Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Seselskytė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens I. B. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. vasario15 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus prašymą dėl teismo leidimo paimti vaikus išdavimo, suinteresuoti asmenys I. B., M. M., Ž. S., biudžetinė įstaiga Klaipėdos miesto šeimos ir vaiko gerovės centras.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė teismui prašymą išduoti teismo leidimą paimti vaikus A. M., gim. (duomenys neskelbtini), iš vaiko tėvų I. B., gim. (duomenys neskelbtini), ir M. M., gim. (duomenys neskelbtini), ir A. S., gim. (duomenys neskelbtini), iš vaiko tėvų I. B., gim. (duomenys neskelbtini), ir Ž. S., gim. (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad A. S. buvo paimta iš nesaugios aplinkos ir 2022 m. sausio 9 d. apgyvendinta biudžetinėje įstaigoje (toliau – BĮ) Klaipėdos miesto šeimos ir vaiko gerovės centre (toliau – ir Centre) dėl galbūt patiriamo fizinio, psichologinio ir seksualinio smurto. A. M. buvo paimtas iš nesaugios aplinkos ir 2022 m. sausio 9 d. apgyvendintas Centre dėl fizinio smurto ir nesaugumo būti namuose su patėviu N. B. Abu vaikai skubėjo kuo greičiau susirinkti daiktus ir kartu su specialistais išvykti iš namų. Vaikų teigimu, mamos sutuoktinis smurtauja prieš juos mamai esant namuose, mama nieko nedaro, nors viską žino.

4. Suinteresuoto asmens BĮ Klaipėdos miesto šeimos ir vaiko gerovės centro atstovė su pareiškimu sutinka.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į juos argumentai

8. Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo I. B. (toliau – apeliantė), atstovaujama advokato Rolando Stirbinsko, prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. vasario 25 d. nutartį panaikinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1. Teismas iš esmės vadovavosi tik pareiškėjo pateiktais paaiškinimais, kurie neatitinka realios tikrovės. Byloje nebuvo pateikti jokie įrodymai, kurie patvirtintų pareiškime išdėstytas aplinkybes.

8.2. Apeliantė neginčija aplinkybės, kad tėvai M. M. ir Ž. S. yra visiškai nusišalinę nuo vaikų priežiūros. Tačiau tai nereiškia, kad ir mama yra nusišalinusi nuo vaikų priežiūros. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad N. B. prieš vaikus vartoja fizinį ir psichologinį smurtą, o mama jų neapgina. Taip pat neginčija aplinkybės, kad jos finansinė padėtis yra bloga, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad vien dėl mamos materialinės padėties iš jos galima paimti vaikus.

8.3. Teigia, kad vaikai nenori klausyti, mokytis, tikėtina, kad išgalvoja nebūtus dalykus.

8.4. Pirmosios instancijos teismo nutartis nepagrįsta ir neteisėta.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

11. CPK 336 straipsnyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.

12. Apeliacijos objektas – Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. vasario 25 d. nutarties, kuria buvo patenkintas pareiškėjo prašymas dėl teismo leidimo paimti vaikus iš jų tėvų išdavimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos

13. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).

14. Kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėjas pateikė naujus įrodymus – vaiko, galbūt nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvadą ir ilgalaikės kompleksinės pagalbos rekomendacijas A. S. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad naujai pateikti įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui dėl objektyvių priežasčių, nes jie buvo parengti ir išsiųsti pareiškėjui po bylos išnagrinėjimo iš esmės, todėl jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Į bylą pateikti nauji įrodymai yra glaudžiai susiję su nagrinėjama byla, jų pridėjimas prie bylos nagrinėjimo neužvilkins, byloje dalyvaujantys asmenys turėjo galimybę su jais susipažinti ir pateikti savo nuomonę / vertinimus dėl jų, todėl yra pagrindas pateiktus įrodymus pridėti prie bylos ir vertinti juos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir nepagrįstumo

15. Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu, jeigu jis yra priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas, o pagrįstu – kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne interpretuojant atskirus faktus (CPK 185 straipsnis). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Rungimosi principas reikalauja, kad šalys įrodytų aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). CPK 176 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant, nei jo nesant (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-260/2001; Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Kita vertus, teismas turi vertinti įrodymus vadovaudamasis ne tik įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais bei bendraisiais teisės principais, taip pat ir sąžiningumo, protingumo ir teisingumo.

16. Atskirajame skunde apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis nepagrįsta ir neteisėta, teismas išimtinai vadovavosi tik pareiškėjo paaiškinimais, neatitinkančiais tikrovės, byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas paimti nepilnamečius vaikus iš jų motinos.

17. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šios nutarties 15 punkte nurodytus išaiškinimus, į tai, kad apeliantė nenurodo jokių motyvų ir argumentų, kokius materialinės ir (ar) procesinės teisės taikymo pažeidimus padarė pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, o atskirąjį skundą iš esmės grindžia viena aplinkybe, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, jais remiantis padarė nepagrįstas išvadas, dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį, t. y. ginčija skundžiamos nutarties pagrįstumą, dėl skundžiamos nutarties teisėtumo nepasisakys, o skundžiamos nutarties pagrįstumą vertins šios nutarties 15 punkte nurodytu aspektu, t. y. ar teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

18. Apeliantė atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, išimtinai vadovavosi pareiškėjo pateiktais paaiškinimais, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes. Neginčija aplinkybių, kad nepilnamečių vaikų tėvai yra nusišalinę nuo vaikų priežiūros, kad jos materialinė padėtis yra sunki, tačiau mano, kad tai nėra pakankamas pagrindas paimti nepilnamečius vaikus iš jų motinos. Teigia, kad tinkamai užtikrina vaikų gyvenimo sąlygas. Vaikai pasakoja pramanytus dalykus.

19. Pagal Konstitucijos 38 straipsnio 2, 6 dalis tėvai yra atsakingi už savo vaikų auginimą ir auklėjimą, jų išlaikymą iki pilnametystės, o valstybės pareiga – pagal išgales teikti paramą šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose. Tėvai, naudodamiesi tėvų valdžios turinį sudarančiomis teisėmis ir vykdydami pareigas savo vaikams, turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis (CK 3.165 straipsnis), tačiau valstybės konstitucinė pareiga saugoti ir globoti vaikystę (Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalis) suteikia valstybei pagrindą įstatyme nustatytais atvejais, kai tėvai dėl objektyvių aplinkybių (pvz., dėl ligos) negali įgyvendinti tėvų valdžios savo vaikams arba įgyvendina ją priešingai vaiko interesams ir šie pažeidžiami, peržengti tėvų valdžios įgyvendinimo autonomiškumo ribas bei taikyti jos ribojimo priemones (CK 3.160 straipsnio 2 dalis).

20. Viena iš tokių tėvų valdžios ribojimo priemonių yra vaiko paėmimas iš šeimos, nes vaikas praranda galimybę augti tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą prižiūrimas, o šie praranda galimybę rūpintis vaiku, jį auklėti ir ugdyti. Vaiko paėmimas iš tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą yra kraštutinė priemonė, taikoma tada, kai nėra galimybės vaikui išlikti jo tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą globoje, nes tai būtų nesuderinama su jo geriausiais interesais. Būtent todėl vaikas gali būti paimamas iš šeimos tik tuomet, kai: 1) vaiko gyvybei ar sveikatai kyla realus pavojus ar yra didelė tikimybė, kad kils tokia žala; 2) tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą nesiima reikiamų priemonių vaiko saugumui užtikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-916/2020).

21. CK 3.2541 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog esant CK 3.254 straipsnyje nustatytiems pagrindams, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nustatyta tvarka gali paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą. CK 3.254 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vaiko laikinoji globa (rūpyba) nustatoma, kai vaiko: 1) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų yra dingę ir jų ieškoma (kol teismas tėvus pripažins nežinia kur esančiais arba paskelbs mirusiais); 2) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų laikinai negali rūpintis vaiku dėl abiejų tėvų ar vieno iš jų ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių; 3) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, netinkamai auklėja, naudoja smurtą arba kitaip piktnaudžiauja tėvų valdžia ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui. Vadinasi, vaiko paėmimas iš jo atstovų pagal įstatymą galimas ne tik, kai vaiko tėvai negali rūpintis juo dėl objektyvių priežasčių (CK 3.254 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai), bet ir dėl kaltų tėvų veiksmų, kai tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, netinkamai auklėja, naudoja smurtą arba kitaip piktnaudžiauja tėvų valdžia (CK 3.254 straipsnio 1 dalies 3 punktas)

22. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – VTAPĮ) 42 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs vaiko apsaugos poreikį arba gavęs atvejo vadybininko motyvuotą siūlymą imtis veiksmų ir įvertinęs jo pagrįstumą, vadovaudamasis šio įstatymo 365 straipsniu, paima vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą (VTAPĮ 42 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir CK 3.2541 straipsnyje nustatyta tvarka kreipiasi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą išdavimo. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad prašymas išduoti leidimą paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą nagrinėjamas CPK XXXIX skyriuje nustatyta tvarka.

23. VTAPĮ 363 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, atlikęs vaiko situacijos vertinimą ir nustatęs vaiko apsaugos poreikį, nedelsdamas imasi vieno iš šių veiksmų: 1) užtikrina vaikui laikinąją priežiūrą pagal šio įstatymo 364 straipsnio 1 dalį arba, 2) jeigu nėra galimybių taikyti vaiko laikinąją priežiūrą pagal šio įstatymo 364 straipsnio 1 dalį, paima vaiką iš tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą šio įstatymo 365 straipsnyje nustatyta tvarka. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs vaiko apsaugos poreikį, gali paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą CK 3.254 straipsnyje nurodytais pagrindais ir jeigu: 1) nepavyksta užtikrinti vaikui saugios aplinkos vadovaujantis šio įstatymo 36⁴ straipsnyje nurodytomis priemonėmis ir toliau išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei arba 2) šio įstatymo 36⁴ straipsnyje nurodytų priemonių taikymo metu vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą nededa pastangų, nekeičia savo elgesio ir toliau šeimoje išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei (VTAPĮ 36⁵ straipsnio 1 dalis). Iš šių teisės normų matyti, kad leidimas paimti vaiką iš tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą gali būti duodamas tik tuo atveju, kai šeimoje išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei.

24. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nepaisant galimų trumpalaikių ar net ilgalaikių socialinių ir kitų biologinės šeimos problemų, vaikas turi teisę augti savo biologinėje šeimoje – ten jam geriausia (VTAPĮ 33 straipsnio 4 dalis). Todėl valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos visų pirma padeda tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą tinkamai įgyvendinti vaiko teisę į tinkamas gyvenimo sąlygas, būtinas jo fiziniam, emociniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi, kai tėvai dėl objektyvių aplinkybių negali šios teisės visiškai įgyvendinti (VTAPĮ 13 straipsnis). Atsiradus vaiko funkcionavimo ir socialinės aplinkos rizikos veiksniams bei rizikos veiksniams, susijusiems su vaiko tėvais ir jų santykiais su vaiku, kuriuos, siekiant išvengti realaus pavojaus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei, įmanoma pašalinti kitomis priemonėmis negu paimant vaiką iš šeimos, prioritetas teikiamas vaiko išsaugojimui šeimoje, teikiant vaikui ir jo tėvams šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka prevencinę ir (ar) kompleksinę pagalbą (VTAPĮ 33 straipsnio 5 dalis).

25. Jei pagalbos teikti nėra galimybių, pavyzdžiui, tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą yra nepajėgūs jos priimti ar atsisako ją priimti, arba ji neduoda teigiamų rezultatų, valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba nusprendžia, ar vaiko palikimas tokioje aplinkoje nesukelia realios tikimybės grėsmei vaikui kilti. Tik nepavykus prevencinėmis ir (ar) kompleksinės pagalbos paslaugomis ir priemonėmis išsaugoti vaiko jo biologinėje šeimoje, vaikas paimamas iš jos, nustatant jam laikinąją globą (rūpybą), o jeigu ir tai neperspektyvu, vaikui nustatoma nuolatinė globa (rūpyba) arba jis įvaikinamas (VTAPĮ 33 straipsnio 6 dalis). Vaiko paėmimas iš tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą yra trauminė patirtis vaikui, todėl valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba turi būti pakankamai tikra dėl savo priimamo sprendimo pagrįstumo. Vaiko paėmimas nėra priemonė, skirta tėvams pagąsdinti, tai yra sprendimas, nukreiptas į ateitį, į stabilios, saugios ir harmoningos aplinkos vaikui kūrimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilėje byloje Nr. e3K-3-182-916/2020).

26. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją šeimos išskyrimas yra labai rimto pobūdžio apribojimas; toks žingsnis turi būti pagrįstas pakankamai protingais ir svarbiais motyvais, atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus (EŽTT 1988 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Olsson prieš Švediją (Nr. 1), peticijos Nr. 10465/83, par. 72). Geriausių vaiko interesų apsvarstymas yra dvejopo pobūdžio: pirma, reikia užtikrinti, kad vaikas augtų sveikoje aplinkoje, ir tėvas (motina) negali imtis priemonių, kurios pakenktų vaiko sveikatai, raidai, ir, antra, turi būti užtikrintas vaiko ryšių su šeima palaikymas (išskyrus tuos atvejus, kai paaiškėjo ypatingas šeimos netinkamumas), nes šių ryšių suvaržymas reiškia vaiko atskyrimą nuo jo šaknų (žr., pvz., 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą, priimtą byloje Pontes prieš Portugaliją, peticijos Nr. 19554/09, par. 79 ir kt.).

27. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju yra svarbu nustatyti ir įvertinti ne tik faktinę situaciją vaikų paėmimo iš jų tėvų momentu, t. y. ar buvo pagrindas vaikus paimti, bet ir bylos nagrinėjimo teisme metu.

28. Kaip jau minėta anksčiau, valstybės institucijos, reaguodamos į gautą pranešimą, kad I. B. augina 4 vaikus, jos 12 metų dukra pasipasakojo, kad patėvis ją neleistinai liečia, ima už krūtų, pasak berniuko, jį ir sesę skriaudžia, muša su diržu, tėčio bijo, mama yra gera, turėjo imtis skubių priemonių ir priimti sprendimą paimti vaikus iš jiems nesaugios aplinkos.

29. Remiantis Vaiko situacijos vertinimo anketos duomenims nustatyta, kad A. M. nustatytas vaiko apsaugos poreikis, nustatyti rizikos ir atitinkamai apsaugos veiksniai: 1) vaiko teigimu, jo patėvis smurtauja prieš jį, baudžia fizinėmis bausmėmis; 2) vaiko mama nieko nedaro situacijai pakeisti, vaiko teigimu, motinos sutuoktinis smurtauja prieš vaiką mamai esant namuose; 3) vaikui nesaugu su savo patėviu, kuris smurtauja prieš vaiką; 4) vaikas bijo būti namuose, apsilankius specialistams skubėjo kuo greičiau susirinkti daiktus ir išeiti; 5) prieš vaiką smurtauja patėvis, o mama nekeičia nieko, nors, vaiko teigimu, viską žino.

30. Remiantis Vaiko situacijos vertinimo anketos duomenims taip pat nustatyta, kad A. S. nustatytas vaiko apsaugos poreikis, nustatyti rizikos ir atitinkamai apsaugos veiksniai: 1) vaiko teigimu, jos patėvis seksualiai priekabiauja, smurtauja prieš vaiką, baudžia fizinėmis bausmėmis; 2) vaiko mama nieko nedaro situacijai pakeisti, vaiko teigimu, motinos sutuoktinis smurtauja prieš vaiką mamai esant namuose; 3) vaikui nesaugu su savo patėviu, kuris smurtauja prieš vaiką; 4) vaikas bijo būti namuose, apsilankius specialistams skubėjo kuo greičiau susirinkti daiktus ir išeiti.

31. Remiantis vaiko, galbūt nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvados duomenimis nustatyta, kad iš psichologinio įvertinimo metu surinktų duomenų (mergaitės pasakojimų, emocinių reakcijų) galima kelti prielaidą apie turėtas negatyvias intymias patirtis. A. S. pateiktos ilgalaikės kompleksinės pagalbos rekomendacijos.

32. Be kita ko, remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad šešių asmenų šeima gyvena 10 kv. m dydžio bendrabučio tipo kambaryje, jame vos telpa šešios lovos. Keturi vaikai praktiškai gyvena lovose, t. y. lovose miega, valgo, ruošia pamokas, žaidžia.

33. Anksčiau paminėtų aplinkybių visuma negali nekelti susirūpinimo, ypač atsižvelgiant į tai, kad vaikų motina nėra kritiška susiklosčiusiai situacijai, žinodama apie smurtą prieš nepilnamečius vaikus, yra įsitikinusi, kad jos šeimoje yra viskas gerai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl leidimo paimti vaiką iš tėvų išdavimo svarbu atsižvelgti į tai, kad šeimos išskyrimas yra kraštutinė priemonė, taikoma tada, kai nėra galimybės vaikui išlikti jo tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą globoje, nes tai būtų nesuderinama su jo geriausiais interesais. Todėl nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti, ar I. B. siekia ir realiai gali pakeisti savo elgesį, kritiškai vertinti jį, kritiškai įvertinti šeimoje susidariusią situaciją, pasirūpinti tinkamu nepilnamečių vaikų dvasiniu, emociniu, protiniu ir fiziniu vystymusi, užtikrinti jų poreikių patenkinimą, apsaugą nuo žalingos aplinkos ir pan. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad vertindamas valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos sprendimo paimti vaiką pagrįstumą, teismas turi atsižvelgti ne tik į aplinkybes, buvusias vaiko paėmimo metu, bet ir į visą vaiko ir jo šeimos situaciją bei galimybes jai keistis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-916/2020).

34. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad I. B. tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme tvirtina, kad vaikai yra tinkamai prižiūrimi, vaikų gyvenimo sąlygos yra tinkamai užtikrintos, tačiau jokių objektyvių ir neabejotinų teiginius patvirtinančių duomenų nepateikia, tik deklaratyviai teigia, kad vaikai pasakoja nebūtus dalykus. Atsakovė nepateikia jokių duomenų, kad dėl situacijos šeimoje kreipėsi pagalbos į valstybės institucijų specialistus, kad ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama pašalinti rizikas, dėl kurių buvo nustatytas vaikų apsaugos poreikis.

35. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje pakanka įrodymų, kad padaryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju buvo ir tebeegzistuoja pagrindas spręsti klausimą dėl vaikų paėmimo iš motinos CK 3.254 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu.

36. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad apeliantė, teikdama argumentus dėl tariamo proceso teisės normų pažeidimo teismui vertinant įrodymus ir jų pagrindu darant išvadas, siekia, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš naujo būtų vertinamos skunde išvardytos faktinės bylos aplinkybės, byloje surinkti įrodymai, jų turinys ir, remiantis atskirajame skunde išdėstytais teiginiais, padarytos kitokios išvados nei skundžiamame procesiniame sprendime. Aplinkybė, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nesudaro pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus. Atsižvelgiant į tai, atskirojo skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo atmetami kaip neįrodyti.

Dėl bylos procesinės baigties

37. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, ištyrė ir įvertino bylos aplinkybes, nepažeisdamas proceso teisės normų, susijusių su įrodymų vertinimu, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurio naikinti atskirojo skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. vasario 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.