- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-11-20
- Bylos Nr.
- eI2-1201-1066/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03436-2022-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Indrė Pukanasytė-Biekšė, Gediminas Užubalis, Indrė Žvaigždinienė
- Pareiškėjas
- E. A.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
- Trečiasis asmuo
- Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Pukanasytės-Biekšės, Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Indrės Žvaigždinienės,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. A. (E. A.) skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas E. A. (E. A.) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2022 m. rugpjūčio 5 d. įsakymą Nr. 1V-519 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (toliau – Įsakymas) (ar jo dalį), kurioje pasisakyta dėl E. A. Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo; arba 2) įpareigoti jį priėmusį viešojo administravimo subjektą, t. y. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą, iš naujo įvertinti pateiktus įrodymus ir spręsti E. A. Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo klausimą.
2. Savo skundo reikalavimą pareiškėjas grindžia tokiais argumentais:
2.1. Paaiškina, kad D. S., atstovaudama savo mažamečio sūnaus (pareiškėjo) E. A. interesus, jo vardu kreipėsi į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, prašydama atkurti E. A. Lietuvos Respublikos pilietybę. Toks prašymas yra grindžiamas tuo, kad pareiškėjo prosenelis L. S. (S.) buvo Lietuvos pilietis. Skundžiamu Įsakymu, kuris įsigaliojo 2022 m. rugpjūčio 9 d., pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį ir 32 straipsnio 2 punktą atsakovė nusprendė netenkinti prašymo dėl E. A. Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas, nesutikdamas su Įsakymu, mano, kad jis neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.
2.2. Nurodo, kad šiuo atveju atsakovės padaryta išvada, kad dokumentai, patvirtinantys pareiškėjo prosenelio L. S. (S.), gim. (duomenys neskelbtini) Pietų Afrikoje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę nebuvo pateikti, tačiau buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo nuo gimimo buvo laikomas Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės subjektu (piliečiu). Su tokia išvada pareiškėjas nesutinka, nes tai prieštarauja atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens tvirtinimui, jog L. S. (S.) motina (pareiškėjo proprosenelė) buvo Lietuvos pilietė. Pateikti dokumentai įrodo, jog L. S. (S.) gimė (duomenys neskelbtini), t. y. tuo metu, kada Lietuvos veikė 1919 m. sausio 9 d. Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę bei 1922 m. Lietuvos valstybės Kontitucija. Lietuvoje tuo metu galiojo ius sanguinis principas, kuris dar nebuvo papildytas ius soli principu. Taigi, anot pareiškėjo, vaikas, kurio tėvai jo gimimo metu buvo Lietuvos piliečiai, nepriklausomai nuo gimimo vietos įgyja Lietuvos pilietybę gimimu. Tuo metu galiojusioje 1922 m. Konstitucijos 9 str. nurodyta, kad pilietybės teisė įgyjama ir ji nustojama einant atitinkamu pilietybės įstatymu. Ius sanguinis principas buvo papildytas ius soli tik 1939 m. Pilietybės įstatymas (1 str. 3 d.). Taigi L. S. (S.) gimdamas tapo Lietuvos piliečiu.
Pažymi, kad tai, jog L. S. (S.) gimimu įgijo Lietuvos pilietybę, negali būti ginčijama, nes nebuvo tuo metu galiojančio įstatymo, kuriame būtų numatyta, kad asmuo negali gimimu įgyti Lietuvos pilietybės, jeigu jis įgyja ir kitos valstybės pilietybę.
2.3. Visi dokumentai reikalingi įrodyti teisę E. A. atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę buvo pateikti. Pateikti įrodymus apie tai, kad iš E. A. senelis buvo asmuo, kuris Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras ir dėl kurių yra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, nėra įmanoma, kaip apskritai pateikti dokumentą, kad nėra dokumento. Lietuvos archyvai tokių dokumentų neturi.
2.4. Skundžiamas Įsakymas pažeidžia pareiškėjo ir jo atstovės (pareiškėjo motinos) teisėtus lūkesčius. Mano, kad pareiškėjas turi būti laikomas L. S. (S.) palikuonimi pagal Pilietybės įstatymo 2 str. 7 dalį (iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis), nes jis atitinka Pilietybės įstatymo 9 str. 1 dalis reikalavimus, todėl ginčijamas Įsakymas turi būti panaikintas.
2.5. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė skundą palaikė ir prašė jį tenkinti jame nurodytais argumentais, akcentavo, kad 1932 m. gimęs pareiškėjo prosenelis L. S. (S.) gimė iš Lietuvos piliečių ir gimimu įgijo Lietuvos pilietybę ir nėra duomenų, kad būtų ją praradęs.
Atsiliepimas
3. Atsakovė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – VRM) atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą pateikia savo poziciją, kurią grindžia šiais argumentais:
3.1. Nurodo, kad pagal Pilietybės įstatymo 9 str. 1 dalį neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę turi asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Pareiškėjo prosenelis L. S. (S.) niekada neturėjo Lietuvos pilietybės, o pareiškėjo proproseneliai C. Š. ir B. Š., nors ir turėjo Lietuvos pilietybę, tačiau pareiškėjas jiems – ne vaikas, vaikaitis ar provaikaitis, t. y. neatitinka palikuonio apibrėžimo pagal Pilietybės įstatymą.
3.2. Teigia, kad 1919 m. Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę, kuriuo grindžiamas skundas, taikytinas sistemiškai su: 1928 m. Lietuvos valstybės Konstitucijos 9 str., kuriuo buvo nustatyta, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios valstybės pilietis; 1938 m. Lietuvos Konstitucijos 13 str., kuriuo nustatyta, kad pilietis, įgijęs svetimą pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės. Dėl šių draudimų pareiškėjo prosenelis L. S. (S.) neįgijo Lietuvos pilietybės, nes 1932 m. gimimu įgijo britų pilietybę.
3.3. Atkreipia dėmesį į tai, kad skunde nurodyta doktrina neapima dvigubos pilietybės atvejo.
3.4. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime nurodytais argumentais, akcentavo, kad pareiškėjo prosenelis L. S. (S.) 1932 m. gimimu įgijo britų pilietybę ir todėl pagal tuo metu galiojusią Konstituciją negalėjo būti tuo pačiu ir Lietuvos piliečiu.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – MD) atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.
Atsiliepime į pareiškėjo skundą pateikia savo poziciją, kurią grindžia tokiais argumentais:
Šalies argumentai
4.1. Pareiškėjas teigia, kad jo prosenelis L. S. (Š.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, kuris 1937 m. išvyko į Pietų Afrikos Respubliką. MD, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir prie jo pridėtus dokumentus, nustatė, kad pareiškėjas negali būti laikomas L. S. (S.) ir B. Š. palikuonimi pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį (iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis), todėl neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Pažymi, kad pareiškėjo atstovo MD pateikti ir surinkti dokumentai patvirtino, kad pareiškėjo prosenelis L. S. (S.), gim. (duomenys neskelbtini) nuo gimimo buvo Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės piliečiu. L. S. (S.) gimimo metu galiojo 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 10 straipsnis numatė, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios valstybės pilietis. Lietuvos pilietis, tačiau nepraranda savo pilietybės teisių, patapęs kurio Amerikos krašto piliečiu, jei atlieka tam tikras įstatymo nurodytas pareigas. L. S. (S.) netapo Amerikos krašto piliečiu, jis (duomenys neskelbtini) gimimu įgijo Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės pilietybę. Atsižvelgiant į tai, kad L. S. (S.) neturėjo Lietuvos pilietybės, jis pagal Pilietybės įstatymą negali būti laikomas asmeniu, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę.
4.2. Taip pat tvirtina, kad pareiškėjo atstovo pateikti dokumentai patvirtino, jog pareiškėjo proprosenelė B. Š. (I.; I.; B. I.), gim. (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau pagal Pilietybės įstatymą pareiškėjas nėra laikomas B. Š. palikuoniu. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis yra iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis, tuo tarpu B. Š. pareiškėjas yra proprovaikaitis. Taip pat L. S. (S.) (B. Š. sūnui) neturint Lietuvos pilietybės, B. Š. pilietybės tęstinumas pareiškėjo atžvilgiu yra nutrūkęs. MD pateikė siūlymą vidaus reikalų ministrui netenkinti pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nes pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti.
4.3. Taip pat MD nesutinka su pareiškėjo teigimu, kad L. S. (S.) Lietuvos pilietybę buvo įgijęs gimimu. Tai prieštarauja pareiškėjo atstovo MD pateiktų dokumentų duomenims – 1937 m. lapkričio 18 d. Anot MD, Jungtinės Karalystės konsulate Kaune išduotame Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės pase nurodyta, kad L. S. (S.) britų piliečiu yra laikomas nuo gimimo. Pareiškėjo atstovo pateikti dokumentai nepatvirtina, kad L. S. (S.) turėjo Lietuvos pilietybę.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
5. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatya, kad:
5.1. 2022 m. sausio 1 d. pareiškėjo motina D. S., atstovaudama savo mažamečio sūnaus E. A. interesus, jo vardu pateikė MD prašymą dėl pilietybės, prašydama atkurti E. A. Lietuvos Respublikos pilietybę. Prašyme nurodoma, kad pareiškėjo prosenelis L. S. (S.) buvo Lietuvos pilietis. Prie prašymo pridėjo dokumentus iš archyvo, kurie, jos manymu, patvirtina apie L. S. (S.) ir jo tėvų turėtą Lietuvos pilietybę.
5.2. MD, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir prie jo pridėtus dokumentus, nustatė, kad:
5.2.1. Dokumentai, patvirtinantys pareiškėjo prosenelio L. S. (S.), gim. (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę nebuvo pateikti, tačiau buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo nuo gimimo buvo laikomas Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės subjektu (piliečiu), todėl, nors ir 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę nurodyta, kad: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo į jon gyventi; <...> 4) Lietuvos piliečio vaikai. Paraleliai 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 9 str. nurodo, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis. 1939 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos pilietybės įstatymo 21 str. nurodo, kad Lietuvos pilietis, priėmęs svetimos valstybės pilietybę, Vidaus Reikalų Ministro leidimu gali pasilikti Lietuvos pilietybę. L. S., gyvendamas Lietuvoje nebuvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu, nes gyveno su užsieniečio pasu, o jo tėvai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės ar paso išdavimo nesikreipė, pranešimo apie turimą kitos valstybės pilietybę nepateikė ir leidimo pasilikti Lietuvos Respublikos pilietybę negavo arba tokie dokumentai nebuvo pateikti.
5.2.2. Atsižvelgiant į tai, kad L. S. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, jis, pagal Pilietybės įstatymą, negali būti laikomas asmeniu, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę. Tuo tarpu pateikti dokumentai patvirtina pareiškėjo proprosenelės B. Š. (I.; I.; B. I.), gim. (duomenys neskelbtini) (dokumentuose (duomenys neskelbtini)) Varniuose, iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau pagal Pilietybės įstatymą pareiškėjas nėra laikomas B. Š. palikuoniu.
5.2.3. MD konstatavo, kad pareiškėjas negali būti laikomas L. S. (S.) ir B. Š. palikuonimi pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį (iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis), todėl neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
5.3. MD teikimu, vadovaudamasis Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, 33 straipsnio 2 punktu, 22 straipsnio 1 ir 2 punktais ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimo Nr. 280 ,,Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo“ 2 punktu, vidaus reikalų ministrui siūlė netenkinti pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nes jis neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti.
5.4. Skundžiamu Įsakymu atsakovė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi ir 32 straipsnio 2 punktu, nusprendė netenkinti prašymo dėl E. A. Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.
6. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Įsakymo, kuriuo nuspręsta netenkinti pareiškėjo prašymo dėl E. A. Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, teisėtumo ir pagrįstumo.
7. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje nurodyta teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę apibrėžiama kaip iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka. Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis.
Pilietybės įstatymo 9 straipsnio, reguliuojančio Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad: „ Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis <...> yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis;“.
Aiškindamas nurodytas Pilietybės įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra nurodęs, kad pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2915-602/2019, 2021 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2616-520/2021).
Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 1 dalis nustato, kad prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo paduodami vidaus reikalų ministrui per šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nurodytas įstaigas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nėra išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas, prie prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo prideda šiuos dokumentus: 1) asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą; 2) dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos pilietybę, palikuonis; 3) vardo ar pavardės keitimą patvirtinančius dokumentus, jeigu šie asmens duomenys buvo keisti; 4) dokumentą, patvirtinantį, kad asmuo nėra kitos valstybės pilietis, išskyrus atvejus, kai pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktus asmuo gali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Tais atvejais, kai kitos valstybės teisėje nenustatyta pilietybės atsisakymo ar netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę procedūrų arba šios procedūros neatitinka protingumo kriterijų, pridedamas notaro patvirtintas asmens, kuris prašo atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, pareiškimas, kad jis atsisako kitos valstybės pilietybės; 5) dokumentus, patvirtinančius, kad yra bent viena iš šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nurodytų sąlygų, jeigu asmuo yra kitos valstybės pilietis.
Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalis nustato, kad dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d.
Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis nustato, kad jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940-06-15 buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka.
Atsižvelgiant į aptartą pilietybės teisinį reguliavimą ir jį aiškinančią teismų praktiką, asmuo turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį tuomet, jei atitinka šias sąlygas: 1) iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra tokio asmens palikuonis; 2) asmuo Lietuvos Respublikos pilietybės nebuvo netekęs dėl savo valingų veiksmų iki 1940-06-15 (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018, 2020 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-2019/2020).
8. Šioje byloje pareiškėjas pretendavo į Lietuvos Respublikos pilietybę kaip Lietuvos piliečio, turėjusio tokį statusą 1940 m. birželio 15 d., palikuonis, L. S. (S.) provaikaitis. Ginčas iš esmės kilo dėl to, ar pareiškėjo prosenelis L. S. (S.) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d.
Migracijos departamento teikime vidaus reikalų ministrei, kuriuo remiantis priimtas Įsakymas, nurodyta, kad dokumentai patvirtinantys pareiškėjo prosenelio L. S. (S.), gim. (duomenys neskelbtini) Pietų Afrikoje, iki 1940-06-15 turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę nebuvo pateikti. Pareiškėjas ir neginčija, kad dokumento, įrodančio L. S. (S.) Lietuvos Respublikos pilietybę, nurodyto Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje, nebuvo pateikta. Pažymėtina, kad pateiktame pareiškėjo prosenelio L. S. (S.), gim. (duomenys neskelbtini) Pietų Afrikoje, gimimo liudijime jo pilietybė nėra nurodyta.
9. Taigi laikytina, kad susidarė situacija, nurodyta Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje, t. y. Migracijos departamentas konstatavo, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis. Taigi šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka.
Juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tvarką detalizuoja Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatos. CPK 445 straipsnyje įtvirtinta, kad teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Atitinkamai pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pagal CPK 447 straipsnį pareiškime turi nurodyti: 1) kuriam tikslui reikia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą; 2) priežastis, dėl kurių negalima gauti ar atkurti dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą; 3) įrodymus, patvirtinančius juridinę reikšmę turintį faktą, taip pat patvirtinančius, kad pareiškėjas negali gauti reikiamų dokumentų arba kad negalima prarastų dokumentų atkurti.
Bendrosios kompetencijos kasacinio teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad tokios aplinkybės kaip šioje byloje reikšminga aplinkybė (asmens buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu iki 1940 m. birželio 15 d.) nustatymas, siekiant atkurti pilietybę, yra nagrinėtinas CPK nustatyta tvarka (žr. pavyzdžiui, žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2020). Be kita ko, Lietuvos Aukščiausiais Teismas pasisakė, kad nutartyje aptarto tarpukario Lietuvos Respublikos pilietybės teisinio reguliavimo nuostatos „suteikia pagrindą daryti išvadą, kad asmuo, turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę pagal tuo metu galiojusių įstatymų normas, įstatyme nustatytais atvejais galėjo būti pripažintas ir praradusiu Lietuvos Respublikos pilietybę. Iš nurodyto reglamentavimo spręstina, kad tai lemiančios priežastys galėjo būti susijusios su asmens išvykimu į užsienio valstybę, tam tikrų pareigų neatlikimu (registruotis, išsiimti asmens dokumentus), ryšio su Lietuvos gyvenimu nutrūkimu.“
10. Taigi laikytina, kad atsakovas išnagrinėjo pareiškėjos prašymą Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka, atsižvelgdamas į šio įstatymo 38 straipsnyje nurodytų dokumentų sąrašą ir teisingai įvertino pateiktų dokumentų turinį. Todėl nėra pagrindo panaikinti skundžiamą Įsakymą. Nepaisant to, tai nepaneigia pareiškėjo galimybių kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo E. A. (E. A.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.