- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-29
- Bylos Nr.
- 2S-1493-153/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-07783-2010-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Galina Blaževič (pirm.), Nijolia Indreikienė, Virginija Gudynienė
- Atsakovas
- V. G., D. Š.
- Trečiasis asmuo
- Kauno miesto 20-ojo notarų biuro
- Ieškovas
- J. G. M.
- Kreditorius
- V. G.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Galinos Blaževič, kolegijos teisėjų Virginijos Gudynienės ir Nijolios Indreikienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo V. G. atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal Juzės G. M. ieškinį atsakovams D. Š., V. G., trečiajam asmeniui Kauno miesto 20-ojo notarų biuro notarei R. V. dėl hipotekos lakšto pripažinimo negaliojančiu,
Aprašomoji dalis
nusta t ė:
Šalies argumentai
ieškovė J. G. M. pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiu 2008 m. rugsėjo 16 d. sutartinės hipotekos lakštą reg. Nr. 11470, pagal kurį ieškovė atsakovės D. Š. prievolei užtikrinti įkeitė kreditoriui V. G. butą, esantį(duomenys neskelbtini) . Reikalavimui užtikrinti ieškovė prašė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – padaryti įrašą viešajame registre dėl nuosavybės teisių perleidimo įkeistam butui draudimo bei sustabdyti Hipotekos skyriaus prie Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 24 d. nutarties dėl priverstinės 134 049,60 Lt skolos išieškojimo ir priverstinio turto pardavimo iš varžytinių procedūrų vykdymą.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. gegužės 5 d. nutartimi prašymą patenkino ir nusprendė padaryti įrašą viešajame registre dėl nuosavybės teisių perleidimo draudimo ieškovei nuosavybės teise priklausančiam butui, esančiam (duomenys neskelbtini) ; bei sustabdyti Hipotekos skyriaus prie Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 24 d. nutarties dėl priverstinės 134 049,60 Lt skolos išieškojimo iš skolininkės D. Š. ir dėl priverstinio ieškovei nuosavybės teise priklausančio turto pardavimo (procedūrų) vykdymo. Prašymą patenkino, nes laikė, jog ieškinio dalykas yra glaudžiai susijęs su prašomomis pritaikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas V. G. prašo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės. Skunde nurodoma, jog CK 4.192 str. 1 d. įtvirtinta hipotekos kreditoriaus teisė kreiptis dėl skolos išieškojimo, jei skolininkas neįvykdo įsipareigojimų hipotekos kreditoriui, ir patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto. Pagal CK 4.174 str. 1 d. hipoteka užtikrinamas pagrindimo reikalavimo įvykdymas, iš šio reikalavimo atsirandančių palūkanų, netesybų bei teismo išlaidų, susijusių su hipotekos vykdymu, išieškojimas. CPK 558 str. 2 d. nustatyta, kad jeigu skola per vieną mėnesį nuo įspėjimo skolininkui ir įkeisto daikto savininkui įteikimo dienos negrąžintina, hipotekos kreditorius pakartotinai kreipiasi su pareiškimu į Hipotekos skyrių dėl skolos išieškojimo arba įkeisto daikto perdavimo administruoti ir kartu pateikia hipotekos lakštą. Gavęs pareiškimą, hipotekos teisėjas priima nutartį už skolą įkeistą daiktą parduoti iš varžytinių arba perduoti įkeistą daiktą kreditoriui administruoti. Įkeitimo teisė yra daiktinė turtinė teisė. Šiai teisei būdinga: absoliutumas, pirmumas prieš kitus kreditorius, sekimas paskui daiktą ir pan. Sudarius įkeitimo sutartį (hipotekos lakštą), kreditorius įgyja teisę į reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto. Įkaito davėjas – daikto savininkas ar teisėtas valdytojas – suvaržo savo teises į įkeičiamą daiktą, jomis užtikrindamas savo ar kitų asmenų prievolės įvykdymą. Toks daikto turtinių teisių suvaržymas pasibaigia, kai prievolė įvykdoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2008). Skolininkė D. Š. neįvykdė savo įsipareigojimų kreditoriui (apeliantui) pagal paskolos sutartį, todėl kreditorius V. G., turėdamas galiojančią ir pradelstą reikalavimo teisę skolininkei D. Š., pagristai kreipėsi dėl skolos išieškojimo ne ginčo tvarka (CPK 558 str. 1 d., CK 4.192 str.), todėl įkeistas turtas priverstinai parduotinas iš varžytinių Taigi priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto vykdymo sustabdymas prieštarauja atsakovo interesams, kuris pasikliovė tiek skolininkės D. Š., tiek įkeičiamo turto savininkės (ieškovės) ketinimais, pagrįstai tikėdamasis, jog tie ketinimai atspindi tikrąją šalių valią.
Laikinosios apsaugos priemonės taikytos nepagrįstai, nes faktinis ieškinio pagrindas nepagrindžia ieškovės reikalavimų. Ieškovė ieškinyje nurodo, kad „atsakovei suklaidinus ir ją apgavus, buvo pasirašytas sandoris, kuris neatitiko tikrosios ieškovės valios“, tačiau įrodymų, jog sandoris buvo sudarytas suklydimo ir apgaulės įtakoje kartu su ieškiniu nepateikta. Pažymėtina, kad ieškovė pati pasirašė hipotekos lakštą. Hipotekos lakštas surašytas ieškovės gimtąja lietuvių kalba. Hipotekos lakšte nurodoma, kad „<...> lakštu yra užtikrinamas prievolės pagal 2008 m. rugsėjo 16 d. paskolos sutartį, reg. Nr. 11470, su visais galimais pakeitimais ir papildymais, įvykdymas“. Akivaizdu, kad hipotekos lakšte ieškovei išaiškinta įkeitimo prasmė bei padariniai. Lakštas buvo patvirtintas Kauno miesto 20-ojo notaro biuro notarės R. V., todėl jis laikytinas teisėtu ir galiojančiu, taigi nėra pagrindo sutikti su ieškovės argumentais, kad sandorio sudarymo metu ji nesuprato įkeitimo sutarties esmės, jos teisinių padarinių.
Neįvertinta, jog pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis iš esmės ribojami sąžiningo įkeitimo teisės turėtojo (apelianto) interesai. Hipotekos kreditoriaus teisė gauti reikalavimo patenkinimą būtent iš įkeisto turto nulemia šio išieškotojo specifinę padėtį turto realizavimo procese. Akivaizdu, kad ieškovės pareikštų nepagrįstų ir neteisėtų materialiųjų teisinių reikalavimų negalima sieti su tokio pobūdžio ir tokio masto ribojimais, todėl Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. gegužės 5 d. nutartimi nepagrįstai ir neteisėtai sustabdė Hipotekos skyriaus prie Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 24 d. nutarties dėl priverstinio 134 049,60 Lt skolos išieškojimo iš skolininkės D. Š. bei dėl priverstinio J. G. M. nuosavybės teise priklausančio turto pardavimo vykdymą.
Atsiliepimo į atskirąjį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė J. G. M. kreipėsi į teismą dėl hipotekos lakšto pripažinimo negaliojančiu. Ieškovė prašė pripažinti negaliojančiu sutartinės hipotekos 2008-09-16 lakštą reg. Nr. 11470, pagal kurį J. G. M. atsakovės D. Š. prievolei užtikrinti įkeitė kreditoriui V. G. butą (duomenys neskelbtini) . Reikalavimui užtikrinti ieškovė prašė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – padaryti įrašą viešajame registre dėl nuosavybės teisių perleidimo įkeistam butui draudimo bei sustabdyti Hipotekos skyriaus prie Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 24 d. nutarties dėl priverstinio 134 049,60 Lt skolos išieškojimo ir priverstinio turto pardavimo iš varžytinių procedūrų vykdymą (b. l. 3-4).
Teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-397/2005, 2006 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-105/2006, 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007 ir kt.) pripažįstama, kad teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). CPK 144 straipsnio pagrindu teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo klausimo, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, tai yra, ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymo užtikrinimui tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Esantys byloje rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos teisėja patenkino kreditoriaus V. G. reikalavimą ir nutarė priverstinai išieškoti iš atsakovės D. Š. 133 700,00 Lt skolą ir bylinėjimosi išlaidas. Priverstinai parduoti iš varžytinių įkeistą J. G. M. asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą butą (duomenys neskelbtini) (b. l. 9). Taigi priverstinai pardavus iš varžytinių ieškovės J. G. M. turtą (įkeistą butą), teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų, o civilinėje byloje turėtų būti įtrauktas asmuo, įgijęs parduota iš varžytinių įkeistą turtą – ieškovės butą. Todėl atmestinas apelianto motyvas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones. Kadangi, kaip jau nurodyta, taikant laikinąsias apsaugos priemones atsižvelgiama, ar prašomos taikyti priemonės susijusios su ieškinyje pareikštais reikalavimais, ar jos iš tiesų gali užtikrinti ieškovui galimo palankaus sprendimo įvykdymą, ar egzistuoja reali grėsmė, kad netaikius šių priemonių būtų nebeįmanoma arba labai sudėtinga įvykdyti ieškovui palankų teismo sprendimą (CPK 144 str. 1 d.). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas visas nurodytas aplinkybes įvertino ir laikinąsias apsaugos priemones taikė pagrįstai.
Teisėjų kolegija nepasisako dėl apelianto motyvų, kurie yra susiję su ieškovės pareikšto reikalavimo pagrįstumu, įrodymų vertinimu, ieškovės nenoru vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, kadangi šis klausimas išsprendžiamas nagrinėjant bylą iš esmės. O sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ginčas tarp šalių nesprendžiamas.
Teisėjų kolegija sutinka su apelianto motyvais, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su tam tikrais nepatogumais, taip pat ir su skolos išieškojimo vykdymo proceso sustabdymu ir materialiniais nuostoliais. Tačiau taikant laikinąsias apsaugos priemones, aplinkybės siejamos su atsakovo elgesiu, kuris tiesiogiai gali ir nepažeisti teisės aktų reikalavimų, bet būti ieškovui nenaudingas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, hipotekos teisėjos 2010 m. kovo 24 d. nutartis dėl priverstinio turto pardavimo perduota vykdyti antstoliu (b. l. 10) Todėl kyla realus pavojus, kad ieškovo teisės, priverstinai vykdant sprendimą, gali būti pažeistos, todėl laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama išlaikyti ginčo turto padėtį nepakitusią. Tai leistų ieškovui, jei ieškinys būtų patenkintas, tikėtis, jog jo naudai priimtas teismo sprendimas bus iš tikrųjų įvykdytas.
Pažymėtina, kad proceso teisės normos proceso šaliai, kurios atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nedraudžia teikti teismui alternatyvų prašymą pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones ar atlyginti nuostolius, kurie galėjo atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, taip pat nedraudžia teikti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo kartu. Skundžiamas teismo procesinis sprendimas (nutartis) neužkerta galimybės apeliantui prašyti teismo taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą, įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą reikalaujamą priteisti sumą, pateikti laidavimą, įkeisti turtą, prašyti pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita, jeigu tam atsirastų pagrindas (CPK 146, 147, 150 str.). Neatsižvelgiant į tai, ar apeliantas, vadovaudamasis CPK 147 straipsnio pirmąja dalimi, pareikš prašymą pirmosios instancijos teismui dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, ar tokio prašymo nepareikš, įstatymas jam suteikia teisę reikalauti nuostolių atlyginimo, jeigu įsiteisėtų sprendimas, kuriuo ieškinys (pareiškimas) būtų atmestas (CPK 147 str. 3 d.).
Kiti apelianto atskirajame skunde išdėstyti argumentai nėra reikšmingi nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui. Susiklosčius šiai situacijai konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad yra pagrindas taikyti apeliantui laikinąsias apsaugos priemones, ir nepažeisdamas teisės principų ar viešojo intereso, tinkamai jas taikė, todėl atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK337 str. 1 d. 1 p., 328 str.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 5 d. nutarties nekeisti.