- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-04-21
- Bylos Nr.
- 2K-147/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aldona Rakauskienė (pirm.), Tomas Šeškauskas, Rimantas Baumilas (pran.)
- Nukentėjusysis
- T. P.
- Civilinis ieškovas
- V. P., T. P., I. P.
- Nuteistasis
- V. M.
- Advokatai
- Rolandas Vaitiekūnas, Vidmantas Martišius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. ir jo gynėjo, nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo T. P. ir civilinių ieškovų I. P. bei V. P. kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 27 d. nuosprendžio.
Anykščių rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu V. M. dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 281 straipsnio 3 dalį išteisintas neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnis 5 dalies 2 punktas).
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 27 d. nuosprendžiu Anykščių rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 16 d. nuosprendis panaikintas, V. M. pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 3 dalį ir nubaustas 36 MGL (4500 Lt) dydžio bauda. Iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro turtinei žalai atlyginti T. P. priteista 783,20 Lt, o kitoje ieškinio dėl turtinės žalos dalyje T. P. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, ieškinio dydžio klausimą perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka; iš to paties biuro neturtinei žalai atlyginti priteista: T. P. 13 333,30 Lt, I. P. ir V. P. po 1000 Lt kiekvienam. Be to, iš V. M. priteista 3100 Lt T. P. advokato paslaugoms apmokėti bei 1630 Lt proceso išlaidų, o I. P. 1000 Lt advokato paslaugoms apmokėti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiuosius ir civilinius ieškovus bei nukentėjusiojo T. P. atstovą, prašiusius nuteistojo kasacinį skundą atmesti, o jų kasacinius skundus patenkinti, prokurorę, prašiusią visus kasacinius skundus atmesti, nuteistąjį ir jo gynėją, prašiusius nuteistojo kasacinį skundą patenkinti, o nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų – atmesti,
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. M. nuteistas už tai, kad 2003 m. lapkričio 20 d., apie 18.30 val., vairuodamas valstybinei įmonei „Anykščių miškų urėdija“ priklausantį automobilį „Mitsubishi L200“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) Anykščiuose, J. Biliūno ir J. Jablonskio gatvių sankryžoje, sukdamas į kairę, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, nepraleisdamas priešinga kryptimi tiesiai važiuojančio, viršijančio leistiną 50 km/h greitį ir neturinčio teisės vairuoti transporto priemonės, taip pažeidžiančio Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, 59 punkto, 172 punkto ir 174 punkto (2003 m. rugsėjo 1 d. redakcijos) reikalavimus, T. P. vairuojamo automobilio „Audi 80“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, 53 ir 199 punktų reikalavimus su juo susidūrė, sukeldamas eismo įvykį, kurio metu sunkiai sutrikdyta T. P. sveikata.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis V. M. ir jo gynėjas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2008 m. spalio 27 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti Anykščių rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 16 d. išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs teisėtą ir teisingą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, pateikė nepakankamai motyvuotas ir nepagrįstas bylos medžiaga išvadas. Kasatoriai teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis pagal Europos Žmogaus Teisių Teismą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimą „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ turi būti grindžiamas ne prielaidomis, o įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką, o kaltė turi būti įrodyta nesant jokių abejonių. Apeliacinės instancijos teismas, kasatorių įsitikinimu, susipainiojo autotechninių ekspertizių aktuose pateiktų specialistų formaliuose teiginiuose, todėl nemotyvuotai atmetė kasatoriaus V. M. nuoseklius ir niekada nesikeitusius parodymus, vertino šiuos aktus vien tik kaip priežastiniu ryšiu susijusius su kilusiais padariniais – T. P. sveikata. Taip pat kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad byloje pakanka faktinių duomenų nuteistojo kaltei pagal BK 281 straipsnio 3 dalį pagrįsti. Jų nuomone, šis teismas pažeidė BPK 326 straipsnio 4 dalį ir 328 straipsnio 3 punktą, nes aiškiai nenurodė apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo pagrindo, neatkreipė dėmesio į tai, kad kasatorius V. M. prieš įvykį važiavo lėtai, prie pat ašinės linijos, rodė kairįjį posūkį, neišvažiavo į priešingą kelio kryptį ir visiškai nepažeidė Kelių eismo saugumo taisyklių, o nukentėjusysis automobiliu „lėkė“ apie 100 km/h greičiu. Be to, skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 331 straipsnį bei 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nuosekliai neišdėstė įrodymų, nepateikė jų analizės, rėmėsi tik jų dalimi, neatskleidė nusikaltimo esmės, todėl netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes tarp V. M. veikos ir kilusių padarinių nėra priežastinio ryšio. Skunde pabrėžiama, kad priežastinio ryšio buvimas techniniu požiūriu dar nereiškia priežastinio ryšio buvimo teisiniu požiūriu, o šioje byloje teismas neįvertino, ar toks teismo nustatytas priežastinis ryšys atitinka teisiniam priežastiniam ryšiui keliamus reikalavimus. Kasatoriai mano, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir įrodymų vertinimo taisykles, nes padarydamas išvadą, kad jis suko į kairę ir išvažiavo į priešingos krypties važiuojamosios dalies ruožą, visiškai nesivadovavo byloje surinktais įrodymais, kur kaip tik tokiai išvadai prieštarauja įvykio vietos apžiūros protokolai ir schemos, liudytojo D. Š. parodymai. Kasatorių nuomone, apkaltinamajame nuosprendyje neišnagrinėtas priežastinis ryšys tarp byloje nustatytų nukentėjusiojo T. P. padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų ir kilusių padarinių jo sveikatai, todėl nuosprendyje nepadaryta teisinių išvadų, apsiribota tik ekspertizės aktų išvadų atkartojimu bei kritiškai vertinamo liudytojo S. Č. parodymais. Taigi kasatoriai tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas šališkai išnagrinėjo bylą ir šališkai įvertino įrodymus, o tai, jų nuomone, prieštarauja BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimams. Kasaciniame skunde dar pažymima, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme neatsižvelgta į nuteistojo ir jo gynėjo pateiktus prašymus bei skundus, atsakymai į juos yra neišsamūs ir kritikuotini.
Nukentėjusieji T. P., I. P. ir V. P. kasaciniais skundais prašo Panevėžio apygardos teismo nuosprendį pakeisti dėl neproporcingai per mažų sumų priteisimo jų naudai ir priteisti T. P. 500 000 Lt, I. P. ir V. P. kiekvienam po 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti iš civilinių bendraatsakovių VĮ „Anykščių miškų urėdijos“ ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro.
T. P. mano, kad teismas ne iki galo įvertino jo patirtos neturtinės žalos dydį, todėl priteisė žymiai mažesnę neturtinę žalą, nes neatsižvelgė į tai, kad sveikatos sutrikdymas atsilieps jo ateičiai, nes kai kurių padarinių neįmanoma atkurti; kad eismo įvykio metu patirti sužalojimai turės reikšmės jo visuomeninei, šeiminei, profesinei veiklai, o šių padarinių šalinimas susijęs su įvairių ne tik fizinės, bet ir psichinės sveikatos grąžinimo metodų taikymu. Jis gydėsi įvairiose ligoninėse bei reabilitacijos įstaigose ir dar daug kartų jam reikės ten gydytis, nes reikalingos įvairios operacijos ir procedūros, todėl mano, kad teismas, nepriteisęs visos jo prašomos pinigų sumos, pažeidė neturtinės žalos atlyginimo principus, t. y. padarė esminius neturtinės žalos dydžio nustatymą bei civilinio ieškinio išsprendimą reguliuojančius Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimus, nukrypo nuo teismų praktikos ir netinkamai vadovavosi materialinės teisės normomis.
Žemesnės instancijos teismas
Kasaciniame skunde nukentėjusieji I. P. ir V. P. teigia, kad nors apeliacinės instancijos teismas teisingai nuosprendyje nurodė, jog jiems buvo padaryta žala dėl to, kad jie jautė didelę baimę bei patyrė daug išgyvenimų dėl sūnaus nepataisomo sveikatos sužalojimo, kad dėl ilgalaikės sūnaus slaugos patiems pablogėjo sveikata, pasireiškusi nerimu, nemiga, tačiau priteisė neproporcingai mažą neturtinę žalą. Kasatoriai nurodo, kad, jų nuomone, teismas ne visai atsižvelgė į visus jų patirtus ir būsimus išgyvenimus, taip pat ne iki galo vadovavosi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis dėl atlygintinos neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijų visumos. Jie mano, kad teismas turėjo atsižvelgti ir į tai, kad tėvams itin sunku žinoti ir matyti nepataisomai sužalotą jų vaiką, tai neigiamai veikia jų psichinę bei dvasinę gerovę ir šiuo metu, ir ateityje, todėl teigia, kad teismas padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo, reglamentuojančio neturtinės žalos ir civilinio ieškinio priteisimą, pažeidimus ir prašo padidinti neturtinės žalos dydį.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. M. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo T. P. ir civilinių ieškovų I. P. bei V. P. kasaciniai skundai nenagrinėtini.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 329 straipsnio 2 punkto ir 331 straipsnio 2 dalies taikymo
BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Tai reiškia, kad ir tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas bei apeliacinės instancijos teisme priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis, jo aprašomoji dalis turi būti surašoma taikant pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio surašymo taisykles. Be kitų reikalavimų, nuosprendyje turi būti motyvai, kodėl teismas kitaip vertina ar atmeta bylos įrodymus, kuriais buvo grindžiamas išteisinamasis nuosprendis (BPK 305 straipsnio 1 dalis, 331 straipsnio 2 dalis). Nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 329 straipsnio 2 punktas), atitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytus reikalavimus.
Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje ne tik gali (BPK 324 straipsnio 6 dalis), bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų ir pan.). Teismų praktikoje laikoma, kad apeliacinės instancijos teismas turi ištirti pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys Nr. 2K-626/2006, 2K-629/2006, 2K-105/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimas Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, tenkindamas prokurorės ir kitų proceso dalyvių prašymus, nutarė atlikti įrodymų tyrimą (T. 3, b. l. 129), dėl to padarydamas išvadą, kad nepakanka pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų ir kad yra prieštaravimų liudytojų S. Č. bei R. S. parodymuose. Tačiau į apeliacinės instancijos teismo posėdį liudytoja R. S. neatvyko, neatvykimo priežastis nustatyta tik iš grąžinto teismo šaukimo, kuriame pažymėta, kad ji gyvena ir dirba Airijoje; jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo perskaityti. Apklausdamas liudytoją S. Č., teismas apsiribojo užduodamas jam tris neesminius klausimus, į kuriuos šis atsakė: kad nepamena, kokiu greičiu važiavo, kad automobilis „Audi“ visą laiką buvo jo akiratyje ir kad nieko papildyti jis nenori. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad liudytojas S. Č., kiek kartų buvo apklausiamas ikiteisminiame tyrime, tiek kartų davė vis kitokius parodymus: apklausiamas 2003 m. lapkričio 25 d. (T. 1, b. l. 61) parodė, kad T. P. šiek tiek pažįsta, kad važiavo apie 60 km/h greičiu, kad automobilis „Audi“ važiavo prisispaudęs prie dešiniojo kelio krašto, tačiau po T. P. apklausos (2003 m. gruodžio 5 d.), kurios metu šis parodė, kad su S. Č. buvo susitikęs ir kalbėjosi degalinėje, S. Č., apklausiamas kaip liudytojas, 2004 m. sausio 15 d. (T. 1, b. l. 63) jau pripažino, kad kalbėjosi su T. P. degalinėje, kad, jam važiuojant 50–60 km/h greičiu, T. P. jį aplenkė ir važiavo savo juostos viduriu, „Džipas“ tikrai išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, o po įvykio nukentėjusysis keikėsi, kad užkišo jam mašiną. Apklausos metu 2006 m. gruodžio 14 d. (T. 1, b. l. 64) S. Č. parodė: „pastebėjau atvažiuojantį nuo centro automobilį, bet nemačiau, koks tai automobilis, nepastebėjau“. Pirmosios instancijos teismo posėdyje (T. 2, b. l. 120) S. Č. kelis kartus patvirtino, kad niekas jo neaplenkė nuo pat degalinės, degalinėje jis su nieko nekalbėjo ir nieko nebuvo sutikęs. Visi šie jo parodymų prieštaravimai apeliacinės instancijos teisme nebuvo pašalinti, nors kaip tik dėl to ir buvo nutarta atlikti įrodymų tyrimą. Apeliacinės instancijos teismas, kritikuodamas šio liudytojo parodymų vertinimą pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, savo išvadas grindė tik tais jo parodymais, kuriuose S. Č. parodė, kad važiavo paskui T. P. vairuojamą automobilį ir pastebėjo, kad priešais atvažiuojantis V. M. vairuojamas automobilis, sukdamas į kairę kairiuoju kampu išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą. Tačiau tokių parodymų (apie išvažiavimą kairiuoju kampu į priešpriešinio eismo juostą) S. Č. nėra davęs; vadinasi, tokią išvadą, priešingą pirmosios instancijos teismo išvadai, apeliacinės instancijos teismas padarė ne įstatymų nustatyta tvarka gautais duomenimis, nes jie nebuvo nagrinėti teismo posėdyje.
Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijusi su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Teismų praktikoje nustatyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgos 3.7, 3.8.1 punktai), kad įrodymais pripažįstami tik duomenys, ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka, o vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.
Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliacinės instancijos teismas, nors ir atliko dalinį įrodymų tyrimą, prieštaravimų tarp liudytojų parodymų nepašalino, nepasisakė dėl visų reikšmingų bylai aplinkybių ir tinkamai nevertino visų byloje surinktų įrodymų.
Liudytojo S. Č. parodymuose tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminių nagrinėjimų metu yra daug prieštaravimų, tai pripažinęs ir nutaręs įrodymų tyrimo metu papildomai jį apklausti, apeliacinės instancijos teismas prieštaravimų nepašalino, jo parodymų patikimumo, nors šie kelia abejonių, nepatikrino.
Be to, apeliacinės instancijos teismas, nutaręs apklausti liudytoją R. S., nesiėmė reikiamų priemonių, kad ši atvyktų į teismo posėdį, jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, tyrė – perskaitė posėdyje, tačiau nuosprendyje jų neanalizavo ir apie juos neužsiminė, nors jos parodymai iš dalies prieštaravo ne tik nukentėjusiojo T. P., bet ir liudytojo S. Č. parodymams.
Didesnę nuosprendžio dalį skyręs byloje atliktų specialistų išvadų ir ekspertizių analizei, apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino didžiulio automobilio „Audi“, vairuojamo T. P., greičio (nors tai buvo aptarta ir ekspertizės aktuose) bei transporto priemonių greičio skirtumo įtakos V. M. gebėjimui stebėti ir įvertinti aplinką bei sąlygas. Automobilis „Audi“ gyvenvietėje važiavo dideliu greičiu, kuris beveik dvigubai viršijo šiame kelio ruože leistiną greitį. V. M., kaip vietinis gyventojas, žinojo (byloje tai nepaneigta), kad šiame kelio ruože leistinas greitis yra 50 km/h, todėl jam dar sunkiau buvo apskaičiuoti didžiulį nukentėjusiojo T. P. vairuojamo automobilio greitį. To apeliacinės instancijos teismas visai nesvarstė, todėl šio teismo išvada, kad V. M., sukdamas į kairę, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, nepraleido priešinga kryptimi tiesiai važiuojančios transporto priemonės ir taip besąlygiškai pažeidė Kelių eismo taisyklių 53 ir 199 punktų reikalavimus, nėra pagrįsta išsamiu visų įrodymų ir nustatytų aplinkybių analize.
Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nuosprendyje padarytos išvados nėra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, paminėti BPK pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas), todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų nuteistojo kasacinio skundo argumentų bei nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo T. P., civilinių ieškovų I. P. bei V. P. kasacinių skundų, nes tai prieštarautų BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą. Taigi, kol klausimas dėl V. M. kaltės neišspręstas, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimai negali būti sprendžiami.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n utaria:
Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 27 d. nuosprendį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.