys įrodymai pagrindžia, kad nustatytas ne vienas veiksnys, dėl kurio gali atsirasti pagrindas manyti, kad įmonė yra fiktyvi, t. y. užsienietis, kuris yra įmonės dalyvis ar vadovas, nenurodo adreso, kuriuo įmonė įsikūrusi ir vykdo veiklą (Tvarkos aprašo 100.1 punktas); užsienietės, kuri yra įmonės vadovė, atvykimo tikslas nėra darbas UAB „Guerra Consulting“, užsiimant prabangių drabužių prekyba (Tvarkos aprašo 100.3 punktas); pateikti Bendrovės steigimo dokumentuose nurodytos vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje dokumentai neįrodo, kad ši įmonė realiai vykdo veiklą, nes byloje nenustatyta, kad Bendrovė faktiškai užsiima prabangių drabužių iš Prancūzijos prekyba Lietuvoje (Tvarkos aprašo 100.4 punktas); dokumentas, kuriame nurodytas kitas įmonės adresas, kuriuo vykdoma pateiktuose dokumentuose nurodyta Bendrovės veikla Lietuvos Respublikoje, nepateiktas (Tvarkos aprašo 100.5 punktas); įmonė neturi tinkamų (pritaikytų) patalpų, kurios reikalingos pateiktuose Bendrovės vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje dokumentuose nurodytai veiklai vykdyti (Tvarkos aprašo 100.6 punktas); yra požymių, kad darbuotojų įdarbinimas įmonėje yra fiktyvus (pavyzdžiui, darbuotojų T. S. bei R. U. apklausos vengimas, T. S. pateikti paaiškinimai, kad jos darbo laikas yra nenormuotas, dirba tik tada, kada reikia užsakyti prekes, kas prieštarauja jos darbo sutarčiai, pagal kurią ji yra įdarbinta dirbti 8 val. per dieną, 5 dienas per savaitę, be to nustatyta, kad Bendrovė realiai internetinės prekybos nevykdė (Tvarkos aprašo 100.9 punktas). Be to, yra kitų požymių, kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, pavyzdžiui, Bendrovėje yra įdarbinami šeiminiais santykiais su įmonės akcininkais susiję asmenys (Tvarkos aprašo 100.12 punktas). Nustatytos šios aplinkybės atitinka Aprašo 100.1, 100.3, 100.4, 100.5, 100.6, 100.9 ir 100.12 punktuose nurodytus fiktyvios įmonės veiksnius, todėl sudaro pagrįstą pagrindą daryti išvadą, kad Bendrovė, kurios akcininkė ir direktorė yra pareiškėja, yra fiktyvi.

Dėl pareiškėjos argumentų, kad skundžiamas Sprendimas nemotyvuotas, priimtas nesilaikant gero administravimo principo, pažymėtina, kad Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis (jie išsamiai aptarti ginčijamame sprendime) ir teisės aktų normomis (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktai, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 14 punktai), taikomos priemonės motyvuotos (ginčijamo sprendimo motyvai išdėstyti pačiame sprendime), faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

Skunde taip pat teigiama, kad Migracijos departamentas, neapklausdamas pareiškėjos įmonės veiklos fiktyvumo tyrimo metu, pažeidė Aprašo nustatytą tvarką, kurios pagrindu įvertinamas veikiančios įmonės Aktyvumas. Teismo vertinimu, šie argumentai nepagrįsti, nes, kaip teisingai nurodo atsakovas atsiliepime į skundą, Tvarkos aprašo 101.1 - 101.5 papunkčiuose yra nurodyti alternatyvūs informacijos gavimo būdai, o šių būdu sąrašas nėra baigtinis, kadangi Tvarkos aprašo 101.5 papunktis nurodo, kad informacija taip pat gali būti gaunama kitais teisėtais būdais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismas savo praktikoje laikosi pozicijos kad Tvarkos aprašo XI skyriuje „Leidimo laikinai gyventi panaikinimas“ neįtvirtinta Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginė pareiga kreiptis i užsienieti dėl papildomu paaiškinimu“ (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016).

Dėl pareiškėjos argumentų, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, rėmėsi tais pačiais įrodymais, kuriais rėmėsi ir priimdamas 2016 m. birželio 16 d. sprendimą pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi dvejiems metams, kurio pagrindu pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog vien formalus Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se (lot. – savaime) nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui (LVAT 2017 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3296-662/2017). Byloje nustatyta, jog Migracijos departamentas po 2016 m. birželio 16 d. sprendimo priėmimo gavo informaciją, kurios pagrindu atlikęs Bendrovės, kurioje, kaip nurodė pareiškėja, ji užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, patikrinimą, nustatė aplinkybes, patvirtinančias, kad pareiškėja Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. aplinkybes, kurios atsakovui nebuvo žinomos jam priimat 2016 m. sprendimą. Todėl skundžiamu Sprendimu buvo panaikintas pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Dėl pareiškėjos argumento, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, rėmėsi Valstybės saugumo departamento ir Migracijos valdybos raštais, kurie pareiškėjai nebuvo pateikti, todėl Sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, pažymėtina, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, jei tam tikras individualus administracinis aktas yra priimamas ankstesnių procedūrinių dokumentų pagrindu, tai tokiame individualiame administraciniame akte nėra būtina pakartoti tuose dokumentuose nustatytas aplinkybes. Tokiu atveju individualaus administracinio akto įžanginėje dalyje pakanka nurodyti tuos procedūrinius dokumentus, kuriais remiantis priimtas individualus administracinis aktas, asmeniui sukeliantis materialiąsias teisines pasekmes, ir pridėti tuos dokumentus prie individualaus akto, ir tokie atvejai traktuojami, kad individualaus administracinio akto įžanginėje dalyje nurodyti procedūriniai dokumentai yra to individualaus akto sudėtinė (motyvuojamoji) dalis (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-633/2008; LVAT 2015 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-327-146/2015; LVAT 2015 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1266-624/2015; LVAT 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2074-146/2016). Nagrinėjamu atveju skundžiamame Sprendime atsakovas pakartojo Migracijos valdybos nustatytas faktines aplinkybes bei jas susiejo su ginčui taikytomis teisės normomis, todėl pridėti prie sprendimo Valstybės saugumo departamento 2017 m. vasario 21 d. raštą, kurio pagrindu tik buvo atliktas Bendrovės veiklos patikrinimas, ir Migracijos valdybos dokumentus apie atliktą Bendrovės patikrinimą, nebuvo jokio pagrindo. Be to, visa atsakovo surinkta medžiaga buvo pridėta prie atsiliepimo į skundą ir pareiškėja turėjo galimybes susipažinti su bylos medžiaga.

Pareiškėja skunde nurodo, kad nuo 7 metų gyvena Lietuvoje, tačiau skundžiamame Sprendime atsakovas nurodė, kad pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja ekonominiai ryšiai, kadangi ji yra UAB „Guerra Consulting“ direktorė ir gauna šioje įmonėje darbo užmokestį.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 1997 m. balandžio 9 d. pareiškėjai buvo išduotas pirmas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje Nr. MD001237. Pasibaigus šio leidimo galiojimo laikui pareiškėjai 1998 m. kovo 20 d. buvo pakeistas leidimas į leidimą Nr. MB001432, kurio galiojimo laikas baigėsi 2002 m. vasario 27 d. Laikotarpiu nuo 2005 m. gruodžio 28 d. iki 2013 m. liepos 2 d. nuolat gyveno užsienio valstybėje ir ten deklaravo savo gyvenamąją vietą. Vėliau su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėja kreipėsi tik 2013 metais (t. 2, b. l. 118–120). Iš šių duomenų darytina išvada, kad pareiškėja nuolat gyveno Lietuvoje iki 2002 m. vasario 27 d., nes dėl naujo leidimo išdavimo nesikreipė, todėl išduotas leidimas pripažintas negaliojančiu, be to, pakankamai ilgą laiką nuolat gyveno užsienio valstybėje buvo išvykusi iš Lietuvos Respublikos. Nustatytos faktinės aplinkybės paneigia pareiškėjos paaiškinimus, kad ji nuolat gyvena Lietuvoje.

Be to, pareiškėjos teigimu, ji yra nutraukusi visus ryšius su(duomenys neskelbtini), neturi jokio kito darbo ar verslo, nuosavybės ar nuomos teise valdomo nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), neturi jokių artimų giminaičių, todėl panaikinus leidimą laikinai gyventi, pastaroji neturės jokių galimybių grįžti į (duomenys neskelbtini) bei ten pradėti kurti savo gyvenimą. Tačiau šie argumentai vertintini kritiškai, kaip gynybinė pozicija, nes pareiškėja kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ne šeimos susijungimo pagrindu, o teisėtos veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje pagrindu, kas ir buvo įvertinta priimant ginčijamą Sprendimą. Tiek Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, tiek Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos yra imperatyvios, t. y. užsienietis privalo vykdyti teisėtą veiklą, nepaisant, ar Lietuvos Respublikoje turi giminaičių ar ne.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. gegužės 8 d. sprendimas Nr. (15/5-2) 11U-551(00608) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) pilietei O. K., panaikinimo“ yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo panaikinti. Teismas nenustatė kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėja taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimamas sprendimas. Nagrinėjamoje byloje atmetus pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos O. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjai Tomas BlinstrubisBronius JanuškaIrena Paulauskienė