Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-07-08 · Administracinė byla Nr. I-4637-142/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-07-08
Bylos Nr.
I-4637-142/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-05312-2015-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
M. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4637-142/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05312-2015-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. liepos 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. (M. B.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

M. B. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 78 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skunde pareiškėjas nurodo, kad nuo 2013 m. sausio 16 d. iki 2013 m. spalio 30 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis. Paaiškina, kad kameros buvo perpildytos, jose veisėsi tarakonai, pelės ir žiurkės. Nurodo, kad kamerose buvo didelė drėgmė, formavosi pelėsis, pelijo čiužinys, rūbai. Pareiškėjas paaiškina, kad ne visose kamerose buvo stalas, o ten kur stalas buvo – jis buvo skirtas dviem asmenims. Nurodo, kad pareiškėjas išpažįsta Islamo religiją, o Lukiškių TI-K „nesuteikė religines normas atitinkančio maitinimo“. Pasak pareiškėjo, dėl tokių kalinimo sąlygų, jis patyrė emocinį diskomfortą, nepriteklių, pažeminimą, stresą, reputacijos pablogėjimą bei kančias. Be to, pasak pareiškėjo, jam nuolat skaudėjo galvą, sutriko miegas, teko gerti raminamus vaistus.

Į teismo posėdį pareiškėjas neatvyko, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai, pareiškėjas nurodė, kad posėdyje dalyvauti nepageidauja (b. l. 128).

Atsiliepimas

Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 36–42). Nurodo, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas. Paaiškina, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K neturi galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau yra siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Paaiškina, kad kameros yra vėdinamos per tam pritaikytus langus. Pažymi, kad tie asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi problemų dėl drėgmės. Taip pat pažymi, kad pagal sudarytas sutartis Lukiškių TI-K periodiškai vykdomi vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai bei profilaktiniai patikrinimai. Pasak Lukiškių TI-K, valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Nurodo, kad valgiaraščius parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Pažymi, kad kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma kamerose pastatyti daugiau baldų (stalų, spintelių, taburečių ir kt.). Pareiškėjo skundą vertina kaip nesąžiningą norą pasipelnyti mokesčių mokėtojų sąskaita.

Lukiškių TI-K atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 121).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Valstybės institucijos ir jų pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Saugant ir ginant žmogaus teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje taip pat yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šiame kontekste svarbu ir tai, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K (jo pareigūnų) veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kaip minėta, pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų inter alia minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto neužtikrinimo pareiškėjui.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.

Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis (b. l. 36–38), byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą ginčo laikotarpį, t. y. 013 m. sausio 16 d. pareiškėjas kartu su kitais 3 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas – 7,38 kv. m, nuo 2013 m. sausio 17 d. iki 2013 m. gegužės 12 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas – 7,94 kv. m, 2013 m. gegužės 13–19 d. pareiškėjas kartu su kitais 3 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas – 7,56 kv. m, 2013 m. gegužės 20–29 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas – 8,02 kv. m, nuo 2013 m. gegužės 30 d. iki 2013 m. birželio 2 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas – 7,75 kv. m, nuo 2013 m. birželio 3 d. iki 2013 m. liepos 31 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas – 7,94 kv. m, 2013 m. rugpjūčio 2–30 d., 2013 m. rugsėjo 13, 15–18, 22, 24–25, 27–30 d. ir 2013 m. spalio 1–29 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas – 7,78 kv. m. Taigi, ginčo laikotarpiu iš viso 237 paras (beveik 8 mėn.) pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (LVAT administracinės bylos Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013, Nr. A492-496/2013 ir kt.). Konstatuotina, kad Lukiškių TI-K CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl baldų trūkumo neabejotinai susijusios su ploto trūkumu kamerose.

Skunde nurodoma, kad gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K buvo nežmoniškos ir žeminančios orumą. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisų Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Teismas pažymi, kad nustatytas pažeidimas nors ir nebuvo visiškai nepertraukiamas, tačiau tęsėsi gana ilgą laiko tarpą (iš viso beveik 8 mėnesiai), be to, dalį šio laikotarpio pažeidimas pasireiškė dideliu mastu (pareiškėjui tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas dažnai nesiekė net 2 kv. m), todėl teismo vertinimu yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad perpildytų kamerų sukeliami sunkumai pasiekė minimalų žiaurumo lygį ir pažeidė pareiškėjo orumą.

Pasak pareiškėjo, Lukiškių TI-K kamerose veisėsi graužikai ir vabzdžiai. Bylos duomenimis nustatyta, kad Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo sudaręs sutartį su UAB „Dezinfa“ (b. l. 105–107), pagal kurią buvo sutarta, kad bus periodiškai vykdoma patalpų priežiūra (išsiaiškinant vabzdžių buvimą ir atliekant jų naikinimo darbus). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K ėmėsi būtinų priemonių parazitams išvengti, todėl Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuotini.

Kaip minėta, pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose buvo labai drėgna, formavosi pelėsis.

Reikalavimus santykinei oro drėgmei numatė nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – higienos norma 76:2010).

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl higienos normų reikalavimų nesilaikymo kreipėsi į kompetentingą instituciją, atliekančią operatyvinius patikrinimus – Vilniaus visuomenės sveikatos centrą (toliau – Centras). Iš Lukiškių TI-K teismui pateiktų Centro atliktų patikrinimų (inicijuotų kitų asmenų) aktų matyti, kad 2013 m. kovo 6 d. buvo išmatuota temperatūra ir drėgmė kameroje Nr. 136, kurioje pareiškėjas buvo nuo 2013 m. kovo 28 d. iki 2013 m. gegužės 7 d. Temperatūra atitiko higienos normos 76:2010 26 punkto reikalavimus, o santykinė oro drėgmė buvo mažesnė, nei turi būti šaltuoju metų laiku (pagal higienos normos 76:2010 26 punktą, turi būti 35–65 proc., o išmatuota drėgmė minėtoje kameroje buvo 30 proc.) (b. l. 51).

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K pareiškėjo maitinimą organizavo, neatsižvelgiant į tai, kad jis yra musulmonas. Pasak pareiškėjo, dėl to jis nuolat jautė alkį.

Pagal Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriaus 2015 m. lapkričio 16 d. pažymą (b. l. 43), byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Lukiškių TI-K direktorių su prašymais ar skundais nesikreipė. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar ji, žinodama apie tam tikrus trūkumus, ėmėsi veiksmų, kad tai būtų patikrinta, o informacijai pasitvirtinus, ėmėsi veiksmų, kad trūkumai būtų pašalinti. Pareiškėjui nesikreipus su prašymais dėl maitinimo, Lukiškių TI-K pareiškėjo maitinimą organizavo bendra tvarka. Atsižvelgiant į tai, neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai šiuo aspektu nekonstatuoti, o pareiškėjo skundo argumentai atmetami, kaip nepagrįsti.

Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju, buvo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (dėl ploto trūkumo), teismui kyla pagrindas svarstyti neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Nors tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama bausmės pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, tačiau, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką, įvertinus nustatytų pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. LVAT praktikoje taip pat buvo konstatuota, kad šios kategorijos bylose nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pagrįsti patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, be to, tai yra susiję ir su pačios žalos, už kurios patyrimą yra prašoma atlyginti ir kompensuoti, prigimtimi (LVAT 2016 m. kovo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-336-858/2016). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė pakankamai intensyvius dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio aspektu pažymėtina, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenimis (b. l. 15–34) byloje nenustatyta, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė realų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei. Priešingai, asmens sveikatos istorijoje psichiatras 2013 m. lapkričio 4 d. pažymėjo, kad pareiškėjas nusiskundimų neturi, psichikos sutrikimai nepastebėti (b. l. 27). Analogiškas psichiatro įrašas asmens sveikatos istorijoje yra padarytas ir vėliau (b. l. 31). Pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio aspektu pastebėtina, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų aplinkybių į Lukiškių TI-K administraciją su skundais nesikreipė. Nepaisant to, teismo vertinimu, šiuo atveju asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visetą ir ypač į tai, kad buvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija. Atsižvelgdamas į nustatyto pažeidimo mastą, trukmę ir pasekmes, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 1 422,00 Eur, skaičiuojant 6,00 Eur už vieną parą (237 paros x 6,00 Eur), kai pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas priteisti 78 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti 1 422,00 Eur. Kitoje dalyje pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. B. (M. B.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui M. B. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 422,00 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus dvidešimt du eurus 00 ct) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Halina Zaikauskaitė