Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. N. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. birželio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. L2-222-123/2007 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui V. N. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ieškovas A. B. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir prašė teismo iš atsakovo V. N. priteisti 282 538,87 Lt skolos, 557 107,80 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 1993 m. rugpjūčio 16 d. paskolino atsakovui 5 700 DM ir 550 USD už 12 procentų mėnesinių palūkanų, 1995 m. balandžio 8 d. paskolino 14 000 USD už 10 procentų mėnesinių palūkanų, 1995 m. rugsėjo 30 d. – 65 000 USD, dar du kartus (data nenurodyta) – 11 000 USD už 5 procentų dydžio mėnesines palūkanas bei 9 500 USD už 10 procentų mėnesinių palūkanų, iš viso 1993 – 1995 metų laikotarpiu paskolino 100 050 USD ir 5 700 DM. Atsakovui neatsiskaitant, ieškovas 2006 m. gegužės 19 d. raštu pareikalavo grąžinti skolą iki 2006 m. birželio 12 d. Atsakovas skolos negrąžino, todėl skola priteistina teismine tvarka. Ieškovas nurodė, jog nepraleido senaties termino, nes paskolos sutartys buvo neterminuotos, jas įvykdyti buvo pareikalauta 2006 m. gegužės 19 d., todėl terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo šios dienos ir jis nėra praleistas. Be to, atsakovas prašydavo atidėti skolos grąžinimą, 1995 – 1998 metais perdavė ieškovui 2 000 USD palūkanų, t.y. savo veiksmais nutraukė ieškinio senaties skaičiavimą. Prašydamas priteisti palūkanas ieškovas nurodė, jog palūkanų senaties terminas yra 5 metai, todėl prašo priteisti palūkanas už paskutinius 60 mėnesių, t.y. 557 107,80 Lt.

Teismas nesurinko reikiamų įrodymų, ne visus byloje pateiktus įrodymus ištyrė ir įvertino ne pagal įrodymų visetą, dėl to priėmė neteisingą sprendimą. Teismas priėmė ir tyrė tik ieškovo įrodymus, tačiau nepriėmė ir netyrė atsakovo pateiktų įrodymų. Teismas atsisakė kviesti ir apklausti liudytojus, galinčius patvirtinti, jog skolą atsakovas grąžino ir šiuo klausimu nepasisakė sprendime. Teismas atsisakė priimti skolos raštelius, galinčius patvirtinti, jog skola grąžinta ir neteisingai sprendime nurodė, jog atsakovas nepateikė jokių raštelių. Ieškovo atstovas originalius paskolos raštelius pateikė tik teismui, o teismas neleido atsakovui susipažinti su raštelių originalais, nors atsakovas ginčijo jų tikrumą ir neskyrė ekspertizės raštelių tikrumui nustatyti. Be to, baudžiamojoje byloje iškeltoje ieškovui atsakovo prašymu yra paskirta skolos lapelių ekspertizė, tačiau ieškovas originalų į baudžiamąją bylą iki šiol nepateikė. Ieškovas teismo posėdžio metu pateiks garso įrašą, darytą pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apie tai informavus teismą, kuriame girdėti, kaip teisėja pripažįsta, jog nematė paskolos raštelių originalų.

Teismas atmestinai tyrė įrodymus, nes teismui pateiktuose vertimuose neteisingai nurodyta valiuta ir sumos skaičiais neatitinka sumų nurodytų žodžiais. Teismas neįvertino aplinkybės, jog bylos šalių šeimos draugavo, kad vertintina kaip paskolos grąžinimas, nes šalys negalėtų draugauti, jei atsakovas nebūtų grąžinęs skolos ieškovui.

Teismas netyrė kodėl ir kieno naudai prieš ieškinio pateikimą ieškovas įkeitė butą. Ši aplinkybė rodo, jog ieškovas turėjo finansinių sunkumų ir net ir turėdamas paskolos raštelius ryžosi prisiteisti grąžintas skolas.

Teismas neįvertino aplinkybės, kad vykstant dideliems ekonominiams pokyčiams, t.y. Vokietijos markės keitimą į eurus, lito susiejimą su euru, valiutų vertės kritimą, ir padidėjus paskolų rizikai, ieškovas nesiėmė priemonių atgauti neva negrąžintų paskolų.

Teismas pažeidė ieškovo teisę bylą vesti per atstovą, nes penktadienį jo buvusiam advokatui atsisakius atstovauti atsakovą, iki pirmadienio, kai įvyko teismo posėdis, atsakovas neturėjo galimybės susirasti kito advokato. Teismas privalėjo atidėti bylos nagrinėjimą, tačiau nepagrįstai atsisakė tai padaryti. Teismas nepagrįstai atsisakė sustabdyti bylos nagrinėjimą, nors šiuo metu yra atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl skolos raštelių ir atsisakė priimti įrodymus apie pradėtą ikiteisminį tyrimą.Teismas nemotyvuota rašytine nutartimi ir nepagrįstai atsisakė priimti priešieškinį, todėl yra absoliutus negaliojimo pagrindas.Teismo sprendimas yra nemotyvuotas, nes sprendime tik atkartojami kai kurie šalių paaiškinimai, nurodomi kai kurie įrodymai, bet nepasisakoma dėl jų reikšmės, nenurodoma, kaip juos vertina teismas, kodėl vienus įrodymus vertina, o kitus atmeta. Teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos viršija maksimalius priteistinus užmokesčio už advokato teisines paslaugas dydžius 1 610,90 Lt. Be to, nors teismas patenkino tik dalį - 74,44 procentus ieškinio, tačiau ieškovui buvo priteistos visos išlaidos advokato pagalbai apmokėti ir atitinkamą dalį žyminio mokesčio. Teismas turėjo vadovautis 2000 metų Civiliniu kodeksu, tačiau nepagrįstai rėmėsi 1964 metų Civiliniu kodeksu ir jo normomis grindė savo sprendimą. Teismas neteisingai skaičiuoja ieškinio senaties terminus, nes senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Ieškovas pripažino, kad grąžinti skolą prašė anksčiau, nei pateikė 2006 m. gegužės 10 d. raštą. Be to, ieškovas yra verslininkas ir turėjo per 11 metų suvokti, kad jo teisės yra pažeidžiamos, todėl teismas turėjo nustatyti faktinį momentą, kada ieškovas pareikalavo grąžinti skolą.

Teismas neatsižvelgė į tarp šalių susiformavusią praktiką, t.y. kad atsakovas skolindavosi pinigus mėnesiui ir po mėnesio juos grąžindavo, ir vėl skolindavosi. Todėl akivaizdu, jog senaties terminas yra senai praleistas.

Teismas privalėjo mažinti palūkanų sumą, nes jos viršija paskolos sumą, yra aiškiai per didelės, neprotingos, neteisingos ir neatitinka teismų praktikos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Atsakovas pirmosios instancijos teismo sprendimą ginčija ir dėl, jo manymu, padarytų proceso teisės normų, susijusių su įrodymų rinkimu ir vertinimu, pažeidimo. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, taikytinos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo specialiosios taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Paskolos sutartis yra realinė – ji laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis), bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino. Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl paskolos grąžinimo fakto, todėl atsakovui tenka pareiga įrodyti, kad jis paskolos rašteliuose nurodytas sumas grąžino ieškovui.

Kolegija pažymi, kad nagrinėjant iš paskolos teisinių santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y. į faktus, aplinkybes, kuriems įstatymo suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai. Skolos dokumento buvimas pas kreditorių yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė nėra įvykdyta (CK 6.65 straipsnis), todėl skolininkas, norėdamas šią prielaidą nuginčyti, turi įrodyti, kad yra priešingai. Atsakovas skolos grąžinimo faktą grindė skolos raštelių originalų nepateikimu, klaidomis skolos rašteliuose, šalių draugystė, pateiktomis deklaracijomis, tačiau atsakovo išdėstyti argumentai ir pateikti įrodymai nepaneigė prezumpcijos, kad skola nėra grąžinta.

Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesurinko reikiamų įrodymų. Tačiau apeliacinės instancijos teismui atsakovas pateikė papildomus įrodymus kuriuos teismas priėmė ir juos vertina spręsdamas ginčą. Pats atsakovas pripažįsta, kad daugiau įrodymų, reikšmingų sprendžiant ginčą, nėra.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė kviesti ir apklausti liudytojus, galinčius patvirtinti, jog skolą atsakovas grąžino, tačiau apeliacinės instancijos teisme apklausus ieškovą, paaiškino, kad kitų liudytojų apklausti nepageidauja.

Taip pat apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti skolos raštelius, galinčius patvirtinti, jog skola grąžinta ir neteisingai sprendime nurodė, jog atsakovas nepateikė jokių raštelių. Apeliacinės instancijos teisme atsakovas pripažino, kad raštelių, patvirtinančių skolos grąžinimą ieškovui, neturi. Taip pat atsakovas nepalaikė apeliacinio skundo argumento, kad teismo posėdžio metu pateiks garso įrašą, darytą pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apie tai informavus teismą, kuriame girdėti, kaip teisėja pripažįsta, jog nematė paskolos raštelių originalų. Apeliacinės instancijos teisme ieškovas pateikė paskolos raštelių originalus, atsakovas su jais susipažino ir pripažino, kad pateiktieji paskolos rašteliai yra originalūs ir jo paties pasirašyti.

Aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad teismas surinko visus šalių nurodytus įrodymus, reikšmingus nagrinėjamam ginčui. Vertindama šiuos įrodymus kolegija sprendžia, kad ieškovo pateikti rašteliai, kurių autentiškumą atsakovas pripažįsta, įrodo, kad ieškovas paskolino atsakovui paskolos rašteliuose nurodytas pinigų sumas. Paskolos rašteliai iki šiol tebėra pas ieškovą. Atsakovas rašytinių ar kitokių tiesioginių įrodymų, patvirtinančių paskolos grąžinimą ieškovui, nepateikė.

Tas argumentas, jog bylos šalių šeimos draugavo ir dėl to vertintina kaip paskolos grąžinimas, nes šalys negalėtų draugauti, jei atsakovas nebūtų grąžinęs skolos ieškovui, nėra pagrįstas. Šalių draugystė patvirtina gerus santykius, tačiau neįrodo paskolos grąžinimo. Šalys paskolos sutartis sudarė raštu, tai rodo, kad net ir esant draugiškiems santykiams, teisiniams klausimams buvo skiriamas didelis šalių dėmesys. Todėl grąžinus paskolą tikėtina, kad šalys tai būtų fiksavusios raštu ar grąžinant paskolos sutarties raštelius.

Atsakovo argumentai susiję su ieškovo deklaracijomis pateiktomis VMI taip pat neįrodo paskolos grąžinimo, kadangi deklaracijų paskirtis kontroliuoti mokesčių valstybei klausimus, o ne asmenų finansinius klausimus. Deklaracijose apie nagrinėjamas ginčo paskolas nenurodoma, o duomenys apie šalių turto įsigijimą ar pardavimą nepatvirtina su paskolomis susijusių santykių.

Apelianto teigimu teismas netyrė kodėl ir kieno naudai prieš ieškinio pateikimą ieškovas įkeitė butą. Jo nuomone ši aplinkybė rodo, jog ieškovas turėjo finansinių sunkumų ir net ir turėdamas paskolos raštelius ryžosi prisiteisti grąžintas skolas. Kolegijos nuomone buto įkeitimas bei ieškovo finansinės problemos taip pat neįrodo paskolų grąžinimo. Paskolų suteikimą atsakovas pripažįsta, todėl ieškovo finansinė padėtis paskolų suteikimo ar vėlesniu metu neįrodo paskolų grąžinimo. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas po paskolų suteikimo atsakovui įsigijo daug turto, kurio vertė didesnė negu suteiktos paskolos. Tai rodo, kad ieškovo finansinė padėtis suteikiant paskolas ir vėliau buvo gera.

Ta aplinkybė, kad vykdant Vokietijos markių keitimą į eurus, lito susiejimą su euru, valiutų vertės kritimą, ir padidėjus paskolų rizikai, ieškovas nesiėmė priemonių atgauti negrąžintų paskolų taip pat neįrodo, kad paskolos buvo grąžintos.

Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą tuo pagrindu, kad jo atstovui nutraukus su juo atstovavimo sutartį ir neatvykus į teismo posėdį, teismas neatidėjo bylos nagrinėjimo, kol atsakovas suras kitą advokatą. Bylos nagrinėjimo atidėjimo klausimą reglamentuoja CPK 156 straipsnio nuostatos, kurios numato, kad bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas tik dėl vertėjo neatvykimo, naujų įrodymų išreikalavimo ar kitų svarbių priežasčių. Teismui pripažinus atsakovo nurodomas priežastis nesvarbiomis, bylos nagrinėjimas neatidedamas, nes priešingu atveju būtų vilkinamas bylos nagrinėjimas. Kolegija sutinka su atsakovo argumentais, kad įstatymas suteikia teisę šaliai byloje dalyvauti kartu su savo atstovu (CPK 51 straipsnis), tačiau pažymi, kad atstovo neatvykimas į teismo posėdį, ar atstovavimo sutarties su juo nutraukimas, kai į teismo posėdį atvyksta pati šalis, nelaikytina svarbia priežastimi, dėl kurios yra pagrindas atidėti bylos nagrinėjimą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, susijusias su bylos nagrinėjimo atidėjimu, todėl jo atsisakymas atidėti civilinės bylos nagrinėjimą nereiškia proceso teisės normų pažeidimo. Be to, bylos nagrinėjimas truko ilgą laiko tarpą ir ieškovas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismuose galėjo naudotis ir naudojosi kvalifikuoto advokato paslaugomis.

Taip pat nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai atsisakė sustabdyti bylos nagrinėjimą, nors šiuo metu yra atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl skolos raštelių ir atsisakė priimti įrodymus apie pradėtą ikiteisminį tyrimą. Apeliacinės instancijos teismas priėmė atsakovo pateiktus įrodymus apie atliekamą tyrimą. Tyrimo pradėjimas neįrodo paskolų grąžinimo. Jeigu tyrimo metu paaiškėtų reikšmingos nagrinėjamam ginčui aplinkybės, apeliantas galėtų kreiptis dėl proceso atnaujinimo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nepalaikė apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvuota rašytine nutartimi ir nepagrįstai atsisakė priimti priešieškinį, todėl yra absoliutus negaliojimo pagrindas. Apelianto nuomone pradėjus ikiteisminį tyrimą klausimas dėl priešieškinio pareiškimo priėmimo tapo neaktualiu.

Apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepakankamai motyvuotas, nes sprendime tik atkartojami kai kurie šalių paaiškinimai, nurodomi kai kurie įrodymai, bet nepasisakoma dėl jų reikšmės, nenurodoma, kaip juos vertina teismas, kodėl vienus įrodymus vertina, o kitus atmeta, neturi esminės reikšmės sprendžiant ginčą. Apeliacinės instancijos teismas priėmė naujus įrodymus ir įrodymų visumą vertina priimdamas šią nutartį.

Byloje nustatyta, kad 1993–1995 metais atsakovas pasirašė penkis paskolos raštelius, pagal kuriuos pasiskolino atitinkamas pinigų sumas iš ieškovo A. B. . Pagal 1993 m. rugpjūčio 16 d. paskolos raštelį atsakovas pasiskolino 5 700 VFR markių ir 550 JAV dolerių, įsipareigojo mokėti 12 procentų mėnesines palūkanas ir skolą grąžinti iki 1993 m. rugsėjo 16 d. (t. 1, b. l. 18). Pagal 1995 m. balandžio 8 d. paskolos raštelį atsakovas pasiskolino iš ieškovo 14 000 JAV dolerių, įsipareigojo mokėti 10 procentų metines palūkanas ir skolą grąžinti pagal galimybes (t. 1, b. l. 19). Pagal 1995 m. rugsėjo 30 d. paskolos raštelį atsakovas pasiskolino iš skolininko 65 000 JAV dolerių (t. 1, b. l. 15). Pagal kitus du paskolos raštelius, kurių pasirašymo data nėra nurodyta, atsakovas pasiskolino iš ieškovo 11 000 JAV dolerių, įsipareigojo mokėti 5 procentų palūkanas ir grąžinti skolą per mėnesį bei pasiskolino 9 500 JAV dolerių ir įsipareigojo mokėti 10 procentų palūkanas (t. 1, b. l. 16-17).

Reikalavimą priteisti paskolą pagal 1993 m. rugpjūčio 16 d. paskolos raštelį bei priteisti 110000 USD pagal kitą paskolos raštelį (1t., b.l. 16,18) pirmosios instancijos teismas atmetė ir ši sprendimo dalis neskundžiama. Todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl kitų paskolų priteisimo.

Šios apeliacijos dalykas yra skolos pagal šalių sudarytus paskolos raštelius grąžinimo klausimas. Abi šalys pripažino, kad visi minėti paskolos suteikimo sandoriai buvo sudaryti laikotarpyje nuo 1993 iki 1995 metų, ieškovas 2006 m. gegužės 10 d. pareikalavo grąžinti skolas (t. 1, b. l. 20), o 2006 m. birželio 27 d. kreipėsi į teismą dėl negrąžintų sumų priteisimo (t. 1, b. l. 3-4). Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas byloje nagrinėjamam ginčui išspręsti nepagrįstai taikė 1964 m. CK, nes turėjo vadovautis 2000 m. CK normomis. Naujojo ir senojo CK normų taikymą numato Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas, kuriame yra apibrėžta, kokiems klausimams spręsti taikytinos 1964 m. CK normos, o kurie klausimai turi būti sprendžiami pagal 2000 m. CK nuostatas. Kiekvienam iš byloje iškilusių klausimų (dėl ieškinio senaties, dėl paskolos sutartį reglamentuojančių normų ir pan.) teismas, vadovaudamasis minėtu įstatymu, parenka tinkamą teisės normą ir ja remdamasis, sprendžia reikalavimo pagrįstumo klausimą, todėl negalima sutikti su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, kad byla turėjo būti nagrinėjama vadovaujantis vien 2000 m. CK normomis. Kolegija pastebi, kad pirmosios instancijos teismas kai kuriais atvejais nurodė, kaip nagrinėjamas klausimas buvo sureguliuotas abiejų kodeksų ir tai nelaikytina materialinių teisės normų pažeidimu.

Apeliantas pirmosios instancijos teismo sprendimą ginčija tuo pagrindu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė ieškinio senaties taikymo klausimą, netinkamai nustatė šio termino pradžią. Ieškinio senaties termino pradžią reguliuoja tiek 2000 m. CK 1.127 straipsnio, tiek 1964 m. CK 86 straipsnio nuostatos. Abiejuose kodeksuose numatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadinasi abiejuose kodeksuose ieškinio senaties termino pradžia siejama su subjektyviuoju kriterijumi – sužinojimu apie savo teisės pažeidimą ir objektyviuoju kriterijumi – turėjimu sužinoti apie tokį pažeidimą. 2000 m. CK yra numatyti keli papildomi objektyvieji ieškinio senaties termino pradžios kriterijai, tai yra įtvirtinta, kaip yra nustatoma ieškinio senaties termino pradžia, kai nustatytas prievolės įvykdymo terminas (CK 1.127 straipsnio 2 dalis) bei atvejai, kuomet prievolės įvykdymo terminas nėra numatytas (CK 1.127 straipsnio 3 dalis). Nors 1964 m. CK nėra išskirti ieškinio senaties termino pradžios nustatymo būdai, kai prievolės įvykdymo terminas yra nustatytas ir nėra nustatytas, kolegijos nuomonė, šie būdai neprieštarauja 1964 m. CK 86 straipsnio reguliavimui. 1964 m. CK ieškinio senaties termino pradžią siejo ne tik su ieškovo sužinojimu apie teisės pažeidimą, bet ir su turėjimu sužinoti. Atsakovo teiginiai, kad, nustatydamas ieškinio senaties pradžią, teismas turėjo vadovautis subjektyviuoju kriterijumi ir atsižvelgti į tai, kad abi ginčo šalys yra verslininkai, kad ieškovas turėjo suprasti, jog jo teisės yra pažeidžiamos, kad tarp šalių buvo nusistovėjusi trumpalaikių paskolų praktika, kad didelės sutartinės palūkanos galimos tik esant trumpalaikėms paskoloms, nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Atsakovas nepateikė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui įrodymų, kad ieškovas dar iki 2006 m. gegužės 10 d. reikalavimo grąžinti skolas sužinojo apie savo teisių pažeidimą (apie atsakovo atsisakymą grąžinti skolą), tačiau įstatymų nustatyta tvarka savo teisių negynė.

Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas turėjo teisę reikalauti grąžinti skolą, o atsakovas pareigą sumokėti skolą. Atsakovas, kaip verslininkas, turėjo žinoti, kad už naudojimąsi paskola reikės mokėti palūkanas bei grąžinti skolą. Todėl jis galėjo tinkamai įvykdyti savo pareigas pagal paskolos sutartis ir grąžinus skolą pareikalauti paskolos raštelio ar pakvitavimo arba aiškiai pranešti ieškovui, kad neketina skolų grąžinti. Tada nekiltų klausimų dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios.

Paskolos rašteliuose dėl 9 500, 14 000, 65 000 JAV dolerių paskolos šalys dėl konkrečių paskolų grąžinimo terminų nenusitarė, vadinasi visą laiką nuo šių sutarčių sudarymo atsakovas turėjo pareigą skolas grąžinti, o ieškovas turėjo teisę pareikalauti skolų grąžinimo. Tai, kad nuo paskolos sutarčių sudarymo iki pirmojo atsakovo pareikalavimo (2006 m. gegužės 10 d.) grąžinti skolas praėjo daugiau nei 10 metų nereiškia, kad ieškovas prarado teisę reikalauti paskolintų sumų grąžinimo ir savo teises ginti kreipiantis teisminės gynybos. Atsakovas byloje nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovas jau anksčiau (iki 2006 m. gegužės 10 d.) sužinojo, kad atsakovas skolos negrąžins. Negalima taip pat teigti, kad apie skolos negrąžinimą ieškovas turėjo žinoti, nes iš byloje esančių dokumentų matyti, kad apie tai atsakovas sužinojo tik pasibaigus ieškovo nustatytam prievolės įvykdymo terminui (2006 m. birželio 12 d., t. 1, b. l. 20). Būtent nuo tos dienos ir pradedamas skaičiuoti ieškinio senaties terminas, kuris iki 2006 m. birželio 27 d. kreipimosi į teismą nepasibaigė. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas ir teisingai jas taikė nagrinėdamas ieškinio reikalavimus dėl 9 500, 14 000, 65 000 JAV dolerių ir palūkanų priteisimo.

Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš jo priteistos palūkanos už naudojimąsi paskola. Atsakovas nurodė, kad teismo sprendimas šioje dalyje yra nepagrįstas, kadangi yra priteistos nepagrįstai didelės palūkanos, kurios 1,5 karto viršija priteistą paskolos sumą.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad turi būti priteistos iš atsakovo palūkanas už visą paskolos naudojimosi laiką 5 metų ieškinio senaties termino ribose (CK 1.125 str. 9d.), tačiau pažymi, kad jų dydis turi atitikti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ar aiškinimo praktiką, todėl sprendimo dalis, kuria iš atsakovo priteista 383 999,40 Lt palūkanų, keistina. Palūkanos ekonomine ir teisine prasme yra mokestis, atlyginimas kreditoriui už paskolintų pinigų naudojimą. Neprotingai didelės palūkanos praranda savo, kaip mokėjimo už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje pagal atsakovės S. L. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinio kredito banko “Nida” ieškinį atsakovei S. L. dėl paskolos grąžinimo ir atsakovės S. L. priešieškinį dėl paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, Civilinė byla Nr. 3K-3-908/2001 m.).

Todėl kolegija tik iš dalies sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais apie ieškovo patirtus nuostolius ir sprendžia, kad 600 % palūkanų priteisimas už laikotarpį nuo 2001 m. birželio 27 d. iki 2006 m. birželio 27 d. aiškiai peržengia sveiko proto ribas. Pažymėtina, kad šiuo laikotarpiu infliacija Lietuvoje buvo labai nežymi. Ieškovas pats labai ilgą laiką nesikreipė dėl negrąžintų paskolų priteisimo, vieną paskolą suteikė be palūkanų.

1964 m. CK 197 straipsnis ir 2000 m. CK 6.73 ir 6.258 straipsniai leidžia teismui sumažinti netesybas, jei jos yra pernelyg didelės. Šios teisės normos taikytinos ir palūkanoms, kai jos yra pernelyg didelės ir pažeidžia sąžiningumo principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje pagal ieškovės R. J. ieškinį atsakovui A. A., bylos Nr. 3K-3-558/2003).

Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis numato, kad CK 1.5 str. įtvirtinti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai taikomi sprendžiant ginčus teismine tvarka, nepaisant to, kada yra atsiradę civiliniai santykiai, iš kurių kilęs ginčas. Sutartis ir ja nustatyti įsipareigojimai šalims galioja iki visiško prievolės įvykdymo. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismo priteistos palūkanos yra aiškiai per didelės ir neprotingos, todėl mažintinos.

Pagal paskolos raštelį dėl 9 500 JAV dolerių ir dėl 14000 JAV dolerių paskolos, atsakovas įsipareigojo ieškovui mokėti 10 proc. mėnesinių palūkanų už naudojimąsi paskolos suma. Paskolos raštelyje dėl 65 000 JAV dolerių, palūkanos nenumatytos. Todėl palūkanos priteistinos tik nuo 23500 JAV dolerių sumos (23500x 2,7234 = 63999,90 Lt., 1t., b.l. 22).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus motyvus bei vadovaudamasi CK 1.5 straipsniu, 1964 m. CK 197 straipsniu, 2000 m. CK 6.73 ir 6.258 straipsniais pripažįsta esant pagrindą sumažinti priteistas iš atsakovo palūkanas iki 35 000 Lt.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl palūkanų priteisimo keistina ir ieškovui iš atsakovo priteistina 35 000 Lt palūkanų. Atitinkamai keistina sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Ieškovas reikalavo priteisti 282 538,87 Lt skolos ir 557 107,80 Lt palūkanų (iš viso 839 646,67 Lt). Ieškinys patenkintas iš dalies, ieškovui priteista 241 020,90 Lt skolos ir 35 000 Lt palūkanų (iš viso 276 020,90 Lt), tai yra patenkinta apie 33 proc. ieškinio reikalavimų. Už ieškinį mokėtina žyminio mokesčio suma sudaro 12 396,47 Lt, ieškovas sumokėjo 1 200 Lt, o nuo likusios dalies buvo atleistas (t. 1, b. l. 53), todėl žyminio mokesčio už ieškinį dalis, proporcinga patenkintai reikalavimų daliai, tai yra 4 075 Lt, priteistina valstybei (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Atitinkamai mažintinos ir advokato atstovavimo išlaidos. Ieškovui priteistina advokato atstovavimo išlaidų suma proporcinga patenkintų reikalavimų daliai, tai yra 1 315 Lt (3 985 Lt x 33 proc.) (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 4 dalimi, paskirsto bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsakovo ginčijama suma sudaro 625 020,30 Lt. Apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą tenkino iš dalies, priteistą sumą sumažino 348 999,40 Lt, tai yra tenkino apie 56 proc. apeliacinio skundo reikalavimų. Už apeliacinį skundą mokėtina žyminio mokesčio suma yra 10 250,20 Lt, atsakovas sumokėjo 5 125 Lt, o nuo likusios 5 125 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumos buvo atleistas (t. 2, b. l. 82-83). Apeliacinės instancijos teismui patenkinus 56 procentus apeliacinio skundo reikalavimų, iš ieškovo priteistina 5 125 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą valstybei (CPK 96 straipsnio 1 dalis) ir 615 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą atsakovui (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Atitinkamai mažintina atsakovo turėtų advokato atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme suma ir jam priteistina iš ieškovo 1 120 Lt (2 000 Lt x 56 proc.).

Kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 2 dalimi paskirsto procesinių dokumentų įteikimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Iš ieškovo priteistina 7 Lt, o iš atsakovo 5,40 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. birželio 11 d. sprendimo dalį dėl 383 999,40 Lt palūkanų, 3 985 Lt advokato atstovavimo išlaidų ir 10 250,20 Lt žyminio mokesčio priteisimo pakeisti ir priteisti iš atsakovo V. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) 35 000 Lt (trisdešimt penkis tūkstančius litų) palūkanų, 1 315 Lt (vieną tūkstantį tris šimtus penkiolika litų) advokato atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme ieškovui A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) bei 4 075 Lt (keturis tūkstančius septyniasdešimt penkis litus) žyminio mokesčio už ieškinį valstybei.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 120 Lt (vieną tūkstantį vieną šimtą dvidešimt litų) advokato atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme ir 615 Lt (šešis šimtus penkiolika litų) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą atsakovui V. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) bei 5 125 Lt (penkis tūkstančius vieną šimtą dvidešimt penkis litus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą valstybei.

Priteisti iš ieškovo A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 7 Lt (septynis litus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme ir iš atsakovo V. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) 5,40 Lt (penkis litus 40 ct) ) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybei.