- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-08-02
- Bylos Nr.
- 2-1516/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Dalia Vasarienė, Danutė Milašienė, Virginija Čekanauskaitė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „TOKYO“
- Ieškovas
- "GCW" „TOKYO"
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Milašienės ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „TOKYO“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-4738-603/2012 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „GCW“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „TOKYO“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „GCW“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „TOKYO“, prašydamas pripažinti 2010 m. sausio 29 d. turto ir atsargų pirkimo-pardavimo sutartį, 2010 m. vasario 1 d. turto ir atsargų pirkimo-pardavimo sutartį ir 2010 m. kovo 1 d. pirkimą-pardavimą pagal sąskaitą-faktūrą GCW Nr. 11046, sudarytus tarp ieškovo ir atsakovo, negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento, taikyti restituciją, įpareigojant atsakovą UAB „TOKYO“ sumokėti ieškovui UAB „GCW“ 1 088 256,88 Lt, priteisti 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – prašomos priteisti sumos ribose areštuoti atsakovui nuosavybės teise priklausančius kilnojamuosius daiktus, o jų nesant ar nepakankant – pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis. Nurodė, kad atsakovo skola laikytina didele, kadangi atsakovas nekilnojamojo turto neturi, turtas iš viso sudaro 1 276 000 Lt, iš kurio didžioji dalis priklauso lizingo bendrovei.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 21 d. nutartimi areštavo atsakovo UAB „TOKYO“ nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį turtui 1 088 256,88 Lt sumai, uždraudžiant jį parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti kitiems asmenims; nesant turto ar esant jo nepakankamai, nutarė areštuoti trūkstamai sumai pinigines lėšas, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant jomis disponuoti, tačiau leidžiant atsiskaityti su ieškovu BUAB „GCW“, iš areštuotų piniginių lėšų leidžiant atsakovui UAB „TOKYO“ išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokėti mokesčius valstybei bei socialinio draudimo įmokas.
Teismas, išanalizavęs ieškovo su ieškiniu pateiktus dokumentus, sprendė, kad ieškovas pateikė pakankamai ieškinį pagrindžiančių duomenų, todėl laikytina, kad jis tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimus. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl 1 088 256,88 Lt sumos, o atsižvelgiant į tai, kad remiantis pateiktais 2010 m. gegužės 31 d. UAB „TOKYO“ balanso duomenimis įmonė iš viso turėjo 1 276 000 Lt vertės turto, iš jų gautos paskolos – 653 000 Lt, laikytina, jog prašoma priteisti suma atsakovui yra didelė ir gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, ieškovo reikalavimas nėra užtikrintas kokiomis nors kitomis priemonėmis, yra pagrindo teigti, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovo priimto palankaus sprendimo atveju jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nekilnojamojo ar kilnojamojo turto areštas mažiausiai pažeidžia priešingos šalies interesus, todėl teismas netenkino ieškovo prašymo pirmiausiai areštuoti pinigines lėšas. Teismas, atsižvelgdamas į šalių interesų pusiausvyrą bei į atsakovo teisėtus interesus, nurodė, jog pirmiausiai turėtų būti areštuojamas kilnojamasis turtas, priklausantis atsakovui, o jo nesant ar neužtekus – piniginės lėšos ar turtinės teisės, priklausančios atsakovui ir esančios pas atsakovą arba trečiuosius asmenis.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas UAB „TOKYO“ prašo apeliacinės instancijos teismą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti, ieškovo administratoriui skirti 20 000 Lt baudą ir apie administratoriaus padarytus teisės pažeidimus pranešti Įmonių bankroto valdymo departamentui. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Teismas, nepagrįstai neįvertino tikimybės patenkinti BUAB „GCW“ administratoriaus pareikštą ieškinį visa apimtimi objektyvaus nebuvimo, todėl spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reikalingumo, remdamasis objektyviai negalima patenkinti ieškinio suma, padarė neteisingas išvadas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.Patenkinus ieškinį, atsakovas būtų pajėgus patenkinti visų UAB „GCW“ kreditorių reikalavimus bei įmonės administravimo išlaidas. Esant tokioms aplinkybėms, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šioje civilinėje byloje yra betikslis, perteklinis, iš esmės pažeidžiantis UAB „TOKYO“ interesus bei šalių interesų pusiausvyrą.Iš 584 044,08 Lt Vilniaus apygardos teismo patvirtintų BUAB „GCW“ kreditorinių reikalavimų sumos net 133 530,97 Lt sudaro atsakovo šioje byloje UAB „TOKYO“ kreditorinis reikalavimas. Sąžiningai veikiantis administratorius turėjo numatyti, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones prieštarauja vieno stambiausių BUAB „GCW“ kreditoriaus interesams. Laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas atsakovo UAB „TOKYO“ atžvilgiu tam, kad iš dalies apsaugoti UAB „TOKYO“ kaip BUAB „GCW“ kreditoriaus interesus yra nelogiškais, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų.Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys atmestas.Ieškovo administratorius nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį, kurio pasėkoje UAB „TOKYO“ buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, ieškovo administratoriui skirtina 20 000 Lt bauda bei apie padarytus pažeidimus informuotinas Įmonių bankroto valdymo departamentas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas BUAB „GCW“ nurodo, kad su atskiruoju skundu nesutinka, prašo apeliacinės instancijos teismą atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartį palikti nepakeistą, taip pat atmesti prašymą dėl baudos skyrimo ir kreipimosi į Įmonių bankroto valdymo departamentą. Ieškovo teigimu, atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog UAB „TOKYO“ yra pajėgi įvykdyti teismo sprendimą, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šioje civilinėje byloje yra betikslis, perteklinis, iš esmės pažeidžiantis UAB „TOKYO“ interesus bei šalių pusiausvyrą, taip pat nepateikė rašytinių įrodymų patvirtinančių, jog kilnojamojo turto areštas turės įtakos atsakovo veiklai, sutrikdys atsiskaitymą tarp įmonių. Pažymi, kad atsakovas nėra įmonė, kuri teikia gyvybiškai svarbias paslaugas, todėl nepagrįsti atsakovo argumentai, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas prieštarautų viešajam interesui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartis paliktina nepakeista.
Remiantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui (pareiškus priešieškinį – atsakovui), įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams.
Teisėjų kolegija nesutinka su atskirojo skundo argumentu dėl nepagrįsto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuo apeliantas teigia, kad ieškinys turėjo būti pareikštas mažesnei sumai. Nors atsakovas teigia, kad ieškinio suma gali būti ne didesnė, negu BUAB „GCW“ patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad bankrutuojančios įmonės administratorius gina ne tik įmonės kreditorių, bet ir pačios įmonės interesus, todėl ieškinio suma neturėtų būti siejama tik su bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma.
Bylos duomenys patvirtina, kad ieškiniu be kitų ieškinio reikalavimų prašoma priteisti iš atsakovo 1 088 256,88 Lt sumą. Pagal susiformavusią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką didelė ieškinio suma sudaro pagrindą preziumuoti, kad kilo reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis 2011 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-658/2011, 2011 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-152/2011), tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas, atsižvelgdamas į turimų įrodymų visumą, sprendžia, ar ieškinio suma konkretaus atsakovo atžvilgiu pripažintina didele. Atsakovas UAB „TOKYO“ su atskiruoju skundu į bylą pateikė 2011 m. gruodžio 31 d. balansą, patvirtinantį, kad ataskaitiniais metais atsakovas turėjo 1 413 536 Lt vertės turto. Iš minėto balanso duomenų matyti, kad atsakovo materialųjį turtą sudaro įranga, prietaisai, įrankiai ir įrenginiai, finansinį turtą – po vienerių metų gautinos sumos, atsakovas turi 281 070 Lt vertės trumpalaikio turto, kurį sudaro atsargos, išankstiniai mokėjimai ir pan. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, minėti duomenys leidžia daryti prielaidą dėl didelės ieškinio sumos reikšmės ir sudaro pagrindą vertinti, kad nagrinėjamu atveju neįrodyta, kad nėra grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas BUAB „GCW“ ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė areštuoti atsakovui nuosavybės teise priklausančius kilnojamuosius daiktus, o jų nesant ar nepakankant – pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis. Pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimo užtikrinimui pirmiausia areštavo atsakovo UAB „TOKYO“ kilnojamuosius daiktus, o jų nesant ar esant nepakankamai, trūkstamai sumai nutarė areštuoti atsakovui priklausančias pinigines lėšas. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas UAB „TOKYO“ neprašo pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones kitomis ir nepateikia įrodymų, kad paskirtos laikinosios apsaugos priemonės neproporcingai apsunkina jo padėtį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovas UAB „TOKYO“ turi teisę CPK 148 straipsnio nustatyta tvarka prašyti teismą pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones kitomis, taip pat turi teisę prašyti teismą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu reikalaujama suma yra sumokama į teismo sąskaitą arba už atsakovą yra laiduojama.
Teisėjų kolegijos nuomone, kiti atskirojo skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimui neturi.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirasis skundas nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartis paliktina nepakeista.
Atsakovo prašymas ieškovo administratoriui skirti 20 000 Lt baudą ir apie administratoriaus padarytus teisės pažeidimus pranešti Įmonių bankroto valdymo departamentui atmestinas.
CPK 95 straipsnis įtvirtina piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes – teismas, nustatęs, kad dalyvaujantis byloje asmuo, nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki dvidešimt tūkstančių litų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui. Teisėjų kolegija pažymi, kad kreipimasis į teismą su ieškiniu savaime nėra laikomas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, o yra teisės kreiptis į teismą realizavimas. Nagrinėjamu atveju pagal bylos duomenis nėra pagrindo spręsti, kad ieškovas, pareikšdamas ieškinį, piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis ir kad yra pagrindas skirti jam baudą.
CPK 299 straipsnis numato, kad jeigu teismas nagrinėdamas civilinę bylą padaro išvadą, kad asmenys pažeidė įstatymus ar kitas teisės normas, jis priima atskirąją nutartį ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms ar pareigūnams, informuodamas juos apie pažeidimus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal bylos duomenis nėra pagrindo konstatuoti ieškovo padarytus pažeidimus ir priimti atskirąją nutartį apie tai informuojant Įmonių bankroto valdymo departamentą.
Apibendrinant tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, o atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo nutartį keisti ar naikinti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartį palikti nepakeistą.
Atmesti atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „TOKYO“ prašymą dėl baudos skyrimo ir atskirosios nutarties priėmimo.