Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. L. (I. L.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 15 d. nuosprendžio, kuriuo

I. L. (I. L.) nuteistas:

pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 12 metų;pagal BK 178 str. 4 d. 20 parų arešto;pagal BK 140 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams;pagal BK 145 str. 1 d. (dėl nusikalstamos veikos prieš nukentėjusįjį R. G.) laisvės atėmimu 1 metams ir 3 mėnesiams;pagal BK 145 str. 1 d. (dėl nusikalstamos veikos prieš nukentėjusįjį A. K.) laisvės atėmimu 1 metams ir 3 mėnesiams;pagal BK 146 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams;pagal BK 148 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams;pagal BK 156 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., 5 d. 2 p., bausmes subendrinus apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė nuteistajam I. L. paskirta laisvės atėmimas 14 (keturiolikai) metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo I. L. priteista 65,99 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 60 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai A. J., taip pat 1284,22 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai J. B..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. L. (I. L.) nuteistas už nužudymą, nedidelės vertės svetimo turto pagrobimą, mažamečio nežymų sužalojimą, grasinimus nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą, neteisėtą laisvės atėmimą, žmogaus veiksmų laisvės suvaržymą ir už svetimo mažamečio vaiko pagrobimą. Teismas nustatė, kad nuteistasis šias nusikalstamas veikas padarė tokiomis aplinkybėmis.

I. L. nuteistas už tai, kad 2011 m. lapkričio 28 d., laikotarpiu nuo 13.30 val. iki 18.30 val., miško masyve, esančiame apie 400 m. nuo „(duomenys neskelbtini)“ viešbučio, esančio (duomenys neskelbtini) Vilniuje, pagrobė nukentėjusiajam M. A. priklausantį bendros 65,99 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung GT-E1170i“ su jame buvusia „Tele 2 Pildyk“ SIM kortele.

Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nurodo, kad teismas neteisingai traktavo jo gydymąsi Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre kaip pagrindą skirti griežtą laisvės atėmimo bausmę. Jis turėjo sunkią galvos smegenų traumą, eilę kartų gydėsi Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre bei bendro pobūdžio medicinos įstaigose dėl sunkios galvos traumos sukeltų padarinių. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantys dokumentai. Pagal BK 17 str. asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Asmuo, teismo pripažintas nepakaltinamu, neatsako pagal šį kodeksą už padarytą pavojingą veiką. Jam teismas gali taikyti šio kodekso 98 straipsnyje numatytas priverčiamąsias medicinos priemones. BK 18 str. 2 d. nustatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą ir teismo pripažintas ribotai pakaltinamu, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu arba jis gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir jam taikomos šio kodekso 67 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės arba šio kodekso 98 straipsnyje numatytos priverčiamosios medicinos priemonės. Pagal BK 18 str. 1 d. asmenį teismas pripažįsta ribotai pakaltinamu, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką tas asmuo dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų. BK 18 str. išskirti du riboto pakaltinamumo kriterijai – medicininis ir juridinis. Asmuo pripažįstamas ribotai pakaltinamu tik tada, kai nustatomi abu būtini minėti kriterijai. Medicininio kriterijaus išraiška baudžiamajame įstatyme yra psichikos sutrikimas, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti asmenį nepakaltinamu. Juridinis kriterijus apibūdinamas dviem požymiais – intelektiniu ir valiniu. Pirmas iš jų reiškia asmens gebėjimą suprasti savo veiksmų esmę, antras – asmens gebėjimas valdyti savo veiksmus. Ribotas pakaltinamumas nustatomas dėl konkrečios baudžiamuoju įstatymu uždraustos veikos ir gali būti tik tos veikos darymo metu. Jeigu kyla abejonių dėl asmens pakaltinamumo, šioms abejonėms pašalinti skiriama teismo psichiatrinė ekspertizė. Atsižvelgiant į jo patirtą sunkią galvos traumą, sukėlusią sunkių nepašalinamų ilgalaikių padarinių, daugkartinį gydymąsi Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre, teismas privalėjo byloje skirti stacionarią teismo psichiatrijos ekspertizę, kuri nustatytų, ar jis galėjo suvokti veikos pavojingumą arba valdyti savo veiksmus, įvertintų jo psichinę būseną, dėl kurios negalėjo visiškai teisingai suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti. Prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti, taikyti BK 54 str. 3 d., 62 str. ir paskirti jam švelnesnę bausmę.

Teismo posėdyje gynėja prašo nuteistojo I. L. apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė nuteistojo apeliacinį skudną prašo atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria I. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 178 str. 4 d., naikinama ir šioje dalyje priimamas naujas nuosprendis. I. L. pagal BK 178 str. 4 d. išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių BPK 303 str. 5 d. 1 p., 329 str. 1 p.). Be to, skundžiamas nuosprendis taip pat keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl neteisingai paskirtos bausmės ir dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 1 p., 2 p., 4 p.).

Jau buvo nurodyta, kad šią bylą ir nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, vadovaujantis BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, teisėjų kolegija patikrina tik tiek, kiek to prašoma nuteistojo I. L. apeliaciniame skunde. Kita vertus, patikrinama ir ta nuosprendžio dalis, kurios apeliantas nors tiesiogiai ir neginčija, tačiau kuri vis tiek susijusi su apeliacinio skundo argumentais, o teismo klaidų ir nuosprendžio trūkumų pašalinimas švelnintų nuteistojo padėtį.

Šiuos apeliacinio skundo argumentus kolegija atmeta. Prie apeliacinio skundo nuteistasis pridėjo keletą medicininių dokumentų: išrašus iš poliklinikos medicininės kortelės ir ligoninės bei reabilitacijos centro ligų istorijų, iš kurių matosi, kad 2004 m. I. L. buvo patyręs traumą autoįvykio metu, buvo gydomas dėl sunkios galvos smegenų traumos ir jos padarinių. Taip pat jis pateikė darbingumo lygio pažymos kopiją, iš kurios matosi, kad nuo 2006 m. lapkričio 28 d. iki 2007 m. lapkričio 27 d. nuteistajam buvo nustatytas 50 procentų netektas darbingumas. Tačiau šie duomenys apie nuteistojo sveikatos būklę jau buvo žinomi ir ikiteisminio tyrimo metu, ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Prie bylos pridėti dokumentai iš tikrųjų patvirtina, kad I. L. gydėsi ne tik po patirtos autoįvykio metu traumos, tačiau nuo 1998 metų keletą kartų buvo gydomas ir VĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre bei VĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje (3 t., 102, 103 b. l.). Skundžiamame nuosprendyje teismas klausimo dėl nuteistojo psichikos būklės iš tikrųjų plačiau neaptarė, tačiau visas abejones dėl nuteistojo gebėjimo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti pašalino dar ikiteisminio tyrimo metu I. L. paskirtos ir atliktos ambulatorinės teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės išvados (3 t., 124-127 b. l.). Šiose išvadose nurodyta, jog duomenų, kad I. L. praeityje sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu, nėra. I. L. nusikalstamų veikų padarymo metu lėtiniu psichikos sutrikimu nesirgo ir nebuvo laikino psichikos veiklos sutrikimo (ar pataloginio afekto) būsenoje. Dėl psichikos būklės jis galėjo visiškai suvokti pavojingą nusikalstamų veikų pobūdį (savo veiksmų esmę) ir valdyti savo veiksmus. Šiuo metu I. L. lėtiniu psichikos sutrikimu irgi neserga ir nėra laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenoje. Jam diagnozuojama organinės asmenybės sutrikimas, psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas, dėl kurių jis gali suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Ekspertizės išvadoje taip pat nurodyta, kad I. L. būdingi individualūs psichologiniai ypatumai neturėjo esminės įtakos jo elgesiui byloje nagrinėjamo įvykio metu.

Nors I. L. buvo atlikta ne stacionarinė, o ambulatorinė teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizė, iš šios ekspertizės akto matosi, kad ekspertai išvadas pateikė atlikę išsamų nuteistojo psichikos ir psichologinį tyrimą. Ekspertizės atlikimo metu ekspertams buvo žinomi visi medicininiai duomenys apie I. L. sveikatos būklę, ekspertizės akte aprašyti duomenys iš visų jo ligos istorijų. Nors I. L. ankstesnis teistumas išnykęs, atliekant šią ekspertizę buvo išreikalautas ir įvertintas dar ir 1999 m. ankstesnėje baudžiamojoje byloje I. L. atliktos stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės aktas. Jau nurodyto ambulatorinės teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės akto išvados aiškios ir konkrečios, dėl jų jokių abejonių nekyla. Pažymėtina dar ir tai, kad jokių konkrečių argumentų, dėl kurių būtų pagrindas suabejoti šios ekspertizės išvadomis, arba papildomų naujų duomenų apie savo sveikatos būklę, nepateikė ir pats nuteistasis, apie tai jis nieko nenurodo ir paduotame apeliaciniame skunde. Dėl paminėtų aplinkybių kolegija daro išvadą, kad skirti dar vieną, stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę nėra jokio pagrindo. Jau atlikta ekspertizė neabejotinai patvirtina, kad nuteistasis ir nusikalstamų veikų padarymo metu, ir šiuo metu visiškai suprato ir supranta savo veiksmų esmę, galėjo ir gali savo veiksmus valdyti. Todėl apeliaciniame skunde dėstomi vien tik deklaratyvūs apelianto teiginiai apie galimą jo nepakaltinamumą arba ribotą pakaltinamumą (BK 17 ir 18 straipsniai) yra nepagrįsti ir atmetami.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad paskirdamas jam bausmes teismas nesilaikė BK 41 str. ir 54 str. reikalavimų, neatsižvelgė į tai, kad nužudymas buvo padarytas netiesiogine tyčia, neatsižvelgta į bylos duomenis, apibūdinančius jo asmenybę. Taip pat nurodo, kad teismas be pagrindo nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nesvarstė klausimo dėl galimybės skirti jam švelnesnę negu įstatyme numatyta bausmę taikant BK 62 str. arba BK 54 str. 3 d. Nors apeliantas pirmiausia dėsto argumentus dėl, jo nuomone, aiškiai per griežtos bausmės paskyrimo pagal BK 129 str. 1 d. už nužudymą, tačiau nurodo, kad į tas pačias aplinkybes nebuvo atsižvelgta skiriant ir bausmes už kitas padarytas nusikalstamas veikas.

Motyvuojamoji dalis

Išnagrinėjusi šiuos apeliacinio skundo argumentus, kolegija dalį jų pripažįsta pagrįstais.

Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas jokių I. L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. Tačiau jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nuteistasis „kai kuriuos nusikaltimus padarė prieš mažametį asmenį“. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką (numatytą BK 129 str. 1 d.), dėl to nuoširdžiai gailisi, be to, dar ir aktyviais veiksmais padėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismui išaiškinti nusikalstamą veiką. Apeliantas nurodo, kad tai teismas turėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 str. 1 d. 2 p. Šiuos apeliacinio skundo argumentus kolegija atmeta, nes jie nepagrįsti ir visiškai neatitinka bylos aplinkybių. BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tik esant bent vienam iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininkas prisipažino ir padėjo išsiaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Pagal galiojančią teisminę praktiką, kai kaltininkas pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, o dalį kitų neesminių neigia, teismai vertina, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką. Tačiau nelaikoma, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, jeigu ta veika buvo išaiškinta teisėsaugos institucijų ir kaltininkas tik dėl to duoda teisingus arba iš dalies teisingus parodymus. Be to, teismai nepripažįsta, kad kaltininkas prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, jei nustatytas tik prisipažinimas, bet nenustatyta, kad kaltininkas nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Išnagrinėjus šią bylą nustatyta, kad pats nuteistasis I. L. nei savo parodymais, nei kitokiu būdu išaiškinti nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes nei ikiteisminio tyrimo pareigūnams, nei teismui nepadėjo. Nusikalstamos veikos buvo išaiškintos ir jų aplinkybės buvo nustatytos kitais įrodymais. Pažymėtina dar ir tai, kad teisme nuteistasis I. L. iš viso nedavė jokių parodymų. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matosi, kad perskaičius kaltinamąjį aktą, kaltinamasis tik nurodė, kad kaltu prisipažįsta iš dalies ir kad duos parodymus tik po to, kai byloje jau bus apklausti visi nukentėjusieji ir liudytojai. Nepaisant to, teismui jau išnagrinėjus visus kitus įrodymus, I. L. pareiškė, kad duoti parodymus jis atsisako. Savo išvadas teismas pagrindė ir apkaltinamąjį nuosprendį priėmė remdamasis tik išnagrinėtais kitais įrodymais, o I. L. teisme duoti parodymus atsisakius, vadovaujantis BPK 276 str. 4 d., tik perskaitė jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Pažymėtina ir tai, kad ir ikiteisminio tyrimo metu pirmosios apklausos metu I. L. kaltu neprisipažino iš viso, o vėlesnių apklausų metu prisipažino kaltu tik iš dalies. Tai, kad nuteistasis pirmosios instancijos teisme iš viso atsisakė duoti bet kokius parodymus rodo, kad jis nepripažino netgi jokių esminių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių. Taip pat akivaizdu, kad dėl padarytų nusikalstamų veikų jis nuoširdžiai nesigaili. Todėl pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p., nebuvo ir nėra pagrindo. Jokių kitų nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas irgi pagrįstai nenustatė.

Kita vertus, nuteistojo atsakomybę už keletą nusikalstamų veikų sunkinančią aplinkybę teismas nustatė nepagrįstai. Nuosprendyje, kaip ir kaltinamajame akte, teismas nurodė, jog kaltinamojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad kai kuriuos nusikaltimus jis padarė prieš mažametį asmenį. Kolegija pažymi, kad toks teismo sprendimas pripažinti ar nepripažinti atsakomybę sunkinančią (arba lengvinančią) aplinkybę iš karto už visas arba dalį padarytų nusikalstamų veikų yra ydingas ir neatitinka įstatymo reikalavimų. BPK 63 str. 1 d. nurodyta, kad jeigu yra padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, o po to paskiria subendrintą bausmę. Tai reiškia, kad skirdamas bausmes už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, teismas atskirai turi nustatyti ir atsakomybę už kiekvieną nusikalstamą veiką lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Tuo tarpu iš skundžiamo nuosprendžio galima spręsti, kad jau nurodytą sunkinančią aplinkybę teismas pripažino dėl visų nusikalstamų veikų, padarytų prieš mažametį nukentėjusįjį R. G.. Tai reiškia, kad atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 str. 1 d. 5 p., buvo nustatyta skiriant bausmes pagal BK 140 str. 2 d., 145 str. 1 d., 148 str. 1 d. ir BK 156 str. 1 d. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad šiuo atveju atsakomybę dėl dalies nusikalstamų veikų sunkinančia aplinkybe pripažinęs aplinkybę, numatytą BK 60 str. 1 d. 5 p., teismas dar ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. BK 60 str. 1 d. 5 p. numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai nusikalstama veika padaroma mažamečiui. Tačiau BK 60 str. 2 d. yra nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas neatsižvelgia į tokią sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis. Skundžiamu nuosprendžiu I. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 str. 2 d. už tai, kad nežymų sveikatos sutrikdymą padarė mažamečiui R. G., o pagal BK 156 str. 1 d. jis nuteistas už tai pagrobė tą patį svetimą mažametį vaiką. Abiem atvejais nusikalstamos veikos padarymas prieš mažametį yra būtinas BK 140 str. 2 d. ir BK 156 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų sudėčių požymis, todėl atsakomybę už šias nusikalstamas veikas sunkinančia aplinkybe pripažinęs aplinkybę, numatytą BK 60 str. 1 d. 5 p., teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Todėl nuosprendis šioje dalyje keičiamas, nuosprendžio dalis, kuria I. L. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad kai kurie nusikaltimai padaryti prieš mažametį asmenį, naikinama. Teisėjų kolegija I. L. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 str. 1 d. 5 p., pripažįsta tik dėl prieš mažametį nukentėjusįjį R. G. padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 145 str. 1 d. ir BK 148 str. 1 d.

Skiriant bausmes, teismas vadovaujasi BK 41 str. 2 d. nuostatomis apie bausmės paskirtį bei BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Be to, skiriant bausmes, atsižvelgiama ne tik į kaltininko atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, jų buvimą ar nebuvimą, jų reikšmę bei tarpusavio santykį, tačiau atsižvelgiama ir į kitas aplinkybes, išvardintas BK 54 str. 2 d. Tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, kaltės forma ir rūšis, kaltininko asmenybė ir kt. Nuosprendyje teismas nurodė, kad skiriant bausmes I. L., atsižvelgiama į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį ir į kaltinamojo asmenybę. Atsižvelgta į tai, kad nors I. L. teistumai išnykę, tačiau tai jį vis tiek charakterizuoja neigiamai. Įvertinta ir tai, kad jis daug kartų baustas administracine tvarka. Taip pat teismas atsižvelgia į kaltinamojo sveikatą, į tai, kad jis ne kartą gydytas Vilniaus m. psichikos sveikatos centre. Teismas padarė išvadą, kad kaltinamajam skirtina griežta laisvės atėmimo bausmė.

Įvertinus skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmių skyrimo motyvus, galima sutikti su tuo, kad jie lakoniški, tačiau pakankami tam, kad pagrįstų konkrečių bausmių paskyrimą. Apeliaciniame skunde be pagrindo teigiama, kad nuteistojo gydymasis psichikos sveikatos centre kaip tik ir nulėmė griežtų bausmių paskyrimą. Iš nuosprendžio matosi, kad sveikatos būklė buvo įvertinta nuteistajam kaip tik palankia prasme, tuo tarpu konkrečių bausmių paskyrimą nulėmė visų išdėstytų aplinkybių visuma.

Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmė skiriama tik esant BK 62 str. 1 ar 2 dalyse arba BK 54 str. 3 d. nurodytiems pagrindams. BK 54 str. 3 d. taikoma tada, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 str. 1 ar 2 dalį, tačiau straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Šioje byloje nustatyta, kad pats nuteistasis savo noru neatvyko ir nepranešė apie padarytas nusikalstamas veikas, nenustatyta jokių jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, be to, nuteistasis neatlygino net dalies nusikaltimais padarytos turtinės žalos, todėl taikyti BK 62 str. 1 arba 2 dalies nuostatas skiriant bausmes nebuvo ir nėra tam būtinų šiame BK straipsnyje išvardintų sąlygų. Tuo tarpu švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė taikant BK 54 str. 3 d., pagal galiojančią teisminę praktiką, skiriama tik tais atvejais, kai nustatomos išimtinės nusikalstamą veiką ir (ar) kaltininko asmenybę apibūdinančios aplinkybės, dėl kurių įstatyme numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms (kasacinė nutartis Nr. 2K-261/2013 ir kt.). Kolegijos nuomone, šioje byloje jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių straipsnių sankcijose numatytų bausmių paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, nėra, jų savo apeliaciniame skunde nenurodo ir pats nuteistasis. Todėl skirti I. L. bausmes taikant BK 54 str. 3 d. nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai skyrė bausmes BK specialiosios dalies straipsnių sankcijų ribose, kaip tai ir numatyta BK 54 str. 1 d.

Jau buvo nurodyta, kad jokių I. L. atsakomybę pagal BK 129 str. 1 d. lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra. Vertinant šio nusikaltimo (nužudymo) pavojingumo laipsnį, būtina atsižvelgti, kad šis nusikaltimas baigtas ir sukėlė neatstatomus padarinius, tuo buvo padaryta ypatingai didelė žala nužudytojo artimiesiems ir visuomenei. Teismas nustatė, kad nužudymą nuteistasis padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Kita vertus, nužudymas padarytas dėl visiškai mažareikšmių priežasčių. Nors teismas to ir nepripažino atsakomybę sunkinančia aplinkybe, tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, kad I. L. nukentėjusįjį nužudė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Apeliaciniame skunde netgi pats nuteistasis nurodė, kad tikslo nužudyti nukentėjusįjį neturėjo ir nusikaltimą padarė paveiktas išgerto alkoholio. Nors apeliantas skunde nurodo, kad rankomis ir kojomis sudavė M. A. tik kelis smūgius, teismas nustatė, kad buvo suduoti ne mažiau kaip 8 smūgiai. Jau buvo paminėta, kad nuteistasis iki šiol neatlygino net dalies nusikaltimu padarytos turtinės žalos, t. y. nužudytojo laidojimo išlaidų. I. L. ankstesni teistumai išnykę, tačiau bylos duomenys rodo, kad jis daug kartų baustas administracinėmis nuobaudomis už ATPK pažeidimus. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo apie savo jauną amžių ir sveikatos būklę, kad turi mažametį sūnų, sergančias motiną ir močiutę, kuriuos prižiūri ir jais rūpinasi. Kolegijos nuomone, dalis šių argumentų yra deklaratyvūs ir neatitinka bylos aplinkybių. Jokių duomenų apie tai, kad niekur nedirbęs nuteistasis būtų rūpinęsis ir išlaikęs savo artimuosius ir šeimos narius, taip pat duomenų apie tai, kad jis būtų gyvenęs kartu su savo sūnumi, jį išlaikęs ir auklėjęs, byloje nėra. Bylos duomenys apie nuteistojo sveikatos būklę jau buvo aptarti. Tačiau šioje dalyje irgi pažymėtina, kad nepaisydamas savo sveikatos būklės I. L. darė ATPK pažeidimus, vartojo alkoholį, be to, jo sveikatos būklė nesutrukdė jam padaryti keletą nusikalstamų veikų, taip pat ir labai sunkų nusikaltimą.

BK 129 str. 1 d. sankcija numato laisvės atėmimo nuo 7 iki 15 metų bausmę. Teismas nuteistajam paskyrė 12 metų laisvės atėmimo bausmę. Įvertinus visas jau aptartas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, visiškai nežymiai sankcijos vidurkį viršijanti už nužudymą nuteistajam paskirta bausmė negali būti laikoma aiškiai per griežta ir ją švelninti pagrindo nėra.

BK 140 str. 2 d. sankcija irgi numato tik terminuoto laisvės atėmimo bausmę, tuo tarpu BK 145 str. 1 d., 146 str. 2 d., 148 str. 1 d., 156 str. 1 d. sankcijos numato ne tik terminuoto laisvės atėmimo, bet ir švelnesnių rūšių bausmes. Vis dėlto, atsižvelgiant į tas pačias jau aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, be to, atsižvelgiant dar ir tai, kad kitas nusikalstamas veikas I. L. padarė jau po M. A. nužudymo, kolegijos nuomone, teismas už kitas nusikalstamas veikas irgi pagrįstai skyrė būtent terminuoto laisvės atėmimo bausmes. Pagal BK 145 str. 1 d., 146 str. 2 d. ir BK 148 str. 1 d. paskirtos bausmės savo dydžiu irgi negali būti laikomos aiškiai per griežtomis. Tačiau, iš dalies tenkinant apeliacinį skundą, kolegija švelnina I. L. paskirtas bausmes pagal BK 140 str. 2 d. ir BK 156 str. 1 d. Šiuo nuosprendžiu naikinama skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria teismas nustatė atsakomybę už šias nusikalstamas veikas sunkinančią aplinkybę (BK 60 str. 1 d. 5 p.). Dėl to, o taip pat įvertinant šių nusikalstamų veikų konkrečias aplinkybes, jų pavojingumo laipsnį, I. L. pagal BK 140 str. 2 d. ir BK 156 str. 1 d. paskirtas laisvės atėmimo bausmes kolegija švelnina iki artimesnių sankcijų žemutinėms riboms.

Nuosprendžio dalis dėl galutinės subendrintos bausmės paskyrimo irgi keičiama. Šiuo nuosprendžiu I. L. pagal BK 178 str. 4 d. išteisinamas, be to, už dvi nusikalstamas veikas jam paskirtos bausmės švelninamos. Todėl paskirtos už atskiras nusikalstamas veikas bausmės turi būti subendrintos iš naujo. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pasirinko ir patį bausmių subendrinimo būdą. Teismas, vadovaudamasi BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., 5 d., 2 p., galutinę subendrintą bausmę paskyrė apėmimo ir dalinio bausmių sudėjimo būdu. I. L. padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 129 str. 1 d., priskiriama labai sunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 6 d.). Tuo tarpu kitos nusikalstamos veikos, išskyrus veiką, numatytą BK 156 str. 1 d., priskiriamos nesunkių arba apysunkių tyčinių nusikaltimų kategorijoms (BK 11 str. 3 d., 5 d.). Sunkiems nusikaltimams priskiriama tik nusikalstama veika, numatyta BK 156 str. 1 d., todėl, nors skundžiamame nuosprendyje apie tai nenurodyta, aišku, kad skiriant I. L. galutinę subendrintą bausmę, prie pagal BK 129 str. 1 d. paskirtos bausmės buvo pridėta didesnė dalis pagal BK 156 str. 1 d. paskirtos bausmės. BK 63 str. 5 d. 2 p. nurodyta, kad bausmių apėmimą teismas taiko, kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius. Pagal galiojančią teisminę praktiką (Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalga – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis ,,Teismų praktika“ Nr. 27), jeigu nusikalstamos veikos priskiriamos skirtingoms kategorijoms per vieną ar kelias, teismai pripažįsta, kad veikos labai skiriasi pagal pavojingumą BK 63 str. 5 d. 2 p. prasme. Jei nusikalstamos veikos priskiriamos gretimoms kategorijoms (pvz., nesunkus ir apysunkis nusikaltimas), šių veikų pavojingumą kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismai (t. y. palyginami veikų kėsinimosi objektai, dalykai, padarymo būdai, sukelti padariniai ir pan.). Nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 str. 1 d. ir BK 156 str. 1 d., priskiriamos gretimoms (labai sunkių ir sunkių) nusikaltimų kategorijoms. Šių nusikaltimų pavojingumo skundžiamame nuosprendyje teismas nepalygino ir jokių motyvų dėl to nuosprendyje neišdėstė. Tačiau, kolegijos nuomone, šie nusikaltimai šioje konkrečioje byloje pagal pavojingumą tikrai labai skiriasi. Tokia išvada daroma įvertinus faktines šių nusikaltimų padarymo aplinkybes, o ypač tų nusikaltimų padarinius. Pripažinęs I. L. kaltu pagal BK 156 str. 1 d. dėl mažamečio R. G. pagrobimo, teismas nustatė, kad ši nusikalstama veika buvo padaryta užrakinant R. G. daugiabučio namo rūsyje, kuriame nukentėjusysis išbuvo tik kelias valandas laiko. Apie kokius nors šios nusikalstamos veiklos padarinius mažamečio sveikatai ir pan. kaltinime nieko nenurodoma. Tuo tarpu nukentėjusiojo M. A. nužudymas, kaip jau paminėta, sukėlė ypač sunkius ir neatstatomus padarinius. Lyginant šių nusikaltimų pavojingumo laipsnį, akivaizdu, kad jis labai skirtingas. Todėl iš naujo skiriant nuteistajam galutinę subendrintą bausmę, kolegija vadovaujasi BK 63 str. 5 d. 2 p. ir už atskiras nusikalstamas veikas I. L. paskirtas bausmes subendrina apėmimo būdu, t. y. griežtesne bausme apimant švelnesnes.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo ir apie tai, kad nesutinka su nuosprendžio dalimi dėl iš jo priteistų neturinės žalos atlyginimų dydžių. Kolegijos nuomone, apelianto dėstomi argumentai yra nepagrįsti, tačiau nuosprendžio dalis dėl civilinių ieškinių klausimo išsprendimo keičiama dėl kitų priežasčių.

Iš bylos matosi, kad dar ikiteisminio tyrimo metu nužudytojo M. A. sugyventinė nukentėjusioji A. J. pareiškė civilinį ieškinį dėl 65,99 Lt turtinės žalos (už pagrobtą M. A. mobiliojo ryšio telefoną) ir 100 000 Lt neturinės žalos atlyginimo (1 t., 137 b. l.). Nužudytojo dukra nukentėjusioji J. B. pareiškė civilinį ieškinį dėl 1284,22 Lt turtinės žalos (laidojimo išlaidų) ir 100 000 Lt neturinės žalos atlyginimo (1 t., 162 b. l.). Teismas abu civilinius ieškinius patenkino iš dalies, iš nuteistojo abiems nukentėjusiosioms priteisė jų nurodomas turtinės žalos atlyginimo sumas, o prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimo sumas sumažino: A. J. buvo priteista 60000 Lt, o J. B. – 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliacinio skundo argumentai dėl per didelių priteistų neturtinės žalos atlyginimų sumų yra nepagrįsti ir atmetami. Byloje nustatyta, kad A. J. su M. A. kartu gyveno keletą metų, vedė bendrą ūkį, pridėtas prie bylos vaiko gimimo liudijimas patvirtina, kad 2003 m. rugsėjo 17 d. jiems gimė sūnus Miroslavas (1 t., 133 b. l.). Nors nužudytojo dukra J. B., būdama jau pilnametė, gyveno ne kartu su savo tėvu (M. A., palikęs šeimą, pradėjo gyventi su A. J.), tačiau tai nepaneigia nukentėjusiosios parodymų apie tai, kad J. B. bendravo su savo tėvu, juos siejo ne tik giminystės ryšiai. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad būtent J. B. tėvą palaidojo savo lėšomis. Visa tai išsamiai aptarta ir skundžiamame nuosprendyje, o jame išdėstyti teismo argumentai paneigia apelianto argumentus. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad M. A. nužudymas abiems nukentėjusiosioms sukėlė didelį dvasinį sukrėtimą ir dvasinius išgyvenimus, todėl akivaizdu, kad joms buvo padaryta neturtinė žala.

Iš nuosprendžio taip pat matosi, kad nustatydamas nukentėjusiosioms padarytos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į visas CK 6.250 str. 2 d. išvardintas aplinkybes. Nuosprendyje taip pat pagrįstai pažymėta šio CK straipsnio nuostata apie tai, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo. Apelianto argumentai apie tai, kad jis neturi turto ir priteistų sumų sumokėti negalės, taip pat apie tai, kad iš jo priteistos pinigų sumos prieštarauja galiojančiai teisminei praktikai, irgi atmetami. Kolegija pažymi, kad pagal galiojančią teisminę praktiką, nustatant neturinės žalos dydį sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju žalą padariusio asmens turtinė padėtis nelaikoma lemiamu kriterijumi. Be to, nustatant neturtinę žalą, įvertinamos ne tik tos aplinkybės, kurios rodo kaltininko turtinę padėtį žalos priteisimo momentu, bet ir tos, kurios leidžia spręsti apie turtinės padėties pasikeitimą ateityje (pavyzdžiui, žalą padaręs niekur nedirbantis jauno amžiaus asmuo gali įsidarbinti, įgyti turto ir pan.). Įvertinus visas šias aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad nustatydamas abiems nukentėjusiosioms padarytos neturtinės žalos dydį, teismas CK 6.250 str. 2 d. nuostatų nepažeidė, nustatytas padarytos neturtinės žalos dydis ir neprieštarauja galiojančiai teisminei praktikai, ir atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Nepaisant to, nuosprendžio dalis dėl nukentėjusiosios A. J. civilinio ieškinio klausimo išsprendimo keičiama. Iš bylos matosi, kad dar ikiteisminio tyrimo metu Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2012 m. sausio 31 d. sprendimu A. J. avansu jau buvo išmokėta 1300 Lt kompensacija už M. A. nužudymu padarytą neturtinę žalą. Nurodyta pinigų suma pervesta į A. J. banko sąskaitą (1 t., 142-144 b. l.). Tai reiškia, kad dalį A. J. nusikaltimu padarytos žalos jau kompensavo valstybė, avansu išmokėta piniginė kompensacija nuosprendžiui įsiteisėjus galės būti išieškota iš nuteistojo I. L.. Todėl nukentėjusiajai A. J. priteisto neturtinės žalos atlyginimo suma mažinama (60000 – 1300) iki 58700 Lt. Be to, nustatyta, kad 65,99 Lt neturtinės žalos atlyginimą teismas iš nuteistojo nukentėjusiajai A. J. priteisė už iš M. A. pagrobtą mobiliojo ryšio telefoną. Skundžiamo nuosprendžio dalis dėl I. L. pripažinimo kaltu dėl šio telefono vagystės naikinama ir nuteistasis pagal BK 178 str. 4 d. išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Todėl nuosprendžio dalis dėl 65,99 Lt turtinės žalos atlyginimo priteisimo naikinama, o vadovaujantis BPK 115 str. 3 d. 2 p., ši civilinio ieškinio dalis paliekama nenagrinėta. Kolegija taip pat pažymi, kad pagal tas pačias BPK 115 str. 3 d. 2 p. nuostatas nukentėjusioji A. J. turi teisę dėl turtinės žalos atlyginimo pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 4 d., 328 str. 1 p., 2 p., 4 p., 329 str. 1 p.,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 15 d. nuosprendžio dalį, kuria I. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 178 str. 4 d. 20 parų arešto, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

I. L. pagal BK 178 str. 4 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nuosprendžio dalį dėl nuteistojo I. L. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nustatymo, dėl bausmių pagal BK 140 str. 2 d., BK 156 str. 1 d. ir galutinės subendrintos bausmės paskyrimo, taip pat nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiosios A. J. civilinio ieškinio klausimo išsprendimo pakeisti.

Nuosprendžio dalį, kuria nuteistojo I. L. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad kai kurie nusikaltimai padaryti prieš mažametį asmenį, ir nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., 5 d. 2 p., nuteistajam I. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 14 metų, panaikinti.

Nuteistojo I. L. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 str. 1 d. 5 p., pripažinti dėl prieš mažametį nukentėjusįjį R. G. padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 145 str. 1 d. ir BK 148 str. 1 d.

Nuteistajam I. L. pagal BK 140 str. 2 d. paskirti bausmę laisvės atėmimą 6 (šešiems) mėnesiams. Pagal BK 156 str. 1 d. paskirti jam bausmę laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., šiuo nuosprendžiu paskirtas bausmes pagal BK 140 str. 2 d., BK 156 str. 1 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 15 d. nuosprendžiu paskirtas bausmes pagal BK 129 str. 1 d., BK 145 str. 1 d. (dėl nusikalstamos veikos prieš nukentėjusįjį R. G.), BK 145 str. 1 d. (dėl nusikalstamos veikos prieš nukentėjusįjį A. K.), BK 146 str. 2 d., BK 148 str. 1 d. subendrinti apėmimo būdu ir nuteistajam I. L. paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 12 (dvylikai) metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo I. L. priteisto nukentėjusiajai A. J. neturtinės žalos atlyginimo dydį sumažinti iki 58700 Lt.

Nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistojo I. L. priteista 65,99 Lt turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai A. J., panaikinti.

Nukentėjusiosios A. J. civilinio ieškinio dalį dėl 65,99 Lt turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.