Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Pranešėja Klavdija Kruminienė Baudž. bylos Nr. 1A-349-64/2009

Teisėjas Kęstutis Stulginskas Proceso Nr. 1-73-1-00006-2005-5

Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.3.3.; 1.1.5.1.; 1.1.5.2.; 1.1.7.1.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.6.2.; 1.1.8.6.3.; 1.1.8.9.; 1.1.9.1.; 1.1.9.3.; 1.1.10.1.; 1.2.4.1.; 1.2.4.4.; 2.1.7.4.; 2.3.6.4.5.1.; 2.4.6.3.1.; 2.4.6.3.3.

2009 m. lapkričio 17 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tenkintas Mažeikių rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro ieškinys ginat Valstybinės ligonių kasos interesus ir priteista iš nuteistojo A. J. ir R. S. solidariai 2564,21 Lt valstybinės ligonių kasos naudai už J. S. gydymą.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas R. S., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. J. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2005 m. sausio 2 d., apie 03.00 val., (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, ties AB „(duomenys neskelbtini)“ pastatu, kilusio asmeninio konflikto metu, vydamasis nukentėjusįjį J. S., pakišo jam koją, J. S. krisdamas kakta trenkėsi į žemę, taip jam buvo padarytas atviras kaukolės skliauto kaulų lūžis, gulinčiam ant žemės J. S. sudavė ne mažiau dviejų kartų į veidą, taip padarydamas dešinio žando viršutinio žandikaulio lūžį bei vieną kartą iššovė į J. S., padarydamas šautinę dešinio dilbio žaizdą, tokiais veiksmais nukentėjusiajam J. S. sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. J. prašo pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009-08-12 nuosprendį ir jam, taikant Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatas, paskirti švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, nes jam atliekant laisvės atėmimo bausmę, jo šeima liktų be maitintojo. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę pilnai pripažino, davė parodymus, jų teismo metu nekeitė, gailėjosi padaręs nusikaltimą, tačiau teismas tai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teigia nusikaltimą padaręs susijaudinęs ir siekdamas apginti savo turtą bei sulaikyti kaltininką J. S., kuris bokalu daužė jo automobilio langus, kai tuo metu automobilyje be jo (apelianto) buvo pašalinių asmenų, kurie galėjo būti sužeisti. Taip pat nurodo, kad jis turi šeimą, mažametį vaiką, nuolatinį drabą ir pragyvenimo šaltinį, anksčiau nebuvo teistas, nukentėjusysis jam neturi jokių pretenzijų, atlygino dalį civilinio ieškinio Valstybinei ligonių kasai.

Teismo posėdyje nuteistasis A. J. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir dėl nuosprendyje išdėstytų išvadų neatitikimo bylos aplinkybių (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 1 p., 3 p.).

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str., išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus vertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. reikalavimų ir pagrįstai A. J. pripažino kaltu dėl nukentėjusiajam J. S. padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo, tačiau nepagrįstai nuteistojo veiką kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. Nors nuteistasis apeliaciniu skundu prašo jo atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatas, tačiau iš jo apeliacinio skundo argumentų teismas daro išvadą, kad nuteistasis teigia padaręs dėl neatsargumo, kadangi buvo susijaudinęs ir siekė apginti savo žmoną, draugus ir sulaikyti jo turtą gadinusį asmenį. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, peržiūrėjusi baudžiamojoje byloje esančius surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus duomenys, nustatė, kad A. J. sunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam padarė dėl neatsargumo.

Specialisto išvada nustatyta, kad nukentėjusiojo J. S. patirti sužalojimai sunkesniems apimant lengvesnius atitinka sunkų sveikatos sužalojimą: dėl atviro kaukolės skliauto kaulų lūžio – sunkus sveikatos sutrikdymas, dėl poveikio į burnos – apatinio žandikaulio sritį lūžus apatinio žandikaulio alveolėms – nesunkus sveikatos sutrikdymas; dėl smūgio į dešinio žando sritį lūžus viršutiniam žandikauliui – nesunkus sveikatos sutrikdymas; dėl šautinės dešinio dilbio žaizdos, pagal sveikatos sutrikdymo trukmę – nesunkus sveikatos sutrikdymas; atskirai imant poodines kraujosruvas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (b.l. 22-23, t. 1). Sugretinus specialisto išvadą su byloje nustatytais nukentėjusiojo atžvilgiu atliktais veiksmais, padariusiais jam sužalojimus, matyti, kad sunkų sveikatos sutrikdymą padarė atviras kaukolės skliauto kaulų lūžis, kuris pagal bylos duomenis gavosi, nukentėjusiajam nugriuvus ir kakta trenkiantis į žemę. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis A. J. teigė, kad, siekdamas sulaikyti J. S., jis smogė ranka pastarajam į pakaušį, po ko jis nugriuvo, nukentėjusysis taip pat tvirtino, kad pajuto smūgį į galvą, po ko nugriuvo ant žemės, tačiau teisiamajame posėdyje nei pats nukentėjusysis, nei pats nuteistasis A. J. negalėjo konkrečiai nurodyti, kaip nukentėjusysis nugriuvo, ar nuo nuteistojo suduoto smūgio, ar nuo pakištos kojos, ar tiesiog užkliuvus už ko nors. Specialisto išvadoje nėra duomenų apie tai, kad nukentėjusiajam buvo padarytas sužalojimas nugarinėje galvos ar kaklo pusėje, taigi, nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu nurodyta aplinkybė, jog jis sudavė smūgį nukentėjusiajam į sprandą, neįrodyta. Taigi, nuteistajam kaltinime paliktina įrodyta aplinkybe, kad A. J., vydamasis nukentėjusįjį J. S., pakišo jam koją dėl ko, J. S., krisdamas kakta trenkėsi į žemę.

Pagal teismų praktiką, veiką kvalifikuojant pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. būtina nustatyti kaltininko tyčią, t.y. šiame straipsnyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine ir netiesiogine tyčia – kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, kad jo veika gali sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą ir tokių padarinių nori (tiesioginė tyčia) arba nors ir nenori ir nesiekia tokių padarinių, tačiau sąmoningai leidžia tokiems padariniams kilti (netiesioginė tyčia). Iš byloje esančių duomenų matyti, jog nuteistasis nesiekė ir nenumatė, jog nukentėjusiajam padarys sunkų sveikatos sutrikdymą. Nuteistojo A. J. nukentėjusiajam kiti padaryti sužalojimai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą arba nežymų sveikatos sutrikdymo mąstą. Atsižvelgtina į tai, kad įvykio metu nukentėjusysis buvo girtas (šią aplinkybę pripažino ne tik pats nukentėjusysis, bet ir kiti teisme apklausti asmenys), o A. J. buvo blaivus, tad įvertinus šią aplinkybę, nuteistasis A. J. pagal buvusią įvykio situaciją privalėjo ir galėjo numatyti, jeigu būtų buvęs apdairesnis, atsargesnis, tačiau nenumatė, kad dėl jo veikos – kojos pakišimo, nukentėjusysis gali sunkiai susižaloti krisdamas ir kakta atsitrenkdamas į žemę, dėl ko atsiras atviras kaukolės skliauto kaulų lūžis. Taigi, pagal teismų praktiką, tokie nuteistojo A. J. atlikti veiksmai – kojos pakišimas ir nukentėjusiojo nukritimas, kakta atsitrenkiant į žemę, atitinka Lietuvos Respublikos BK 16 str. 3 d. nurodytą neatsargaus nusikaltimo sąvoką ir kolegija daro išvadą, kad nuteistasis padarė nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo.

Taigi, teismas laiko, jog įrodyta, kad A. J. 2005 m. sausio 2 d., apie 03.00 val., (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, ties AB „(duomenys neskelbtini)“ pastatu, kilusio asmeninio konflikto metu, vydamasis nukentėjusįjį J. S., pakišo jam koją, J. S. krisdamas kakta trenkėsi į žemę, taip jam buvo padarytas atviras kaukolės skliauto kaulų lūžis, gulinčiam ant žemės J. S. sudavė ne mažiau dviejų kartų į veidą, taip padarydamas dešinio žando viršutinio žandikaulio lūžį bei vieną kartą iššovė į J. S., padarydamas šautinę dešinio dilbio žaizdą, tokiais veiksmais nukentėjusiajam J. S. sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo.

Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, jog pirmosios instancijos teismas nurodė nustatytas aplinkybes, jog nuteistasis A. J., vydamasis J. S., pakišo pastarajam koją, dėl ko nukentėjusysis krisdamas kakta trenksi į žemę, tačiau analizuodamas byloje surinktus įrodymus, teismas nurodė, jog įrodyta, kad „vejantis nukentėjusįjį jam sudavė smūgį į galvos sritį“. Taip pat pirmosios instancijos teismas atmetė A. J. teiginį, kad jis bandė pakišti koją bėgančiam nukentėjusiajam, motyvuodamas tuo, kad „kai tuo metu ikiteisminio tyrimo metu yra nurodęs, kad ranka iš nugaros pusės jam trenkė į galvą, dėl ko nukentėjęs nukrito ant žemės“. Taigi, iš skundžiamo nuosprendžio neaišku, nuo ko (nuo kokio smūgio) nukentėjusysis nukrito ant žemės. Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. numato, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas išdėsto: įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, t.y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus; nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Šioje situacijoje matyti, kad teismas nustatė, jog įrodyta, kad A. J., vydamasis nukentėjusįjį, pakišo pastarajam koją, o motyvuodamas A. J. kaltę padarius nusikaltimą, teismas nurodo, kad įrodyta, kad nuteistasis sudavė smūgį nukentusiajam į galvą bei atmetė A. J. teiginį, jog galėjo nukentėjusiajam pakišti koją. Taigi, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas neabejotinai nustatęs neatsargaus nusikaltimo požymius nustatomojoje dalyje, motyvuojant nustatytą veiką nurodė prieštaringas išvadas dėl įrodytų nusikalstamos veikos aplinkybių. Kaip jau buvo minėta, duomenų, jog nuteistasis A. J. sudavė smūgį nukentėjusiajam į galvos sritį iš nugaros pusės, nėra, teisiamojo posėdžio metu nei apeliantas, nei nukentėjusysis negalėjo nurodyti kaip nukentėjusysis nugriuvo ir teismas esama abejonę turėjo traktuoti nuteistojo naudai, todėl kolegija laiko, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje padarė išvadas, kurios neatitinka bylos aplinkybių, todėl šioje dalyje nuosprendis keistinas.

Dėl bausmės

Nustačius, jog nuteistasis A. J. sunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam padarė dėl neatsargumo, t.t., padarius nusikalstamą vieką, numatytą kitame BK straipsnyje, teismas iš naujo sprendžia klausimą dėl A. J. skirtinos bausmės rūšies bei dydžio, kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bausmės skyrimui.

Iš bylos duomenų matyti, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu A. J. duotų parodymų matyti, kad jis dalį esminių įvykio aplinkybių pripažįsta, tačiau aplinkybės, susijusios su nukentėjusiojo sužalojimu, skyrėsi net gi teisminio bylos nagrinėjimo metu – atsakydamas į pirmininkaujančiojo klausimą, ar suprato pareikštą kaltinimą ir ar prisipažįsta kaltu, A. J. nurodė, kad kaltinimą suprato, prisipažįsta kaltu iš dalies, tačiau duodamas parodymus A. J. nurodė, kad nukentėjusįjį atstūmė, nukentėjusiajam pradėjus bėgti, jį vijosi, bandė pakišti koją, bet mano, kad jam nepavyko, nukentėjusysis pats užkliuvo ir nugriuvo, porą kartų nukentėjusiajam koja įspyrė, kai nukentėjusysis nepasikėlė, sugrįžo į automobilį, o atsakydamas į užduodamus klausimus nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jo parodymai nėra tikslūs, bėgant nukentėjusiajam nesudavė smūgio į pakaušį, pirmą smūgį nukentėjusiajam sudavė, kai jis nukrito, spyrė koja. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu A. J. nurodė, kad su draugais sumušė nukentėjusįjį (b.l. 170, t. 1), o tos pačios dienos rašytame dar viename paaiškinime nurodė, kad šovė, kaire ranka sudavė smūgį nukentėjusiajam (b.l. 171, t. 1), vėliau, pareiškus įtarimus, apeliantas toliau tikslino įvykio aplinkybės šiek tiek kitaip (b.l. 178, 191, t. 1). Tuo tarpu nukentėjusysis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, kiek prisiminė, parodė, kad pargriuvo nuo smūgio, o teisme negalėjo tiksliai nurodyti kaip jis pargriuvo – ar nuo suduoto smūgio, ar užkliuvus už ko nors. Iš nuteistojo A. J. parodymų neaišku, dėl kokių kaltinime nurodytų atliktų veiksmų, jis prisipažįsta kaltu iš dalies. Taigi, teismas, įvertinęs visas byloje nustatytas aplinkybes, laiko, kad nuteistasis kaltę pripažino tik iš dalies, siekdamas sušvelninti savo padėtį, atsakomybę už nukentėjusiajam padarytus sužalojimus, todėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, jog nuo pat ikiteisminio tyrimo jis prisipažino kaltu, yra nepagrįstas. Pripažįstant atsakomybę lengvinančia aplinkybe, turi būti nustatyta ne tik prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą nusikalstamą veiką, bet ir nuoširdus gailėjimasis. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis gailėjosi sužalojęs nukentėjusįjį, jo atsiprašė, atlygino dalį priteisto civilinio ieškinio Ligonių kasai, tačiau įvertinus aplinkybių visumą teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi.

Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, jog prisipažinęs kaltu nuo pat ikiteisminio tyrimo, tačiau tokius veiksmus, kuriais sužalojo nukentėjusįjį, jis padarė gindamas savo turtą, žmoną ir kitus asmenis nuo galimo kėsinimosi, t.y. veikė būtinosios ginties sąlygomis, taipogi buvo labai susijaudinęs ir siekė sulaikyti nusikaltėlį, niokojusį jo turtą.

Lietuvos Respublikos BK 28 str. numato aplinkybę, šalinančią baudžiamąją atsakomybę. Šis straipsnis numato, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Byloje nustatyta, kad būtent nukentėjusysis, būdamas neblaivus elgėsi agresyviai, ižuliai ir pavojingai sėdinčiu automobilyje žmonių atžvilgiu, alaus bokalu daužė nuteistajam priklausantį automobilį, išdaužė nuteistojo A. J. automobilio langų stiklus, dėl ko yra pagrindas manyti, jog pirminiai apelianto veiksmai vertintini kaip būtinoji gintis, ginantis nuo nukentėjusiojo realaus kėsinimosi, ginant savo nuosavybę, tačiau vėliau sekę nuteistojo veiksmai – nukentėjusiojo pargriovimas, smūgių sudavimas, iššovimas turėtu ginklu, kai nukentėjęs jau bėgo nuo nuteistojo automobilio, o A. J. jį vijosi rodo, kad nusikalstamas kėsinimasis buvo pasibaigęs. Taigi, kėsinimasis buvo pasibaigęs ir nuteistojo veiksmai nebebuvo būtini siekiant apginti save, kitus automobilyje sėdėjusius asmenys ir automobilį, todėl A. J. veiksmai negali būti laikomi atlikti esant būtinajai ginčiai.

Taip pat nenustatyta, kad A. J. veiksmai laikytini kaip asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas, kuris šalina baudžiamąją atsakomybę (BK 29 str.). Minėta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybę numato, kad asmuo neatsako pagal BK už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaro turtinės žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, o sulaikydamas nusikaltimo vietoje asmenį, tyčia nužudžiusį ar pasikėsinusį nužudyti, - sunkų sveikatos sutrikdymą, jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti. Nors nustatyta, kad A. J. sunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam padarė dėl neatsargumo, tačiau nuteistojo veiksmai – nukentėjusiam smūgių sudavimas, šūvis nelaikyti būtinais veiksmais, siekiant sulaikyti nukentėjusįjį. Iš bylos duomenų matyti, jog ikiteisminis tyrimas dėl A. J. automobilio sugadinimo – langų išdaužimo nepradėtas, žala buvo atlyginta per draudimo bendrovę. Taigi, nėra nustatyta aplinkybių, kad A. J. atliko veiksmus, siekdamas sulaikyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, teismas daro išvadą, jog nėra nustatyta aplinkybių, šalinančių A. J. baudžiamąją atsakomybę.

Iš bylos duomenų matyti, kad viešąjį interesą ginantis Valstybinės ligonių kasos interesus prokuroras pareiškė civilinį ieškinį 2564,21 Lt sumai už nukentėjusiajam J. S. suteiktą gydymą ir prašė solidariai šią sumą priteisti iš nuteistųjų. Nuteistasis A. J. pateikė banko kvitą, patvirtinantį, jog jis Valstybinei ligonių kasai atlygino dalį priteisto civilinio ieškinio - 230 Lt (b.l. 14, t. 3), dėl ko yra pagrindas pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kaltininkas savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 str. 1 d. 3 p.). Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas šioje dalyje dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 328 str. 1 p.). Skiriant bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes. A. J. padarytas nusikaltimas priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai (Lietuvos Respublikos BK 11 str. 3 d.), padarytas dėl neatsargumo (Lietuvos Respublikos BK 16 str. 3 d.), į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, į kaltininko asmenybę: yra jauno amžiaus, vedęs, turi šeimą, dirba, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, po nusikaltimo padarymo praėjo daugiau nei ketveri metai, per tą laiką, nuteistasis nepadarė jokių nusikalstamų veikų. Šios aplinkybės rodo, jog nuteistasis padarė išvadas iš savo veiksmų, laikosi įstatymų reikalavimų. Lietuvos Respublikos BK 137 str. 1 d. sankcijoje numatytos tik dvi bausmių rūšys – areštas ir laisvės atėmimas iki trejų metų. Nors pagal bausmių griežtumą areštas yra švelnesnė, tačiau Lietuvos Respublikos BK 75 str. numato galimybę atidėti tik laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Teismas, įvertinęs visas paminėtas aplinkybes, mano, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, t.y. nuteistam skirtina sankcijoje numatyta bausmė, tačiau jos vykdymas atidėtinas, paskiriant ne tik įpareigojimą, bet ir baudžiamojo poveikio priemonė, kurie neprieštarautų bausmės paskirčiai ir nepažeistų nuteistojo teisės į darbą bei šeimos išlaikymą.

Nuteistojo prašymas jo atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatas netenkintinas, nes nors A. J. iš dalies atlygino padarytą turtinę žalą ir nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką, tačiau pats savo noru nepranešė apie ją.

Remiantis išdėstytu, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendį dalyje dėl A. J. pakeisti:

A. J. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 137 str. 1 d. (dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo J. S. padarymo dėl neatsargumo) ir A. J. nuteisti laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., A. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 67 str. 2 d. 2 p., 69 str., A. J. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – turtinės žalos atlyginimą, nustatant, kad turtinė žala turi būti atlyginta per vienerius metus nuo nuosprendžio pateikimo vykdymui.

A. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Pripažinti A. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybę tai, kad jis savo noru atlygino dalį – 230 Lt turtinės žalos Valstybinei ligonių kasai.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.