Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. J. (S. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 16 d. nuosprendžio, kuriuo:

pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį (dėl plėšimo iš M. T.) - laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams;

pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9 punktus (Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) (dėl V. D. nužudymo) - laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų;

pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (dėl plėšimo iš V. D.) - laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir S. J. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimu 13 (trylikai) metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir S. J. paskirti galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 15 (penkiolika) metų. Laisvės atėmimo bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose.

Iš S. J. ir V. M. solidariai priteista: 318 Lt G. T. turtinei žalai atlyginti; J. B. 8 000 Lt turtinei ir 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas V. M. (V. M.), tačiau apeliacinis skundas dėl jo nuteisimo nepaduotas.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

S. J. ir V. M. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, 2008 m. spalio 10 d., tarp 22 val. ir 23 val., būdami girti, turėdami tikslą įvykdyti plėšimą, užsimovę ant galvų moteriškas pėdkelnes, išdaužė prieangio lango stiklą ir taip įsibrovė į M. T., gim. XXXX m. namą, esantį (duomenys neskelbtini), kur S. J. stebėjo aplinką ir saugojo, o V. M. sugriebė M. T. už kaklo, sudavė rankomis ne mažiau kaip penkis smūgius į įvairias kūno vietas bei stipriai pastūmė, nuo ko nukentėjusioji pargriuvo, po to jai spyrė ne mažiau kaip du kartus į nugarą, sėdmenis, tuo padarė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, kuris pasireiškė poodinėmis kraujosruvomis bei nubrozdinimais įvairiose kūno dalyse bei pagrobė jai priklausantį turtą – dvi pinigines po 8 Lt ir jose esančius 280 Lt ir 20 Lt, taip plėšimo būdu užvaldė turtą už 316 Lt.

S. J. ir V. M. veikdami bendrininkų grupe, itin žiauriai, dėl savanaudiškų paskatų nužudė bejėgiškos būklės žmogų šiomis aplinkybėmis: 2008 m. spalio 30 d., tarp 17 val. ir 19 val. 30 min., būdami girti, plėšimo tikslu išlaužė išorines duris ir taip įsibrovė į V. D., gimusio XXXX m. balandžio 8 d., priklausantį namą, esantį (duomenys neskelbtini), kur iš nukentėjusiojo pareikalavo pinigų, tačiau jų negavo. Po to V. M. ne mažiau kaip du kartus spyrė nukentėjusiajam į veidą ir krūtinę bei ne mažiau kaip tris kartus rankomis sudavė į veidą, kuris dėl senatvės ir invalidumo buvo bejėgiškos būklės. Nukentėjusysis V. D. nuo smūgių pargriuvo virtuvėje, o V. M. po to ne mažiau kaip tris kartus spyrė nukentėjusiajam į krūtinę. Po to, kai nukentėjusysis šliaužė iš virtuvės į kambarį, V. M. vieną kartą spyrė nukentėjusiajam į veidą ir šiam kitame kambaryje atsigulus ant lovos, vieną kartą spyrė nukentėjusiajam į veidą, medine lazda ne mažiau kaip 5 smūgius sudavė į galvą ir nuvertęs nuo lovos ant grindų gulinčiam nukentėjusiajam spyrė ne mažiau kaip penkis kartus į veidą. Po to V. M. peiliu sudavė ne mažiau kaip 6 smūgius V. D. į kaklą, krūtinę, pilvą ir apatinį žandikaulį, taip padarė nukentėjusiajam penkias muštines žaizdas pakaušyje, dvi kraujosruvas minkštuose audiniuose momens dešinėje, poodinę kraujosruvą dešinės ausies kaušelyje, keturias kraujosruvas su nubrozdinimais kaktoje, muštinę žaizdą dešiniame antakyje, plėštinę žaizdą nosies šaknies srityje su aplinkiniu nubrozdinimu ir nosikaulių lūžiais, nubrozdinimą dešinės akiduobės apatinio krašto projekcijos centrinėje dalyje, susiliejusią kraujosruvą dešinio skruosto – žando srityje, kurios fone išskiriami trys nubrozdinimai bei viena izoliuota kraujosruva, nubrozdinimas nosies gale, muštinę žaizdą kairės akies viršutinio voko išoriniame gale, muštinę žaizdą kairės akies akiduobės apatinio krašto projekcijoje, nubrozdinimą su kraujosruva kairės lūpos – nosies klostės projekcijoje, nubrozdinimą su kraujosruva kairio skruosto kūno projekcijoje, nubrozdinimą kairės skruostinės ataugos projekcijoje, susiliejusią poodinę kraujosruvą kairiame smilkinyje, kurios fone išskiriami mažiausiai du atskiri nubrozdinimo plotai, kraujosruvą kairės ausies kaušelyje, muštinę žaizdą nosies dešinėje šnervėje, nubrozdinimą ir kraujosruvą viršutinės lūpos centrinėje dalyje, poodinę kraujosruvą dešinio riešo nugariniame paviršiuje, muštinę žaizdą apatinės lūpos dešinės pusės raudonyje, muštinę žaizdą viršutinės lūpos kairės pusės gleivinėje, kraujosruvą smakre, kurios fone išskiriami mažiausiai trys nubrozdinimai, nosikaulių daugiaskeveldrinius lūžius, dešinio skruostikaulio kūno lūžį, viršutinių žandikaulių atlūžimą, kraujo išsiliejimą po galvos smegenų minkštaisiais dangalais smegenėlių kairiame pusrutulyje ir smegenų dešinio pusrutulio smilkininės – momeninės skilties sferiniame paviršiuje, gausų kraujavimą, kuris komplikavo paspringimą krauju, vieną aklą durtinę – pjautinę žaizdą apatinio žandikaulio dešinio kampo projekcijoje, vienuolika kiauryminių durtinių – pjautinių kaklo – krūtinės – pilvo žaizdų su skydliaukės, plaučių, širdies ir storžarnės sužalojimais, dėl ko nuo galvos sumušimo ir durtinių – pjautinių sužalojimų visumos paspringus krauju, išorinio ir vidinio nukraujavimo nukentėjusysis mirė. Po to pagrobė jam priklausančius daiktus: naujus marškinius trumpomis rankovėmis, kurių vertė 25 Lt, megztinį, kurio vertė 80 Lt, cigarečių bloką, kuriame buvo 10 pakelių cigarečių „XXXX“, kurių bendra vertė 36 Lt, neturinčią materialinės vertės piniginę, kurioje buvo 60 Lt, iš viso turto už 201 Lt.

Nuteistasis S. J. apeliaciniu skundu prašo peržiūrėti nuosprendį ir jį dėl V. D. nužudymo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9 punktus išteisinti. Skunde nurodo, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą dėl to, kad jį pareigūnai apgavo. Pareigūnai jam sakė, kad šioje byloje jis bus tik liudytojas, nes nieko nepadarė. Apeliantas pareigūnams aiškino, kad nuo 9 val. ryto iki 17 val. 30 min. dirbo pas I. G., ten jį taip pat matė liudytojas A. J. Mano, kad apklausus šiuos liudytojus viskas pasidarytų aišku. Teigia, kad jis yra patiklus žmogus, nes apie keturis metus gydėsi psichiatrinėje ligoninėje. Prašo išsiaiškinti bylos aplinkybes ir jį išteisinti arba bylą grąžinti tyrimui papildyti.

S. J. ir jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė ir nukentėjusiosios prašo nuteistojo S. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo S. J. apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 16 d. nuosprendžio nustatomoji dalis nėra išsami. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Iš bylos medžiagos matyti, kad skundžiamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje dėl V. D. nužudymo teismas nurodė, jog S. J. ir V. M. veikdami bendrininkų grupe, itin žiauriai, dėl savanaudiškų paskatų nužudė bejėgiškos būklės žmogų (V. D.), toliau išdėstė šio nusikaltimo padarymo aplinkybes ir nurodė, kokius nusikalstamus veiksmus dėl V. D. nužudymo ir plėšimo padarė nuteistasis V. M., o nuteistojo (apelianto S. J.) konkrečių daugiau nusikalstamų veiksmų neaprašė. S. J. tokie patys veiksmai aprašyti ir kaltinamajame akte, t. y. pirmosios instancijos teismas iš kaltinamojo akto juos perkėlė į nuosprendį (t. 6, b. l. 95-125). Tačiau, kaip matyti iš skundžiamojo nuosprendžio turinio, nuteistojo S. J. nusikalstami veiksmai smulkiai išanalizuoti ir aprašyti jo aprašomojoje dalyje. Iš nuteistojo skundo turinio matyti, kad jis prašo išteisinti ne dėl to, kad pažeisti BPK 305 straipsnio reikalavimai, o dėl to, jog jis (nuteistasis) V. D. nužudyme nedalyvavo. Teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje padaryti aukščiau paminėti pažeidimai nelaikomi esminiais BPK 305 straipsnio reikalavimų pažeidimais, nes iš skundžiamojo nuosprendžio turinio, kaip visumos, matyti, kad jame nurodyti ir aptarti įrodymai, kokius konkrečiai nusikalstamus veiksmus nuteistasis padarė ir už ką jis nuteistas. Be to, prokurorė ar nukentėjusioji apeliacinio proceso metu S. J. keisti ar pildyti kaltinimą neprašė. Apeliacinės instancijos teismas, nesant skundo sunkinančiu pagrindu, negali išplėsti kaltinimo ribų. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo S. J. kaltė dėl V. D. nužudymo įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Nors apeliantas prašo bylą grąžinti tyrimui papildyti, tačiau nenurodo jokių motyvų. Teisėjų kolegijos nuomone, bylą perduoti prokurorui tyrimui papildyti nėra pagrindo, nes BPK 219 straipsnio reikalavimai nepažeisti (BPK 234 straipsnio 2 dalis). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad S. J. neskundžia įrodymų vertinimo, jų gavimo teisėtumo ar pagrįstumo ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo dėl M. T. plėšimo. Todėl apeliacinio teismo teisėjų kolegija nuosprendį peržiūri neperžengiant apeliacinio skundo ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Remiantis baudžiamosios teisės teorija ir teismų praktika, baudžiamojoje byloje turi būti nustatyta kaltininko padarytos veikos atitiktis Baudžiamojo kodekso Specialiojoje dalyje numatytai atitinkamos nusikalstamos veikos sudėčiai, taigi turi būti nustatomi ir įrodomi nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, nurodyti baudžiamajame įstatyme. Visos kitos aplinkybės, kurių baudžiamasis įstatymas neįtraukia į būtinų nusikalstamos veikos požymių ratą, kaltininko veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Kaip minėta aukščiau, objektyviajam nužudymo nusikalstamos veikos sudėties požymiui – veikai – būdinga tai, kad kaltininkas jį padaro veikimu ar neveikimu, o subjektyvus požymis - tyčia (tiesioginė ar netiesioginė). Nusikalstamas padarinys yra nukentėjusiojo mirtis. Taigi, norint veiką kvalifikuoti kaip nužudymą, reikia nustatyti šiuos aukščiau nurodytus nusikalstamos veikos sudėties požymius.

Iš bylos medžiagos matyti, kad S. J. kaltė dėl V. D. nužudymo buvo grindžiama kito nuteistojo V. M., paties apelianto S. J., nukentėjusiosios G. T., liudytojų I. G. ir A. J. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, teismo medicinos ir kriminalistinės ekspertizių išvadomis. Kadangi pirmosios instancijos teisme V. M. parodymus duoti atsisakė, todėl jo parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu buvo perskaityti remiantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (t. 6, b. l. 199). Kaip matyti iš bylos medžiagos, apelianto S. J. ir kito nuteistojo V. M. parodymai dėl V. D. nužudymo, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, yra nenuoseklūs. Teisėjų kolegijos nuomone, todėl būtina išsamiai išanalizuoti abiejų nuteistųjų parodymus, juos sulyginti tarpusavyje, pašalinti tarp jų prieštaravimus ir neatitikimus kitai bylos medžiagai. Apeliacinis teismas akcentuoja tai, kad S. J. parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme turi būti vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, lyginant nuteistojo parodymus su visa kita bylos medžiaga, jais bei kito nuteistojo V. M. parodymais remtis galima tik tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai ir liudytojų parodymai. Todėl teisėjų kolegija apelianto S. J. bei nuteistojo V. M. parodymais vadovaujasi tiek, kiek jie neprieštarauja byloje surinktiems įrodymams ir faktinėms bylos aplinkybėms. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvai dėl įrodymų vertinimo yra pagrįsti ir patikimi. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas, neatitinkantis nuteistojo lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą patvirtinančios aplinkybės. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pagrindė, kodėl vadovaujasi liudytojų parodymais, kuriuos davė apie žinomas jiems bylai svarbias aplinkybes. Todėl pirmosios instancijos teismas nuteistojo, liudytojų parodymus, rašytinę medžiagą ir daiktinius įrodymus, specialistų išvadas vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Priešingai, nuteistasis savo apeliaciniame skunde, nors ir labai lakoniškai, vadovaujasi tik jam palankiais įrodymais, juos vertina vienpusiškai ir selektyviai, jų nesieja tarpusavyje ir su kitais objektyviais bylos duomenimis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu S. J. ir V. M. buvo apklausti dalyvaujant gynėjams, todėl jų teisės į gynybą nebuvo pažeistos. Ikiteisminio tyrimo metu, atliekant parodymų patikrinimą vietoje S. J. ir V. M. gynėjo dalyvavimo atsisakė savo noru, todėl laikoma, kad jų teisės į gynybą taip pat nebuvo pažeistos (t. 4, b. l. 114, t. 5, b. l. 112).

Ikiteisminio tyrimo metu V. M. apklaustas kaip įtariamasis parodė, kad 2008 m. spalio 30 d., apie 19 val. kartu su S. J. nuėjo pas V. D. išgerti. V. D. juos įsileido ir jie trise gėrė. Tačiau jam (V. M.) kažkas pasidarė, todėl pradėjo V. D. mušti, t. y. spyrė į pilvą, po to nukentėjusįjį pradėjo mušti ir S. J. V. D. nušliaužė į savo kambarį, todėl jis su S. J. nuėjo pas nukentėjusįjį, kuris gulėjo ant lovos. S. J. spyrė nukentėjusiajam į veidą, dėl ko jis nukrito ant grindų. Po to S. J. peiliu sudavė šešis, o jis (V. M.) du smūgius V. D. į krūtinę. Vėliau jis ir S. J. toliau virtuvėje girtavo, po to išėjo (t. 5, b. l. 100-101).

Ikiteisminio tyrimo metu V. M. apklaustas įtariamuoju nurodė analogiškas aplinkybes, tačiau parodė, kad jis spyrė V. D. į krūtinę, dėl ko nukentėjusysis nukrito ant grindų ir pradėjo šliaužti link savo kambario. Jis dar kartą spyrė nukentėjusiajam į veidą. Po to į kambarį atėjo S. J., kuris spyrė nukentėjusiajam į veidą. Jis (V. M.) iš kišenės išsitraukė sulankstomą peilį medine rankena ir juo sudavė V. D. du kartus į krūtinę, po to tą patį peilį davė S. J., kuris taip pat sudavė nukentėjusiajam daugiau nei du smūgius į krūtinę. Po to S. J. iš nukentėjusiojo kišenės ištraukė piniginę, iš kurios išėmė 20 Lt ir davė jam (V. M.), o piniginę pasiliko sau. Jie virtuvėje toliau girtavo, po to išėjo (t. 5, b. l. 102-104).

V. M. apklaustas kaip įtariamasis pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad 2008 m. spalio 30 d. sutiko S. J., su kuriuo susitarė apiplėšti V. D., tačiau nesitarė, kas ką darys. Jis neprisimena, kas įvyko virtuvėje, kai gėrė degtinę. Kai V. D. buvo savo kambaryje, jis gulinčiam ant lovos nukentėjusiajam su lazda sudavė keturis smūgius į pakaušį, po to nutempė jį ant grindų ir dar tris kartus stipriai spyrė į veidą, po to iš savo striukės kišenės išsitraukė peilį ir juo dūrė į kaklą ir daug kartų į krūtinę. Kai nukentėjusysis buvo negyvas, jis iš jo kišenės ištraukė piniginę, kurioje buvo 60 Lt, juos vėliau pasidalino pusiau, virtuvėje dar išgėrė ir išėjo, o piniginę išmetė į šiukšlių konteinerį. Tuo metu, kai jis mušė V. D., S. J. kitame kambaryje ieškojo pinigų. Pirmos apklausos metu jis melavo, kad virtuvėje nukentėjusiajam spyrė į veidą (t. 5, b. l. 106-109).

Ikiteisminio tyrimo metu V. M. apklaustas kaip įtariamasis papildomai parodė, kad 2008 m. spalio 30 d. jis su S. J. aptarė V. D. apiplėšimo ir nužudymo planą, t. y. jis turėjo peiliu badyti nukentėjusįjį, o S. J. - ieškoti pinigų. Jis nesiūlė S. J. vartoti smurtą prieš nukentėjusįjį, nieko konkretaus neplanavo, tačiau aptarė, kad nukentėjusįjį nužudys ir apiplėš, nes jis yra užsispyręs ir griežtas, todėl geruoju pinigų neatiduos. Be to, bijojo, kad jeigu paliks V. D. gyvą, jis juos įskųs policijai. Be to, jie kaukių nesidėjo, nes senuką (nukentėjusįjį) ketino nužudyti, todėl slėpti veidų nebuvo tikslo. Apie 17 val. jie nuėjo prie V. D. namų ir išlaužė lauko duris. Tuo metu nukentėjusysis sėdėjo kambaryje ant lovos kambaryje, o į pasiūlymą išgerti, nieko neatsakė, tik pasiėmęs ramentą ir lazdą bandė bėgti iš kambario. Jie išlaužė duris į kambariuką, kuriame buvo V. D. ir atsivedė jį į virtuvę. Tada V. D. sutiko išgerti, atnešė duonos, puodelį su vandeniu. Kai jie išgėrė, jis iš nukentėjusiojo pareikalavo pinigų, tačiau šis atsakė, kad jų neduos ar tai, kad jų neturi. Kai V. D. atsistojo, jis (V. M.) sudavė kelis smūgius koja jam į žandikaulį, dėl ko nukentėjusysis nukrito ir pradėjo šliaužti į kitą kambarį. Tuo metu jis ir S. J. toliau gėrė. Po to jis nuėjo į kambarį pažiūrėti ar V. D. gyvas, o S. J. liepė ieškoti pinigų. Virtuvėje jis pasiėmė V. D. lazdą, o atėjęs į kambarį pamatė, kad nukentėjusysis guli ant lovos veidu į pagalvę (kniūbsčias). Jis lazda sudavė nukentėjusiajam penkis kartus į pakaušį, išvertė jį iš lovos ant grindų ir gulinčiam ant nugaros spyrė kelis kartus į veidą. Po to nuėjo į virtuvę, paėmė nuo stalo peilį ir grįžęs dūrė septynis kartus nukentėjusiajam į krūtinę ir vieną kartą į kaklą. Pamatė, kad nukentėjusysis nustojo dejuoti, todėl suprato, kad jį nužudė. Tuo metu, kai jis mušė senuką su lazda bei badė peiliu, S. J. buvo kitame kambaryje ir ieškojo pinigų. Mano, kad S. J. pritarė tokiems jo veiksmams. Jis apieškojo nukentėjusiojo drabužius ir kelnių kišenėje rado piniginę, vėliau kartu su S. J. ieškojo dar pinigų. Jis spintoje pamatė supakuotus naujus marškinius, kuriuos paslėpė po savo striuke, iš bufeto paėmė bloką cigarečių „XXX“ ir nutraukė telefono laidą. Peilį jis įmetė į spintelę. Piniginėje jis rado 60 Lt, iš kurių 30 Lt davė S. J. Kitą rytą jis į konteinerį išmetė nukentėjusiojo piniginę ir savo drabužius, kuriais buvo apsirengęs įvykio metu. Nukentėjusiojo namuose ant dujų baliono paliko kepurę, kurią jam paskolino S. J. Teigia, kad pirmosiose apklausose jis apkalbėjo S. J. neva pastarasis taip pat mušė V. D. ir badė peiliu, nes norėjo, kad ir jis būtų lygiai taip pat nuteistas (t. 5, b. l. 145-147).

Pirmosios instancijos teisme S. J. kaltu dėl V. D. nužudymo neprisipažino ir parodė, kad V. M. jį apkalbėjo, nes pyko ant jo (apelianto) dėl to, jog jis (apeliantas) policijai papasakojo apie M. T. plėšimą. Ikiteisminio tyrimo metu davė neteisingus parodymus, nes policijos pareigūnai prieš jį vartojo psichologinį smurtą. Taip pat teigia, kad spalio mėnesio pradžioje savo kepurę davė naudotis V. M.

Ikiteisminio tyrimo metu 2008 m. lapkričio 1 d. S. J. apklaustas kaip įtariamasis netrukus po sulaikymo kaltu dėl V. D. nužudymo prisipažino, tačiau duoti parodymus atsisakė, nes jam neva skauda galvą (t. 4, b. l. 95). Ikiteisminio tyrimo metu S. J. apklaustas įtariamuoju 2008 m. lapkričio 7 d. papildomai parodė, kad kaltu dėl V. D. nužudymo neprisipažįsta. Teigė, kad 2008 m. spalio 30 d. nuo 9 val. iki 18 val. 30 min. jis dirbo pas I. G. statyboje (duomenys neskelbtini) kaime, už tai gavo 60 Lt. Po to jis su pažįstamu A. kioske nusipirko po kelis litrus alaus, batono, vėliau jie žiūrėjo televizorių, po to draugas išėjo namo, o jis - miegoti (t. 4, b. l. 100-101).

Ikiteisminio tyrimo metu S. J. apklaustas įtariamuoju 2008 m. lapkričio 10 d. papildomai parodė, kad 2008 m. spalio 30 d., apie 19-20 val. jis nuėjo pažaisti krepšinį, ten susitiko V. M., kuris pasiūlė jam kartu nueiti pas V. D. ir atsiimti iš jo pinigus. Jis sutiko. Nuėję prie V. D., jie sėdėjo virtuvėje ir gėrė. Po to V. M. priėjo prie V. D. ir liepė atiduoti pinigus, tačiau šis atsakė, kad neturi. Kai V. D. atsistojo, V. M. ranka sudavė jam 2 smūgius į žandikaulį, dėl ko nukentėjusysis nugriuvo ir po to V. M. daugiau kaip du kartus koja spyrė į šonkaulius. Po to V. M. atsisėdo prie stalo ir toliau gėrė, o V. D. nušliaužė į kambarį, prašė išeiti. V. M. liepė jam (S. J.) nueiti į kambarį, kur nušliaužė V. D. ir ieškoti pinigų, o jis (V. M.) tuo metu nukentėjusįjį badys peiliu. V. M. virtuvėje paėmė V. D. lazdelę ir abu nuteistieji nuėjo į kambarį, į kurį nušliaužė nukentėjusysis. Jis kambaryje pamatė, kad V. D. guli ant lovos (ant pilvo), tuo metu V. M. lazdele sudavė nukentėjusiajam per galvą. Po to jis (S. J.) nuėjo į kitą kambarį, kur tikrino spinteles ir ieškojo pinigų, girdėjo, kad V. M. vėl muša nukentėjusįjį. Jis išgirdo, kad kažkas nukrito ant grindų, todėl grįžo į kambarį ir pamatė, jog ant jų guli V. D., o V. M. stovi šalia. Po to V. M. peiliu badė nukentėjusįjį, kuris gulėjo ant grindų. Jis grįžo į virtuvę, kur netrukus atėjo ir V. M., tačiau jo rankose peilio nepastebėjo. Būdami virtuvėje jie dar išgėrė, parūkė, po to V. M. nuėjo paieškoti pinigų nukentėjusiojo drabužiuose. Po to jie išėjo iš V. D. namo, V. M. jam davė 20 Lt ir pasakė, kad juos paėmė iš nukentėjusiojo. Jis prisipažįsta, kad dalyvavo V. D. apiplėšime, tačiau jo nežudė (t. 4, b. l. 102-103).

S. J. apklaustas kaip įtariamasis pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2008 m. lapkričio 10 d. davė analogiškus parodymus ir parodė, kad V. M. sudavė V. D. du-tris kartus į kairę veido pusę, dėl ko nukentėjusysis nukrito ant grindų. Po to V. M. iš abiejų pusių spardė nukentėjusiajam į šonkaulius, o kai nukentėjusysis gulėjo kniūbsčiais, lazdele sudavė į galvą, po to girdėjo dar tris-keturis smūgius, tačiau jų nematė. Jis taip pat matė, kaip V. M. peiliu, kurį ištraukė iš savo kišenės, sudavė tris-keturis smūgius gulinčiam V. D. Tačiau paaiškinti, kodėl kartu su V. M. nuėjo pas V. D. ir kodėl nesustabdė V. M., kai šis mušė nukentėjusįjį, negali, taip pat nežino, kaip V. M. paėmė pinigus iš nukentėjusiojo (t. 4, b.l. 105-108 ).

Ikiteisminio tyrimo metu S. J. apklaustas įtariamuoju 2009 m. rugpjūčio 21 d. papildomai parodė, kad jis su V. M. susitarė pas V. D. išgerti, o po to jį apvogti, matė kaip V. M. gulinčiam nukentėjusiajam peiliu sudavė du kartus į krūtinę, tačiau nematė, kad V. M. ką nors paimtų. Taip pat parodė, kad V. M. nebandė sustabdyti nuo tokių veiksmų atlikimo, nes buvo per vėlu (t. 4, b. l. 112-113 ).

Iš ikiteisminio tyrimo metu atliktos akistatos tarp S. J. ir V. M. protokolo matyti: V. M. parodė, kad jis pasiūlė S. J. nueiti pas V. D., jį apiplėšti ir nužudyti, tačiau kaip jie tai padarys, neaptarė. S. J. jam nieko nesakė, bet kartu su juo nuėjo pas V. D. S. J. parodė, kad su V. M. tarėsi pas V. D. išgerti ir po to jį apvogti, tačiau vartoti smurtą nesitarė; V. M. parodė, kad jis išlaužė V. D. namo lauko duris. S. J. parodė, kad jie pasibeldė į V. D. namo duris, todėl nukentėjusysis juos pats įsileido; V. M. parodė, kad V. D. juos pamatęs, bandė bėgti į kitą kambarį, tačiau jie jį atsivedė į virtuvę. S. J. parodė, kad V. D. sutiko su jais išgerti, todėl jie sėdėjo ir gėrė virtuvėje; V. M. parodė, kad jis virtuvėje koja sudavė daugiau kaip 2 kartus V. D. į galvą. S. J. su tuo sutiko; V. M. parodė, kad po to, jis virtuvėje sudavė smūgius V. D., jie abu tarėsi kambaryje ieškoti pinigų. S. J. parodė, kad ieškoti pinigų sugalvojo jis pats, tačiau nuėjęs pamatė, kad V. M. badė peiliu V. D.; V. M. parodė, kad S. J. smurtą prieš V. D. nenaudojo. S. J. su tokiais parodymais sutiko; V. M. parodė, kad S. J. nebandė jo sustabdyti, nes jam (S. J.) buvo vienodai, ką jis daro. S. J. parodė, kad nepritarė V. M. veiksmams; V. M. parodė, kad jis iš V. D. kelnių kišenės ištraukė piniginę, o pinigus (60 Lt) pasidalino su S. J. po lygiai. S. J. parodė, kad V. M. jam davė tik 20 Lt ( t. 4, b. l. 156-157 ).

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad S. J. neigdamas savo kaltę dėl V. D. nužudymo, taip siekia išvengti atsakomybės. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad S. J. vartojo smurtą prieš nukentėjusįjį V. D. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apelianto S. J. ir nuteistojo V. M. parodymai dėl to yra prieštaringi, todėl pirmosios instancijos teismas S. J. iš kaltinimo šią aplinkybę motyvuotai pašalino. Dėl to nėra skundo S. J. atsakomybę sunkinančiais pagrindais, todėl apeliacinės instancijos teismas šią aplinkybę vertinti kitaip neturi jokio pagrindo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu S. J. nurodytos V. D. nužudymo aplinkybės iš esmės sutapo su V. M. parodymais: apeliantas nurodė kokius konkrečius veiksmus atliko V. M. (kaip mušė nukentėjusįjį, jį badė peiliu, ieškojo pinigų, juos vėliau pasidalino), atitinkamai V. M. parodė, kokius veiksmus atliko S. J. (apeliantas sutiko apiplėšti nukentėjusįjį, pritarė jo vartojamam smurtui prieš nukentėjusįjį, ieškojo pinigų, pinigus, kuriuos rado V. M., pasidalino). Iš V. M. ir S. J. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui, matyti, kad jis ir S. J. prie krepšinio aikštelės susitarė apiplėšti V. D. ir pagrobti pinigus. Apeliantas S. J. su tuo sutiko, tačiau konkrečių veiksmų, kas ką darys, neaptarė (t. 4, b. l. 105-108, t. 5, b. l. 106-109). S. J. ir V. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu dėl to, kaip jie pateko į V. D. namą, yra skirtingi: S. J. teigia, kad nukentėjusysis pats juos įsileido, o V. M. nurodo, kad jis išlaužė duris. Teisėjų kolegijos nuomone, dėl to prieštaravimų nėra, nes pirmosios instancijos teismas patikėjo V. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo, iš kurių matyti, kad nuteistieji į namą pateko prieš nukentėjusiojo valią. Be to, iš V. M. parodymų matyti, kad buvo išlaužtas kabliukas į vieną iš kambarių, kuriame pasislėpė nukentėjusysis. Tai atitinka įvykio vietos protokole užfiksuotiems duomenims, nukentėjusiosios J. B. ir liudytojo G. B. parodymus apie tai, kad V. D. nušliaužė ir pasislėpė kitame kambaryje (t. 4, b. l. 105-108, t. 5, b. l. 106-109). Apeliantas savo skunde dėl to nenurodo jokių įtikinamų argumentų, todėl teisėjų kolegijai vertinti kitaip šią pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę neturi jokio pagrindo.

Tiek S. J., tiek V. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad nuteistieji ir nukentėjusysis gėrė virtuvėje. Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad V. D. kraujyje rasta 0,95 promilės alkoholio (t. 1, b. l. 165-173-174). Iš abiejų nuteistųjų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, taip pat matyti, kad jie virtuvėje taip pat rūkė „XXXX“, „XXXX.“ cigaretes (t. 4, b. l. 110). Tokie jų parodymai atitinka įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotus duomenis, kad peleninėje pilna nuorūkų, taip pat matyti cigarečių „XXXX.“, „XXXX“, „XXXXX“ likučiai (t. 1, b. l. 60-61-72). Iš abiejų nuteistųjų parodymų taip pat matyti, kad V. M. iš V. D. pareikalavo pinigų, tačiau pastarasis atsisakė juos duoti. Po to V. M. rankomis ir kojomis pradėjo mušti V. D. į veidą ir į šonus, o kai V. M. vėl atsisėdo gerti, nukentėjusysis nušliaužė į miegamąjį. Tai atitinka teismo medicinos specialisto išvadą. kurioje V. D. galvoje ir kūne konstatuotos dauginės muštinės žaizdos, o dėl lūžusio viršutinio žandikaulio nukentėjusysis galimai negalėjo šauktis pagalbos. Ten pat nurodyta, kad dėl to nukentėjusiajam prasidėjo gausus kraujavimas, todėl jis pradėjo springti krauju, nukentėjusysis buvo vertikalioje ar artimoje padėtyje, nes jo drabužiai priekiniuose paviršiuose ir batai buvo gausiai sumirkę krauju (t. 1, b. l. 168-173-174). Akivaizdu, kad po to V. D. nušliaužė į miegamąjį ir atsigulė į lovą. Ikiteisminio tyrimo metu abu nuteistieji tai pripažino. Šiuos nuteistųjų parodymus objektyviai patvirtina įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame užfiksuotos kraujo dėmės virtuvėje ant grindų, koridoriuje ir miegamajame (t. 1, b. l. 60-72, 76). Iš abiejų nuteistųjų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad po to V. M. paėmė V. D. priklausančią lazdą, nuėjo į miegamąjį, kur lovoje kniūbsčias gulėjo nukentėjusysis ir pradėjo jį mušti per pakaušį. Tokius nuteistųjų parodymus objektyviai patvirtina teismo medicinos specialisto išvada, kurioje nurodyta, jog visos penkios muštinės žaizdos nukentėjusiojo pakaušyje išsidėsčiusios maždaug vienoje plokštumoje, pakankamai ribotame plote, panašios krypties ir pobūdžio. Iš tokių žaizdų turėjo prasidėti gausus kraujavimas, tačiau drabužių nugariniuose paviršiuose kraujo nėra (t. 1, b. l. 168-174). Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad ant lovos, ties pagalvėmis, taip pat yra kraujo dėmių, tačiau kraujo dėmės nėra intensyvios (t. 1, b. l. 71, 76). Akivaizdu, kad nukentėjusysis tuo metu jau buvo dalinai nukraujavęs, o kraujas susigėręs į rūbus, susikaupęs net batuose, todėl ant lovos užfiksuotas jo kiekis nėra didelis. Toliau iš V. M. parodymų matyti, kad po to jis V. D. išvertė iš lovos ant grindų ir gulinčiam ant nugaros koja sudavė keletą smūgių į veidą, iš virtuvės nuo stalo pasiėmė peilį ir dūrė nukentėjusiajam septynis kartus į krūtinę ir vieną kartą į kaklą (t. t. 4, b. l. 106-109). Iš S. J. parodymų matyti, kad tuo metu jis spintelėse ieškojo pinigų, tačiau jų nerado. Po to kambaryje matė, kaip V. M. sudavė nukentėjusiajam tris-keturis smūgius peiliu, jis grįžo į virtuvę, kur netrukus atėjo V. M., kuris parūkė, išgėrė degtinės ir nuėjo pas nukentėjusįjį ieškoti pinigų. Po kiek laiko V. M. grįžo ir davė jam (S. J.) 20 Lt (t. 4, b. l. 104-108). Iš nukentėjusiosios J. B. parodymų matyti, kad po tėvo mirties, tvarkydama jo namus, virtuvės spintelėje rado peilį galimai su kraujo pėdsakais ant geležties, taip pat pastebėjo, kad trūksta tėvo marškinių, bloko cigarečių, buvo nupjautas telefono laidas. Iš V. M. parodymų matyti, kad jis nutraukė telefono laidą, V. D. rūbų kišenėje rado piniginę, kurioje buvo 60 Lt, juos pasidalino per pusę su S. J. (t. 5, b. l. 106-109). Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr.11-1477 (09), 11-1675 (09) nurodyta, kad ant tirti pateiktų V. M. sportinių kelnių ir striukės rasta juodos spalvos pluoštų, kurie yra vienodi su tirti pateikto V. D. juodo megztinio trikotažo pluoštais. Ant tirti pateiktų V. D. pilkų kelnių rasti pavieniai, ant megztinio rastas kuokštelis mėlynos spalvos medvilnės pluoštų, kurie yra vienodi su tirti pateiktų S. J. džinsinių kelnių audeklo pluoštais (t. 1, b. l. 125-133). Tai įrodo, kad S. J. džinsinės kelnės ir V. D. rūbai turėjo abipusį sąlytį. Nuteistojo S. J. parodymai, kad jis anksčiau lankėsi pas nukentėjusįjį, todėl tam tikri nukentėjusiojo rūbų mikropluoštai galėjo likti ant jo rūbų, neįtikinami, todėl atmestini. Be to, iš V. M. parodymų matyti, kad S. J. jam davė savo kepurę (t. 1, b. l. 147), tačiau duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad kepurė yra jo (V. M.) (t. 5, b. l. 108-109). Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad V. D. name ant dujų baliono iš tikrųjų buvo rasta kepurė (t. 1, b. l. 60-72). Nuteistasis S. J. šią kepurę atpažino ir paaiškino, kad ją buvo užsidėjęs ant galvos V. M. nusikaltimo padarymo metu (t. 4, b. l. 159-160).

Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino liudytojų I. G. ir A. J. parodymus. Iš jų matyti, kad 2008 m. spalio 30 d. S. J. dirbo pas I. G. iki 16 val., po to nuteistasis išėjo. Apeliacinio proceso metu liudytojai I. G. ir A. J. apklausti papildomai parodė, kad 2008 m. spalio 30 d. arba 29 d. pas I. G. buvo atėjęs nuteistasis V. M., jis kalbėjosi su S. J., tačiau apie ką – negirdėjo, apie kokį nors konfliktą tarp nuteistųjų nežino. Nuteistasis V. M. apklaustas apeliacinio proceso metu papildomai parodė, kad nurodytu laiku pas I. G. nebuvo atėjęs ir jokio konflikto tarp jo ir S. J. nebuvo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad S. J. baigė darbą pas I. G. 2008 m. spalio 30 d. apie 16 val., o su nuteistuoju V. M. susitiko ir susitarė apiplėšti V. D. laikotarpiu tarp 17 val. – 17 val. 30 min. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad V. D. buvo nužudytas laikotarpiu tarp 17 val. ir 19 val. 30 min. Ikiteisminio tyrimo metu surikti ir pirmosios instancijos teisme patikrinti įrodymai atitinka faktines bylos aplinkybes. Nusikaltimo padarymo laikas neprieštarauja teismo medicinos specialisto išvadoms. Ikiteisminiame tyrime parodymų patikrinimo vietoje metu nuteistieji S. J. ir V. M. savo parodymus patvirtino, parodė, kokius konkrečiai veiksmus kiekvienas iš jų padarė, kai buvo nužudytas V. D. (t. 4, b. l. 115-135, t. 5, b. l. 113-132). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis S. J. parašė laišką A. J., kuriame nurodė, ką ir kaip jis (liudytojas) turi sakyti teisme, t. y. darė jam poveikį (t. 2, b. l. 53-55). S. J. apeliacinio proceso metu pripažino, kad parašė tokį laišką. Iš šio laiško turinio matyti, kad S. J. žino apie nusikaltimų padarymo aplinkybes, tačiau liudytojas A. J. turi duoti tokius parodymus, kurie padėtų jam išvengti griežtos laisvės atėmimo bausmės. Dėl aukščiau išvardytų aplinkybių byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nuteistasis V. M. apkalba S. J. dėl V. D. nužudymo. Akivaizdu, kad abu nuteistieji buvo girti, todėl kai kurias įvykio aplinkybes (pav., dėl susitarimo padaryti šį nusikaltimą aplinkybių, nusikaltimo padarymo laiko, kiekvieno iš jų veiksmų ir smūgių eiliškumo bei skaičiaus) ikiteisminiame tyrime apklausų metu nurodė skirtingai. Teisėjų kolegijos nuomone, tai natūrali ir gyvenimiška situacija, kai nuteistieji būdami apsvaigę nuo didelio kiekio alkoholio, iš dalies skirtingai interpretuoja kai kurias įvykio aplinkybes. Byloje esančių prieštaravimų pašalinti nėra galimybės, nes V. M. apeliacinio proceso metu parodė, kad įvykio aplinkybių neprisimena, o S. J. jau pirmosios instancijos teisme pakeitė parodymus ir neigė padaręs šį nusikaltimą. Tačiau teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių, kad S. J. dalyvavo V. D. nužudyme, nes tik būdamas nusikaltimo vietoje ir betarpiškai matydamas įvykio aplinkybes apeliantas galėjo žinoti ir detaliai jas papasakoti. Nuteistojo S. J. teiginys apeliaciniame teisme, kad šio nusikaltimo padarymo aplinkybes sužinojo iš V. M., neatitinka tikrovės ir yra neįtikinamas. Be to, V. M. tokį apelianto teiginį paneigė apeliacinio proceso metu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ nurodyta, kad nužudymas yra padarytas bendrininkaujant, kai darant šį nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų. Susitarimas nužudyti kitą žmogų gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais - ir įvykti bet kurioje šios nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Nužudymas yra padarytas bendrininkaujant ir tada, kai prie vieno asmens, darančio tyčinius veiksmus, nukreiptus atimti gyvybę kitam žmogui, tuo pačiu tikslu savo veiksmais prisideda kitas arba kiti asmenys ir kėsinimąsi į kito žmogaus gyvybę pradėjęs asmuo tai suvokia. Taip pat būtina nustatyti kiekvieno iš jų dalyvavimo darant šį nusikaltimą laipsnį ir pobūdį, kurie nulemia bendrininkavimo formą ir bendrininkų rūšis. Dalyvavimo darant nusikaltimą pobūdį parodo asmens funkcinis vaidmuo vykdant nusikalstamą veiką (vykdytojas, kurstytojas, organizatorius ar padėjėjas), o dalyvavimo laipsnį - bendrininko aktyvumo lygis atimant gyvybę. Pagal BK 24 straipsnio 3 dalį nužudymo vykdytojas yra toks asmuo, kuris nukentėjusįjį nužudė pats arba pasitelkęs nepakaltinamus arba nesulaukusius BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis. Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Be to, nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis (surišant jį, laikant už rankų ir pan.) kėsinimosi į jo gyvybę metu. Tokių bendrininkų veika kvalifikuojama be nuorodos į BK 24 straipsnį.

Teisėjų kolegijos nuomone, nors byloje nėra įrodymų, kad S. J. vartojo smurtą prieš V. D., tačiau iš aukščiau išvardytų įrodymų matyti, jog jis betarpiškai dalyvavo šio nusikaltimo padaryme. Bylos medžiaga patvirtina, kad nuteistieji bendrais veiksmais tyčia atėmė gyvybę V. D., tarp padarytos veikos ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. T. plėšimo metu abu nuteistieji ant galvos buvo užsidėję kaukes, kad nukentėjusioji jų negalėtų atpažinti. Iš V. M. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad V. D. plėšimo metu kaukių nesidėjo, nes su S. J. susitarė, jog nukentėjusįjį reikės nužudyti, kadangi priešingu atveju, jis apie tai praneš policijai, be to, nukentėjusysis yra užsispyręs ir savo noru pinigų neatiduos. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad V. M. ir S. J. tikslas buvo užvaldyti nukentėjusiojo V. D. turtą, tačiau kokios tam bus panaudotos priemonės, konkrečiai nebuvo aptarta, smurto panaudojimo laipsnis ir intensyvumas priklausė nuo konkrečių aplinkybių, t. y. abiem nuteistiesiems buvo priimtinos bet kokios priemonės ir bet kokie padariniai. Bylos medžiaga neginčijamai įrodyta, kad S. J. įvykio metu buvo V. D. namo viduje, matė V. M. veiksmus, suprato ir sutiko su bet kokio pobūdžio smurtu ir jo padariniais, pats aktyviai dalyvavo darant nusikaltimą, t. y. veikė kartu su V. M. kaip nusikaltimo bendravykdytojas. Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad V. M. veiksmų negalima vertinti kaip vykdytojo ekscesą.

BK 129 straipsnio 2 dalyje nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia. Šiuo konkrečiu atveju S. J. yra nuteistas už tai, kad V. D. nužudė veikdamas tiesiogine tyčia. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad abu nuteistieji suvokė, kad vartodami smurtą prieš senyvo amžiaus V. D., t. y. V. M. suduodant smūgius rankomis ir kojomis bei peiliu į gyvybiškai svarbius organus, gali sukelti pačias sunkiausias pasekmes, nužudyti nukentėjusįjį ir tokių pasekmių siekė. S. J. tiesioginės tyčios turinį įrodo visos padaryto nusikaltimo aplinkybės: nuteistasis matė, kaip V. M. rankomis, kojomis, lazda ir peiliu sudavė daug smūgių nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas (galvą, krūtinę, pilvą); nuteistasis taip pat matė ir suprato, kad V. M. nukentėjusįjį iš pradžių mušė virtuvėje, po to, kai nukentėjusysis nušliaužė į kitą kambarį (miegamąjį), ten daužė lazda per galvą, badė peiliu; bylos duomenys patvirtina, kad S. J. ir V. M. žinojo, kad nukentėjusysis V. D. yra garbaus amžiaus, ligotas, todėl negalės tinkamai pasipriešinti; abu nuteistieji tarp nukentėjusiojo mušimo virtuvėje ir miegamajame vartojo alkoholį ir rūkė, matė, kaip nukentėjusysis kankinasi. Teismo medicinos specialisto išvada nustatyta, kad V. D. buvo sulaužytas žandikaulis, todėl jis negalėjo šauktis pagalbos. S. J. nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad užkirstų kelią kito nuteistojo aukščiau paminėtiems veiksmams. Iš S. J. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui matyti, kad jis net nesidomėjo, ar nukentėjusysis gyvas (t. 4, b. l. 107, 108); iš abiejų nuteistųjų parodymų matyti, kad V. D. nužudė turėdami tikslą užvaldyti jo pinigus. Aukščiau aptarti bylos duomenys patvirtina, kad kai V. M. mušė ir badė peiliu nukentėjusįjį, tuo metu S. J. spintelėse ieškojo pinigų, tačiau jų nerado. Tik po to, kai V. M. peiliu sudavė smūgius nukentėjusiajam, iš kišenės ištraukė piniginę, kurioje rado 60 Lt ir juos pasidalijo su S. J.. Nors S. J. teigia, kad V. M. jam davė tik 20 Lt, tačiau tai neturi jokios reikšmės apelianto veikos kvalifikavimui. Ši aplinkybė tik įrodo, kad abu nuteistieji veikė iš savanaudiškų paskatų. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad S. J. nusikalstamos veikos metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. Iš specialisto išvados matyti, kad S. J. yra nustatytas lengvas protinis atsilikimas su elgesio sutrikimu bei priklausomybės nuo alkoholio sindromas (t. 5, b. l. 42-43). Nors apeliantas skunde nurodo, kad yra patiklus, tačiau tai visiškai nesusiję su jo gebėjimu suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Teisėjų kolegijos nuomone, šio nusikaltimo padarymui lemiamos įtakos turėjo apsvaigimas nuo alkoholio, kas teisingai pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Išanalizavus ir įvertinus surinktų įrodymų visumą, nustatyta, kad S. J. Ir V. M. nužudė nukentėjusįjį bendrais veiksmais, veikdami ne spontaniškai, o apgalvotai. Nuteistojo S. J. atlikti objektyvūs veiksmai įrodo tyčios kryptingumą – siekį nužudyti nukentėjusįjį ir užvaldyti jo turtą. Akivaizdu, kad S. J. Pritarė V. M. smurtiniams veiksmams, suvokė jų pavojingumą bei bendrai daromos veikos pobūdį, numatė, kad nuo tokių veiksmų nukentėjusysis gali mirti ir to siekė. Teisėjų kolegija įvertinusi visus aukščiau išdėstytus įrodymus daro išvadą, kad nuteistųjų nusikalstami veiksmai buvo kryptingi, ciniški, dėl ko žiauriai, iš savanaudiškų paskatų nužudė ligotą ir pagyvenusį (bejėgiškos būklės) V. D. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia išvada atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 2, 4, 5 punktų reikalavimams. Todėl S. J. veika kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9 punktus (Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) ir 180 straipsnio 2 dalį, kaip idealioji sutaptis, teisingai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to teismas turi kreipti daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.

Vilniaus apygardos teismas, skirdamas S. J. bausmes, atsižvelgė į jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (BK 11 straipsnio 5, 6 dalys), dėl ko kilo sunkūs ir neatitaisomi padariniai, nuteistasis veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismas nuosprendyje pagrįstai nustatė, kad nuteistasis nusikaltimus padarė apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir veikdamas bendrininkų grupe. Baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė. Bylos medžiaga patvirtina, kad apelianto nusikalstama veika buvo iš anksto apgalvota, o padarytas nusikaltimas yra jo antivisuomeniško gyvenimo būdo ir elgesio padarinys. Pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir už kiekvieną nusikalstamą veiką paskyrė laisvės atėmimo bausmes baudžiamojo įstatymo sankcijos ribose. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino apelianto veiksmus ir paskyrė teisingą laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta jokių kitų nuteistajam teisiškai palankių aplinkybių, kurios leistų S. J. paskirti švelnesnę laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, S. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės yra adekvačios padarytų nusikaltimų pobūdžiui ir pavojingumui. Tai atitinka BK 61 straipsnio nuostatas. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, S. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės už kiekvieną nusikalstamą veiką ir galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų bei atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgoje“ išdėstytas nuostatas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo S. J. apeliacinį skundą atmesti.