Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-04-14 · Administracinė byla Nr. A-444-1126-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-04-14
Bylos Nr.
A-444-1126-11
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00110-2010-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Virgilijus Valančius (pran.)
Pareiškėjas
B. Š.
Atsakovas
Kauno miesto savivaldybės administracijos
Kategorijos
  • 11.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A444-1126/2011Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-00110-2010-9Procesinio sprendimo kategorija 11.8 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. balandžio 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjo B. Š. atstovei advokatei I. K. , atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovei L. G. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. Š. (B. S. ) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. Š. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas B. Š. , atstovaujamas advokatės I. K. , skundu (b. l. 4-7) kreipėsi į teismą prašydamas įpareigoti atsakovą Kauno miesto savivaldybės administraciją per 15 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti jo kompetencijai priskirtą sprendimą dėl kitų didesnės vertės gyvenamųjų patalpų, esančių Kaune, (duomenys neskelbtini), suteikimo (pirkimo) ½ dalies 2004 m. rugpjūčio 26 d. Valstybės garantijos nuomininkui Nr. 642 turėtojui.

Nurodė, kad 2007 m. kovo 11 d. mirė B. Š. motina R. Š. , kuriai 2004 m. rugpjūčio 26 d. buvo suteikta valstybės garantija kaip grąžintino savininkui buto Nr. 4, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkei, įsipareigojant ne vėliau kaip iki 2009 m. sausio 1 d. suteikti kitas didesnės vertės gyvenamas patalpas, kurių dalis, atitinkanti nuomos patalpų vertė, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį nuomininkas privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarkais terminais. Po R. Š. mirties šią reikalavimo teisę į nurodytą valstybės garantiją po ½ dalį paveldėjo pareiškėjas ir mirusiosios vaikaitis M. Š. . 2009 m. lapkričio 26 d. pareiškėjas pateikė prašymą patikslinti valstybės garantiją ir suteikti abiems paveldėtojams atskirus butus. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. sausio 8 d. įsakymo Nr. A-43 pagrindu buvo patikslinta valstybės garantija ir pareiškėjas įrašytas kaip ½ dalies valstybės garantijos turėtojas. 2010 m. sausio 12 d. pareiškėjas pateikė pranešimą, kuriame nurodė, jog vykdant valstybės garantiją jis pageidauja 198907,13 Lt vertės buto, esančio (duomenys neskelbtini), kurio 0,24 dalys (jų vertė 48000 Lt) ir kuri atitinka ½ dalies nuomojamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) Kaune, vertę (96000 Lt), būtų perduotos neatlygintinai, o likusios 0,76 dalys, kurių vertė 150907,13 Lt išsipirks Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais. Atsakovas nepriima jokio sprendimo ir į pareiškėjo paklausimą atsakė, kad reikalavimo teisę į valstybės garantiją paveldėjo du asmenys, ši garantija priklauso įpėdiniams bendrosios nuosavybės teise ir ginčas dėl garantijos vykdymo turi būti sprendžiamas bendru sutarimu ar teisme. Atstovės nuomone, įstatymai nedraudžia keliems valstybės garantijos turėtojams (bendraturčiams) vykdyti valstybės garantiją suteikiant jiems atskiras gyvenamas patalpas.

Atsiliepimas

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į skundą (b. l. 31-34) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pagal Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo (toliau – ir Kompensacijų įstatymas) 9 straipsnio 6 dalį reikalavimo teisė pagal 2004 m. rugpjūčio 26 d. valstybės garantiją Nr. 642 R. Š. įpėdiniams B. Š. ir M. Š. priklauso bendrosios nuosavybės teise. Tokia subjektinė reikalavimo teisė savo turiniu yra turtinė ir gali būti paveldima, tačiau bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Teigė, jog šios reikalavimo teisės įgyvendinimo klausimus abu paveldėtojai turi spręsti bendru sutarimu. Nesant tokio sutarimo dėl reikalavimo teisės, kylančios iš 2004 m. rugpjūčio 26 d. valstybės garantijos Nr. 642, savivaldybės administracija objektyviai negali įvykdyti valstybės vardu prisiimto įsipareigojimo. Be to, valstybės garantijų išdavimą ir vykdymą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos nenumato galimybės reikalavimo teisės pagal vieną valstybės garantinį dokumentą turėtojams suteikti ne vieną, bet kelias didesnės vertės gyvenamąsias patalpas, kurių dalis, atitinkanti nuomotų patalpų vertę, neatlygintinai perduodama nuosavybėn, o likusią dalį išsiperkant rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 23 d. sprendimu (b. l. 66-68) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas, aiškindamas Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio nuostatas, padarė išvadą, kad valstybės garantijos turėtojo reikalavimo teisė paveldima tik tokia apimtimi, kokia pareiškėjo motina iki mirties ją buvo įgijusi. Teismas pažymėjo, kad Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje pateiktas baigtinis sąrašas garantijos rūšių, iš kurių tik vieną gali pasirinkti grąžinto gyvenamojo namo, jo dalies ar buto nuomininkas. R. Š. išduotame valstybės garantiniame dokumente aiškiai apibrėžtas valstybės įsipareigojimas – išduotu valstybės garantiniu dokumentu, jos pačios valia bei pasirinkimu, vadovaujantis Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 punktu, įsipareigota suteikti 3 kitas didesnės vertės gyvenamąsias patalpas, kurių dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, nurodytą valstybės garantijoje, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusioji dalis, kuri negali viršyti valstybės remiamų būsto kreditų nustatytų dydžių, privalės būti išpirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais. Teismas sprendė, kad ji, kaip grąžintino namo nuomininkė, įgijo teisę į vienas patalpas. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 patvirtintame „Didesnės vertės gyvenamųjų patalpų dalies ir nuomininkams perduotų neatlygintinai nuosavybėn gyvenamųjų patalpų vertės skirtumo padengimo tvarkos apraše“, kaip ir Kompensacijų įstatyme nenumatyta tokių situacijų ar galimybės, kad tokia paveldėta reikalavimo teisė pagal vieną valstybės garantinį dokumentą galėtų būti vykdoma pareiškėjo nurodytu būdu, t. y. suteikiant garantijos turėtojams arba, kaip ginčo atveju, paveldėtojams ne vieną, bet dvi kitas atskiras didesnės vertės gyvenamąsias patalpas, kurių dalis, atitinkanti nuomotų patalpų vertę, neatlygintinai perduodama nuosavybėn, o likusi dalis išsiperkama rinkos kaina. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas po motinos mirties, kaip ir kitas įpėdinis M. Š. , neįgijo platesnio turinio reikalavimo teisės, nei buvo įgijusi R. Š., jis negali savo nuožiūra padidinti, o, savo ruožtu, atsakovas praplėsti paveldėtos reikalavimo teisės apimčių, nes atsiradus įpėdiniams valstybei negali atsirasti didesni įsipareigojimai, nei buvo numatyti mirusiajai išduotoje valstybės garantijoje. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.75 straipsniu, pažymėjo, kad reikalavimo teisės paveldėtojai B. Š. ir M. Š. , nepriklausomai nuo to, kad jie nėra šeimos nariai, šią teisę turi įgyvendinti bendru sutarimu tokia apimtimi, kokia buvo numatyta išduotame valstybės garantiniame dokumente Nr. 642. Valstybės garantija negali būti vykdoma atskirai nuo vieno iš įpėdinių, neatsižvelgiant į R. Š. išduotos valstybės garantijos turinį. Įpėdiniams tarpusavyje nesutarus, ginčas turėtų būti sprendžiamas teisme. Teismas taip pat pažymėjo, kad duomenų, jog mirusiosios įpėdiniai B. Š. ir M. Š. yra sudarę susitarimą dėl įgytos reikalavimo teisės, atsiradusios iš valstybės garantijos Nr. 642, išduotos R. Š. , vykdymo, nėra.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad atsakovas nurodytoje situacijoje, objektyviai negali įvykdyti valstybės vardu prisiimto įsipareigojimo, priimti jo kompetencijai priskirtą sprendimą ir veikia teisėtai, o pareiškėjo teisės neįgyvendinamos ne dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos kaltės. Esant tokiai teisinei situacijai pareiškėjo nurodyti atsakovo veiksmai nepripažintini vilkinimu.

III.

Pareiškėjas B. Š. , atstovaujamas advokatės I. K. , apeliaciniu skundu (b. l. 74-77) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Be argumentų pateiktų skunde pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodo, kad teismas turėjo vadovautis ne tik Kompensacijų įstatymo ir Vyriausybės nutarimo, bet ir Civilinio kodekso nuostatomis. Nuomininkui išduotas valstybės garantinis dokumentas yra prievolės atsiradimo teisinis pagrindas, todėl jei Kompensacijų įstatymas detaliai nereglamentuoja ginčo situacijos, teismas turėjo vadovautis CK normomis, reglamentuojančiomis prievolių vykdymą. Teigia, kad šiuo atveju valstybės įsipareigojimas, kylantis iš valstybės garantijos, yra susijęs su dalies patalpų garantijos turėtojams neatlygintinu perdavimu taip, kad neatlygintino perduodamų patalpų vertė neviršytų nuomotų patalpų vertės. Įpėdiniai – valstybės garantijos turėtojai įgijo reikalavimo teisę, bet ne daiktą, todėl valstybės įsipareigojimas garantijos turėtojams perduoti didesnės vertės patalpas garantijoje nurodytomis sąlygomis yra dalomas tiek fizine, tiek abstrakčia prasme. Mano, kad jo reikalavimas yra teisėtas ir pagrįstas, o atsakovas nepagrįstai vilkina priimti atitinkamą sprendimą. Taip pat teigia, kad teismai turi vadovautis protingumo ir teisingumo principais, vienas iš kurių – teisėtų lūkesčių principas. Pažymi, kad pareiškėjas nuosekliai, įstatymų nustatyta tvarka realizuoja savo teises, siekdamas, kad valstybės garantija jam paveldėta dalimi būtų įvykdyta, tačiau kitas garantijos turėtojas M. Š. nesirūpina savo teisių gynimu. Kadangi įstatymai nenumato draudimų keliems valstybės garantijos turėtojams perduoti atskiras didesnės vertės patalpas, mano, kad pareiškėjo prašomas garantijos vykdymo būdas yra teisėtas ir turi būti vykdomas.

Atsiliepimas

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 84-87) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime be argumentų pateiktų atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodo, kad B. Š. ir M. Š. paveldėjimo būdu įgyta reikalavimo teisė, nurodyta 2004 m. rugpjūčio 26 d. valstybės garantiniame dokumente Nr. 642, visa apimtimi galėjo būti įgyvendinta tik tuomet, kai šis dokumentas būtų patikslintas visa apimtimi. Pareiškėjo skundo reikalavime nurodyto prašymo pateikimo metu nebuvo teisinių prielaidų pilna apimtimi patikslinti reikalavimo teisės turėtojus ir įgyvendinti jų paveldėtą reikalavimo teisę tokia apimtimi, kuria nustatytas 2004 m. rugpjūčio 26 d. valstybės garantinio dokumento Nr. 642 įsipareigojimas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k o n statuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Pareiškėjas prašė teismo įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją per 15 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti jos kompetencijai priskirtą sprendimą dėl kitų didesnės vertės gyvenamųjų patalpų, esančių Kaune, (duomenys neskelbtini), suteikimo (pirkimo) ½ dalies 2004 m. rugpjūčio 26 d. Valstybės garantijos nuomininkui Nr. 642 turėtojui.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjo motinai R. Š. 2004 m. rugpjūčio 26 d. buvo suteikta valstybės garantija Nr. 642 kaip grąžintino savininkui buto Nr. 4, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkei, įsipareigojant ne vėliau kaip iki 2009 m. sausio 1 d. suteikti kitas didesnės vertės gyvenamas patalpas, kurių dalis, atitinkanti nuomos patalpų vertę, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį nuomininkas privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais. Po R. Š. mirties (2007 m. kovo 11 d.) reikalavimo teisę į nurodytą valstybės garantiją po ½ dalį paveldėjo pareiškėjas ir mirusiosios vaikaitis M. Š. . Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. sausio 8 d. įsakymo Nr. A-43 pagrindu buvo patikslinta valstybės garantija ir pareiškėjas įrašytas kaip ½ dalies valstybės garantijos turėtojas. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. A-740 buvo patikslinta valstybės garantija ir kaip ½ dalies valstybės garantijos turėtojas įrašytas M. Š. .

Valstybės garantijų sugrąžintų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų savininkams ir nuomininkams, kurie gyvena piliečiams bei religinėms bendruomenėms ir bendrijoms grąžintuose gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, įgyvendinimo tvarką ir sąlygas, garantijų turėtojų teises ir pareigas nustato Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymas (toliau – ir Kompensacijų įstatymas).

Pagal Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 7 dalį valstybės garantijos turėtojui mirus, kol garantija neįvykdyta, reikalavimo teisė, atsirandanti iš valstybės garantijos, paveldima Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Paveldėjus iš valstybės garantijos atsirandančią reikalavimo teisę, valstybės garantijoje numatytas valstybės įsipareigojimas, kuris buvo suteiktas mirusiam garantijos turėtojui, įgyvendinamas įpėdiniams, kai valstybės garantiją išdavusiai savivaldybės vykdomajai institucijai įpėdinis (garantijos įgijėjas) pateikia paveldėjimo teisės į garantijos turėtojo reikalavimo teisę, atsirandančią iš valstybės garantijos, notaro patvirtintą liudijimo nuorašą. Savivaldybės vykdomoji institucija, išdavusi valstybės garantiją, paveldėjimo teisės liudijimo nuorašo pagrindu patikslina valstybės garantiją, nurodydama naujo garantijos turėtojo (asmens, paveldėjusio reikalavimo teisę, atsirandančią iš valstybės garantijos) duomenis. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, po valstybės garantijos turėtojos R. Š. mirties, reikalavimo teisę, kylančią iš valstybės garantijos, lygiomis dalimis, po ½ paveldėjo B. Š. ir M. Š. , atsakovas patikslino valstybės garantiją nurodydamas naujų garantijos turėtojų duomenis.

Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 5 dalis numato, kad valstybės garantija nuomininkui – tai Vyriausybės nustatytos formos dokumentas, kuriuo valstybė (garantas) įsipareigoja grąžinto namo, jo dalies, buto nuomininkui ir jo šeimos nariams (toliau – garantijos turėtojai) įvykdyti garantiją, nurodytą šio straipsnio 2 dalyje, o garantijos turėtojai įsipareigoja, kai bus įvykdyta garantija, patuštinti turėtas gyvenamąsias ir kitas patalpas per šio straipsnio 12 dalyje nustatytą laiką. Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 6 dalis numato, kad iš valstybės garantijos atsirandanti reikalavimo teisė garantijos turėtojams priklauso bendrosios nuosavybės teise. Įvertinusi Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio nuostatas, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad paveldėta iš valstybės garantijos atsirandanti subjektinė turtinė reikalavimo teisė, nepriklausomai nuo tokios teisės įgijimo būdo, garantijos turėtojams priklauso bendrosios nuosavybės teise. Taip pat sutiktina su teismo pozicija, kad valstybės garantijos turėtojo reikalavimo teisė paveldima tik tokia apimtimi, kokia valstybės garantijos turėtojas buvo įgijęs, todėl pareiškėjas po motinos mirties, kaip ir kitas įpėdinis M. Š. , neįgijo platesnio turinio reikalavimo teisės, nei buvo įgijusi valstybės garantijos turėtoja R. Š. .

Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalis numato, kad natūra grąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, ar buto nuomininkai turi teisę tik į vieną iš šio straipsnio 2 dalyje nurodytų garantijų. Savo valią dėl valstybės garantijos pasirinkimo nuomininkai pareiškia raštu per mėnesį nuo savivaldybės vykdomosios institucijos pranešimo gavimo dienos. R. Š. išduotame valstybės garantiniame dokumente nurodyta Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta garantija – bus suteiktos kitos didesnės vertės gyvenamosios patalpos, kurių dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, nurodytą valstybės garantijoje, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį, kuri negali viršyti valstybės remiamų būsto kreditų nustatytų dydžių, jie privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais. Vadovaujantis minėta nuostata, gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams suteiktų kitų didesnės vertės gyvenamųjų patalpų, kurių dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, perduota neatlygintinai nuosavybėn, likusios parduodamos dalies išpirkimą rinkos kaina reglamentuoja Didesnės vertės gyvenamųjų patalpų dalies ir nuomininkams perduotų neatlygintinai nuosavybėn gyvenamųjų patalpų vertės skirtumo padengimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. birželio 8 d. nutarimo Nr. 567 redakcija). Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo motina R. Š. įgijo teisę į vienas gyvenamąsias patalpas, nei minėtame Didesnės vertės gyvenamųjų patalpų dalies ir nuomininkams perduotų neatlygintinai nuosavybėn gyvenamųjų patalpų vertės skirtumo padengimo tvarkos apraše, nei Kompensacijų įstatyme nėra numatyta galimybė valstybės garantijos turėtojo paveldėtojams suteikti ne garantijoje numatytas vienas patalpas, bet tiek patalpų, kiek yra paveldėtojų. Apeliacinio skundo argumentai, kad nagrinėjamu atveju taikytinos Civilinio kodekso nuostatos, reglamentuojančios prievolių vykdymą, nepagrįsti. Valstybės garantijų sugrąžintų natūra gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams išdavimo bei įvykdymo tvarka yra sudedamoji nuosavybės teisių atkūrimo proceso dalis, kurią reglamentuoja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, Kompensacijų įstatymas, Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimas Nr. 793 ir kiti poįstatyminiai teisės aktai.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad valstybės garantija negali būti vykdoma atskirai nuo vieno iš įpėdinių, neatsižvelgiant į R. Š. išduotos valstybės garantijos turinį, o reikalavimo teisės paveldėtojai B. Š. ir M. Š. , šią teisę turi įgyvendinti bendru sutarimu. Dėl šių priežasčių nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas vilkina atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, taip pat nėra pagrindo įpareigoti atsakovą priimti sprendimą dėl kitų didesnės vertės gyvenamųjų patalpų, esančių Kaune, (duomenys neskelbtini), suteikimo (pirkimo) ½ dalies 2004 m. rugpjūčio 26 d. valstybės garantijos nuomininkui Nr. 642 turėtojui.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

pareiškėjo B. Š. (B. S. ) apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas Ablingis Ričardas Piličiauskas Virgilijus Valančius