Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Konstantino Gurino ir Viginto Višinskio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 7 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3733-565/2010 pagal ieškovo akcinės bendrovės „TEO LT“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl skolos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl šalis siejančios sutarties kvalifikavimo (nuoma ar paslaugų teikimas), taip pat dėl Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo taikymo.

Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 259 841,46 Lt nuomos mokestį, 12,70 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 3 098 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Ieškinį grindė tokiomis aplinkybėmis. 2006-07-13 šalys sudarė Duomenų perdavimo tinklo nuomos sutartį Nr.A64-47, kurios pagrindu ieškovas įrengė aparatūrą, reikalingą sujungti Vilniaus miesto poliklinikas ir BĮ Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita su Vilniaus miesto savivaldybės duomenų centru ir perdavė šią aparatūrą atsakovui naudoti už sutartyje nustatytą nuomos mokestį. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2009-04-10 raštu Nr. A51-8352(3.3.9.7-PD4) „Dėl sutarties nutraukimo“ informavo ieškovą, kad nuo 2009-04-15 sutartis nutraukiama. Atsakydamas į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos siūlymą nutraukti sutartį atsakovas AB „TEO LT“ 2009-04-17 pateikė raštą Nr. 04-2- 0024 „Dėl sutarties nutraukimo“, kuriame siūlė nutraukti sutartį nuo 2009-06-01, vertindamas tarp šalių susiklosčiusius santykius, kaip nuomos teisinius santykius. Vilniaus miesto savivaldybės administracija nesutiko bendru sutarimu nutraukti tarp šalių sudarytos sutarties nuo 2009-06-01, todėl 2009-05-18 raštu informavo ieškovą, jog Sutartis, remiantis CK 6.721 straipsniu yra vienašališkai nutraukta nuo 2009-04-15.

Ieškinyje ieškovas nurodė, kad sutartis 2009-06-01 buvo nutraukta abipusiu šalių sutarimu, tačiau atsakovas neapmokėjo dalies sąskaitų už nuomą ir liko skolingas 259 841,46 Lt.

Vilniaus apygardos teismas 2009-12-24 dokumentinio proceso tvarka preliminariu sprendimu ieškinį patenkino - priteisė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškovo AB „TEO LT“ naudai 259 841,46 Lt skolą, 12,70 procentų metines palūkanas už 259 841,46 Lt nuo 2009-12-18 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 3 098 Lt žyminį mokestį.

Atsakovas pareiškė prieštaravimus, kuriuose nurodė, kad su ieškiniu sutiko iš dalies. Nurodė, kad 2006-07-13 sudaryta sutartis yra paslaugų sutartis, nes duomenų perdavimo tinklas nėra materialus dalykas, kurį galima būtų nuomoti. Todėl sutarčiai taikomos normos, reglamentuojančios paslaugų teikimo teisinius santykius. CK 6.721 straipsnio 1 dalis suteikia atsakovui teisę vienašališkai nutraukti sutartį, įspėjus ieškovą prieš 15 dienų. Atsakovas šią sutartį 2009-04-10 raštu nutraukė nuo 2009-04-15. Todėl atsakovas neturi mokėti ieškovui už paslaugas, suteiktas laikotarpiu nuo 2009-04-15 iki 2009-06-01.

Ieškovas nurodė, kad sutartį sudarė laimėjęs atsakovo skelbtą konkursą duomenų perdavimo tinklui (nuomai) pirkti, todėl nesutinka, kad šalis siejo paslaugų teikimo sutartis.

Pirkimo dokumentų priedas buvo sutarties projektas, kuriame buvo numatyta, kad sutartis galios tris metus, vienašališkai sutartį bus galima nutraukti dėl esminio sutarties pažeidimo. Pagal šį projektą šalys sudarė sutartį ir ieškovas, sujungęs šviesolaidiniais kabeliais duomenų centrus, įrengęs aparatūrą, reikalingą duomenims perduoti ir perdavęs šią įrangą naudoti atsakovui, daugiau jokių pastovių paslaugų atsakovui neteikė, išskyrus sutartyje numatytą gedimų šalinimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010-07-07 galutiniu sprendimu preliminarų 2009-12-24 sprendimą paliko nepakeistą ir papildomai priteisė iš atsakovo 11 Lt pašto išlaidų.

Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovui laimėjus atsakovo skelbtą atvirą konkursą duomenų perdavimo tinklui (nuomai) pirkti, tarp šalių buvo sudaryta 2006-07-13 Duomenų perdavimo tinklo nuomos sutartis Nr. A64-47 (toliau – Sutartis). Pirkimo dokumentų 15 punkte numatyta, kad perkamos duomenų perdavimo tinklo nuomos paslaugos, nuomos objektas ir su juo susijusios paslaugos nurodytos techninėje specifikacijoje (16 p.). Pagal sutarties 2 punktą, nuomos mokestį sudaro sujungimo ir įrangos nuomos mokestis. Kaip paaiškino ieškovo atstovė, į nuomos mokestį įskaičiuotos ieškovo išlaidos duomenų perdavimo tinklui įrengti (sujungimo mokestis), kurios išdalintos per visą nuomos sutarties terminą.

Nei pirkimo dokumentuose, nei Sutartyje nėra nurodyta, kad, perdavęs įrengtą duomenų perdavimo tinklą naudoti atsakovui, ieškovas įsipareigoja atlikti nuolatinio pobūdžio veiksmus, būtinus duomenų perdavimui – priėmimui vykti.

Viešųjų pirkimų įstatymo 2 straipsnyje numatyta, kad viešasis paslaugų pirkimas - viešasis pirkimas, kurio dalykas yra šio įstatymo 2 priedėlio A paslaugų sąraše ir B paslaugų sąraše išvardytos paslaugos, taip pat pirkimas, kurio dalykas yra prekės ir šio įstatymo 2 priedėlyje išvardytos paslaugos, jeigu paslaugų kaina viršija prekių kainą, ar pirkimas, kurio dalykas yra šio įstatymo 2 priedėlyje išvardytos paslaugos ir 1 priedėlyje išvardyti darbai, jeigu šie darbai tik papildo perkamas paslaugas, o viešasis prekių pirkimas - viešasis pirkimas, kurio dalykas yra prekių pirkimas, nuoma, lizingas (finansinė nuoma), pirkimas išsimokėtinai, numatant jas įsigyti ar to nenumatant, taip pat perkamų prekių pristatymo, montavimo, diegimo ir kitos jų parengimo naudoti paslaugos.

Viešųjų pirkimų įstatymo 2 priedėlio A paslaugų sąraše yra nurodytos telekomunikacijų paslaugos (752 grupė pagal Laikinąjį svarbiausią produktų klasifikatorių), tarp jų – duomenų tinklo perdavimo paslaugos (7523 klasė pagal Laikinąjį svarbiausią produktų klasifikatorių).

Laikinojo svarbiausio produktų klasifikatoriaus įvado II dalies D skyriuje nurodyta, kad nėra vienintelio kriterijaus, suteikiančio pagrįstą, praktišką ir neabejotiną pagrindą, padedantį visais atvejais atskirti produktus nuo paslaugų.

Nagrinėjamu atveju, darytina išvada, kad atviro konkurso metu buvo perkama prekė – duomenų perdavimo tinklo nuoma kartu su šio tinklo įrengimo paslauga. Dėl šios priežasties atmestinas atsakovo argumentas, kad tarp šalių buvo sudaryta paslaugų sutartis ir kad atsakovas turi teisę vienašališkai nutraukti šią sutartį CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.

Atmestinas ir atsakovo argumentas, kad procesinių palūkanų dydžiui netaikytinos Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas. Šis įstatymas taikomas sandoriams ne pagal šių sandorių pobūdį (kylantys iš administracinių ar iš civilinių teisinių santykių), o pagal sandorių objektą (Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 1 str. 1 d., 2 str. 1 d., 7 d.).

Atsakovo prašymą išdėstyti teismo sprendimo vykdymą apygardos teismas atmetė atsižvelgęs į tai, kad atsakovo skola susidarė 2009 m. sausio – 2009 m. liepos mėnesio laikotarpiu, taigi atsakovas faktiškai daugiau kaip metus naudojasi skolos mokėjimo atidėjimu. Skolos suma – 259 841,46 Lt nėra ypatingai didelė, o atsakovas nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti apie atsakovo turtinę padėtį ir sprendimo įvykdymo neigiamą įtaką atsakovui.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują – ieškinį atmesti. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:

1. Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai sprendė, jog tarp AB „TEO LT” ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2006-07-13 sutarties pagrindu susiklostė nuomos, o ne paslaugų teikimo teisiniai santykiai, todėl atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija neturėjo teisės vienašališkai nutraukti sudarytos sutarties LR CK 6.721 straipsnio 1 dalies tvarka.

Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (CK 6.193 str. 1 d.). Vilniaus miesto savivaldybės administracija, 2006-07-13 sudarydama sutartį su AB „TEO LT”, siekė sujungti Vilniaus miesto poliklinikų bei BĮ „Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita” duomenų centrus. Tam buvo būtina sukurti duomenų perdavimo tinklą, o tai atlikti ir įsipareigojo ieškovas. Todėl sutarties objektas nėra techninė įranga savaime, ji yra tik pagalbinė priemonė duomenų perdavimo tinklui tinkamai funkcionuoti. Nors 2006-07-13 sutartis Nr. A64-47 ir vadinama nuomos sutartimi, iš tikrųjų savo prigimtimi ji yra paslaugų teikimo sutartis.

Pagal 2006-07-13 sudarytą sutartį atsakovas už suteiktas paslaugas mokėjo mokestį, kurį sudarė sujungimo ir įrangos nuomos mėnesinis mokestis. Teismas nustatė, jog minėtas sujungimo mokestis buvo išdalintas per visą nuomos sutarties terminą. Laikydamas, jog nuomos mokestį sudarė sujungimo ir įrangos nuomos mokestis, teismas negalėjo kvalifikuoti teisinių santykių išimtinai kaip nuomos teisinių santykių.

Teismas nevertino tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kaip paslaugų teikimo santykių, motyvuodamas tuo, jog duomenų tinklo perdavimo sujungimo mokestis buvo vienas, tačiau išdalintas per visą nuomos sutarties terminą. Toks vertinimas nepagrįstas, kadangi bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyti duomenų tinklo perdavimo sujungimo kaštų dydžiai (mėnesiniai ar vienkartiniai), taigi negalima spręsti ir apie jų išdalinimą. Kadangi ieškovas kiekvieną mėnesį skaičiavo duomenų tinklo sujungimo mokestį, darytina išvada, jog buvo teikiamos duomenų tinklo perdavimo paslaugos.

Kad tarp šalių buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis rodo ir sutartie sąlyga, pagal kurią ieškovas teikė atsakovui nuolatines techninės pagalbos paslaugas (ieškovas sutartimi įsipareigojo paskirti kontaktinį asmenį, kurį būtų galima informuoti apie duomenų tinklo sistemos gedimus).

2. Apygardos teismas, laikydamas, jog tarp šalių susiklostė nuomos teisiniai santykiai, neturėjo teisinio pagrindo taikyti Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatų bei priteisti iš atsakovo didesnes, nei LR CK 6.210 straipsnyje numatytos, palūkanas. Teismas, kvalifikavęs teisinius santykius kaip nuomos teisinius santykius, negalėjo taikyti minėto įstatymo, kadangi pagal jo 2 straipsnio 1 dalį „Komerciniai sandoriai - sandoriai tarp ūkio subjektų ir valstybės institucijų, pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai”. Taigi įstatymas nėra taikomas nuomos sandoriams.

Be to, Vilniaus miesto savivaldybė, sudarydama su ieškovu duomenų perdavimo tinklo nuomos sutartį, vykdė Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 17 punkte numatytą savivaldybių funkciją - pirminė asmens ir visuomenės sveikatos priežiūra (įstaigų steigimas, reorganizavimas, likvidavimas, išlaikymas), taigi sutartis buvo sudaryta ne komerciniais tikslais ir tarp sutarties šalių nesusiklostė civiliniai - komerciniai teisiniai santykiai. Atsakovas teisiniuose santykiuose su ieškovu dalyvavo kaip viešo administravimo subjektas.

3. Net ir nepagrįstai priteisdamas Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo numatytas palūkanas, teismas jas neteisingai apskaičiavo. Kadangi ieškovas nurodė, jog pareiga Vilniaus miesto savivaldybės administracijai mokėti palūkanas atsirado 2008 m. gruodžio mėnesį, turėjo būti taikoma 2008-06-30 VILIBOR palūkanų norma, kuri siekė 4,84 proc. (šaltinis - oficiali Lietuvos banko interneto svetainė www.lb.lt). Priimdamas skundžiamą sprendimą, apygardos teismas nepagrįstai rėmėsi 2009-06-30 VILIBOR palūkanų normos dydžiu (5,70 proc.).

Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:

1. Pirkimo, kurio pagrindu buvo sudaryta Sutartis, objektas - duomenų perdavimo tinklo nuoma. Prie konkurso sąlygų kaip priedas buvo pridėtas sutarties projektas, kuris atitinkamai buvo parengtas kaip sutartis nuomos santykiams, o ne paslaugų teikimo santykiams. Sutarties projekte aiškiai apibrėžtas Sutarties objektas, nuomininko ir nuomotojo įsipareigojimai, sutarties terminas, jos nutraukimo ir kitos sąlygos.

2. Pirkimo sąlygose ir Sutarties projekte buvo nurodyta, kad tinklu bus naudojamasi bei sutartis galios 3 (tris) metus, o sutarties nutraukimas galimas tik 5.5. ir 8.3. punktuose numatyta tvarka - „Nuomininkas turi teisę įspėjęs Nuomotoją prieš 15 (penkiolika) dienų, vienašališkai nutraukti šią Sutartį dėl esminio jos pažeidimo. Esminiu šios Sutarties pažeidimu bus laikoma bet kurio įsipareigojimo pagal Sutartį neįvykdymas arba netinkamas įvykdymas.”

3. Sutartis sudaryta pagal atsakovo parengtas viešojo atviro konkurso duomenų perdavimo tinklo (nuomos) pirkimui sąlygas bei pasiūlytą sutarties projektą. AB „TEO LT“ sutiko dalyvauti konkurse nurodytomis sąlygomis, pateikė pasiūlymą, sutiko įrengti tinklą (t.y. atlikti investicijas tinklo sujungimui), nuomoti jį viešai nurodytą laikotarpį, t.y. 3 (tris) metus, už nustatytą nuomos mokestį. Būtent šiam konkursui 5 etapais buvo daromos investicijos (įrengtas tinklas), nupirkta reikiama specifinė įranga, kuri perduota atsakovui.

4. Ieškovas nesutiko su atsakovo pasiūlymu nutraukti Sutartį nuo 2009-04-15 ir siūlė Sutartį nutraukti nuo 2009-06-01. Kadangi tik 2009-07-13 šalių atstovai pasirašė paslaugos suteikimo aktus Nr. A64-47, Nr.2, Nr.3, Nr.4, Nr.5, Nr.6, Nr.7, Nr.8, Nr.9, Nr.10, kuriuose nurodė, kad optinių skaidulų nuoma išjungta ir Sutartis nutraukta nuo 2009-06-01, o 2009-10-06 įrangos perdavimo-priėmimo aktu atsakovas grąžino jam Sutarties galiojimo laikotarpiu naudojimuisi suteiktą įrangą, laikytina, kad Sutartis pasibaigė 2009-06-01 ir atsakovas privalo sumokėti nuomos mokestį už laikotarpį nuo 2008-12-01 iki 2009-05-31.

5. Apygardos teismas tinkamai taikė Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatas. Tarp šalių sudaryta Duomenų perdavimo tinklo nuomos sutartis Nr.A64-47 atitinka minėtame Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatyme numatytus komercinio sandorio požymius, o atsakovo argumentai, jog Sutartis buvo sudaryta vykdant LR Vietos savivaldos įstatyme numatytą savivaldybės funkciją - pirminė asmens ir visuomenės sveikatos priežiūra - šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingi, kadangi valstybė, savivaldybė ir jų institucijos yra civilinių teisinių santykių dalyvės lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai (CK 2.36 str.).

Kad taikytinas Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas patvirtina ir Lietuvos apeliacinio teismo praktika 2009-11-16 nutartyje civilinėje byloje Nr.2A-732/2009.

6. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad skaičiuojant palūkanų dydį turėjo būti taikoma 2008-06-30 VILIBOR palūkanų norma, kuri siekė 4,84 proc. Palūkanų normos nustatymo momentas pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 3 straipsnio 4 dalį susietas su metų pusmečiais ir diena, esančia paskutine iki atitinkamo pusmečio pradžios, o taip nustatyta palūkanų norma galioja visą pusmetį. Ieškovas į teismą kreipėsi su ieškiniu 2009-12-08 (antrąjį 2009 m. pusmetį), civilinė byla iškelta antrąjį 2009 m. pusmetį, todėl atsakovo prievolė mokėti procesines palūkanas atsirado antrąjį 2009 m. pusmetį (2009 m. gruodžio mėn.), o ne 2008 m. gruodžio mėn. kaip nurodo atsakovas. Antrąjį 2009 m. pusmetį galiojusi palūkanų norma nustatoma pagal 2009-06-30 VILIBOR palūkanų normą, kuri sudarė 5,7 procentų. Bendra metinių palūkanų norma, galiojanti antrąjį 2009 m. pusmetį, buvo 12,7 procentų (5,7 proc. + 7 proc.).

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovas AB ,,TEO LT“ reikalavo priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 259 841,46 Lt nesumokėto nuomos mokesčio bei 12,70 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidas.

Pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą patenkinti ieškovo reikalavimus, atsakovas sumokėjo 259 841,46 Lt - liko nesumokėtos palūkanos ir žyminis mokestis, todėl apelianto atstovė apeliacinį skundą palaikė tik palūkanų ir žyminio mokesčio dalyje (2011-10-10 posėdžio protokolas). Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija pasisako tik dėl apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų palūkanų ir žyminio mokesčio klausimais.

Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad komerciniai sandoriai – tai sandoriai tarp ūkio subjektų arba tarp ūkio subjektų ir valstybės institucijų, pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai. Nagrinėjamu atveju atsakovas – savivaldybė, veikdama kaip ūkio subjektas, viešojo pirkimo konkurso metu pirko iš ieškovo AB ,,TEO LT“ savo poreikiams patenkinti duomenų perdavimo tinklo nuomos, jo įrengimo ir naudojimo paslaugas – toks sandoris yra komercinis. Tarp Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje išvardytų atvejų, kai šis įstatymas netaikomas, nenurodyti sandoriai, sudaromi tarp savivaldybės ir ūkio subjektų, kuriais savivaldybės tenkino savo ūkinius poreikius.

Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas yra specialus įstatymas, turintis pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį, nustatant palūkanas už pavėluotus mokėjimus, atliekamus pagal komercinius sandorius, todėl keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl apeliacinio skundo argumentų, kad minėtas įstatymas neturėtų būti taikomas, nėra pagrindo.

Apeliantas teigia, kad teismas palūkanas pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą paskaičiavo neteisingai, nes turėjo būti taikoma 2008-06-30 VILIBOR palūkanų norma, kuri buvo 4,84 procentai, o ne 2009-06-30 palūkanų norma, kuri buvo 5,70 procentų.

Teisėjų kolegija asu tokiu apelianto argumentu nesutinka. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 4 dalį palūkanų, kurias skolininkas privalo sumokėti už pavėlavimą, dydis apskaičiuojamas taikant šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodytą palūkanų normą, galiojusią tų metų pusmetį, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti palūkanas. Ieškovas palūkanas reikalavo priteisti nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2009-12-18) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas palūkanų mokėti už ankstesnį nuo 2008-06-30 laikotarpį nereikalavo.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė mokamų palūkanų normą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Tenkinant apelianto reikalavimą paskaičiuoti palūkanas pagal VILIBOR normą, buvusią 2008-06-30, būtų peržengtos ieškinio reikalavimo ribos ir galimai pabloginta atsakovo padėtis, nes palūkanos būtų skaičiuojamos už didesnį kaip metai laikotarpį, negu dabar yra priteista.

Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti ar keisti pagrindų nenustatyta, paliekama nepakeista ir pirmosios instancijos sprendimo dalis, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 7 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.