Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-04-18 · Administracinė byla Nr. A-525-669-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-04-18
Bylos Nr.
A-525-669-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Vaida Urmonaitė (pirm.), Antanas Ablingis, Laimutis Alechnavičius (pran.)
Pareiškėjas
A. U.
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybei
Kategorijos
  • 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A525-669-08Procesinio sprendimo kategorija 15.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. balandžio 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Ramunei Petkuvienei,dalyvaujant atsakovo atstovei Astai Misiūnaitei-Bashir,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. U. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui esant R. P., dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas patikslintu skundu prašė priteisti iš atsakovo 57 369,29 Lt už patirtą turtinę žalą ir 80 000 Lt neturtinės žalos dėl neteisėtų veiksmų, bei bylinėjimosi ir teismo išlaidas. Nurodė, kad Vilniaus miesto Senamiesčio seniūnija 1997-04-21 raštu neprieštaravo, kad gavus Totorių g. 24 namo bendrasavininkų sutikimus, būtų ruošiama projektinė dokumentacija rūsio, esančio Totorių g. 24, Vilniuje, įrengimui, pritaikant medžio intarsijos darbams. Įvykdžius minėtas sąlygas, Senamiesčio seniūnija 1998-02-11 potvarkiu Nr. 15 „Dėl patalpų įrengimo Totorių g. 24 rūsyje” leido, gavus Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA) Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos leidimą, įsirengti medžio intarsijos darbo patalpas. Minėtas leidimas buvo gautas 1998-05-11, taip pat 1998-05-05 buvo gautas Kultūros vertybių apsaugos departamento leidimas Nr. 251 leidžiantis atlikti darbus. Iki to laiko namo gyventojų nenaudotas, šiukšlėmis užverstas rūsys buvo rekonstruotas jo lėšomis ūkio būdu, todėl įrodymų, patvirtinančių, kiek buvo išnaudota lėšų, neturi. 2001-09-17 VAVA Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnyba išdavė pažymą, kuria leido įregistruoti rekonstruotas rūsio patalpas Nekilnojamojo turto registre. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2003-09-02 sprendimu buvo konstatuota, kad Senamiesčio seniūno 1998-02-11 potvarkis Nr. 15 „Dėl patalpų įrengimo Totorių g. 24 rūsyje" yra neteisėtas. Pripažinus minėtą potvarkį negaliojančiu, pareiškėjas neteko galimybės įsigyti kitos patalpos, nes visos lėšos buvo investuotos į rūsio atstatymą. Žalos dydį įrodo UAB „Delfa" 2006 m. gegužės 10 d. nekilnojamojo turto pagerinimo vertės nustatymo ataskaita Nr. 2628. Dėl neteisėto individualaus teisės akto pagrindu patirtos žalos atlyginimo kreipėsi į įvairias institucijas, tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas. Per ilgą bylinėjimosi laikotarpį patyrė nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, pašlijo santykiai šeimoje, negalėjo vykdyti kūrybinio darbo.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu su skundu nesutiko, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjas skunde neįvardija jo patirtos žalos pobūdžio. Pareiškėjas kaip žalą bando įrodyti negautą turtą, kurį būtų gavęs, jeigu Senamiesčio seniūnas nebūtų priėmęs 1998-02-11 neteisėto potvarkio Nr. 15. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai neįrodo tų aplinkybių, kad negyvenamosiose patalpose, esančiose namo Totorių g. 24, Vilniuje, rūsyje buvo atlikti tam tikri remonto darbai, kad jie atlikti būtent minėtoje patalpoje, kad darbai buvo atlikti teisėtai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 1998-05-11 išduoto leidimo Nr. R98-252 pagrindu ir pagal jį, taip pat, kad remonto darbai atlikti pareiškėjo lėšomis. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 1998-05-11 išduotu leidimu Nr. R98-252 buvo leista vykdyti konkrečius remonto darbus, nurodytus architekto parengtame projekte. Įrodymų, kad darbai buvo atlikti ir priimti pareiškėjas nepateikia. Aplinkybė, ar pareiškėjas atliko tam tikrus remonto darbus patalpose, esančiose namo Totorių g. 24, Vilniuje, rūsyje, buvo nagrinėta Vilniaus m. 1 apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-1149-13/2003. Vilniaus apygardos teismas 2003-12-03 nutartyje spręsdamas klausimą, ar pareiškėjas, remdamasis Vilniaus m. Senamiesčio seniūno 1998-02-11 potvarkiu Nr. 15, vykdė dirbtuvės patalpų įrengimo darbus, konstatavo, jog byloje nėra duomenų, kad minėtos patalpos buvo įrengtos, priimtos valstybinės komisijos ir inventorizuotos, jos nebuvo sukurtos kaip nuosavybės objektas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 str. 2 d. numato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje civilinėje byloje, neįrodinėjami nagrinėjant administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 str. numato, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (neveikimu), nulėmusiais skolininko atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai, pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko (veikimo, neveikimo) rezultatu. Senamiesčio seniūno minėtu potvarkiu nebuvo ribojamas pareiškėjo civilinis veiksnumas - nenumatytas draudimas disponuoti jam priklausančiomis lėšomis, neribojama jo civilinės teisės įstatymų nustatyta tvarka nuosavybės teise įgyti kitas patalpas ir/ar jas rekonstruoti. Vilniaus m. Senamiesčio seniūno 1998-02-11 potvarkis Nr. 15 nebuvo pareiškėjo nuosavybės teisės atsiradimo į šias patalpas pagrindu, ką pripažįsta ir pats pareiškėjas savo skunde.

Tretysis suinteresuotas asmuo R. P. prašė skundą atmesti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007-06-18 sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad valstybės ir savivaldybių civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 str. 1 d. žala pripažįsta asmens turto netekimą arba sužalojimą, turėtas išlaidas (tiesioginius nuostolius), taip pat negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.247 str. numato, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1998-07-03 nutartimi pareiškėjui buvo uždrausta vykdyti statybos remonto darbus rūsio patalpose, esančiose Totorių g. 24-2. Užginčijus kitiems rūsio bendrasavininkiams potvarkio, kuriuo patalpos paskirtos vienam pareiškėjui, teisėtumą teisme, pareiškėjui tapo žinoma, kad potvarkis priimtas pažeidus bendrasavininkių interesus. Nuo minėto momento pareiškėjas, elgdamasis apdairiai ir protingai, turėjo galimybę pasirūpinti kitomis patalpomis to meto kainomis. Vilniaus apygardos teismas 2003-12-03 nutartyje nurodė, kad Vilniaus m. Senamiesčio seniūno 1998 m. vasario 11 d. priimto potvarkio Nr. 15 neteisėtumas pasireiškė tuo, kad juo Vilniaus m. Senamiesčio seniūnas leido pareiškėjui pradėti dirbtuvės patalpų įrengimo darbus jau esančiame namo Totorių g. 24, Vilniuje rūsyje, pažeisdamas kitų asmenų bendrosios dalinės nuosavybės teises į minėtas patalpas ir neteisingai nurodydamas, kad šios patalpos priklauso pareiškėjui privačios nuosavybės teise. Pareiškėjas žinojo, kad visos rūsio patalpos jam nuosavybės teise nepriklauso.

Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 1998-07-02 nutartimi statybos darbai buvo uždrausti, todėl po šios datos pareiškėjas neturėjo teisės investuoti į rūsio rekonstrukciją. Nors pareiškėjas teigė, kad rekonstrukcijos darbai buvo baigti 1998 m. liepos 1 d., tačiau įrodymų, patvirtinančių, kokie darbai ginčo patalpose buvo atlikti nuo 1998 m. gegužės 11 d. iki 1998 m. liepos 1 d. ir už kokią konkrečią sumą, teismui nepateikė. Patalpos nepriimtos valstybinės komisijos ir neįregistruotos Nekilnojamojo turto registre kaip nuosavybės objektas.

Vilniaus apygardos teismas 2003-12-03 nutartyje spręsdamas klausimą, ar pareiškėjas, remdamasis Vilniaus m. Senamiesčio seniūno 1998-02-11 potvarkiu Nr. 15, vykdė dirbtuvės patalpų įrengimo darbus, konstatavo, jog byloje nėra duomenų, kad minėtos patalpos buvo įrengtos, priimtos valstybinės komisijos ir inventorizuotos, jos nebuvo sukurtos kaip nuosavybės objektas. Pareiškėjo pateikta UAB „Delfa" 2006 m. gegužės 10 d. nekilnojamojo turto pagerinimo vertės nustatymo ataskaita Nr. 2628 (t. 2, b.l. 106-115) negali būti laikoma įrodymu, patvirtinančiu žalą, pareiškėjo patirtą dėl Vilniaus m. Senamiesčio seniūno 1998 m. vasario 11 d. priimto potvarkio Nr. 15, ir jos dydį: joje yra paskaičiuota pinigų suma, kurios reiktų vertinimo dieną, t.y. 2006 m. gegužės 10 d., sukurti esamos būklės turtą, ataskaitoje pabrėžta, kad nustatyta vertė galioja tik vertinimo dienai, pinigų suma paskaičiuota darant prielaidą, kad darbai yra atliekami ne ūkio būdu, paskaičiuotas statybvietės darbuotojų darbo užmokestis 1724 Lt, mokesčiai Sodrai 3624 Lt, pelnas 2726 Lt, PVM 6625 Lt ir kt. Aplinkybė, kokie darbai atlikti namo Totorių g. 24, Vilniuje, rūsyje esančiose patalpose, nustatyta vertintojo, jam pačiam 2006 m. gegužės 10 d. apžiūrėjus ginčo patalpas, atliktų darbų aktai vertintojui nebuvo pateikti. Žalos dydį patvirtinančiais įrodymais taip pat negali būti pripažinti TEO LT AB 2006 m. gegužės 10 d. raštas Nr. 04-1-05/54, Medicinos kredito unijos 2006 m. kovo 31d. pažyma, antstolės P. K. 2006 m. gegužės 5 d. pažyma Nr. 0093/04/03248 ir Sodros 2006 m. gegužės 16 d. pažyma Nr. D5-55611, nes dalyje šių dokumentų skolininku nurodomas ne pareiškėjas, o A. U. firma „Medžio intarsija", byloje nepagrįstas ir neįrodytas tiek šių skolų atsiradimo pagrindas ir laikas, tiek tiesioginis ar netiesioginis ryšys su Vilniaus m. Senamiesčio seniūno 1998 m. vasario 11 d. potvarkiu Nr. 15.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad Vilniaus m. Senamiesčio seniūno 1998 m. vasario 11 d. potvarkis Nr. 15 nebuvo A. U. nuosavybės teisės atsiradimo į šias patalpas pagrindu. Vilniaus m. Senamiesčio seniūnija, prieš priimdama 1998 m. vasario 11 d. potvarkį Nr. 15, pareikalavo iš pareiškėjo namo Totorių g. 24, Vilniuje, bendrasavininkų sutikimų medžio intarsijos patalpoms namo Totorių g. 24, Vilniuje, rūsyje įrengti. Tai, kad pats pareiškėjas tokius duomenis rinko ir juos teikė Vilniaus m. Senamiesčio seniūnijai, patvirtina, jog pareiškėjui turėjo būti ir buvo žinoma, kad ginčo patalpos priklauso namo Totorių g. 24, Vilniuje, patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, o ne pareiškėjui privačios nuosavybės teise. Todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui dėl neteisėto Vilniaus m. Senamiesčio seniūno potvarkio atsirado jo pareiškime teismui nurodytu pagrindu ir nurodyto dydžio materialinė žala.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas neįrodė, kad būtent dėl Vilniaus m. Senamiesčio seniūno 1998 m. vasario 11 d. priimto potvarkio Nr. 15 jam kilo moralinė žala. Tiek pareiškime, tiek patikslintame pareiškime A. U. neturtinės žalos atsiradimą siejo ne su Vilniaus m. Senamiesčio seniūno veiksmais, priimant minėtą potvarkį, kurie pripažintini savivaldybės pareigūno veiksmais viešojo administravimo srityje, o su ilgu bylinėjimosi procesu. Rūpesčiai ginant savo teises yra neišvengiama objektyvi būsena. Pagrindas moralinei žalai atsirasti yra kai tokie rūpesčiai peržengia įprastas pastangas ir konstatuojamas dvasinių sukrėtimų, emocinės depresijos, asmens garbės, orumo pažeidimo faktas, kas konkrečioje byloje turi būti pagrįsta LR administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Teismas konstatavo, kad byloje tokių įrodymų nėra.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007-06-18 sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti.

Nurodo, kad visiškai nesuprantama, kodėl Vilniaus apygardos administracinis teismas UAB „Delfa" ataskaitos nelaikė įrodymu - ja ne tik apskaičiuota atliktų darbų bei sunaudotų medžiagų vertė, bet ir patvirtinama, kad pareiškėjas darbus atliko. Pareiškėjo teigimu, nėra teisingas teismo argumentas, jog tai, kad patalpos buvo nepriimtos valstybinės komisijos ir neįregistruotos viešajame registre parodo, kad turtinė žala nebuvo padaryta. Žalos atsiradimo pagrindas yra ne veiksmai, kuriuos vėliau ar anksčiau atliks žalą patyręs asmuo, bet neteisėti veiksmai, kuriais padaroma turtinė žala. Tokius neteisėtus veiksmus tretieji asmenys gali atlikti bet kada - nepriklausant nuo žalą patyrusio asmens valios ir jo veiksmų ateityje.

Pareiškėjas nurodo, kad teismo aiškinimas, kad pareiškėjas pats yra kaltas dėl atsiradusios turtinės žalos, nes žinojo, jog ginčo patalpos jam nepriklauso - yra visiškai nepagrįstas. Visų pirma, pareiškėjas gavo daugelio bendraturčio sutikimus rekonstruoti ginčo patalpą ir ja naudotis. Be to, pareiškėjas atlikdamas tam tikrus veiksmus ginčo patalpos atžvilgiu laikėsi kompetentingų valstybės ir savivaldybės institucijų nurodymų.

Pareiškėjas nurodo, kad iš esmės teismas atmetė reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, nes laikė, kad priežastinis ryšys yra ne tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, bet tarp bylinėjimosi proceso ir patirtos neturtinės žalos. Todėl, anot teismo, neturtinės žalos atsakovas neturi atlyginti. Pareiškėjas su tokiu teismo argumentu nesutinka. Pareiškėjas pažymi, kad yra visiškai aišku ir suprantama, kad pareiškėjas neturtinę žalą patyrė dėl neteisėto potvarkio. Jeigu nebūtų priimtas neteisėtas potvarkis, pareiškėjas nebūtų ėmęsis rekonstruoti patalpą, jam nebūtų tekę patirti žalos, jis nebūtų bylinėjęsis. Tai, kad ieškovui neturtinė žala ypač pasireiškė bylinėjimosi laikotarpiu - neturi jokios teisinės reikšmės. Todėl teigtina, kad teismas neteisingai nustatė priežastinį ryšį ir tuo pagrindu netaikė civilinės atsakomybės atsakovo atžvilgiu. Asmens neturtinė žala pasireiškia įvairiai - asmuo dėl to gali patirti ir nepatogumu, kurie didina asmens neturtinę žalą. Tai, kad asmuo patiria tam tikrus išgyvenimus dėl proceso, kurį sukėlė neteisėti veiksmai, tik patvirtina konkretų priežastinį ryšį. Teismo aiškinimas, kad rūpesčiai ginant savo teises yra neišvengiama objektyvi būsena yra nelabai protingas.

Pareiškėjas pažymi, kad teismas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą atlyginti neturtinę žalą, visiškai pamiršo, kad neturtinė žala nėra apčiuopiama, jos negalima įrodyti objektyviai sudarytais dokumentais, neįmanoma pateikti matematiškai pagrįsto skaičiavimo.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad nepagrįstas pareiškėjo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino pareiškėjo pateiktos UAB „Delfa“ nekilnojamojo turto pagerinimo vertės nustatymo ataskaitos įrodymu. Atsakovo teigimu, Ekspertų išvadas LR administracinių bylų teisenos įstatymas pripažįsta priemone, kuria nustatomi minėti faktiniai duomenys (57 str. 2 d.). Šioje byloje Vilniaus apygardos administracinis teismas, pripažinęs pareiškėjo bylą pateiktą UAB „Delfa" 2006 m. gegužės 10 d. atliktą nekilnojamojo turto pagerinimo vertės nustatymo ataskaitą Nr. 2628 įrodinėjimo priemone, kurioje yra užfiksuoti faktiniai duomenys, susiję su nagrinėjama byla, ją tyrė ir vertino bei 2007 m. birželio 18 d. sprendime, remdamasis LR administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 6 d., 86 str. 2 d., nurodė, kad šioje UAB „Delfa" atliktoje ataskaitoje esantys faktiniai duomenys nepatvirtina šiai bylai esminę reikšmę turinčių faktinių duomenų: žalos, patirtos dėl Vilniaus m. Senamiesčio seniūno 1998 m. vasario 11 d. priimto potvarkio Nr. 15, ir jos dydžio.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. birželio 18 d. sprendime visiškai pagrįstai nurodė, kad Vilniaus m. Senamiesčio seniūno 1998 m. vasario 11 d. potvarkis Nr. 15 nebuvo pareiškėjo nuosavybės teisės atsiradimo į šias patalpas pagrindu. Vilniaus m. Senamiesčio seniūnija, prieš priimdama 1998 m. vasario 11 d. potvarkį Nr. 15, pareikalavo iš pareiškėjo namo Totorių g. 24, Vilniuje, bendrasavininkių sutikimų medžio intarsijos patalpoms namo Totorių g. 24, Vilniuje, rūsyje įrengti. Tai, kad pats pareiškėjas tokius duomenis rinko ir juos teikė Vilniaus m. Senamiesčio seniūnijai, patvirtina, jog pareiškėjui turėjo būti ir buvo žinoma, kad ginčo patalpos priklauso namo Totorių g. 24, Vilniuje, patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, o ne pareiškėjui nuosavybės teise.

Atsiliepimas

Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad teismas neteisingai aiškino neturtinės žalos instituto prigimtį (neturtinės žalos nustatymą siejo tik su asmens, patyrusio neturtinę žalą, aiškinimais ir neturtinės žalos atsiradimo momentu, o ne su konkrečiais neteisėtais veiksmais ir priežastiniu ryšiu tarp konkrečių neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos). Atsakovas pažymi, kad patalpų, esančių namo Totorių g. 24, Vilniuje, rūsyje, rekonstrukciją pareiškėjas vykdė ne dėl tos priežasties, kad Vilniaus m. Senamiesčio seniūnas priėmė 1998 m. vasario 11 d. potvarkį Nr. 15, o todėl, kad pats pareiškėjas pageidavo įsirengti medžio intarsijos patalpas namo Totorių g. 24, Vilniuje, rūsyje ir ėmėsi veiksmų gauti leidimus šiems darbams atlikti. Tai, kad pats pareiškėjas, turėdamas žinoti ir žinodamas apie pageidaujamų rekonstruoti namo Totorių g. 24, Vilniuje, rūsyje esančių patalpų priklausymą bendrosios dalinės nuosavybės teise visiems namo savininkams, rūpestingai ir atidžiai neįvykdė savo pareigos gauti visų namo Totorių g. 24, Vilniuje, savininkų sutikimus tokiems darbams namo rūsyje atlikti, buvo viena iš pagrindinių priežasčių, dėl ko kilo ginčas Vilniaus m. 1 apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1149-13/2003 pagal ieškovų A. Š., R. A., J. Ž. ieškinį dėl potvarkio pripažinimo negaliojančiu ir iškeldinimo iš rūsio patalpų, kurioje atsakovu buvo ne tik Vilniaus m. Senamiesčio seniūnija, Vilniaus m. savivaldybė, bet ir pats pareiškėjas.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą atlyginti neturtinę žalą, visiškai pamiršo, kad neturtinė žala nėra apčiuopiama, jos negalima įrodyti objektyviai sudarytais dokumentais, neįmanoma pateikti matematiškai pagrįsto skaičiavimo. Trumpai atsikirsdami į šį argumentą, pažymime, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. birželio 18 d. sprendime nurodė, kad pareiškėjas įrodymais LR administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka nepagrindė ne prašomos priteisti neturtinės žalos dydžį, o pagrindo neturtinei žalai atsirasti (rūpesčių, peržengiančių įprastas pastangas, dvasinių sukrėtimų, emocinės depresijos, asmens garbės, orumo pažeidimo fakto ir pan.).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, esminių procesinės teisės normų pažeidimų, kurie būtų lėmę neteisėto ar nepagrįsto sprendimo priėmimą, nėra.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, savivaldybės civilinė atsakomybė kyla esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Visas šias tris sąlygas privalo įrodyti žalos atlyginimo siekianti šalis, šiuo konkrečiu atveju - pareiškėjas.

Byloje ginčo dėl neteisėtų veiksmų iš esmės nėra – Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2003 09 02 sprendimu pripažinta, kad atsakovo struktūrinis padalinys atliko neteisėtą veiksmą, t.y. Vilniaus miesto Senamiesčio seniūnas priėmė neteisėtą 1998 02 11 potvarkį Nr. 15 (civ.byla Nr. 2-1149-13/2003 t. 2 b.l. 140-144).

Vertinant ar pareiškėjas yra įrodęs įstatyme numatytą (LR CK 6.249 straipsnio 1 dalis) patirtą žalą, kolegija sutinka su pirmosios instancijos sprendime pateiktu surinktų įrodymų vertinumu, t.y. kad pareiškėjas neįrodė patirtos žalos.

Pareiškėjas žalą kildina iš to, kad jis neteisėto 1998 02 11 potvarkio Nr. 15 pagrindu investavo atatinkamas lėšas į ginčo patalpų remontą ir įrengimą. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės tvirtina, kad pareiškėjas statybos leidimą įrengti ginčo rūsio patalpoms gavo 1998 05 11 (t. 1 b.l. 28). Vilniaus miesto pirmos apylinkės teismo 1998 07 02 nutartimi pareiškėjui buvo uždrausta vykdyti bet kokius remonto ar statybos darbus ginčo rūsyje (civ.byla Nr. 2-1149-13/2003 t. 1 b.l. 13). Teismo 1998 07 02 nutartimi numatytas draudimas vykdyti statybos ir remonto darbus nebuvo panaikintas iki pat šio teismo 2003 09 02 sprendimo priėmimo dienos, kas reiškia, jog pareiškėjas ginčo patalpose teisėtai galėjo vykdyti statybos ir remonto darbus tik per laikotarpį nuo 1998 05 11 iki 1998 07 02. Todėl žalos atlyginimo pareiškėjas galėtų reikalauti tik už statybos ir remonto darbus, kuriuos atliko per minėta laikotarpį. Kitais laikotarpiais pareiškėjo patirtos išlaidos dėl statybos ir remonto darbų negali būti atlyginamos ir nesudaro žalos LR CK 6.253 straipsnio 5 dalies pagrindu.

Vertinant laikotarpį nuo 1998 05 11 iki 1998 07 02, kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas jokių įrodymų, kad jis nurodytu laikotarpiu būtų investavęs kokias nors lėšas į ginčo patalpas, nepateikė. Pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai - UAB „Delfa" 2006 m. gegužės 10 d. nekilnojamojo turto pagerinimo vertės nustatymo ataskaita Nr. 2628 (t. 1, b.l. 106-115), UAB „Domus optika“ 2005 06 09 vertinimo ataskaita Nr. 05-06-34 (t. 1 b.l. 8-25), TEO LT AB 2006 m. gegužės 10 d. raštas Nr. 04-1-05/54 (t. 1 b.l. 139), Medicinos kredito unijos 2006 m. kovo 31d. pažyma (t. 1 b.l. 140), antstolės P. K. 2006 m. gegužės 5 d. pažyma Nr. 0093/04/03248 (t. 1 b.l. 141) ir Sodros 2006 m. gegužės 16 d. pažyma Nr. D5-55611 (t. 1 b.l. 142) neįrodo, kad pareiškėjas statybos ir remonto darbus atliko per laikotarpį nuo 1998 05 11 iki 1998 07 02, be to nurodytieji įrodymai netgi nepatvirtina, jog būtent pats pareiškėjas yra investavęs į rūsio patalpas.

Nesant įrodytos žalos, konstatuotina, kad nėra įrodyta viena iš esminių sąlygų, kurioms esant galimas žalos atlyginimo priteisimas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo nepatenkintas pagrįstai.

Vertinant pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, konstatuotina, kad pareiškėjas neįrodė, kad būtent dėl Vilniaus m. Senamiesčio seniūno 1998 m. vasario 11 d. priimto potvarkio Nr. 15 jam kilo neturtinė žala. Kaip tvirtina paties pareiškėjo skundas teismui ir patikslintas skundas teismui, pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą sieja ne su Vilniaus m. Senamiesčio seniūno veiksmais, priimant minėtą potvarkį, o su ilgu bylinėjimosi procesu. Rūpesčiai ginant savo teises teisme yra neišvengiama objektyvi būsena ir nėra pagrindas pripažinti, jog tai sukelia neturtinę žalą.

Esant išdėstytoms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais pagrindo nėra.

Teismo kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 145 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007-06-18 sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisLaimutis AlechnavičiusVaida Urmonaitė